„Jaunojo tapytojo prizo“ tradicija: kas vis dėlto laimi?

Šiemet konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“ (XI YPP) jau 11 kartą subūrė Baltijos šalių menininkus atstovauti savo šalims, tapybos mokykloms, kūrybos principams bei pristatyti savo kūrybą. Tarptautinė konkurso komisija pripažįsta, kad rekordiškai daug laiko skyrė tam, kad nuspręstų, kuris dalyvis verčiausias šių metų pagrindinio YPP prizo. Šių metų konkurso „XI YPP“ laureate tapo latvė Sandra Strele, kitus du specialius prizus gavo lietuvė Eglė Norkutė ir latvis Arnoldas Andersonas.

Kuo jaunoji tapytojų karta gyvena šiandien, kalbamės su konkurso vertinimo komisijos nariais: viena ryškiausių Estijos menininkių Maarit Murka, Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu, menininku, kuratoriumi, rezidencijų centro „SomoS“ Berlyne steigėju ir vadovu Paulus Fugers, meno kritike ir kuratore iš Latvijos Šelda Pukite bei „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondų įkūrėju ir valdytoju, kolekcininku Viliumi Kavaliausku.

Kaip manote, ar šiandien reikalingi tokie konkursai kaip „Jaunojo tapytojo prizas“, ar tokia forma vis dar aktuali? Jie labiau reikalingi menininkui ar auditorijai, kurie iš jų laimi?

Vilius Kavaliauskas: Vienareikšmiškai – menininkui. Gal ne tik išskirtinai YPP laimėtojams reikalingas šis projektas, bet visiems finalininkams. Esamų ar būsimų kolekcininkų žvilgsniai tikrai nukrypsta į daugelį šių tapytojų, o ir prisiminus ankstesnius metus ir menininkų kartą, jau užaugusią su „Jaunojo tapytojo prizu“, tarp kurių jau žinomi vardai kaip Andrius Zakarauskas, Jonas Jurcikas, Adomas Danusevičius ar Kristina Ališauskaitė, galima įžvelgti vienokią ar kitokią įtaką jų karjerai.

Arūnas Gelūnas: Ploju organizatoriams, Julijai Dailidėnaitei ir Vilmantui Marcinkevičiui už idėją ir jos tęsimą. Jaunas menininkas yra ypač pažeidžiamas. Jis dažnai būna nežinomas, dar negavęs pasitikėjimo kredito iš žiūrovo ar kolekcininkų. Toks konkursas ir patekimas tarp 20 finalininkų yra geras paskatinimas jaunam žmogui. Nes įvertinimą jis gauna iš tarptautinės žiūri, ne iš mamos, tėčio, ne iš mylimo dėstytojo ar kolegų, o iš profesionalų, kurie jo nepažįsta asmeniškai. Tai jau yra džiugu. Klausimas, kas atsitinka po to, ar tas laimėjimas suteikia kokį nors kreditą, sparnus ar bilietą, kuris atidarytų duris į galerininkų, kolekcininkų širdis ar į tam tikras rezidencijas ir t. t. Man atrodo, iš dalies šis prizas tai daro. Įrašas, kad būdamas labai jaunas buvai gerai įvertintas tarptautinės žiūri, tikrai prideda svorio jauno menininko CV. Manau, ir visuomenei įdomu pamatyti jauniausią kraują kultūroje, kas cirkuliuoja, ar iš viso cirkuliuoja bei kokios tendencijos dominuoja.

Šelda Puķīte: Tai sudėtingas klausimas. Galiu sąžiningai pasakyti, kad pati neturiu sau atsakymo. Todėl svarstau, ar tikrai šiandien reikia konkurso, apriboto viena medija, nes, pavyzdžiui, aš labai domiuosi fotografija ir fotografijos festivaliais. Bet man nepatinka, kad tų festivalių pavadinimuose vartojamas fotografijos terminas, nes manau, kad šiandien mes daugiau kalbame apie (at)vaizdų kultūrą, o ne fotografiją per se.

Paulus Fugers: Tokie renginiai yra didelis akstinas kūrėjams. Konkursas, o tiksliau varžybos, yra tai, su kuo menininkas galiausiai turi susidurti realiame gyvenime ir meno rinkoje. Taigi menininkas turi žinoti, koks yra kontekstas, ir jame dalyvauti. Manau, tokie konkursai kaip „XI YPP“ kūrėjui padeda neatitrūkti ir būti reikiamame kontekste. Svarbu, matyti, ką kuria kolegos, kokios yra tendencijos ir taip turėti galimybę pačiam įsivertinti. Dalyvaudamas tokiuose renginiuose menininkas sulaukia reakcijos, jo kūrinys tampa diskusijų objektu, visa tai yra gyvybiškai svarbus elementas menininko karjeroje. Jam reikia konfrontacijos su auditorija, kolegomis. Tai padeda išsigryninti idėjas.

