Pokalbiai su kolekcininkais. Ramutis Petniūnas: šiuolaikinis menas – viena rizikingiausių investicijų

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt tęsia ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. LAF savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir ruošiasi atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Tad „Pokalbiai su kolekcininkais“ pristato žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbame apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokią naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Įvairios žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems, svarstantiems įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – ir puiki galimybė meną patirti kitaip.

Kolekcininkas Ramutis Petniūnas pasakoja, kodėl atsargiai žiūri į šiuolaikinį meną, dalijasi per kelis dešimtmečius sukaupta patirtimi ir prisimena, kaip rizika ir kurioziškos situacijos gali atvesti prie netikėtų atradimų.

Papasakokite apie savo, kaip kolekcininko, patirtį. Ar Jums kolekcionavimas – gyvenimo būdas?

Turiu beveik 30 metų kolekcionavimo patirtį ir per savo rankas esu perleidęs tikrai nemenką skaičių tiek meno kūrinių, tiek kitų kolekcinių vertybių. Yra keletas sričių, kurioms tam tikrais gyvenimo etapais esu skyręs nemažai dėmesio ir kurias pakankamai gerai išmanau – tai lietuvių liaudies menas, antikvarinės knygos, senoji Lietuvos dailė, modernioji Lietuvos skulptūra, fotografija, antikvariniai baldai ir keletas kitų. Mano domėjimosi laukas nuolat kinta – kai, atrodo, išsemi vieną sritį, atsiveria kita, ir taip be pabaigos. Nemėgstu rutinos, kad būčiau gyvas, man svarbu nuolat judėti ir save stebinti. Be kolekcionavimo, neįsivaizduoju jokios kitos veiklos, galinčios suteikti tokią įvairiaspalvę įspūdžių paletę. Ar tai mano gyvenimo būdas? Gal tiksliau būtų sakyti – tai mano gyvenimas.

Kaip keitėsi skonis ir koks Jūsų santykis su šiuolaikiniu menu?

Su metais įgyji vis daugiau žinių, lavėja akis ir skonis. Čia panašiai kaip su knygomis: pradedi nuo vaikiškų knygelių su didelėmis raidėmis ir daug paveikslėlių, ilgainiui tiek supratimas, tiek skaitymo įgūdžiai keičiasi. Vaikiškos knygelės pabosta ir pereini prie ilgesnių tekstų, galiausiai ateina eilė ir poezijai.

Mano santykis su šiuolaikiniu menu kiek prieštaringas. Be abejo, domiuosi tuo, kas vyksta šių dienų meno pasaulyje: lankau parodas, einu į galerijas, bendrauju su menininkais, esu įsigijęs nemažai šiuolaikinio meno kūrinių. Man patinka stebėti, kaip šiuolaikinis menas atvaizduoja mūsų laikotarpio dvasią ir kontekstą, būti šių procesų stebėtoju ir dalimi. Jaučiu pareigą įsigyti šiuolaikinių autorių kūrinių, taip pripažindamas jų pastangas ir skatindamas kurti toliau.

Kita vertus, tiek sukaupta patirtis, tiek amžius jau neleidžia žavėtis besąlygiškai viskuo, nepastebėti paviršutiniškumo, nemokšiškumo ar idėjų skurdo, kurių šiuolaikiniame mene tikrai daug. Kadangi viskas vyksta čia ir dabar, dažnam labai sunku išlikti nešališkam, nepasiduoti akimirkos įspūdžiui ar nepasikabinti ant trumpalaikės autoriaus ar stiliaus populiarumo bangos. Esu įsitikinęs, kad geriausias meno vertintojas ir teisėjas yra laikas, neretai viską apverčiantis aukštyn kojomis. Buvusios „žvaigždės“ greitai užgęsta, o į padanges iškyla tie, kurių šiandien galbūt net nematome.

