Author Archives: Valdas Jugendas

Straipsnio autorius:
Valdas Jugendas yra iš Karibų salų kilęs karingai nusiteikęs, bet jautrus jaunuolis, vardan kultūros galintis surengti teroro aktą.

Jauniems fotomenininkams diagnozuotas pamazgų perteklius

old-photographer

Jauniesiems Lietuvos menininkams labai pasisekė, nes jie turi daug rūpestingų tėvelių ir senelių (suprask, išmintingų vyresnių kolegų), kurie saugo juos nuo įvairių paklydimų ir tėviškai pabara, kai reikia. Vienas tokių senelių yra žinomas nuogų moteriškų kūnų tyrinėtojas Skirmantas Duchavičius. Pastaruoju metu garbusis menininkas sunerimęs: jaunųjų darbuose per daug vulgarumo ir beprasmybės. Be to, anot Duchavičiaus, akivaizdžiai matomas ir pamazgų perteklius jų sielose.

„Jeigu pilame pamazgas ant kitų, tai liudija, kad turime jų perteklių savyje.

Iki kiekvieno dalyko reikia priaugti. Pavyzdžiui, tą stalą (rodo į kambaryje stovintį stalą) gali su pjūklu nupjauti ir prikalti. O gali palyginti, pašlifuoti, papoliruoti… Taip ir mes save…

Tikslas yra ne plikumą parodyti – grožį, harmoniją. Menas yra vidinė išraiška. Tiek tapyboje, tiek literatūroje, tiek fotografijoje.“

Be abejo, S. Duchavičius yra įsitikinęs, kad visos problemos kyla dėl paaugliško noro būti moderniais ir žalingos biologines euro-šiukšles mums atvežančio Vakarykščio Meno Centro įtakos.

„Dabar visi nori būti modernūs, visi nori būti šiuolaikiški. Net Fotomenininkų sąjungos leidiniuose iki ko buvo prieita… Atsiverti antrą trečią puslapį, o ten fekalija per visą puslapį. Pasaulis yra ne tuo negeruoju dugnu į viršų. Taip, jame daug visokio purvo matome, bet kam jį, tą purvą, biologinį pradą taip rodyti? Storas albumas apie Lietuvos fotografiją ir šitaip pradedamas…

Ir taip visur – ne tik fotografijoje. Pasižiūrėkite, ką VMC atveža. Šiukšlynus, Europos šiukšlynus atgabena mums. Perša neskanius, patologinius, biologinius reiškinius. Visiškas suvulgarėjimas. Protu nepaaiškinama. Man tai yra absoliučiai svetima.“

Kliuvo ir pagrindiniam maestro darbo įrankiui – moteriškėms. Auksiniais laikais jos esą buvo labiau dorovingos, net ir aktams pozuodavo tik nesulaukusios pilnametystės, o dabar didžiąją mergaičiukių daugumą negrįžtamai sugadino cigariukų dūmas.

„Tada pozavo ne moterys – ten mergaitės, mergaičiukės buvo. Penkiolikos, šešiolikos, septyniolikos, aštuoniolikos metų. Tada jos save nuogas buvo mačiusios tik prieš veidrodį. Dabar visi žurnalai užversti visokiomis šiukšlėmis.

Anksčiau moterys buvo drovesnės, kuklesnės, nuolankesnės, tokios mielesnės. Dabar jos išanglėjo, suchamėjo, suvulgarėjo. Tarybiniais laikais nė vienos panelės su cigariuku nebuvo. O dabar… Eini gatve, iš kiekvieno kampo cigariuko dūmas pučia.“

Pranešama, kad po tokios dvasingos ir už širdies griebiančios foto-patriarcho kabos savo noru iš gyvenimo pasitraukė keli jauni fotomenininkai, patyrę baisią gėdą. Tuomet S. Duchavičius susinepatogino ir kiek sušvelnino savo kritiką.

„Galvoju, gal man metai savo daro. Anksčiau mes į tokius vyresnius žmones su ironija žiūrėdavome – dabar aš pats toje ironijos zonoje atsiradau. Gal iš tikro nesuvokiu, kas yra kas.“

Gal iš tikro…

Dailininkas vojeristas aukų tyko Vilniaus kiemeliuose

vojerauskas

Kiekvienas dailininkas yra šiek tiek vojeristas. Tačiau kuomet dauguma dailininkų gėdijasi savo nedorų pomėgių ir slepia juos kaip įmanydami, kai kurie iš jų ant šių ydingų potraukių  pamatų pastato solidžią meninę karjerą. Taip padarė ir Klementinas Vojerauskas, kuris Saviacko galerijoje pristatė jau šešioliktąją tapybos parodą intriguojančiu pavadinimu „Perversiškas Vilniaus gidas“. Pastaraisiais metais sukurta tapybos darbų kolekcija patvirtina dailininko manijos pastovumą ir nuodėmingą meilę sostinės gyventojams ir jų gyvenimams. Neveltui kolegos jį vadina Vilniaus veizėtoju.

