Pokalbiai su kolekcininkais. Vilius Kavaliauskas: verslų gali nelikti, bet kultūra ir menas išlieka amžiams

„Lewben Art Foundation“ (LAF) tęsia ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. LAF savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir ruošiasi atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Tad „Pokalbiai su kolekcininkais“ pristato žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbame apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokią naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Įvairios žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems, svarstantiems įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – ir puiki galimybė meną patirti kitaip.

Vilius Kavaliauskas – verslininkas, kolekcininkas, „Lewben Art Foundation“ įkūrėjas ir meno mecenatas – šį kartą dalijasi savo patirtimi meno pasaulyje ir planais, kas laukia „Lewben Art Foundation“ kolekcijos ir jos naujų namų.

Ar tiesa, kad žmona Rita pastūmėjo Jus priartėti prie meno, padovanodama paveikslą? Ar prieš tai turėjote kokį nors santykį su menu?

Ne, iki to tikrai neturėjau jokio santykio su menu. Ir būtent ta gimtadienio dovana, kaip viena priežasčių, sukėlė smalsumą pasidomėti kažkuo plačiau. Tuomet aplinkybės susidėliojo organiškai. Daugiau nei prieš dešimtmetį kolekcininkas Edmundas Armoška pardavinėjo įvairius kūrinius ir vis pasiūlydavo įsigyti, o pažintis su kolekcininku Rolandu Valiūnu taip pat paskatino nerti į meno temą giliau. Susiklostė taip, kad pradėjau dažniau vaikščioti į įvairius meno renginius. O kaip sakoma, apetitas auga bevalgant.

Iš šono stebint atrodo, kad Jūsų, kaip kolekcininko, patirtis labai greitai augo, greitai nėrėte ir drąsiai pirkote daug kūrinių?

Pradžioje užsidegimas buvo didelis, ypač, kai pamatėme, kad į Lietuvą galima parsivežti daug lietuvių išeivių menininkų kūrinių. Jungtinėse Amerikos Valstijose turėjome agentą, mums rasdavusį nemažai tokių darbų.

Dėl to pirmiausia atsirado Lietuvos išeivijos dailės fondas ir tik vėliau, kai palaipsniui pradėjome keisti kolekcionavimo strategiją, – „Lewben Art Foundation“. Tikrai buvo toks laikas, kai norėjosi visko. Bet kolekcionavimo pradžioje daugiausia koncentravomės į išeivijos meną – prieškariu ir pokariu iš Lietuvos išvykusių menininkų kūrinius.

Erwin Wurm. Storas automobilis, 2002

O kaip pasirinkote šiuolaikinį meną?

Kažkada galerijos „Vartai“ vadovės pasakė, kad reiktų domėtis šiuolaikiniu menu, nes gyvename šiuolaikiniame pasaulyje. Kaip šiandien pamenu – atsakiau, kad gyvenime niekada nepirksiu jokio šiuolaikinio meno darbo.

Praėjus metams po šio skambaus pareiškimo, ir panirau į šiuolaikinį meną. Visa tai lėmė gilesnis domėjimasis: vaikštinėjimas po galerijas, pirmas apsilankymas Briuselio meno mugėje. Pamačiau, kad yra labai įdomių, išskirtinių ir labai aktualių darbų. Tai mane pagavo, todėl palaipsniui pakeitėme strategiją ir ėmėme pirkti ir šiuolaikinių menininkų kūrinius.

Savo kolekciją pradėjote nuo laiko patikrintų vertingų kūrinių. Pirkti šiuolaikinio meno darbus rizikingiau. Kas Jums svarbu renkantis kūrinį, ar galvojate apie jo investicinę vertę?

Pagrindinis kriterijus renkantis kūrinį – kad jis mums patiktų. Antra, kūrinys turi atitikti mūsų strategiją. Ir jau tuomet klausimas, ar tai gera investicija.

Iš pradžių neturėjome išgrynintos kolekcijos vizijos, todėl, žinoma, buvo klaidų. Bet kai kūriniai geri, tik tau nebelabai tinka, lengvai gali atsisveikinti, surasti pirkėją ir vėliau į kolekciją įsigyti tai, ko trūksta.