Todėl man didelę nuostabą kelią kai kurių ekspertų rekomendacijos pradėti kolekcionuoti nuo šiuolaikinio meno darbų. Taip, jų pasiūla didžiulė, bet didžiulė pasiūla šiuo atveju veikia ne kaip privalumas, o kaip trūkumas. Tai ir didžiulė rizika pasiklysti, susipainioti ir prisipirkti bet ko. Dar pridėkime tai, kad labai dažnai šiuolaikinių kūrinių kainos išpūstos, todėl ir nuostoliai gali būti visai nemaži. Taigi, jei norite, kad jūsų kolekcionavimo kelionė nesibaigtų nusivylimu už pirmo kampo, siūlyčiau ją pradėti ne nuo šiuolaikinio meno arba koncentruotis ne vien į jį. Nors ir nemėgstu apie meną kalbėti kaip apie investiciją, bet šį kartą pasinaudosiu palyginimu iš finansų srities. Šiuolaikinis menas – labai rizikinga investicija. Taip, laimėti čia galima, bet šansai nėra itin dideli. Pavyzdžiui, tikrai geras ženklas, jei po kurio laiko pats menininkas nori atpirkti savo kūrinį. Taip man atsitiko su įsigyta Martyno Gaubo skulptūra „Balerina“, bet tokios situacijos greičiau išimtis nei taisyklė.

Martynas Gaubas „Balerina“

Žinoma, gali būti, kad į šiuolaikinio meno darbą žiūrite ne kaip į investiciją, o kaip į kūrinį, kuris jums patinka, jaudina ir įtraukia. Jei taip, tiesiog įsigykite ir džiaukitės, per daug nesukdami galvos dėl jo finansinės ateities.

Šiuolaikinio meno kūrinai sudaro tik nedidelę mano kolekcijos dalį ir to paaiškinimas labai asmeniškas. Aš medžiotojas, o šiuolaikinio meno nereikia medžioti. Šiuolaikinio autoriaus kūrinį gali įsigyti bet kas, užėjęs į galeriją ar menininko studiją ir turintis pinigų. Toks kelias ne man. Man patinka ieškoti tokių kūrinių, kurių niekas neturi, kurie yra išskirtiniai, reti, kuriuos, net ir turėdamas daug pinigų, gali įsigyti tik įdėjęs pastangų. Žodžiai kolekcionavimas ir retas man yra sinonimai. Be viso to, šiuolaikinis menas man nesuteikia tiek erdvės tyrinėjimams, o kartu su jais ir pažinimo džiaugsmo, kiek ankstesnių laikotarpių kūriniai. Tai ir kūrinio įsigijimo, kilmės istorijos, autoriaus biografijos detalės ir laikotarpio pajautimas. Net nepastebi, kaip, įsigijęs kūrinį, pradedi studijuoti Radvilų ar Pacų giminės istoriją ar esi nubloškiamas į Nesvyžiaus benediktinių vienuolyno celes. Ši pažintinė su kolekcionavimu susijusi patirtis man tiek pat svarbi, o kartais net svarbesnė nei kūrinio meninė vertė.

Turėdamas tokią didelę patirtį, padedate formuoti ir kitas kolekcijas. Ar svarbu kreiptis į meno ekspertus, ar geriau pačiam nueiti tą kelią, pačiam klysti ir atrasti?

Vienareikšmiškai rekomenduoju patiems domėtis, skaityti, lankyti parodas ir stengtis susidaryti savo nuomonę. Galima ir konsultuotis, bet geriau būtų, kad konsultacijos taptų nuomonių dalijimusi, o ne aklu eksperto patarimų įgyvendinimu. Juk meno kūrinį įsigyjate sau, todėl pirmiausia jis turėtų jums patikti, džiuginti. Turėdamas kelių dešimtmečių kolekcionavimo patirtį, patarimus ir rekomendacijas dalinu itin atsargiai. Maloniau ir paprasčiau dirbti su tais klientais, kurie turi bent jau bazinių žinių, daugiau mažiau supranta, ko nori. Su tokiais žmonėmis greičiau randi bendrą kalbą, jie sugeba įvertinti tai, kas jiems siūloma. Todėl tarp mano klientų nemažai privačių kolekcininkų ir muziejų.