Vojerauskas lyg katinas tyliai prasibrauna į kiemelius, fotografuoja unikalius užkluptų  miestiečių vaizdus arba pasislėpęs kamputyje stebi, žvalgosi, uodžia. Jis mato visus, o jo nepastebi niekas. Jis mėgsta ramybę, mėgsta kurti tyloje, susikaupęs, be įtampos veide. Tyrinėja užfiksuotus vaizdus ir paverčia savitomis tapybinėmis masturbacijomis. Kiemelių gyventojų negelbsti nei aklinai uždaryti vartai, nei įrengtos apsaugos sistemos.

Savo paveiksluose menininkas dažniausiai išlaiko subtilią pusiausvyrą tarp dokumentiško vaizdo ir perversiškos interpretacijos. Daugelį jo drobėse užfiksuotų  motyvų galime nesunkiai atpažinti – juk ne kartą lankėmės atitinkamos pakraipos fotomeno svetainėse. Kartu slapta nuveizėti senamiesčio fragmentai dažnai perteikiami pasitelkiant ryškų, vizualiai nepadorų koloritą, meniškai apibendrinat banaliai kūniškus tikrovės vaizdinius.

K. Vojerausko sėkmės istorija – dar vienas iškalbingas pavyzdys, kaip už tą pačią veiklą vienus uždaro į kaliūzę, o kitiems įteikia gėles parodų atidarymuose. Visas skirtumas – meniniame braiže!

Vilnius – visų galų sostinė

gedimino_pr__1949m.__104

Šlaistydamasis po Lietuvos Respublikos Seimo langais, Valdas Jugendas nugirdo jaudinančius kultūros pontifiko Religijaus Šakalaičio žodžius, adresuotus tautos avatarams. „Matote, kai Vilnius yra sostinė, tai turi būti visų galų sostinė: ir VEKS’o, ir knygų, ir upių, ir vamzdžių… Čia jau kito kelio nebėra“, – dievagojosi ministeris.

Šią vizionierišką frazę išgirdo ir sostinės kultūros funkcionieriai bei juodadarbiai, kurie interpretavo ministerio žodžius visiškai teisingai – kaip įsakymą. Todėl jau po pusvalandžio ant valdiško R. Šakalaičio stalo gulėjo paskubom sukurptas strateginis planas, kuriame buvo išvardinti numatomi garbingi Vilniaus titulai artimiausiems dešimtmečiams:

2011 m. – Pasaulio pedofilijos sostinė

2012 m. – Europos poligamijos sostinė

2013 m. – Baltijos šalių  paternalizmo sostinė

2014 m. – Trečiojo pasaulio šalių riaušių sostinė

2015 m. – Istorinė  Lenkijos sostinė

2016 m. – Istorinė  Baltarusijos sostinė

2017 m. – Eurazijos karaimų kultūros sostinė

2018 m. – Europos rusofobijos sostinė

2019 m. – Pasaulio homofobijos sostinė

2020 m. – Šiaurės  šalių anarchofeminizmo sostinė

Vilniaus valdžia ir gyventojai jau pradėjo rengtis pasaulinio masto renginiams, kurie dar labiau išgarsins miesto vardą.

P. S.: Patikimi šaltiniai tikina, kad Lietuvos sostinės statusas (kartu su autentiškomis Gedimino bokšto bei Valdovų rūmų kopijomis ir „Krantinės vamzdžio“ originalu) bus perduotas Šalčininkams, nes Vilnius nebeturės laiko ir lėšų šios funkcijos atlikimui.

Vilniuje atidaromas vieno menininko muziejus „terra megalomanica“

Pačiame vertybių krizės įkarštyje Vilniuje atsirado nauja sunkiai pakeliama ir todėl nebekilnojama kultūros vertybė — naujasis privatus muziejus „terra megalomanica“. Kaip skelbiama proklamacinėse brošiūrose, vietos naujajame muziejuje užteks tik vieno itin produktyvaus menininko — Soliario Whitey-Koonso, kuris geležinės valios dėka ir įsteigė muziejų, — kūrybos artefaktams. Tiesa, atsižvelgiant į šio menininko antžmogišką kūrybos tempą ir mastą, žadama, kad muziejaus kolekcija bus nuolat atnaujinama. Tačiau senesni eksponatai (kai kurie jų mena net akmens amžių) taip pat nebus pamiršti — tam, kad jie būtų tinkamai ir patikimai konservuojami ateities kartoms, muziejus-mauzoliejus įkurtas strategiškai svarbioje vietoje — buvusiame konservų fabrike „Dorovė“.

