Pokalbiai su kolekcininkais. Andrius Jankauskas: domėtis savo šalies kultūra – išsilavinusio žmogaus pareiga

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt tęsia ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. „Lewben Art Foundation“ savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir 2023-ųjų rudenį ruošiasi atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Tad „Pokalbiai su kolekcininkais“ pristato žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, o kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbame apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokia naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, o kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Įvairios žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems, svarstantiems įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – ir puiki galimybė meną patirti kitaip.

Šį kartą kalbiname verslininką, kompanijos „Du broliai“ bendraturtį Andrių Jankauską. Nors A. Jankauskas save drąsiai vadina vieno menininko kolekcininku, jo aistra ir kolekcija tuo neapsiriboja, o patirtys ir atradimai papildo Lietuvos dailės istoriją.

Savo valdomose parduotuvėse, kuriose galima įsigyti garsių mados namų kolekcijų, eksponuojate ir Lietuvos dailės klasikus Antaną Gudaitį, Antaną Samuolį ar Joną Švažą. Kodėl? Kaip klientai reaguoja į meną tokioje erdvėje?

Klientai tikrai atkreipia dėmesį, juos tai verčia domėtis. Meno kūriniai mūsų parduotuvėse ar vitrinose – tam tikra edukacija. Ir matome, kad ji tikrai veikia kaip stimulas pasidomėti menu plačiau ne tik lietuvius, bet ir miesto svečius. Pavyzdžiui, prieš Naujuosius metus vienoje vitrinoje porą dienų eksponavome didelį Vytauto Kasiulio paveikslą. Tai žmonėms kėlė įspūdį, jie sustodavo, fotografuodavo, domėjosi. Gavome klausimų socialiniuose tinkluose, koks tai darbas. Nors daugumai Kasiulis labai atpažįstamas, bet ne visiems… Buvo ir tokių, kurie klausė, ar paveikslas sukurtas specialiai. Tai akivaizdi žinių stoka, nes ne visi žino, kad šio garsaus menininko nebėra. Vis dėlto matau, kad mano aplinkoje jau tikrai nemažai pradedama domėtis meno darbų įsigijimu, ir ne užsienio menininkų reprodukcijomis, o mūsų dailės klasikų originalais. Tarkim, klausiama, kaip įsigyti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Petrą Kalpoką ar Vytautą Kairiūkštį, bet tenka nuvilti, kad ne taip paprasta, o gal ir neįmanoma.

M. K. Čiurlionis. „Varpinė“, 1906. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Antanas Gudaitis „Dailininkas ir modelis“, 1930. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Kaip Jūs pradėjote domėtis menu ir kolekcionuoti? Vis dėlto nuo mažų dienų buvote apsuptas garsių mados dizainerių kūrinių.

Viskas prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai nusprendžiau ieškoti paveikslo namams. Ėmiau domėtis, žiūrinėti, tik manęs niekas nekabino. Gal tuo metu turėjau nepakankamai žinių apie lietuvių dailę, be to, man labai patiko impresionistai ir postimpresionistai, tokie kaip Edouard’as Manet, Pierre’as-Auguste’as Renoiras, Claude’as Monet, Camille’is Pissarro, Vincentas van Goghas ar Paulis Cezanne’as.

Jie buvo kaip etalonas, ką noriu matyti savo namuose, ir nieko panašaus, kas man keltų tokį pat susižavėjimą, Lietuvos dailėje neradau. Bet vieną dieną muziejuje pamačiau Petro Kalpoko drobę. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Nacionalinėje dailės galerijoje akis užkliuvo už Kalpoko „Pavasario pradžia“ (1907) iš pirmosios lietuvių dailės parodos 1907 m. Pagalvojau – oho, čia tikrai nelietuviška tapyba. Prisipažinsiu, nežinojau Kalpoko. Pasidarė įdomu, susiradau dvi knygas apie jį – Nijolės Tumėnienės monografiją (1983) ir Prano Gudyno su Rimtu Kalpoku išleistą knygą (1954). Jos man padėjo labiau pažinti šį menininką, tik paskui, kai supratau, kad neįmanoma nusipirkti jo darbų, apėmė didelis nusivylimas.