Svarbią vietą R. Petniūno kolekcijoje užima antikvarinės knygos

Ramuti, ar pamenate, kaip prasidėjo Jūsų aistra menui ir ėmėte kolekcionuoti?

Įdomu tai, kad visai neseniai tokį patį klausimą sau uždaviau pats. Greičiausiai pirmasis impulsas kilo dar vaikystėje, kai buvau kokių ketverių šešerių. Mane tėvai vesdavosi į absoliučiai visus „Lėlės“ teatro spektaklius, būdavo – net po kelis kartus į tą patį spektaklį. Buvau laimingas vaikas. Po spektaklio namo visada parsinešdavau teatro programėlę ir jų prisikaupė tikrai daug. Reikėjo nuspręsti, ką gi su jomis daryti – ranka nekilo išmesti. O tada ir tėvai padrąsino: „Geriau nemesk, gražiai susitvarkyk ir pasilaikyk.“

Vėliau supratau, kodėl: išsitraukiu kokią „Batuoto katino“ programėlę ir mintimis nusikeliu ten, kur buvau. Kitaip tariant, išgyvenu teigiamą patirtį, tam tikrą emocinę teleportaciją į laiką, kai buvau laimingas. Dar vienas ryškus prisiminimas jau nebe iš vaikystės, bet iš paauglystės. Augau sovietmečiu, kai visų butai buvo panašūs – su vienodomis sekcijomis ir lovomis kambariuose. Jau tuomet svajojau apie kitokį gyvenimą – tokį, kokį mačiau vartydamas meno albumus. Mano tėtis turėjo biblioteką. Ji ir buvo mano pabėgimo kambarys nuo nykios aplinkos.

Yra daug teorijų, kodėl žmonės kolekcionuoja. Viena iš jų teigia, kad nuo senų laikų renkame ir kaupiame todėl, kad norime jaustis saugūs, jei užkluptų negandos. Mano atvejis gali būti panašus, bet nemanau, kad tai vienintelis atsakymas. Kolekcionavimas gali užtikrinti tam tikrą saugumo jausmą – turėti gerą meno kūrinį tikrai saugiau nei su kiekviena diena nuvertėjančius pinigus laikyti banke. Tačiau yra ir kitų motyvų. Pavyzdžiui, pažinimo džiaugsmas ir azartas, patiriamas ieškant išskirtinių, retų objektų. Eiti į meno galeriją ar antikvariatą ir susimokėti už „nejudantį grobį“ nelabai įdomu. Man patinka medžioti.

Jonas Rustemas „Veneros gimimas“ (XIX a. 1-asis deš.)

 Vienas tokios medžioklės trofėjų – Jono Rustemo paveikslas „Veneros gimimas“. Kokia jo istorija, kas slepiasi už šio nuostabaus kūrinio? Juk vis dėlto pirkote jį kaip nežinomo menininko darbą.

Būdamas dar labai jaunas, maždaug dvidešimties, susipažinau su gerokai už mane vyresne kolekcininkų šeima. Pakviestas į jų namus Antakalnyje ir pamačiau šį paveikslą. Nei mano naujieji draugai, nei aš tuo metu nežinojome, kad tai J. Rustemo darbas. Paveikslas man krito į akį, todėl užklausiau kainos. Mano draugai kolekcininkai tik nusijuokė ir atsakė – anksti dar tau. Praėjo beveik dvidešimt metų, per kuriuos paveikslas taip ir neišėjo iš galvos – aš vis grįždavau su tuo pačiu prašymu parduoti man šį darbą. Lūžis įvyko tada, kai nusipirkau butą Vilniaus senamiestyje ir pats pasikviečiau minėtus kolekcininkus. Galiausiai jie tarė: „Dabar, Ramuti, jau gali įsigyti tą paveikslą, nes turi, kur kabinti.“

