Apie 80-uosius Amerikos rašytojai[1] norom nenorom skirstėsi į tokias grupes kaip postmodernistai akademikai ir posthipiai intelektualai. Postmodernistai akademikai manė, kad rašydami neišvengiamai užsikasame kituose tekstuose ar vaizdiniuose ir nėra principinės priežasties priešintis slydimui nuorodų grandine, nes vis tiek viskas su viskuo susiję ir viskas jau bent kartą buvo pasakyta. Tam nepritarė posthipiai, kurie jautė poreikį stebėti aplinką ir išskirtine rašytojo akimi traukti autentiškas įžvalgas apie tikrovę. Posthipiams tikroji literatūra susideda iš įžvalgų apie tikrus žmones – apie „real fucking human beings“. Posthipiai nesižavėjo televizija, nes televizinis žanras kalbėjo pats apie save ir pataikavo žiūrovui.
Daugmaž tokiame kontekste atsirado Davido Fosterio Wallace tezė e unibus plurum, kviečianti atskirti kūrybinį rašymą ir televiziją, nes televizija kenkia tikrovės patyrimui ir autentiškoms įžvalgoms. Wallace pateikė statistinį silogizmą, kad vidutinė Amerikos šeima žiūri televiziją X valandų per dieną, o dažni jo skaitomi rašytojai yra Amerikos šeimų nariai, todėl Q.E.D. Wallace išgyveno, kad vidutiniam rašytojui įtaką daro televizija, nes tai labai paplitęs turinys, o rašytojai nėra išimtis iš visuomenės. Šiais laikais vyksta kažkas panašaus. Kiekvienas rašymo ir apskritai kūrybos veiksmas prasideda nuo vienintelio mediumo, t. y. online research. Nėra jokios temos, teksto ar minties vystymo, kuris neprasidėtų nuo vaizdų ar metateksto paieškos. Tai yra mūsų laikų unibus, čia nereikia jokio statistinio silogizmo. Šis tekstas yra bandymas sukurti plurum sąlygas, tai reiškia, kad bandau rašyti nedarydamas online research, bet siekdamas apmąstyti, kaip plurum yra įmanomas.
Žinoma, Wallace tekstą kažkada skaičiau internete. Net jeigu atsisiunčiau straipsnį PDF formatu, tai vis tiek yra online research. Visos mano žinios apie Wallace yra iš online resursų. Be to, naudoju online rašymo platformą, nes tai tiesiog yra l’état de l’art, ir nematau reikalo į šį eksperimentą įvesti dirbtinio retrogradizmo. Kai Rousseau kritikavo manierizmą, jis nekvietė sugrįžti į visiškai laukinį gyvenimą. Mes norime išnagrinėti būtinas plurum sąlygas, t. y. užsiimti kritika, o ne skatinti eskeipizmą. Manau, kad Wallace buvo labiausiai nesuprastas, nes atrodė, kad ragina nežiūrėti televizijos, o jis norėjo, kad rašytojai įsisąmonintų, jog neišvengiamai ją žiūri, ir ką tai reiškia.
Vienas iš online research trūkumų, kurį Wallace priskyrė ir televizijai, yra prieinamumas. Kai rašytojas sėdi konferencijoje, pranešėjui kalbant, gali sinchroniškai tikrinti dalykus ir atlikti research per tiek pat laiko, kiek trunka jį pristatyti. Moksliniai ir meniniai pranešimai galėtų būti tiesiog terminų ieškojimo tvarka. Filosofai gali manyti, kad ką nors išmąsto patys, bet lažinuosi, jog arba tą patį galima surasti kur nors Google Scholar/Books, arba tai tiesiog yra provincialūs tyrimai, kurie nepraeina peer-review.
