Ką pasiimtum į negyvenamą salą, kai negyvenamo, apgyvendinto ir nugyvento sąvokos vis labiau priklauso nuo pasaulinio vandens, nuobodulio ir smalsumo, pigaus susisiekimo, demografijos ar wi-fi ryšio lygio? Ar tokios kasdienybės pauzių vietos plyti tik svajonėse, ar jau seniai reguliuoja mūsų online ir offline maršrutus? O kas, jei paroda ir yra tokia negyvenama sala – utopinė dialogo vieta, šiandien vis dažniau dreifuojanti tarp fizinės ir įtinklintos erdvių? Menininkas Tomas Martišauskis imasi ieškoti trečiosios erdvės (third space), kurioje pirmosios dvi padėtų suformuoti naują ar reformuoti įprastą parodos tapatybę, kvestionuoti jos funkcijas. Ar gali paroda egzistuoti, jei jos nėra, jei matome tik jos fotografinius liudijimus?
Homi Bhabha teorijoje trečioji erdvė reiškia tarpinę, pereinamą erdvę, kurioje vedamos derybos dėl naujos reprezentacijos, kur vyksta kultūrinės transformacijos ir randasi hibridiniai dariniai. Menininkas savo kūriniams eksponuoti pasirenka būtent tokias tranzitinių zonų oazes – tarp aktyvaus eismo arterijų įsiterpusias saugumo saleles. Apgaulingai saugios miesto infrastruktūros vietos, o tiksliau, Marco Augé apibūdintos kaip laikinam buvimui pritaikytos anonimiškos „ne-vietos“ (non-places), čia virsta nuorodomis ne tik į šiandien aktualius saugumo ar apsaugos, bevietiškumo ar migracijos klausimus, bet ir saugius (menininkų) pasirinkimus, galerinių erdvių eroziją, laikinas ar sugreitintas meno patirtis. Kartu su fotografu ir kūrėju Laurynu Skeisgiela specialiai žurnalo Artnews.lt numeriui „Parodų atvaizduotė“ sukurta T. Martišauskio „ne-paroda“ ir pati tampa internetinių vaizdų nuošliaužų dalimi, o realybėje – pralekiančių automobilių lakuotuose paviršiuose ištįsusiais atspindžiais.
Tarp fiziškai laikino ir internete suarchyvuoto pavidalų levituojančioje parodoje ir salelės virsta skulptūriškais eksponatais. Izoliuotos, bet atviros, ribotos, bet autonomiškos, kelių eismo taisyklių sunormintos, bet poetiškos, saugios, bet nerimo kupinos teritorijos jose tik dėl fotodokumentacijos patalpintiems skulptūriniams objektams suteikia savitą statusą, o ir pačios įgyja laikiną naują tapatybę. Čia tarsi baltos perėjų ženklinimo juostos tarpusavyje susirimuoja naujos aplinkybės ir seniau sukurti kūriniai, metalinės grindinio kniedės ir bismuto kristalai, gatvės žibintai ir fotoliuminescencinė Pieterio Jano Saenredamo graviūros reprodukcija. „Salos“ virsta naktiniu pokštu, sapnu apie niekuomet neįvykusią parodą.
Keturiose miesto salose anachronistiškai jungiami daiktai ir medžiagos išryškina įtampas tarp spartaus senėjimo ir skubraus atnaujinimo, tarp centro ir periferijos, išorės ir vidaus, copy ir paste, plagijavimo ir apropriacijos, paskirties keitimo ir funkcionalumo, „baltojo kubo“ ir tamsios gatvės, švaistymo ir kaupimo. Vienoje iš salų, tarsi neišeikvotų išteklių kasykloje menininkas žaidžia su gatvės žiburius atspindinčiais metalais, cinkuotais paviršiais, campo del cielo meteoritais, plieniniais ateities miesto augalais apsimetančiais inkarais. Ant trikojės struktūros sukrešėjusios grandinių sruogos flirtuoja su eismo juostas skiriančiomis tiesėmis, o kamufliažiniais metalo raštais konkuruoja su marmurine melagyste padengtu kibiru. Po šių kasinėjimų, dalis daiktų sugrįžo į parduotuvių lentynas ir, tikėtina, vieną dieną bus panaudoti pagal paskirtį.
Kitoje saloje ne ką mažiau keistais meteoritais menininkas paverčia skirtingose Žemės platumose ir ilgumose užfiksuotų vietų panoraminius vaizdus. Tose pačiose koordinatėse ant asfalto susitinka kampuotomis sferinėmis struktūromis virtę aukščiausias Kuršių nerijos taškas, uostas, miškas ir viena iš nebeveikiančių galerijų. Pastarosios vidų išversdamas į išorę, menininkas paklaidina žvilgsnį ir priverčia suabejoti multiplikuotų erdvių ir vaizdų pirmumu. Tuo metu trečioje saloje šios apgaulingos strategijos sugrąžina prie Trojos žynio Laokoonto istorijos, kai įtardamas klastą, jis nepritarė sprendimui iš achajų dovanų priimti Trojos arklį. Už šią abejonę graikus globojanti deivė Atėnė pasiuntė dvi gyvates, kurios pasmaugė Laokoontą ir jo dvynius sūnus. T. Martišauskio parodoje sumažintos antikinės skulptūros kopijos veikėjai ginasi nuo besvorių cukraus ir sodos gyvačių, o išdidinta musės galva pakimba ant cinkuotos struktūros.
Kaip menininkui ir būdinga, manipuliuodamas iš pirmo žvilgsnio nepažiniomis medžiagomis ir formomis, masteliais ir paradoksaliomis jungtimis, T. Martišauskis kuria fantazijos ir nuostabaus melo elementus, tokius, kuriuos tikriausiai būtų galima pasiimti ir į sufantazuotą negyvenamą salą. Ketvirtoji šioje parodoje, ko gero, labiausiai atitinka šį apibūdinimą – nepritaikyta pėstiesiems ir specialiai nepaženklinta – puikiai tiko archetipinio kalno maketui. Jame žiojėjančią olą su visomis jos alegorijomis šįkart apšviečia jūsų kompiuterio ekranas, o šalia eksponuojamas pagal hidrologinio žymėjimo koloritą iš pajūryje rasto plastiko sukrautas kubas – ne kas kitas, o ateities Trojos arklys.
Į šias hiper-realias vietas ir jose atsidūrusius kūrinius menininkas žvelgia kaip į ankštas, bet talpias meno procesų ir tendencijų metaforas. Nesiekdamas radikaliai pakeisti įtvirtintų ar įsitvirtinančių sampratų, T. Martišauskis tiesiog parodo, jog saugiai kelionei čia svarbu išmokti skaityti nuolatos atnaujinamus kelio ženklus ir jais vadovautis. Tačiau ne ką mažiau reikalinga tokiu keliavimo būdu suabejoti. Šioje parodoje menininkas ir toliau svarsto apie nuolat per technologijas atnaujinamų santykių su pasauliu būdus ir juokauja, kad kasdienio gyvenimo įrašymas ir fiksavimas neišvengiamai tampa kažko slėpimu. Galbūt tas kažkas šiuo atveju – fizine paroda.
Parodos autorius: Tomas Martišauskis
Tekstas: Jogintė Bučinskaitė
Parodos fotodokumentacija: Laurynas Skeisgiela
Parodą „Salos“ iš dalies finansuoja Kultūros taryba