Įsigijęs paveikslą ėmiau intensyviai domėtis, kam jis priklausė anksčiau – tokio pobūdžio informacija apie kūrinį svarbi kiekvienam kolekcininkui. Paaiškėjo, kad darbą ankstesni savininkai įsigijo iš Vilniuje Tilto g. 16 name gyvenusios 93 metų senolės. Paveikslas tuo metu buvo tamsus, Veneros sėdmenyse žiojėjo skylė, nes, anot pardavėjos, kadaise kariai, apsigyvenę šiame bute, linksminosi į jį šaudydami. Įsigytas darbas iš karto buvo atiduotas į tuometines restauracijos dirbtuves Vokiečių g., kur jį pamatė Vladas Drėma. Jis užsiminė, kad tai galėtų būti Vilniaus meno mokyklos atstovo darbas. Bandydamas išsiaiškinti, kas gi iš Vilniaus meno mokyklos galėjo būti šio darbo autorius, kreipiausi į menotyrininkę dr. (HP) Rūtą Janonienę, papasakojau istoriją apie V. Drėmą ir jo komentarą apie Vilniaus meno mokyklą. Jau per pirmą susitikimą R. Janonienė iš karto suabejojo: „Na, kokia čia Vilniaus mokykla? Tuo metu jokios piešimo mokyklos dar nebuvo…“, o bemaž po pusvalandžio sekė žodžiai: „…gal Rustemas?“ Taip pirmą kartą buvo iškelta hipotezė, kad šio darbo autorystė gali priklausyti XVIII–XIX a. Vilniaus dailininkui, Vilniaus meno mokyklos įkūrėjui Jonui Rustemui (1762–1835).

Paskui buvo atlikti cheminiai ir rentgeno tyrimai, sekė tolesni tyrinėjimai. Galiausiai paaiškėjo, kad tai beveik du šimtmečius laikytas dingusiu J. Rustemo darbas „Veneros gimimas“. Įdomu tai, kad jame nutapyta dailininko mylimoji, jo dviejų nesantuokinių vaikų mama, Vilniuje veikusios „Gulbės“ vaistinės vaistininko žmona Ona Pučinskaitė-Zeidlerienė. Apie J. Rustemo ir O. Pučinskaitės-Zeidlerienės meilės istoriją tuo metu žinojo visas Vilnius. Yra netgi išlikusių dokumentų, liudijančių, kad Vilniaus universitetas J. Rustemui skyrė pašalpą už du nesantuokinius vaikus – Oną ir Liudviką.

Turite ne tik didžiulę kolekciją, bet ir daugybę istorijų, lydinčių kiekvieną jos objektą.

Tikrai taip, kai kurie kūriniai atsirado kurioziškai ir netikėtai. Pavyzdžiui, neįsivaizdavau, kad kada nors turėsiu Johno F. Kennedy autografą. Jis į mano rankas pateko domintis menininku Adomu Varnu, gyvenusiu JAV ir neakivaizdžiai dirbusiu diplomatinį darbą. Pavyko gauti 1960 m. J. F. Kennedy (tuo metu dar senatoriaus) pasirašytą atsakymą A. Varnui, kad Jungtinės Amerikos Valstijos niekada nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos ir visomis išgalėmis bei visais laikais rėmė ir rems šių šalių laisvės siekį. Tokių istorijų begalė.

Kaip dažnai jomis dalijatės?

Dalinuosi mielai ir dažnai. Dalinuosi ne tik istorijomis, bet ir kolekcijomis. Kūriniai iš mano kolekcijų buvo eksponuojami Dailės muziejuje, Valdovų rūmuose, Trakų muziejuje, mano sukauptą gintaro ir jo dirbinių kolekcija ilgą laiką buvo galima pamatyti Palangos gintaro muziejuje. Mielai skolinu savo eksponatus tyrinėjimams, jų nuotraukos naudojamos įvairiose publikacijose. Kadangi turiu gana nemažai tiek meno kūrinių, tiek kitų kolekcinių vertybių, nuolat sulaukiu prašymų iš filmavimo studijų leisti jas naudoti kaip rekvizitą statomiems filmams. Beje, kaip tik neseniai skolinau rekvizitą filmui „Fanaberija. Įsijunk šviesą“, kurio pagrindinis herojus yra kolekcininkas. Jame netgi suvaidinau, tiesa, ne kolekcininką – man teko epizodinis diplomato vaidmuo.