Skambinau į galerijas, aukcionus ir prašiau pateikti sąrašus, ką turi iš Kalpoko darbų. Žinoma, būdavo atsakoma: „Jūs nejuokaukite, mes per visą savo gyvavimo įstoriją turėjome gal tik vieną Kalpoko darbą ir pardavėme prieš 15 metų.“ „Tai gaukite, – sakiau, – esu pasiruošęs sumokėti. Kaina ne pirmoje vietoje.“ Gal menotyrininkai nesutiks, bet man P. Kalpokas yra vienas pirmųjų impresionistų (postimpresionistų) Lietuvos dailėje ir jokio kito analogo jo kūrybai iš mūsų dailės klasikų jam nerandu. Ir, deja, kuo labiau Kalpokas mane žavėjo, tuo labiau noro turėti bent kelis šio menininko darbus niekas negalėjo įgyvendinti.

Bet šiandien save vadinate vieno menininko kolekcininku. Kaip nutiko, kad vis dėlto ne vienas P. Kalpoko darbas kabo Jūsų namuose?

Tokią pravardę gavau iš vietinių meno perpardavėjų, papykdavusių, kad neplečiu akiračio ir nieko iš jų nenuperku. Be abejo, jiems buvo sunku man įtikti, nes Kalpokas – iš tų retų autorių, kurio kūryba laikoma lietuviškosios tapybos aukso fondo dalimi ir kurio beveik visi darbai nacionaliniuose muziejuose, privačiose kolekcijose – tik pavieniai kūriniai. Bet įdomiausia buvo, kur dingę ankstyvieji darbai, būtent tie, kurie ir išgarsino menininką Vakaruose. Knygose rašoma, kad apie 130 paveikslų buvo išsiųsta į personalinę parodą Berlyne, kuri taip ir neįvyko dėl 1914 m. prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, darbai pasklido nežinia kur, o pačiam dailininkui teko pakeisti maršrutą ir keliauti į Šveicariją, kur turėjo nekilnojamojo turto. Šis atvejis daug kur minimas kaip vienas didžiausių mūsų dailės paveldo praradimų. Įdomu, kaip būtų susiklosčiusi jo tarptautinė karjera, jei paroda 1914 m. visgi būtų įvykusi. Tačiau reikia pažymėti, kad po Pirmojo pasaulinio karo (ar jo metu) Berlyno kolekcininkas H. Liuderis-Liuras sugebėjo įsigyti net 16 Kalpoko drobių ir 1937 m. jas pardavė Vytauto Didžiojo muziejui (dabartinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus).

Susiradau to žmogaus sūnų H. Liuderį-Liurą, nes mane ypač domino, kaip jo tėvas, iš kur ir kada įsigijo tiek Kalpoko darbų. Ir nors jis išsamiai parašė apie savo tėvą, kolekcionavusį vieno svarbiausių latvių dailės klasiko Johanno Walterio (Janis Valters, 1869–1932) kūrybą, į pagrindinį klausimą atsakymo negavau. Greičiausiai pas kolekcininką šie darbai pateko dėl to, kad Walteris Kalpoką labai vertino (laikė geriausiu savo mokiniu), kartu dalyvaudavo parodose Vokietijoje.