Noriu pasakyti, kad online research visada yra ranka pasiekiamas, dar lengviau, nei Wallace laikais buvo televizija. Televizija ir online research susiję ir tuo, kad abu visuomet yra jau apdoroti, kitaip sakant, visas online research yra antrinės literatūros research. Wallace skundėsi, kad visi televiziniai bajeriai yra vidiniai bajeriai, kurie nurodo tik į to paties ar kito televizinio serialo kontekstą, pvz., parodijos yra kitų parodijų parodijos ir t. t. Niekada nenurodoma į tikrus žmones – „real fucking human beings“. Taip pat yra su online research, kur viskas yra to paties online research rezultatas, nes nėra nė vieno rašytojo, kuris rašytų online ir nedarytų online research, ir galbūt pasitaiko vienetai tokių, kurie daro daugiau nei vien online research. Pažiūrėkit lietuvišką televiziją, kuri dabar reguliariai rodo socialinių tinklų apžvalgas. Kiek pamenu, Wallace tiesiogiai to nepasakė, bet televizija jam atrodė kvaila, nors smagi pramoga. Dabar atsirado dar kvailesnė, kuri prasiskverbė į televizijos eterį, ir tradicinė medijų hierarchija apsivertė. Televizija visuomet būdavo viršuje, o dabar ji remiasi online research, jau neminint, kad televizijos transliacija dažniausiai vyksta internetu.
Beveik visi rašytojai rašo online, nes tai vienintelis kelias į žinomumą, ir tai yra esminis skirtumas nuo 80-ųjų televizijos. Net jei išleidžiama popierinė knyga, ją skaitys žmonės, kurie nuolat yra online, todėl tekstas bus skaitomas taip, tarsi būtų online. Nemažai žmonių knygas skaito planšetėje arba telefone, tarsi tai būtų feedas. Wallace kvietimas iš unibus padaryti plurum buvo pagrįstas tuo, kad televizija skiriasi nuo grožinės literatūros. Bet ar tai veiktų, jei visi rašytojai rašytų televizijai? Ar tada neatrodytų natūralu, kad jei rašai televizijai, tai ir žiūri televiziją? Tai, kad mes ir rašom, ir skaitom online, šiuos dalykus neišvengiamai susieja. Be to, sėkmės faktorius emociškai skatina rašytoją. Jeigu koks nors mediumas yra vienintelis kelias į pripažinimą, jautiesi jam skolingas, turi gerintis. Iš to kyla Stokholmo sindromo variacija, žinoma kaip imposter syndrome – apsimetėlio sindromas, kai žmogus nutaria, kad jis mediumui yra per prastas, o visi kiti yra geresni. Šis sindromas ypač paplitęs tarp rašytojų, akademikų ir menininkų, kurių sėkmė tiesiogiai priklauso nuo matomumo online ir nuo kolegų (peers) nuomonės.
Rutilo kasykla Siera Leonėje yra viena didžiausių pasaulyje ir veikia nuo šeštojo dešimtmečio. Šaltinis: Miningreview.com
Rašytojo emocinis prisirišimas prie online mediumo gali būti pragaištingas, nes rašyti reiškia būti atviram. Pateikti savo mintis viešai nėra lengva. Kuomet Kantas kalbėjo apie sapere aude, jis turėjo omeny minčių viešinimą, o ne vidinį mąstymą, nes pirmajam reikia išdrįsti (audere). Apšvieta buvo pagrįsta viešu minčių reiškimu, bet internetas jį sugadino. Dauguma rašytojų yra nudegę, ir tai sukelia nerimą dėl savo įvaizdžio. Dabar rašytojų dalyvavimas online yra virtue signaling, t. y. vertybinės stovėsenos signalizavimas. Socialiniams tinklams tinka kompiuterinių tinklų metafora, vadinama „trigubu pasisveikinimu“: du tinklo veikėjai, užmegzdami ryšį, pagal TCP protokolą privalo apsikeisti trimis žinutėmis – SYN, SYN–ACK ir ACK. Panašiai ir su vertybėmis: reikia signalizuoti vertybę (SYN), tada kitam atpažinti signalizavimą (SYN–ACK), o pirmajam pripažinti pripažinimą (ACK). Tik tada jie gali apsikeisti informacija. Gali atrodyti, kad trivializuoju vertybinį gyvenimą, bet juk kalbama apie formalius komunikacijos aspektus, o ne perduodamą turinį. O formalumas svarbus todėl, kad neatlikus trigubo pasisveikinimo, dalyvauti tinkle negalima, nes pažeidžiamas protokolas.
Panašus protokolas galioja ir socialiniuose tinkluose. Rašytojams svarbu išlaikyti statusą online, nes ten yra jų skaitytojai, todėl autoriai turi nuolat trigubai sveikintis su auditorija ir kitais rašytojais. Aišku, tai tampa nuspėjama, be to, rašytojai neišvengiamai padaro faux pas, ir tai jiems atsiliepia. Reikėtų Wallace paklausti, kaip rašyti, jei viskas, ką parašai, yra parodoma per televiziją? Gal kažkada tai skambėjo kaip rašytojo svajonė, bet tuomet plurum nebeįmanomas, ir esame amžinai unibus.