Medinė skulptūra. XVII a. pirma pusė. Lietuva

Medinė skulptūra. XVII a. pirma pusė. Lietuva

  Užsiminėte, kad Jums nereikia meno patarėjų ir pasikliaujate tik savimi. Vis dėlto kolekcija išsiplėtusi į daug skirtingų krypčių, tad ar užtenka žinių norint suvaldyti rizikas?

Taip, labai dažnai pasikliauju tik savimi. Supraskite, kolekcionavimas nėra mano hobis, kuriam skiriu nedidelę laisvalaikio dalį. Tai mano pagrindinis užsiėmimas, kuriam skiriu visą savo laiką – tai mano darbas ir laisvalaikis vienu metu. Ir tai darau jau kelis dešimtmečius. Jei gilinuosi į kurią nors sritį, darau tik tai ir darau profesionaliai. Už kiekvieną klaidą ar pražiūrėtą detalę susimoku savais pinigais, todėl mano motyvacija domėtis tikrai didelė. Kai sritis ar autorius man naujas, paprastai ieškau tos srities ekspertų ir stengiuosi išgirsti jų nuomonę, užsakau atskirų darbų studijas ar istorinius tyrinėjimus, bet tikrai negaliu sau leisti sustoti pusiaukelėje ir kažką išmanyti tik apgraibomis.

Ir tikrai su niekuo nesikonsultuoju, priimdamas sprendimus, ką kolekcionuoti, kiek ir kokių darbų turėti ar kiek už juos mokėti. Čia pasikliauju tik savo patirtimi ir nuovoka. Kai kuriuos ėjimus padiktuoja ir pats gyvenimas. Atrodo, susifokusuoji į tam tikrus autorius, prisiskaitai literatūros, praleidi daugybę laiko muziejuose, atrodo, jau viską toje srityje išmanai, ir staiga kas nors pasiūlo kitų autorių kūrinių, tarkim, Ferdinando Ruščico, Antano Samuolio ar Petro Kalpoko darbą. Tada pažinimo kelionė prasideda iš naujo, nes nesinori praleisti progos, o iš anksto visko žinoti taip pat negali. Taigi mokytis turi labai greitai. Kiekviena diena kolekcininkui yra nauja gyvenimo primesto žaidimo diena, todėl nuolat turi būti atviras.

Iš jūsų klausimo būtų galima pamanyti, kad kolekcijos išplėtimas į daugelį skirtingų sričių yra riziką didinantis faktorius. Visgi aš taip nemanau. Mano požiūriu, be žinių ir nuolatinio domėjimosi, tai dar vienas būdas suvaldyti ir išbalansuoti rizikas. Jei sąstingis vienoje srityje, kitoje gali būti pakilimas. Jei imuosi naujos srities, tai darau labai entuziastingai, gal ir klaidų pradžioje daugiau padarau, bet tuo degu, man įdomu. Jei sritis gerai pažįstama ir ilgus metus plėtota, tai šūvių pro šalį beveik nebebūna, tik ir užsidegimo, azarto gali būti mažiau.

Kaip manote, kiek įtakos kolekcininkas gali padaryti menininko karjerai? Meno istorijoje ir rinkoje daug atvejų, kai buvo imtasi įvairių spekuliacijų?