Vis dėlto minėtas žmogus dar turėjo vieną Kalpoko paveikslą – „Laukai“ (1912–1913). Gavau nuotrauką, bet jis man nebuvo toks gražus, kaip kiti. Parodžiau menotyrininkei N. Tumėnienei (tada jos nepažinojau – kreipiausi kaip į profesionalę, Kalpoko žinovę ir monografijos apie dailininką autorę), ji pasakė, kad delsti nereikia, darbas tikrai neeilinis. Paveikslas buvo meistriškai sukomponuotas per plokštumas į gylį, pirmame plane plytėjo laukai ir pievos, o daugiau nei pusę vietos užėmė dangus, kuris, kaip ir daugelyje dailininko paveikslų, buvo ypatingas. Tada didelio susižavėjimo tuo darbu nejutau, bet nusipirkau, o vėliau įsitikinau, kokia svarbi buvo N. Tumėnienės nuomonė.

Kolekcininkas Andrius Jankauskas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Paskui apniko mintys, kaip rasti daugiau P. Kalpoko darbų?

Norėjau išnaudoti visus įmanomus ryšius, kad išsiaiškinčiau, kur tie dingę darbai. Žinojau, kurie kolekcininkai Lietuvoje turi Kalpoką, bet jie sakė, kad darbai nepajudinami. Vis dėlto labai džiaugiausi radęs man patinkantį menininką, nes kolekcionuoti tai, dėl ko nesi tikras, blogas jausmas – kylančios abejonės gimdo nepasitikėjimą. Kolekcionuodamas turi būti sau griežtas ir tikras, kad pasukai teisingu keliu. Kuo ilgiau žiūrėjau į Kalpoką, tuo labiau man jis patiko, pamačiau tokių pranašumų, kurių kiti kolekcininkai ar menotyrininkai tuo metu neįžvelgė.

Mane sužavėjo, kad Kalpoko nutapytą kompozitoriaus Richardo Wagnerio portretą (1908) vokiečiai tiražavo, darė plakatus, atvirukus, kas pas mus nebuvo žinoma. Tuomet menininkui buvo 28 metai. Tokie faktai kelia jo vertę, juk vokiečiai, turėdami begalę kitų savo tautiečio kompozitoriaus portreto variantų, pasirinko lietuvio, o ne vietinio menininko nutapytą darbą. Ir, be abejo, tai leido matyti dailininką kaip puikų portretistą (ne vien peizažistą). Kalpokas buvo Miuncheno secesiono dalyvis, ten jo darbai nukonkuruodavo daugelio kitų dalyvių kūrinius ir patekdavo į parodas, buvo brangūs ir perkami. Miunchene dailininkas studijavo pas Antoną Ažbę, kurio studentais buvo Vasilijus Kandinskis, Igoris Grabaris, Mstislavas Dobužinskis ir kt. Iš čia menininkas iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios savo darbus siuntė į visas pirmąsias lietuvių dailės parodas, pradedant nuo pačios pirmosios 1907 m.

Nors tuometė Vokietijos spauda dailininką gyrė, Lietuvoje jo darbų nevengta pakritikuoti, pavyzdžiui, „Vilniaus žinios“ 1907 m. aštriai atsiliepė apie vieną geriausių dailininko kūrinių „Auksiniai berželiai“ (1907), iš Miuncheno atsiųstą ir eksponuotą pirmojoje lietuvių dailės parodoje, teigė, kad per skaudūs tonai, kad nėra dažų perėjimo, kad gamtoje taip nebūna ir pan. Kalpokas tuo metu tapė moderniai, nesistengė tradiciškai atkartoti gamtos, siekė emocinio krūvio, o ne tiesioginės dokumentikos. Dirbo pagal Ažbės principus, impresionistiškai, tepdamas grynas spalvas, stengdamasis naudoti kuo mažiau pustonių (jo žodžiais, tai sukuria tik purvą), nes žiūrovas, matydamas kūrinį, virpančias spalvas turi susimaišyti pats. Taigi Kalpokas nesistengė dirbti tradiciškai, pataikauti ne tokiam išprususiam Lietuvos žiūrovui. Vis dėlto tuomečiai lietuvių meno kritikai bei meno visuomenė taip pat augo, tad vėliau šį nuostabų darbą priskyrė dailininką išgarsinusiems Lietuvoje ir tuometėje spaudoje suteikė menininkui auksinių berželių poeto pravardę.