Jeigu kyla abejonių, kad rašymas yra online research, sustokime sekundei rašymo procese. Pirma, kiek tabų atidaryta naršyklėje? Manojoje septyni, nors sąmoningai nedarau jokio online research. Tiesiog, kol rašau, pasaulis nesustoja. Kitas dalykas, online pasaulis yra toks prieinamas ir patrauklus, kad dalintis dėmesiu neišeina, todėl tai darome vieni. Trečia, esame labai toli nuo „realybės“. Wallace įrodinėjo, kad tikram rašytojui reikia remtis „vojerizmu“. Pasak jo, pavyzdinis rašytojas sėdi metro ir nurenginėja visus akimis. Jis stebi. Žmonės mato, kad jis stebi, ir tuo šiek tiek piktinasi. Bet tai kaina, kurią vertą mokėti, kad atrastum tikrą, o ne televizinę realybę. Nes, sako Wallace, kai žiūri televiziją, galvoji, kad kažką darai, bet iš tikrųjų tik sėdi fotelyje. Jeigu pažiūrėtume iš šalies, būtų nuobodu ir liūdna. Tai galioja ir online research. Mes tik sėdime. O realybėje kompiuterių tinklai dalinami į 7 OSI sluoksnius. Viršutinis (septintas) yra tos aplikacijos, kurias matome ekrane – HTTP, „Java“ ir taip toliau. Jas priimame kaip realybę, bet tai tik septintas sluoksnis. Po juo yra transporto protokolai, maršrutizatoriai, interneto tiekėjai, mobiliojo ryšio bokštai, po žeme – variniai (arba optiniai) laidai, kurie dviem skirtingomis įtampomis perduoda arba 0, arba 1. Tai vyksta milijonus arba šimtus milijonų kartų per sekundę, priklausomai nuo interneto greičio. Jei sektume Wallace imperatyvą, turėtume rašyti apie susuktas varinių laidų poras, nes tai rašytojų realybė. Ir galime valandų valandas stebėti, kaip tie laidai veikia. Rašytojai – vojeristai, o laidai galvoja, kokie mes freakai…
Septyni OSI kompiuterių tinklų sluoksniai. Šaltinis: Wikimedia Commons
Kaip rašytojai gali tiek ilgai išsėdėti online (tai yra – rašyti)? Nes mėgstame tai daryti. Toks yra rašymo tikslas – atlikti kuo daugiau online research ir pateikti kuo mažiau rezultatų, kad būtų išvengta vertinimų. Reikia padaryti kuo mažiau ir kuo kukliau, nieko neteigti, tik „išryškinti momentą“ arba surinkti „asociacijų“ ir kuo greičiau sugrįžti prie online research. Visi rezultatai turi būti panašūs į tai, kas buvo surasta per online research, o tam reikia kuo daugiau online research. Susidaro uždaras, bet neydingas ratas, kaip Gadamerio hermeneutinis supratimo ratas – kuo jis daugiau sukasi, tuo, regis, geriau. Mes darome tiek daug online research, nes tai smagu ir esame nuo to priklausomi. Šiaip ar taip sėdėtume online, bet prisidengdami rašymu galime sakyti, kad tai mūsų darbas, o „mūsų darbui“ reikia vis daugiau online research.
Be to, egzistuoja iliuzija, kad internete galima rasti ką nors autentiško, užslėpto, ko kiti neranda, turėti unikalią perspektyvą ir apie ją parašyti. Tai yra iliuzija, kad internete dar slypi neironiško tikrumo, kurį galima paversti ironišku apie jį parašant. Gal ir yra tiesos, nes rašytojas kaip atradėjas skrodžia kiaurai internetą ir iškelia ką nors unikalaus. Be interneto, jis nebūtų to atradęs, nes nebūtų ką skrosti. Internetas nuo televizijos skiriasi tuo, kad televizija yra populiarioji medija, jos turinys skirtas masėms, o internete yra unikalių dalykų. Internete klesti individualumas.