Sakyčiau, gal didesnę įtaką menininko karjerai šiuo metu padaro ne kolekcininkai, o rinkodarininkai. Tik toji įtaka dažnai labai trumpalaikė ir išgaruosianti po 20 ar 30 metų, jei autoriaus kūryboje bus daugiau rinkodaros nei meno. Tokiais triukais lengva apgauti mases, bet kolekcininkas ar muziejus tikrai labai gerai pasveria, ką įsigyti. Pavyzdžiui, jei nusiperki šiuolaikinio meno kūrinį, iškart negali patikrinti, kiek jis vertas. Suma, už kurią jį įsigijote, nebūtinai reiškia, kad už tiek jį ir galėsite parduoti. Tai, kad visi perka populiarų vardą, dar nieko neparodo. Nėra daug būdų pasitikrinti meno kūrinio tikrąją kainą. Vienas jų – pabandyti parduoti aukcione. Sėkmė, jeigu jūsų atneštą darbą aukcionas iš viso priims. Net ir tuo atveju, jei priims ir netgi parduos, atskaičius visus mokesčius, gausite tik maždaug pusę pirkėjo sumokėtos sumos. O jei, pavyzdžiui, kūrinys bus neparduotas, visam laikui liks įrašas, kad autorius nepaklausus. Su kiekvienu tokiu įrašu tikimybė parduoti turimą kūrinį gerokai mažės. Panašiai taip ir susprogsta visi burbulai.

R. Petniūno kolekcijos fragmentas

Kas Jums svarbu renkant ir ieškant naujų kolekcijos objektų?

Jau minėjau, kad man nepatinka turėti tai, ką lengva įsigyti arba ką gali turėti bet kas. Gal dėl šios priežasties mano kolekcijoje nerasite daug madingų autorių darbų.

Taip pat įtakos turi tokie subjektyvūs veiksniai, kaip asmeninės simpatijos ir polinkiai. Pavyzdžiui, man labai patinka skulptūra, tapyba, fotografija, bet nepatinka pašto ženklai. Todėl, netgi turėdamas žinių ar gavęs labai gerą pasiūlymą, pašto ženklų nepirksiu. Taip pat pastebėjau, kad dažniausiai kolekcionuoju ne horizontaliai (t. y. turiu vieną Jono Švažo, vieną Algimanto Jono Kuro, vieną Valentino Antanavičiaus kūrinį), o vertikaliai. Kitaip tariant, pradedu nuo menininko kūrybinės karjeros pradžios ir seku iki pabaigos. Taip atsitiko su Leono Striogos kolekcija – turiu per 250 jo skulptūrų. Tokiu būdu įgyji unikalią progą tyrinėti ir stebėti, kaip keitėsi autorius ir jo požiūris.

Iš vertikaliai kolekcionuojamų menininkų dar paminėčiau Lili Janiną Paškauskaitę, Liną Leoną Katiną, Leoną Katiną, Arūną Kulikauską, Algimantą Maldutį, Nataliją Daškovą, Antaną Krištopaitį ir kt.

Tokių menininkų darbų kartais turiu net po kelis šimtus, o, pavyzdžiui, N. Daškovos mamos Marijos Bespalovos Daškovos – gal net per 1000 kūrinių. Turėdamas tokias kolekcijas, gali daug nuveikti, tik reikia laiko. Tarkim, man teko nemažai prisidėti prie L. Striogos personalinės parodos organizavimo Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ galerijoje. Kadangi daug metų draugavome ir turiu daugybę valandų filmuotos medžiagos, tikiuosi, kad apie šį unikalų menininką pavyks sukurti ir filmą.

Marija Bespalova–Daškova „Lietuvaitė su tautiniais drabužiais”, 1968 m.

Kaip atsitiko, kad būtent šiuos autorius nusprendėte kolekcionuoti vertikaliai?

Buvo labai įvairiai, daugumos šių autorių net asmeniškai nepažinojau. Prasideda paprastai nuo to, kad nusiperki vieną darbą, pradedi domėtis ir skaityti. Perskaitai vieną straipsnį, kokį kitą tekstą, tada imiesi monografijų ir pradedi jausti, kad kažkas rezonuoja. Tada atsiranda azartas ir imi rinkti.

Turiu apie 200 Lino Katino vaikystės piešinių ir, jei parodyčiau paslėpęs datą, daugelis pasakytų, kad čia jo brandūs darbai. Turėdamas tik vieną darbą, nesužinosi daugybės įdomių faktų, skirtingai nei kolekcionuodamas vertikaliai.