Kuo sunkiau būdavo surasti tuos kūrinius, tuo labiau visa tai mane traukė. Ilgą laiką „maitinausi“ tik literatūra, dokumentika, archyvine informacija. Vienu metu Baltijos meno rinkoje pasirodė du ar trys Kalpoko darbai neįprastai aukštomis tuo metu kainomis, daug kas tai aptarinėjo, bet pirkti nesiryžo. Aš ryžausi ir taip mano kolekcija pasipildė dar keliais Kalpoko paveikslais. Vėliau teko išgirsti priekaištų iš meno perpardavėjų, kad po tokių įsigijimų iškreipiu nusistovėjusią rinką, dėl ko brangsta ir kitų dailės klasikų darbai.

Kolekcininkas Andrius Jankauskas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Ar nebijote, kad kolekcionuodamas vieną menininką labai apsiribojate?

Man Kalpoko tema neišsenkanti ir niekada nenuvylė, o kiekvienas atrastas darbas (nesvarbu, ar jį pavyks įsigyti, ar ne) yra tarsi nedidelė šventė. Vieno menininko kryptis nėra bloga, tik taip, ji labai apriboja, kas patį procesą paverčia dar sudėtingesniu. Ir apskritai reikia savęs laiku paklausti – ar iš tiesų būsi pajėgus kolekcionuoti vieną autorių, ar verta tai daryti ir ar išvis tai įmanoma? Jei kalbėtume apie šiuolaikinę dailę – šie klausimai turėtų tik finansinį kriterijų, o čia finansinis klausimas jau nebe pirmame plane, nes tokių meno kūrinių yra labai mažai ir niekas nebesukurs.

Mano atveju visa tai turi gilesnę prasmę: noriu, kad mūsų kultūrai ir paveldui svarbūs darbai grįžtų į Lietuvą ir būtų matomi visiems, kad jie turtintų mūsų nuostabų paveldą ir edukuotų visuomenę. Tai esminis mano tikslas.

Visa tai leido 2020 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vykusios P. Kalpoko retrospektyvinės 140-čiui skirtos parodos metu visapusiškai pristatyti visus autoriaus kūrybos etapus, pabrėžiant tą ypatingą ir iki šiol (dėl kūrinių nebuvimo) mažai nagrinėtą ankstyvąją (iki 1920 m.) kūrybą, ko nebuvo įmanoma padaryti nei pačiam autoriui asmeninėse parodose, nei kam vėliau. Todėl ši išsami paroda, prie kurios dirbo tokie menotyros korifėjai, kaip Nijolė Tumėnienė ir a. a. Osvaldas Daugelis, leido jau visai kitaip pažvelgti į šį mūsų dailės klasiką, rasti atsakymus į senus klausimus, palyginti skirtingų dailininko etapų kūrinius ar tiesiog pasigrožėti darbų originalais, kurių dalis buvo žinoma tik iš nespalvotų nuotraukų ar reprodukcijų literatūroje.

Šis noras pildosi. P. Kalpoko kūriniai iš Jūsų kolekcijos keliauja ne tik po Lietuvos muziejus, bet ir buvo eksponuojami užsienyje?

