.
2024    06    05

Kasdienybės trajektorijos ir susikirtimai. Dano Aleksos paroda „Peizažas 8 km/h greičiu“

Karolina Tomkevičiūtė

Kai gimstame mūsų startinė pozicija į viską leidžia žvelgti iš apačios ropojant keturpėsčia, o kai išmokstame eiti, aplinka ima atsiskleisti platesniais rakursais. Vėliau ėjimo galią priimame kaip duotybę ir prie atsiveriančių vis naujų aplinkos kampų imame priprasti. Kai išmokstame bėgti, mūsų judėjimas erdvėje persikelia į naują patirčių plotmę. Judėdami tyrinėjame ne tik fizinį kraštovaizdį, bet ir vidinį pasaulį, nuolat permąstydami savo vietą laike ir erdvėje.

Menininkas Danas Aleksa parodoje „Peizažas 8 km/h greičiu“ galerijoje „(AV17)“ juda, bėgioja per fizines ir virtualias plotmes, seka linijas ir brėžia naujas judėjimo trajektorijas menamose aplinkose. Vienu iš ekspozicijos atramos taškų menininkui tapo Milano Kunderos romano „Nemirtingumas“ citata: „Plentas pats savaime neturi prasmės; prasmingi tik taškai, kuriuos jis jungia. O kelias yra erdvės pašlovinimas. Kiekvienas kelio gabalas reikšmingas ir ragina mus sustoti“.

D. Aleksos kūrybos filosofija remiasi laiko ir vietos analizėmis, dažniausiai jis kuria objektus, instaliacijas, darbuose galime sutikti performanso elementų. Menininkas bando išmušti žiūrovą iš įprastos kasdienybės, atsisakyti to, kas primesta, – jis nusisuka nuo centro, o paraštes ištraukia į rampų šviesą. Tyrinėdamas erdves, D. Aleksas kvestionuoja ir savo, kaip kūrėjo, tapatybę bei statusą erdvėje, tiek fizinėje, virtualioje, tiek ir socialinėje.

Šioje parodoje menininkas yra ne tik stebėtojas, bet ir aktyvus dalyvis. Štai vienoje galerijos salėje jis sukuria savotišką pjedestalą bėgimui, tiksliau – tam patirčių gūsiui, kuris lieka pabėgiojus. Televizoriaus ekrane matome mėlyną taškelį, judantį per linijas ir jų susikirtimus. Judant keičiasi ir garsas. Kartais ryškiau išgirsti bėgančio menininko žingsnius, o kartais viską užgožią aplinkos garsai, kurie juodai baltą dvimatį vaizdą uždengia garsiniu peizažu. Simboliškai D. Aleksa pasirinko bėgti nuo namų iki galerijos, tarsi taip įprasmindamas M. Kunderos mintį ir pašlovindamas erdvę. Šalia videokūrinio driekiasi stačiakampis gumos gabalas, lyg stacionarus bėgimo takelis, ant kurio menininkas iš metalinių vamzdelių sukonstravo struktūrą, kuri atkartoja televizoriaus ekrane matytas gatvių sankirtas. Čia ant susikirtimo taškų menininkas taip pat uždeda akcentus, lyg google žemėlapiuose pasižymi jam svarbią lokaciją ar įvykį. „Nike“ sportbačių dėžutes jis „inkrustuoja“ įdėklais, kuriuose yra mažas bėgimo žemėlapis ir jį lydinti istorija: nuo Vingio parko iki Šanchajaus.

Ant sienos D. Aleksa pakabino savo mylimus Nike‘us, jų padų nuotrauką, kaip pagarbų prisiminimo ženklą. Pasak menininko, juos nuolat pasiimdavo į keliones ir, turėdamas laiko, eidavo pabėgioti. Ilgainiui tai tapo ritualu, kuris padeda užmegzti ryšį su nauja vieta, o batai pasidarė neatsiejama tapatumo dalimi. Kaip jis sako, net pradėjo jiems jausti sakralią pagarbą. Nike‘ų abrozdėliui ant sienų kompaniją palaiko ir suakmenėjusi sportinė apranga. D. Aleksa minkštiems drabužiams suteikia formą, pakabina juos „ant vinies“, kaip kelio dulkes ir bėgiko prakaitą sugėrusius artefaktus. Įdomus menininko pasirinkimas vienoje erdvėje žongliruoti skirtingomis medžiagomis ir medijomis. Tačiau galiausiai visi taškai, kad ir atrodo tolimi vienas kitam, susijungia į kelius, kurie veda į nuoseklų pasakojimą apie sąmoningą laiko ir erdvės patyrimą.

Antrojoje parodos salėje D. Aleksa kviečia patirti menamą kelionę, kurios istorija gana klasikinė. Menininkas susiruošė į Kanados šiaurę, jau turėjo vizą ir lėktuvo bilietus, tačiau pasaulį ištiko pandemija, ir visi planai buvo atšaukti. Vieniems tai buvo laikas sustoti ir atsikvėpti, kitiems apsivertusi realybė ir apribotos galimybės gyventi įprastą gyvenimą tapo sunkiai pakeliama būtimi. Meno galerijos, kaip ir daug kitų vietų, išskėlė į virtualią erdvę, o D. Aleksa gavo kvietimą vienoje jų surengti parodą. Tą dieną, kai turėjo išskristi, jis leidosi į virtualią kelionę, kompiuteryje nagrinėjo vietovę, į kurią taip ir nebenuskrido, bei ėmėsi braižyti trimatį vietovės planą. Tai darė tiek laiko, kiek ir turėjo trukti jo kelionė, dvi savaites. 

Parodoje „Peizažas 8 km/h greičiu“ menininkas tęsia šią istoriją ir pristato animacinį filmą, kuriame vėl atgaivina minėtą vietovę. Tik šįkart leidžiasi į  virtualią kelionę, kokia ji turėjo būti nuo išsilaipinimo oro uoste, važiavimo per miestą iki šiaurės pašvaistės. Beveik visi filmo elementai ir peizažai sukonstruoti pasitelkiant liniją, juodoje erdvėje kuriant trimačius baltus objektų karkasus, kuriuos galėtų nuspalvinti žiūrovo vaizduotė. Tačiau menininkas virtualios kelionės realybę netikėtai sudrumsčia įterpdamas kelis labai realistinius gamtinius elementus. Jie, nors sugeneruoti kompiuteriu, atrodo artimi tikrovei. Po kojom girgždantis sniegas, banguojantis meškos kailio kilimas ar jau minėta šiaurės pašvaistė, kuri daug ryškesnė žiūrint per telefono ekraną nei plika akimi. Magiškas momentas, netikėtai įvykęs baltame kube.

Kartais svarstoma, kad ateities kartos dėl vienų ar kitų priežasčių nebenorės keliauti, ir jiems pakaks virtualios realybės teikiamų patirčių. Tačiau D. Aleksos projektas primena, kad ne visas patirtis įmanoma išjausti per laiko ir erdvės atstumą, nes vietoje sodraus turinio gali gauti tik tuščiavidurį karksą. Ši paroda yra apie amžiną kelionę, ir nesvarbu, ar tavo greitis 8 km/val., ar didesnis, ar mažesnis, tačiau gebėjimas pajausti kiekvieną kelio centimetrą, pamatyti besikeičiančią aplinką ar įsiklausyti į pralekiančius garsus yra tai, kas suteikia tūrį ir spalvas mūsų kasdienybės judėjimo trajektorijoms, kad jos nebūtų tik statistika mobiliosiose programėlėse ar virtualiuose žemėlapiuose.