Ne mažiau svarbi investicijų dalis, bet ne dėl to, kad norėtume iš to uždirbti. Ji svarbi norint ne tokius aktualius kūrinius pakeisti į aktualesnius arba, pasitaikius progai, netgi gauti to paties menininko kokį geresnį ir brangesnį darbą. Žinoma, svarbu, kad tie darbai, kuriuos kolekcionuojame, nebūtų nuvertėję. Kita vertus, jei yra finansinis nuvertėjimas, greičiausiai ir tas menininkas nebe toks aktualus ar svarbus.

Renkantis labai svarbi kūrinio meninė ir kultūrinė vertė, nes šiuo metu mūsų strategija – rinkti kylančius menininkus (angl. emerging artists). Nebūtinai jaunus – ir kažkiek subrendusius lietuvių ar užsienio kūrėjus, bet atitinkančius du pagrindinius kriterijus: jų darbų jau turi būti tarptautinėse privačiose ar muziejų kolekcijose arba jie turi būti bent dalyvavę muziejų rengtose parodose.

Krystian Truth Czaplicki. Atotrūkis tarp individo ir jo socialinės padėties, 2018

Vadinasi, nebijote rizikuoti su menininkais, neatitinkančiais šių kriterijų? Ir būtent LAF yra pirmoji kolekcija, į kurią jie patenka?

Taip, rizikuojame, ypač su jaunaisiais lietuvių menininkais, nes tikrai labai sunku nuspėti, kas iš jų bus. Daugelis dar nėra atradę sėkmingų kelių į užsienio rinkas, o Lietuvos meno rinka vystosi labai iš lėto. Iš istorijos matome, kiek daug menininkų, atrodo, turinčių potencialo, ima ir iš meno lauko centro dingsta.

Šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrinius gana lengva atsirinkti, nes rinka nedidelė. Bet kaip atsirenkate užsienio menininkus darbus?

Vienas mūsų tikslų – kad Lietuvoje turėtume kokybišką tarptautinę šiuolaikinių menininkų kolekciją, galinčią likti Lietuvai. Pradžioje buvome kiek nustebę, kaip sudėtinga, kai tiek daug galimybių rinktis. Tarptautinė meno rinka milžiniška, todėl pradžioje, kad nepasiklystume, daug dirbome su meno kuratore Francesca Ferrarini. Ji turi daug žinių – atrodo, tarsi vaikščiotum su meno enciklopedija. Galėdavai besti į bet kurį meno kūrinį ir ji papasakodavo. Pasitikėjome jos nuomone, bet kartu visada norėjome įsigyti tai, kas patinka mums, kolekciją formuoti patys. Todėl kokius 4–5 metus Francescos padedami mokėmės, patys stengėmės domėtis, aplankyti svarbias parodas, pabendrauti su galerininkais ar kuratoriais. Palyginti su kolekcionavimo pradžia, dabar daug mažiau perkame ir, žinoma, daug atsargiau vertiname menininkus.

Sprendimą priimate vienas ar tariatės su komanda?

Daugeliu atveju sprendžiu aš, bet, žinoma, pasitariame su komanda.

Nico Vascellari. Dream Merda, 2019

Ar kolekcininkas daro įtaką menininko karjerai?

Pasaulinėje rinkoje pagrindiniai žaidėjai yra aukcionai, muziejai, privačios galerijos ir kolekcininkai – jie visi daro įtaką menininko karjerai. Yra nemažai pavyzdžių, kai privačios kolekcijos net patronuoja tam tikrus menininkus. Tai leidžia jiems kurti, daryti, ką nori. Iš kitos pusės, Lietuvoje greičiausiai didžiausią įtaką kolekcininkai daro kainai, o ne menininko karjerai. Žinoma, jei didieji Lietuvos kolekcininkai turi vieno ar kito menininko darbų, greičiausiai jų norisi ir visiems kitiems. Galerijos, reklamuodamos savo atstovaujamus menininkus, ar patys menininkai dažnai pabrėžia, kuriose kolekcijose yra jų darbų. Tai svarbus faktorius.