Tikrai galime pasidžiaugti, kad Paryžiaus Orsė muziejaus lankytojai galėjo išvysti Kalpoką parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“, vėliau ši paroda keliavo į Taliną, Vilnių, Rygą. Kai simbolizmo tyrinėtojas Rodolphe’as Rapetti kartu su Orsė muziejaus delegacija atvyko į Lietuvą atsirinkti parodai darbų, be M. K. Čiurlionio kūrinių, mūsų muziejai pasiūlė tik tris simbolistinės tematikos Kalpoko darbus: „Užburtas miestas“ (1912), „Medžiai ir debesys“ (1911) iš valstybinio rinkinio ir „Vakaro šviesa“ (1911) iš privataus. Prancūzams patiko Kalpoko pereinamasis (iš realistinio į modernųjį) simbolizmas, jie domėjosi, ar yra daugiau tokių darbų, bet nieko panašaus nebebuvo. Taip ši tarptautinė paroda pasipildė ir mano rinkinio darbu. Vėliau Rapetti gyrė Kalpoko kūrybą, iš pirmo žvilgsnio natūralistinius, bet paslaptingus ir keista šviesa virpančius peizažus, kurių pasaulis, kylantis iš subtilių kompozicijos detalių, yra už realybės ir regimosios tikrovės ribų.

Šios parodos kontekste mane labai nustebino ir Orsė muziejaus leidinys. Dviejų prancūzų menotyrininkų straipsnyje „Focus sur 5 artistes majeurs“ („Dėmesys 5 pagrindiniams menininkams“) buvo išskirti penki menininkai: Kristjanas Raudas, Rūdolfas Pērle, Nikolai Triikas, Petras Kalpokas, Janis Rosentalis. Du latviai, du estai ir vienas lietuvis. Tad galime pasidžiaugti, kad netgi taip buvo atkreiptas dėmesys į mūsų dailės klasiką, nors kartais savus patys nepakankamai įvertiname.

Petras Kalpokas. „Vakaro šviesa“, 1911

Gyvenate su visais paveikslais ar dalis yra saugyklose? Koks Jūsų santykis su kūriniais?

Nesu visų pasikabinęs, kai kurių nespėju, nes artinasi viena ar kita paroda ir pan. Neturiu nei daug paveikslų, nei tikslo skaičiumi pasivyti didžiuosius kolekcininkus. Be to, manau, kiekvieno kolekcininko pareiga bet kurį turimą eksponatą rodyti ir viešinti, jei tai vertingai papildo muziejaus rinkinius, parodas ar valstybinius renginius, kur visuomenė, menotyrininkai gali susipažinti, analizuoti, plėsti akiratį. Kartais vienas paveikslas gali pateikti labai daug atsakymų, padėti išpainioti daug mįslių.

Kaip vyksta kūrinių paieškos procesas, ar Jums padeda specialistai?

Taip, yra laisvai samdomi meno ieškotojai, gaunantys atlygį už atrastus darbus, bet daug rasti jie nepadėjo. Daugiau radau savo jėgomis ir pasinaudodamas ryšiais. Reikia intelektinio darbo, daug tyrimų, atrodo, kartais prisikasi, ir tada vėl viskas iš naujo. Paieškos atima daug laisvalaikio, bet verta, nes džiugesys atradus kūrinį visa tai atperka, net nesvarbu, kad galbūt to atrasto darbo nė nepavyks įsigyti, nors kūrinio sugrąžinimas į Lietuvą išlieka pagrindiniu mano tikslu. Tuomet prasideda ne ką lengvesnė proceso dalis. Įdomiausios įsigijimo patirtys ir yra tos, kurias patiri pats, o ne per tarpininką. Esu ne vieną paveikslą įsigijęs aukcione, bet tokiais atvejais nežinai paveikslo priešistorės ir visų detalių, nes informacija saugoma.

Tikiu, kad tų istorijų labai daug. Papasakokite bent vieną.

Dažnai būna, kad, suradęs kūrinį, pradedi kalbėti su savininkais, pasakai, kad nori įsigyti, o galiausiai – nusivylimas. Dar nesutikau tokio, gyvenančio su Kalpoko darbais, kuris pirmą dieną sutiktų parduoti, kad ir pasinaudodamas finansiškai patrauklesniu nei rinkoje mano pasiūlymu.