Viliau, šiemet iš aktyvaus stebėtojo tapote komisijos nariu, koks įspūdis liko pasibaigus darbui, ar finalininkai jus nudžiugino. Auga įdomi naujoji tapytojų karta?

Vilius Kavaliauskas: Taip, jau daug metų kartu su „Lewben Art Foundation“ remiame „Jaunojo tapytojo prizą“, o šiais metais teko garbė tapti ir šio projekto komisijos nariu. Be abejo, tai buvo labai įdomi patirtis, o ir finalininkais likau patenkintas, gerai, kai išlieka naujų patirčių – tikrai buvo vertų dėmesio darbų. Nors šį kartą mano darbai favoritai tarp laimėtojų nepateko, tačiau Sandrą Strele pastebėjome jau anksčiau – jos darbą į „Lewben Art Foundation“ kolekciją įsigijome 2018 metais. Šiemet planuojame dar vieną.

Koks džiugus faktas, jums, kaip kolekcininkui, kad dar prieš metus įžvelgėte šios menininkės potencialą. Turite nuojautą sėkmingiems menininkams. Kodėl tada įsigijote šios menininkė kūrinį?

Vilius Kavaliauskas: Pastebėjome Sandrą Strele, nes ji tuomet labai išsiskyrė iš kitų dalyvių, man patinka Davidas Hockney, tad ir tai, kad tas darbas priminė šio tapytojo kūrybą, turėjo reikšmės. Nežinau, ar tai galima pavadinti nuojauta sėkmingiems menininkams, galbūt. Gal per tiek kolekcionavimo metų ji išsivysto. Kartą taip atsitiko su menininke Helen Marten, kurios darbą „Tapsmas šaka“ įsigijome ankstyvais 2014 m., o tų pačių metų pabaigoje menininkė laimėjo prestižinį Turnerio prizą. Šiaip ar taip – šis įvykis labai džiugus, o ateityje tokių gali būti ir daugiau.

Baltijos šalys visada buvo linkusios lygintis ir konkuruoti įvairiose sferose. Kaip manote, ar galima apibendrinti, kokios tendencijos vyrauja Baltijos šalių tapyboje? Ar yra ryškių skirtumų arba, atvirkščiai, panašumų? O gal neverta galvoti apie lokalumo aspektus šiandienos globalizacijos kontekste?

Arūnas Gelūnas: Mano subjektyvia nuomone, lietuviai neišvengiamai yra labiau emocingesni ir labiau ekspresionistai. Taip yra nuo plastinės raiškos iki mąstymo, tą galime matyti ir konceptualiuose kūrėjų darbuose. Tarp latvių ir estų daugiau šalto geometrizuoto konceptualizmo.

Šelda Puķīte: Skirtumai tikrai egzistuoja. Pavyzdžiui, mums bevykdant laureatų atrankos procesą, kolegoms pasakojau apie terminą „Rygos stilius“ (Riga Style), kuris labai patinka latviams. Keletas „Rygos stiliaus“ kūrinių buvo pristatyti ir „XI YPP“ parodoje. Kaip apibūdinti šį stilių? Tai monochrominiai paveikslai, mistiniai, svajingi, metafiziniai ir t. t. Tai „Rygos stilius“. Gal taip sakoma ir šiek tiek juokais, bet Latvijoje yra menininkų karta, kuri tuo labai susidomėjusi, nors ši banga jau po truputį atslūgsta.

Į pirmą planą atkeliauja kitos tendencijos, manau, globalizacija veikia visas tris Baltijos šalis, todėl galime pastebėti daug panašumų stiliuje, tapymo manieroje, eksperimentuose ir pasirenkamose temose. Tų panašumų yra daugiau nei, pavyzdžiui, prieš 10-metį. Žinoma, yra skirtumų. Latvių tapytoje vis dar galime justi stiprią realizmo ir hiperrealizmo mokyklą, žinoma, ir estai turi panašias tradicijas, tačiau latviai buvo visada stipresni šiuo atžvilgiu. Tai galime stebėti ir finalininkų darbuose. Netgi nugalėtojos Sandros Strele darbuose galime stebėti šias tendencijas, žinoma, ji transformavo jas į savo unikalų stilių.