Ar būna, kad kolegos kolekcininkai pakiša koją?

Nepamenu tokio atvejo, bet manau, kad mūsų įsiveržimas su meno fondu į Lietuvos meno rinką kažkiek sujudino vandenis ir netgi pakėlė kai kurių menininkų kainas. Vis dėlto Lietuvos rinka nėra didelė, tuo metu meno kūrinius perkančių žmonių nebuvo daug. Ir dabar galime matyti, kaip tam tikri darbai ar autoriai iš vieno kolekcininko keliauja pas kitą. Kita vertus, rinka nestovi ir auga. Daugiau žmonių nori žinoti, kas kaba ant jų sienos, o ne tik turėti kažką dėl dekoracijos. Todėl konkurencija visoms suinteresuotoms pusėms išeina į naudą.

Ar menas ir verslas padeda vienas kitam?

Manau, kad menas mums visiems padeda pasijusti kūrybiškesniems, kuria gerą emocinį klimatą. Nuolat tave supantys kūriniai bent minimaliai paskatina domėtis menu ir kultūra. Vienas svarbiausių tautos egzistavimo ir išlikimo pamatų yra kultūra. Juk kas po mūsų lieka? Verslų gali nelikti, bet kultūra ir menas daugeliu atveju išlieka amžiams, todėl svarbu puoselėti kultūrą. Taigi LAF tikslas – ne tik kolekcionuoti, bet ir rodyti turimus darbus plačiajai visuomenei. Mums svarbi edukacija ir tam, kad žmonės galėtų plačiau domėtis, organizuojame daug renginių, parodų.

Mes su žmona, daugiau nei prieš 10 metų pradėję domėtis menu, norėjome įtraukti savo bendraamžius. Tuo metu mūsų rate ar kolegų iš verslo pasaulio, vaikščiojančių į muziejus ar parodas, nebuvo daug, net kolekcininko įvaizdis buvo tarsi mistifikuotas. O mes savo pavyzdžiu parodėme, kad aktyvūs jauni žmonės gali į tai įsitraukti ir rasti prasmę. Matėme, kad galime prisidėti prie Lietuvos kultūros puoselėjimo ir savo pavyzdžiu padrąsinti kitus.

Jonas Aničas. Stebėtojas, 2019

Nerijus Erminas. Žmogus, 2020

Pakalbėkime apie palikimą. Dėl to ir kuriama nauja LAF erdvė Bernardinų gatvėje? Kokia jos vizija?

Dalis kolekcijos iš tikrųjų bus naujame mūsų biure Domaševičiaus gatvėje, o erdvėje Bernardinų gatvėje vyks daug dinamiškesnis kolekcijos reprezentavimas. Programa griežtai aprašyta, nes patalpas su tam tikromis sąlygomis nuomojamės iš savivaldybės. Per metus esame įsipareigoję suorganizuoti apie 40–50 renginių: parodų, mažesnių pristatymų, edukacinių projektų. Nėra tikslo rodyti tik savo kolekciją, mums svarbu formuoti meno mylėtojų bendruomenę. Tikimės, kad ten žmonės dalinsis savo kultūriniais įspūdžiais, o mes tiesiog prisidėsime kurdami tas patirtis. Tai galės būti paskaitos, videokūrinių peržiūros, performansai ir t. t. Turime sutartį dešimčiai metų, tad tikiuosi, kad tai bus aktyvus taškas miesto kultūriniame žemėlapyje ir svarbi traukos vieta.

Esate vienas pirmųjų Lietuvoje privačių kolekcininkų, susigundžiusių įsigyti NFT. Kokia šios kolekcijos krypties vizija?

Pirmas buvau būtent kaip privatus kolekcininkas. Pirmuosius NFT, galima sakyti, įsigijome per bumą. Ta rinka labai banguojanti ir vertės šiuo metu labai nukritusios. Kas bus su visu NFT, daug diskutuojama. Taigi pažiūrėsime. O aš žiūriu labai paprastai: vis dėlto tai viena medijų, išliksiančių visada. Klausimas tik, kokia galiausiai bus konkretaus kūrinio ar menininko vertė – tiek finansinė, tiek meninė.