Kartą susipažinau su Šveicarijos kolekcininku, jam buvo gal 90 metų. Teiraujuosi, ar turite Kalpoką? Sako – turiu du. Nustebau! Galvoju – vieną tikrai pavyks įsigyti. Paklausiu, ar gali parodyti, kokius turi. Atsiuntė nuotraukas ir papasakojo, kad vieną darbą įsigijo prieš 30, o kitą prieš 60 metų, kai pats buvo trisdešimtmetis. Supratau, kad čia bus sunkus atvejis, nes paprastai vyresni žmonės neskuba skirtis su tokiais kūriniais. Darbai buvo išties išskirtiniai, tad pasiteiravau dėl įsigijimo. Žinoma, jis nesutiko. Praėjo kažkiek laiko, vėl pasiteiravau, tikėdamasis prieiti prie finansinio klausimo. Vis dėlto jis atsakė, kad, sugalvojęs parduoti, tikrai praneš ir pardavęs už tas lėšas norėtų savo rinkinį papildyti kažkuo, kas jam aktualu. Pasidomėjau, ką jis kolekcionuoja, jau buvau pasiryžęs nupirkti kito menininko darbą ir iškeisti į Kalpoką. Bet kai jis išvardino savo rinkinio autorius, tokius kaip Franzas von Stuckas, Alexejus von Jawlensky, Mariana von Veriovkina, Vasilijus Kandinskis, supratau, kad mano šansai mažėja. Visgi bandžiau suprasti, kodėl jis toks užsispyręs ir kam jam lietuvių dailininko darbai? Jis atsakė: „Supranti, Kalpoko aš nepirkau, pirkau patinkantį paveikslą. Jis čia kabo 60 metų, o antrąjį įsigijau jau žinodamas, ką perku, nes jis gražiai papildė mano rinkinį.“ Tai buvo viskas… Supratau, kad tų darbų nebeįsigysiu. Įsivyravo pauzė. Nebebuvo apie ką kalbėti. Vis periodiškai parašydavau, o jis vis atsakydavo, kad paveikslų neparduoda. Be abejo, supratau ir gerbiau tokią kolekcininko poziciją.

Praėjus ketveriems metams, jis man skambina ir sako, kad gali parduoti vieną paveikslą. Man buvo šventė! Paklausiau, koks jo lūkestis, pasakė nenormaliai didelę kainą. Tuo metu brangiausias Kalpoko paveikslas pagal oficialią aukcionų statistiką buvo parduotas už 75–80 tūkst. eurų Miuncheno aukcione. Tai žinodamas jis pareiškė, kad jo paveikslas dar ir geresnis, todėl kaina irgi turi būti kita.

Turėti pinigų kolekcionuojant svarbu, bet dar svarbiau, kaip paveikslas rinkinį papildo. Tas paveikslas būtų vertingai papildęs ne tik mano rinkinį, bet ir visą Lietuvoje esantį Kalpoko paveldą. Nedidukas ankstyvas ekspresionistinės meninės raiškos 1908 m. datuotas darbas verčia Kalpoką matyti kaip ekspresionizmo pranašą Lietuvoje. Taigi iškėliau savo sąlygas: „Aš nesiderėsiu, bet jūs turite parduoti abu Kalpoko darbus.“ Kai įsigijau, paveikslai iškart atkeliavo į retrospektyvinę 2020 m. Kalpoko parodą Kaune.

Praėjus dviem savaitėms po sandorio, skambutis: „Norėčiau atpirkti vieną darbą.“ Atsakiau, kad tai neįmanoma, nes jie iškart pateko į parodą ir jau užregistruoti kaip kultūros vertybė, jų, kaip paveldo, nebegalima išvežti iš šalies. Vėliau jis vėl skambino prašydamas bent vieną darbą parduoti, žmogui tiesiog jo pritrūko. Ilgus metus paveikslai buvo jo gyvenimo dalis, matyt, netekus to kūrinio, atsivėrė emocinė tuštuma. Jis sakė, kad gali sumokėti ir daugiau, nes tai ne pinigų klausimas. Turėjau ne kartą aiškinti, kad mūsų paveldas yra mūsų paveldas. Ši istorija puikiai iliustruoja, kokia svarbi kasdienybės dalis yra menas.