Maarit Murka: Kai rinkome konkurso nugalėtoją vertinimo komisijos nariams taip pat pasakojau, kad Sandros Strele kūrinys labai primena šiuolaikinę Estijos menininkų tapybą. Žinoma, Estijoje daug skirtingos tapybos, manau, kiekvienoje šalyje taip pat. Tačiau visur egzistuoja tam tikra pagrindinė linija, populiarus stilius ir manau, kad jauni menininkai bando sekti tomis tendencijomis, kurios yra vertinamos ir pamėgtos. Nugalėtojos darbe pastebėjau elementų, kurie man primena dabar ant bangos esančią Estijos menininkų tapybą. Lietuvių tapyba lyginant su estų, man atrodo, kiek senamadiška ar tradicinė, nes Estijoje į tapybą vis dažniau žiūrima kaip į instaliaciją, tapyba tampa objektu. Tai nebėra tik dažai ant drobės.

Paulus, jūs prieš konkursą iš komisijos narių mažiausia žinojote apie Baltijos šalių tapybą, koks įspūdis jums liko?

Paulus Fugers: Pirmą kartą lankausi Baltijos regione ir pirmą kartą turėjau galimybę susipažinti su čionykščiu tapybos kontekstu. Peržiūrėjęs visų konkurso dalyvių anketas ir finalininkų kūrinius likau maloniai nustebintas, kontekstas paliko tikrai gerą įspūdį. Jūs klausiate apie Baltijos šalių tapytojų panašumus ir skirtumus, bet manau, kad nereiktų susitelkti į menininko tautybę ar lytį, man tai nėra svarbu. Jokio skirtumo, ar tai vyras ar moteris, ar lietuvis ar estas. Man įdomu, kad šie menininkai yra iš Baltijos šalių, tačiau nesiryžčiau nerti giliau ir ieškoti panašumu ar skirtumų. Manau, susidomėjimas Baltijos šalių kūrėjais šiandien auga. Žinoma, Lietuvos laimėjimas Venecijos bienalėje dėmesį šiam regionui dar labiau sustiprino ir atvėrė naujus horizontus.

Kas šiandien vyksta su tapyba kaip medija, kokius iššūkius ji patiria ir ką pastebėjote žiūrėdami šiemet į jaunosios kartos menininkų kūrinius?

Paulus Fugers: Labai geras klausimas, nes tapyba jau buvo mirusi tiek daug kartų. Tačiau ji vis dar gyva. Ta pati baimė buvo su knygomis, manyta, kad elektroninės nugalės popierines. Tikriausiai to ir nebus, nes ši medija reikalauja fizinio kūno. Tas pats su tapyba, negalima sukurti skaitmeninio pakaitalo jai. Net patiems menininkams reikalingas dažų, teptuko ir drobės fiziškumas. Šie elementai niekur nedings. Kas man labai įdomu, tai kaip skaitmeniniai elementai atkeliauja į kūrinį, skirtingais sluoksniais. Pavyzdžiui, šių metų nugalėtojos paveiksle matome kliniškai švarią aplinką, kuri tam tikra prasme primena skaitmeninę erdvę.

Maarit Murka: Manau, kad tapybą kaip mediją veikia globalios įtakos. Pavyzdžiui, aš visada sakiau, kad man patinka tapyba, aš mokiausi tapybos katedroje. Tačiau man kartais juokinga, kai kas nors parašo, kad aš esu tapytoja, nes aš dažniausia naudoju tą techniką ar mediją, kuri yra būtina mano idėjai įgyvendinti. Jei man reikia skulptūros aš darau skulptūrą, o jei ko nors neišmanau, pasitelkiu pagalbą.

Matau, kad tapyba nuolat kinta. Menininkai nori laužyti tradicines taisykles, ieško būdų, kaip save išreikšti per tapybą kitaip. Gal todėl Estijoje daug kas naudoja tapybos elementus, t. y. drobę, medį, dažą, vandenį, tačiau sujungę juos į objektą, o nebe į tradicinį paveikslą. Panašią situaciją stebime ir su mada pastaruosius 30 metų, ir matome, kaip jauni žmones per ilgai užsitęsusias ir nusibodusias tendencijas keičia naujomis, jas transformuoja.

Žinoma, nepamirškime ir skaitmenizacijos įtakos tapybai, tai galime matyti ir konkurso finalininkų parodoje. Pavyzdžiui, vienas kūrinys tikrai sukėlė daug diskusijų, ar tai yra tapyba, ar jau nebe, vis dėlto konkurso pavadinime yra apibrėžta medija. Mes sutarėme, kad gal tai ir nėra klasikinės tapybos pavyzdys, bet juk šiandien mes galime tapyti ir kompiuteriu.