Šiandien matome, kad išbandyti NFT ėmėsi ir garsiausi, visai su kitomis medijomis dirbantys menininkai, tokie kaip Damienas Hirstas ar Takashi Murakami. Bet kokiu atveju tai medija, pasiekianti daugiau žmonių, nebūtinai tradicinio meno mylėtojų ar kolekcininkų. Ji pasiekia tuos žmones, kurie į meną žiūri visai per kitą prizmę. Manau, kad NFT augs, klausimas – kiek garsių vardų, tiek pačių menininkų, tiek kolekcininkų, galerijų ar aukcionų, šiame procese dalyvaus. Bet NFT niekur nedings.

Gal ateityje ir Jums reikės pagalvoti apie virtualų muziejų?

Skaitmeninio meno privalumas – kad jį ir fiziniame muziejuje galima rodyti per ekranus. O mūsų virtualus muziejus kol kas yra mūsų interneto svetainė – ten lengvai prieinami kolekcijos kūriniai. Pamąstymų buvo įvairių ir apie NFT galeriją, bet, kadangi viskas dar taip neaišku, kol kas planus sustabdėme.

Marina Rheingantz. Coronel José Dias, 2015

Pedro Reyes. Visuomenė be ginklų (Smuikas IX), 2014

Socialiniuose tinkluose mačiau Jūsų naują virtualų projektą TAAD, paskyras, kuriose dalinatės nuotraukomis ir videoturiniu iš kelionių. Tai patirčių kolekcionavimo forma?

Viskas prasidėjo nuo minties, kad daug keliaujame, daug pamatome, kartais savo patirtimis pasidaliname „Instagrame“, bet jos nėra sistemingos. Taigi pagalvojau, kad galima padaryti tų patirčių, kelionių, pasaulėžiūros, meno blogą.

Ši mintis gimė žiemą, su studijų kolegomis lankantis Pietų Afrikoje. Tada ir prasidėjo sisteminga tų patirčių sklaida – socialiniuose tinkluose sukūriau TAAD paskyras. Žinoma, nekeliaujame kasdien, reikia dirbti, todėl turinyje atsiranda didelių tarpų. Tuomet gimė idėja, kad reiktų dalintis įvairesnėmis patirtimis, apimančiomis architektūrą, dizainą, automobilius, madą.

Dabar jau galvojame apie skaitmeninį žurnalą. Nerdami į skaitmeninį pasaulį, jaučiamės panašiai, kaip jautėmės nerdami į kolekcionavimą. Norime sukurti kokybišką tarptautinį virtualų žurnalą apie kultūrą, dizainą, meną, architektūrą.

Ką iš asmeninės patirties galėtumėte patarti žmonėms, besidomintiems menu ir norintiems turėti savo kolekciją, o gal dar nedrįstantiems pirkti?

Svarbiausia save edukuoti ir atsakyti į klausimą, kas įdomiausia, nes meno laukas labai platus, galimybės neišsemiamos. Tikrai patarčiau keliaujant nueiti bent į vieną to miesto meno muziejų, kur pamatysite skirtingų laikotarpių menininkų. Žinoma, verta aplankyti ryškiausias meno muges, tokias kaip „Art Basel“ ar „Frieze“. Šiuolaikinio meno pasaulio pulsą padeda pajausti ir Venecijos bienalė, kur susirenka daug menininkų, pristatomi naujausi projektai ir specialios parodos. Muziejai ir bienalės, savaime suprantama, rengia atrankas, todėl ten susidarytą gana platų vaizdą vėliau gali siaurinti.

Jei yra galimybė, patarčiau pradžioje meno renginius lankyti su išmanančiu žmogumi, galinčiu padėti greičiau susiorientuoti, kas yra gerai, o kas ne. Reikia nepamiršti privačių galerijų, suprasti jų kontekstą. Tik nereiktų stačia galva pirkti apimtam emocijos, ypač jei kūrinių kaina solidi. Visada galite pasitarti ir su galerininkais (žinoma, nuomonė bus subjektyvi, nes jie atstovauja menininkams), bet jie visada geranoriškai pataria ir tuomet jau imi matyti pats ir turi tam tikrą kontekstą.