Kolekcininkas Andrius Jankauskas. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Vytautas Kasiulis. „Le moulin rouge“ (XX a. 8-as deš.). Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Pažiūrėkite į tolimą ateitį – nors esate jaunas kolekcininkas, pasvarstote, kas su Jūsų kolekcija bus toliau? Kaip į šią aistrą reaguoja Jūsų vaikai? Dažnai išgirstame, kad šiuolaikinės kartos nebenori tęsti tėvų verslų ar pradėtų kolekcijų.

Tai visiška tiesa. Anksčiau ar vėliau su šia problema susiduria kiekvienas kolekcininkas. Manau, kad kolekcininkas yra laikina stotelė. Laikina meno saugos stotelė, įpareigojanti tuo metu rūpintis ir nešti atsakomybę patį kolekcininką. Taip, teisiškai jis tavo, bet iš tikrųjų jis – mūsų visų, Lietuvos žmonių. Anksčiau ar vėliau tų sukauptų darbų likimas turėtų būti valstybiniuose ar privačiuose muziejuose. Jau dabar matome pirmuosius privačių muziejų pavyzdžius Lietuvoje. Tai sveikintinas Vakarų modelis.

Kai dukros buvo mažesnės, kartais paprovokuodavau, kad ruošiuosi parduoti kokį vieną paveikslą. Jos iškart klausdavo – kodėl tu turi parduoti? Tada toliau provokuodavau – aš noriu jums nupirkti kelionių, pramogų ir pan. Bet jos vis tiek neleido parduoti nė vieno paveikslo. Kartą, kai vieną kūrinį išvežė į muziejų, pasakiau, kad jį pardaviau. Oi, kiek buvo ašarų ir klausimų… Teko prisipažinti, kad pajuokavau. Vaikai auga, gal jų skonis bus kitoks, bet nuo savo šaknų niekur nepabėgsime, juk tai mūsų paveldas, nacionalinės dailės chrestomatinė istorija. Ateitį galime kurti, kai esame su savo pagrindais ir praeitimi.

O kaip kiti autoriai atkeliavo į Jūsų kolekciją?

Kartais taip nutinka, kad ieškodamas vieno randi kitą. Beieškant Kalpoko, galima padaryti ir kitų malonių ir netikėtų atradimų, taip rinkinys pasipildys Čiurlioniu, Kairiūkščiu, Samuoliu ir kt.

Kolekcininko, siekiančio užsibrėžtų tikslų, kelias gana varginantis, tai nėra plaukimas pasroviui, nes iš daugybės pasiūlymų jis įsigyja tik tai, ko jam reikia, ir dažnu atveju nieko iš to, kas yra bendroje pasiūloje, priešingai – įsigyja tai, ko pasiūloje nėra. Tas procesas gana sudėtingas, reikalaujantis ne tik kantrybės ir laiko, įžvalgumo ir atkaklumo, bet ir nemažai žinių, visapusiško bendradarbiavimo su menotyros profesionalais, monografijų autoriais, kurių specializacija – konkretūs dailės laikotarpiai, menininkai ir pan. Mano rinkinyje nedaug darbų, daug jų ir nenoriu, jis pildosi gan lėtai, nes man svarbu meninė vertė – ne skaičius. Gal todėl beveik visi rinkinio darbai įvairiais laikotarpiais reprodukuoti ar aprašyti valstybiniuose leidiniuose ar dailės literatūroje. Juk galima nueiti į aukcioną ir susipirkti viską iš eilės, bet tai nebus kolekcija, tai bus kažkokia mišrainė. Svarbu atsirinkti, nes pats kolekcionavimas – taip pat savotiška meno rūšis.