Bet jei taip yra, tada mūsų rašymo maîtrise yra sugebėjimas ieškoti internete, „naršyti“, t.y. atlikti metatekstines paieškas. Metatekstas tai yra ne kažkas iš postmodernių teorijų, bet Google suformuota informacija, rinkoje vadinama SEO tekstu. SEO rašymas yra tekstų priderinimas prie Google algoritmų, kad jie paieškose atsidurtų aukščiau. Kartais išvis nereikia rašyti apie kažką, galima tik išvardinti žodžius ir jų junginius, kurie „patinka“ Google. Bet SEO rašytojai nelaikomi kūrybiniais rašytojais. Pastarieji yra profesionalūs SEO vartotojai, t. y. jie naršo, sklendžia internete ir pasineria į paiešką, kad atrastų ne pirmuosius atsakymus. SEO rašytojai sukuria kūrybinio rašytojo operuojamą 7 OSI sluoksnio realybę. Šia prasme SEO rašytojai yra proceso priekyje. Ir jeigu kūrybinis rašytojas iškapsto kokį nors amazing findą, tai dažnai būna SEO rašytojo nuopelnas. Kyla autonomijos klausimas – jeigu visa rašytojo medžiaga rasta ir paimta iš kito rašytojo sugeneruoto metateksto, kas iš tiesų rašo? Čia postmodernistai trina rankas, nes tai skamba kaip autoriaus mirtis. Nors taip nėra, tai autoriaus atradimas – tikrojo autoriaus, t. y. SEO specialisto. Spinoza tokį pat klausimą uždavė politiniam suverenitetui – jeigu Aleksandras Didysis valdo Makedoniją, bet prieš priimdamas sprendimus tariasi su būrėjais, tai kas iš tikro valdo Makedoniją?
Spinoza nori pasakyti, kad norėdamas valdyti, Aleksandras Didysis turi vadovautis savo protu, o ne būrėjais. Kol kas kūrybiniai rašytojai savo autonomiją atiduoda SEO specialistams ir algoritmams, kurie, beje, pasiima duoklę, kaip ir Aleksandro Didžiojo būrėjai. Tad pirmas žingsnis į plurum turėtų būti racionalus situacijos apmąstymas – tikroji interneto metafizika. Svarbus dalykas, kurį Wallace norėjo perteikti apie televiziją – kreipti dėmesį į mediumo, kuriame dirbame, ontologiją. Mes neišvengsime online research, tai faktas, bet galime suprasti, kas tai yra ir kaip veikia. Tuomet nepasiduosime baimei ir vilčiai, kaip tai darė Aleksandras Didysis, eidamas pas būrėjus.
Televizija savaime atsineša realistinę metafiziką, pagal kurią turinys atrodo kaip tikras, egzistuojantis. Bet taip nėra. Pasakojimai, rodomi per televiziją, nėra tikri vien dėl to, kad rodomi per televiziją. Todėl, pasak Wallace, rašyti apie televiziją yra kaip rašyti apie nieką, nes pati televizija kalba tik apie save pačią. Kad suprastume televiziją kaip mediumą, negalima apsiriboti jos žiūrėjimu. Televizijos vartojimas nėra televizijos tyrimas, nes vartojimo faktas sustabdo tyrimui būtiną kritinį mąstymą. Taip pat neįmanoma susidaryti interneto ontologijos tik naršant. Tačiau čia yra skirtumas nuo televizijos, nes televizija nėra vienintelis prieinamas tyrimo būdas. Tuo tarpu jokio kito research, išskyrus online, neturime ir nežinome. Tad kaip autoriui susidaryti interneto ontologiją?
Pradėti reikia nuo ontologijos apskritai. Į galvą šauna gerai žinomos ir vartojamos sąvokos „virtualumas“ ir „plastiškumas“. Jas nesunku pritaikyti internetui, nes jis yra virtualus ir plastiškas. Tai neo-kantiškos realizmo metaforos, kurios nori 7-ajam OSI sluoksniui suteikti substancialumą. Juk aplikacijos nėra realios, jos – virtualios, online turiniai turi kauzalumą su fiziniu pasauliu – daug kas įvyksta realiai, nes įvyksta virtualiai; interneto kompanijos turi milžinišką politinę įtaką, kuri yra virtuali (idealoginė?), bet ne karinė. Todėl visiška 7-ojo OSI sluoksnio redukcija į žemesnius neprasminga. Be to, interneto plastiškumą užtikrina dirbtinio intelekto algoritmai, kurie techniškai nepaaiškinami, mes nežinome, kodėl jis priima konkrečius sprendimus. Interneto plastiškumas de facto neredukuojamas, o argumentai contra factum nedaro garbės net filosofams.