Tadaocern. Juodi balionai. Kompozicija 001, 2022

Kiek Jums pačiam svarbus santykis su menininku?

Panašiai kaip ir su visais žmonėmis – arba kažkas susieja, arba ne. Neišskiriu menininkų. Aš pats nesiekiu būtinai pažinti menininką arba nuo jo atitolti. Man visada įdomu pabendrauti su kūrėjais, ypač jei turiu jų kūrinių. Menininkų irgi yra labai įvairių: vieni mėgsta įkyrėti, o kiti, atvirkščiai, nori atsiriboti.

Kolekcionuojant nutinka visokių keistų ar net juokingų istorijų. Ar pamenate tokių?

Kažkokių juokingų patirčių nėra, bet esame nusipirkę padirbtų kūrinių. Būdavo ir taip, kad įsigyti darbai dvejus metus keliaudavo po parodas, kol mes patys juos gyvai pamatydavome. Per karantiną teko pirkti per internetą – daugeliu atveju rinkdavomės pagal nuotrauką. Būdavo labai smagu, kai darbas pozityviai nustebindavo. Daug istorijų apie tai, kaip pirkimas padovanojo įdomių pažinčių.

Grįžkime prie asmeninio santykio su menu. Iš šalies atrodo, kad labai mėgstate skulptūrą. Kaip iš daugelio kūrinių atsirenkate, kas su Jumis kasdien bus namuose?

Labai gaila, kad to, kas yra saugykloje, niekas nemato, bet džiaugiuosi, kad naujame biure galėsime eksponuoti daugiau darbų ir keisti ekspozicijas. Namuose kūrinių stengiamės nekeisti, nes jie organiškai atrado savo vietą ir tapo neatskiriama interjero dalimi. Paskutiniu metu mane tikrai vis labiau domina skulptūra ir fotografija.

Rūtos Jusionytės ir Mindaugo Navako skulptūros

Koks Jūsų svajonių sąrašas? Kokių kūrinių norėtumėte savo kolekcijoje šiandien?

Sąrašas labai ilgas. Be to, kartais įdomu svajoti ne tik apie garsius vardus, bet ir pačiam atrasti tuos autorius, kurie vėliau sulauks pripažinimo. Norėčiau turėti Antony Gormley skulptūrą, Marlene Dumas tapybos darbą, Andreaso Gursky fotografiją. Ir labai norėčiau įsigyti Christiano Marclay videoinstaliaciją su garsu „Crossfire!“. Didžiausia svajonė – pastatyti šiuolaikinio meno muziejų Nidoje. Praleidžiame labai daug laiko Neringoje ir matome, kad regione trūksta kultūrinio traukos centro. Žmonėms, atvykstantiems į Neringą, muziejus galėtų būti vienas iš laisvalaikio, edukacijos, švietimo ir kultūros centrų, kartu pritrauktų naujų lankytojų ir turistų.

Pokalbio pabaigoje tradiciškai norėčiau paprašyti trijų meno rekomendacijų.

Filmas „The Best Offer“ apie kolekcininko aistrą ir kaip jis buvo apgautas. Kadangi dabar labai domiuosi architektūra ir dizainu, visada kine akis pagauna šiuos elementus. Dar vienas filmas, pastaruoju metu įstrigęs ir kuriantis daugiau įdomių architektūrinių detalių, – „Kopa“ („Dune“). Žinoma, antroji rekomendacija – Venecijos bienalė, nes šis renginys tiek širdžiai, tiek protui. Be jau visiems žinomo „Louis Vuitton Foundation“ muziejaus Paryžiuje, rekomenduočiau „Bourse de Commerce – Pinault Collection“ muziejus – nuostabios vidaus architektūros ir įspūdingų parodų vietą.

Fotografijos: Visvaldas Morkevičius