R. Petniūno kolekcijoje svarbią vietą užima lietuvių liaudies menas

Ką galite patarti norintiems kolekcionuoti arba nerti giliau į meno rinką?

Šiais laikais daug kas save vadina kolekcininkais, nors, pavyzdžiui, teturi kokią dešimtį tarpusavyje nesusijusių darbų. Nevadinčiau to kolekcija, tai – išsilavinusio, inteligentiško žmogaus namų dalis. Jei kūrinių rinkinį norime vadinti kolekcija, ji turi turėti tikslą ir struktūrą, būti konceptualiai apibrėžta. Tai neturėtų būti atsitiktiniai kūriniai.

O pradėti rekomenduočiau nuo parodų ir muziejų lankymo, domėjimosi, akiračio plėtimo, estetinio suvokimo lavinimo. Po kiek laiko turėtų išsigryninti, kas jums patinka, koks jūsų skonis. Pradedantiesiems nerekomenduočiau iš karto šokti į rizikingiausią – šiuolaikinio meno sritį. Juk mokydamiesi slidinėti nepradedate iš karto nuo juodųjų trasų. Įsivertinkite savo jėgas adekvačiai ir geriau pradžioje rinkitės kiek labiau laiko patikrintus sprendimus – pradėkite bent jau nuo moderniosios dailės. Pavyzdžiui, labai siūlyčiau pasidomėti ir kažką įsigyti iš XX a. menininkių moterų kūrybos.

Jei rinkdamiesi kūrinį ilgai dvejojate ir svarstote, tai gali būti lakmuso popierėlis, kad galbūt su šiuo kūriniu negalėsite gyventi ilgai. Vis dėlto ši pastaba galioja tik tiems, kurie jau turi šiokią tokią patirtį.

Taip pat nebijokite klysti. Nė vienas čia nėra išvengęs klaidų – netgi profesionalai kartais jų padaro. Nusiteikite, kad niekada nebūsite šimtu procentu patenkinti savo kolekcija, nes kolekcija – gyvas organizmas. Kartais atrodys, kad ją turite siaurinti, paskui plėsti, galiausiai kažkas nusibos ir norėsite atsisakyti, ir taip be galo.

Biudžeto, kurį norėsite skirti meno kūriniams įsigyti, planavimas – irgi svarbi meno kūrinio pirkimo proceso dalis. Nereikia skirti tiek, kad kentėtų šeimos biudžetas, kita vertus, jei galite skirti daugiau, geriau įsigykite brangesnių ir geresnių darbų.

Taip pat visiems siūlau nebijoti eiti į meno aukcionus ir pabandyti juose dalyvauti. Žinoma, prieš tai vertėtų išstudijuoti pasiūlymus ir tiksliai žinoti, ką norėsite įsigyti, įsivertinti, kokios bus jūsų statymų lubos. Aukcionas gali tapti gera pramoga tiems, kurie yra azartiški, turi instinktą „grobis bėga – reikia vytis“. Visgi aukcionai nėra skirti visiškiems pradinukams, nes reikia galvoti ir sprendimus priimti akimirksniu.

Kokia Jūsų kolekcijos vizija? Arba apie ką svajojate, koks galėtų būti jos likimas?

Pirmiausia norėčiau, kad mano kolekcijos būtų naudojamos parodoms, leidiniams, tyrinėjimams. Kolekcija turi būti gyva – ji turi judėti, kvėpuoti grynu oru.

Kol kas svarbiausia, kad tai, ką turiu, mane džiugina. Aš gyvenu, mėgaujuosi, dalinuosi, kartais kažką dovanoju. Kas bus po manęs, dar turiu laiko pagalvoti.

Pokalbio pabaigoje tradiciškai norėčiau paprašyti trijų meno rekomendacijų.

Knyga – Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, filmas – „Kvadratas“, muzikos kūrinys – Glenno Gouldo „Bach, Goldberg Variations“ (1981).

Juozas Kėdainis „Šokanti”

Fotografijos: Visvaldas Morkevičius