Bet „virtualumas“ ir „plastiškumas“ toliau plukdo pasroviui, t. y. neleidžia panirti giliau aplikacijų sluoksnio. O panirti verta[2], nes internetas ir dirbtinis intelektas egzistuoja konkrečiose vietose ir ten daro ekologinę žalą, o ji veikia konkrečius žmones ir t. t. Tam labai svarbi kalnakasyba, nes daiktų internetui (Internet of Things) reikia ypač daug medžiaginių resursų.
Aristotelis Fizikoje pareiškė, jog statula, padaryta iš bronzos, nėra bronza, ir atsivėrė kelias virtualumui. Nes internetas yra iš metalo, bet jis nėra metalas – jis, virtualiai, yra tai, ką matome 7-ajame OSI sluoksnyje. Kalbėti apie statulą tik kaip apie bronzą būtų taip pat neadekvatu, kaip kalbėti apie internetą kaip apie metalą. Virtualumas yra interneto forma, o ne materija. Tačiau ir virtualumui, ir Aristoteliui sudėtinga paaiškinti, kas yra ta forma ir kaip ji gali egzistuoti. Kaip ir viduramžiais, sklando nominalistinės nuotaikos. Kaip atsako Ockhamas, niekas nėra natūraliai statula. Tai reiškia, kad bronzinių statulų be bronzos nėra, kaip ir interneto be metalo. Be to, tai, kad statula yra bronza per accidens, t. y. ji tokia ne savaime, o su kieno nors pagalba, nepadaro jos kažkuo daugiau nei bronza. Tai tik suformuota, sulipdyta bronza. Kitaip sakant, statula yra bronza per accidens, o internetas yra metalas per accidens.
Tai, kad internetas yra metalas per accidens, atveda ir prie Wallace noro kalbėti apie „real fucking human beings“, nes tokie yra ir internete. Tai žmonės, kurie išgauna reikiamus metalus gamybai, gamybos industrijos darbuotojai ir inžinieriai, kabelių vedžiotojai, tinklų sistemų inžinieriai, kitaip sakant, tai yra žmonės, kurie savo rankomis prisiliečia prie interneto arba metalo per accidens. Jie turi materialų ryšį su internetu, o jokio kito ryšio (virtualaus) šiuo atveju nepripažįstame. Mano nuomone, toks nominalistinis priėjimas sudarytų sąlygas plurum, nes leistų panirti giliau 7-ojo OSI sluoksnio.
Ir net jeigu nesame visiškai pasirengę išsižadėti virtualumo (nors nematau priežasties atidėlioti), reikia kritiškai įvertinti, kas yra kas 7-ajame OSI sluoksnyje, nes algoritmai yra plastiški, bet mokosi iš žmogiškų pavyzdžių ir kažkam priklauso. Virtuali erdvė turi ir savo populus, ir savo principes. Wallace įžvalga lieka galioti – mokydamiesi tik iš televizijos prodiuserių sukurto pasaulio, gauname jau perdirbtą turinį, kuris neegzistuoja. Tad net jei neišsižadame televizijos, kaip rašytojai galime būti jos vartotojai arba metafizikai. Kaip vartotojai liksime amžiname unibus, o kaip metafizikai pajudėsime link plurum.
[1] Nežinau, kaip rašyti šį tekstą be giminės priskyrimo „rašytojams“. Tekstas apie juos, bet ne apie „juos“ juos, o apie juos – profesijos žmonės, kurie rašo ir bando iš to pragyventi. Žinoma, kad vyrai ar cis giminaičiai ar vientisos giminės turėtojai nėra geresni rašytojai ar labiau rašytojai.
[2] Neseniai apie tai išleista knyga – Kate Crawford, „The Atlas of AI“, 2021.
Iliustracije viršuje: Optinių kabelių gamykla Pchenjane, Šiaurės Korėjoje. Šaltinis: Korėjos centrinė naujienų agentūra (The Korean Central News Agency (KCNA))