Pažįstu ne vieną, perkantį taip chaotiškai ar emociškai, bet jie dar ilgai ir nuobodžiai bei finansiškai nenaudingai grynins savo neteisingus pirkinius, atsisakydami to, ko nereikia, ar to, kas nevertinga. Todėl čia svarbu nebijoti konsultuotis, klausti patarimo. Džiugu, kad vis daugiau žmonių domisi menu, ieško teisingų sprendimų ketindami įsigyti vieno ar kito dailės klasiko kūrinį savo namų aplinkai ir kartu investuoti. Kai kurie gundosi kainomis matydami, kad didelio formato šiuolaikinio menininko darbas, palyginti su nediduku klasiko kūriniu, kainuoja nedaug. Kiekvienam savo. Esu dėkingas kolekcininkui Rolandui Valiūnui, pirmajam tarp verslininkų paviešinusiam savo eksponatus dar gerokai prieš privataus muziejaus atidarymą ir, manau, paskatinusiam ne vieną į tai pažiūrėti rimčiau.

Antanas Samuolis. „Brolio portretas“, 1934. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Antanas Sutkus „Tėvo ranka“ (1964), „Motinos ranka“ (1966). Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

O koks Jūsų santykis su šiuolaikiniu menu?

Aš juo domiuosi, bandau pažinti tiek, kiek man to reikia, bet nesistengiu stipriai įsivelti, kad tai netaptų dar viena nauja „kryptimi“. Mano, kaip kolekcininko, dėmesio centras išlieka XX a. pradžios ir vidurio lietuviškosios tapybos aukso fondas. Tačiau rinkinys pasipildo ir kitais stipriais 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio kūriniais.

Kokios Jūsų trys meno rekomendacijos žmonėms, norintiems pradėti domėtis menu, o gal net kolekcionuoti?

Kolekcionuoti meno kūrinius, jei galimybės leidžia, vienas išsilavinusio žmogaus prioritetų. Pažiūrėkime į Ukrainą: vyksta karas, o jie vis tiek kuria, apdainuoja savo istoriją, rūpinasi paveldo išsaugojimu net tokiomis sąlygomis. Jų kultūra, istorija bus gyva, net jei šalis bus okupuota ar sunaikinta.

Aš ne patarėjas, ne menotyrininkas, aš iš verslo. Bet su kiekvienu smagu padiskutuoti meno tema, pasidalinti patirtimi ar patarimais. Tad norinčius pradėti pažintį su menu pirmiausia nukreipiu į Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją. Tai erdvė, kur vienoje vietoje pamatai ir XX a., ir XXI a. Lietuvos dailę, patogu susipažinti, apsispręsti, palyginti. O jei norisi ankstesnių amžių dailės, galima apsilankyti Vilniaus paveikslų galerijoje Didžiojoje gatvėje. Antras pasiūlymas – visiems rekomenduoju nueiti į M. K. Čiurlionio muziejų, kiekvienas praturtės ten apsilankęs. Tai tikras muziejus, kuris ir buvo statomas kaip muziejus. Tai magiška vieta, skirta ne tik susipažinti su genialia M. K. Čiurlionio kūryba, bet ir aplankyti ten vykstančias parodas.

Trečia rekomendacija – perskaitykite naująją Kalpoko monografiją (2022), sudarytą N. Tumėnienės – žmogaus, kuris kone pusę savo gyvenimo paskyrė Kalpoko kūrybos analizei. Tai iš tiesų unikalus atvejis Lietuvos menotyroje – tas pats autorius po 40 metų tyrinėjimų grįžo prie to paties objekto ir leidžia visapusiškai pažinti, įvertinti šį nuostabų dailininką, kurio kūryba pakelia visą lietuviškąją dailę į naują kokybinį lygį.

Kazys Varnelis. „Vibrating visions #2“, 1987. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka