Gintauto Trimako kūrinys „Plokštumos – viešai“ Vilniaus kavinėje „Žibutė“. Liutauro Pšibilskio kuruotas projektas „Sau ir kitiems“, 1995. Gintauto Trimako nuotrauka. Šis tekstas pasitinka su Gintauto Trimako kūriniu „Plokštumos – viešai“ (1995),...

  Nuskambės paradoksaliai, tačiau sudarinėjant teminį žurnalo numerį apie vaizdus, pastaruosius ir buvo sunkiausia sutramdyti, prijaukinti, kone archeologiškai iškasti, jautriai įsiūti į turinį arba jų atsisakyti. Šis vaizdų ambivalentiškumas randasi, kai begalinį jų...

Darbų aplankas, interneto svetainės, socialiniai tinklai – regis, parodos visur atveria skaitmeninius prospektus. O gal atvirkščiai – interneto nutiesti prospektai iš naujo atveria parodas? Skaitmeninis perkėlimas lemia tai, kad viskas, kas buvo padaryta hegemoninės parodų...

„Gyvenimas nėra vien žavingi dygliai ir giedantys grifai“, – sako Mirtišė, nupjaudama rožių žiedus ir dėliodama jų nuogus stiebus į krištolinę vazą be vandens. Tuomet su pasigėrėjimu ji braukia pirštais per dyglius. Septintajame dešimtmetyje ji buvo su mirtimi...

Apie 80-uosius Amerikos rašytojai norom nenorom skirstėsi į tokias grupes kaip postmodernistai akademikai ir posthipiai intelektualai. Postmodernistai akademikai manė, kad rašydami neišvengiamai užsikasame kituose tekstuose ar vaizdiniuose ir nėra principinės priežasties priešintis...

Ką pasiimtum į negyvenamą salą, kai negyvenamo, apgyvendinto ir nugyvento sąvokos vis labiau priklauso nuo pasaulinio vandens, nuobodulio ir smalsumo, pigaus susisiekimo, demografijos ar wi-fi ryšio lygio? Ar tokios kasdienybės pauzių vietos plyti tik svajonėse, ar jau seniai...