Vis dėlto nereikėtų suvokti S. Whitey-Koonso įkurto asmeninio muziejaus kaip didybės manijos apraiškos. Visų pirma, muziejaus patalpose (ten pat įsikūrė ir memorialinė menininko studija) veiks ne tik atnaujinama demisezoninio meno ekspozicija pavadinimu „…nes laikas rinkti akmenis“ (monumentalios laikysenos menininkas garsėja savo meile įvairiems monolitams, meteoritams ir kitiems mineralams), bet ir dvasinio pelno siekianti mesianistinė institucija, S. Whitey-Koonso nuomone, Lietuvoje neturinti ir neturėsianti analogų. Ji vadinsis simboliškai: Kultūros gelbėjimo ir genialumo pasėkmių įamžinimo tribūnolas „Requiem visiems kitiems“. Tribūnolo, kuriam diriguos pats S. Whitey-Koonsas, misija yra populiarinti genijaus figūrą orientyrų netekusioje visuomenėje ir propaguoti naujų kultūros mauzoliejų statymą.

Be to, pati muziejaus ekspozicija atliks ir švietėjišką visus metus veikiančios meno mokyklos funkciją. Tiek vaikai, tiek suaugusieji bei senjorai, atėję į muziejų ir kruopščiai apžiūrinėdami gigantiškas S. Whitey-Koonso kompozicijas, galės mokytis genialios kūrybos pradmenų, o pažengusieji mokiniai turės galimybę įsidarbinti muziejaus fondų saugotojais ir restauratoriais. Įvairiai kultūrinei-pramoninei veiklai muziejuje įrengtos industrinės patalpos.

Belieka priminti „Kriticzeski sabotaž“ skaitytojams, kad Soliaris Whitey-Koonsas ilgus metus prisidėjo prie garsios dailės galerijos „Tvora“ kurimo, tačiau vėliau joje netilpo ir buvo priverstas ieškoti erdvesnės lokacijos savo demiurgiškai veiklai. Šių paieškų rezultatu ir tapo muziejaus „terra megalomanica“ įsteigimas.

Tuo tarpu meteorologai muziejaus atidarymo dieną Vilniuje žada perkūniją.

Siūloma Mekčiūnų meną įkalinti Lukiškėse, o Guglenchaime rengti „bobelių parodas“

Panašu, kad senas kaip pasaulis ginčas apie tai, ką rodyti naujai pastatytame Vilniaus Guglenchaimo muziejuje, pagaliau gali būti baigtas. Vakar įkaitinto miesto plėtros komisijos posėdžio metu mėgėjiškų erotinių filmų režisierius Vytenis Damuševičius damušė kitus posėdžio dalyvius, paskelbdamas savo genialią idėją, kuri senokai sklandė ore, tačiau buvo pagauta ir tinkamai apdorota tik jo. Pasak p. Damuševičiaus, niekam nežinomų meno chuliganų, fliuksuojančių išeivių Žoržo ir Džono Mekčiūnų šiukšlių meno naujame muziejuje eksponuoti nederėtų – esą tai galėtų išprovokuoti tradicinio meno šedevrų mėgėjų protestus ir netgi riaušes.

„Tai per prabangus pastatas fluxusui ir Mekčiūnams. Įsivaizduokite, kas yra Ž. ir Dž. Mekčiūnai pasaulio meno kontekste. Net Liurlionis yra sagos dydžio, kalbant atvirai. Iš provincinio mąstymo atsiranda šitas muziejus“, – tikino įtūžęs režisierius, aiškinęs, kad Lietuva neturi, ką tokiame muziejuje eksponuoti.

V. Damuševičiui antrino viešojo transporto stotelių architektė Neringa Birkevičienė, tvirtinanti, jog Mekčiūnų eksponavimui Guglenchaime būtina surasti realią alternatyvą, leisiančią apsaugoti visuomenę nuo įžūlios šiukšlių meno invazijos. Anot jos, tokių alternatyvų tikrai esama.

„Pavyzdžiui, Lukiškių kalėjimas, kuris yra iškraustomas, Mekčiūnų kunstkamerai – ideali vieta“, – dievagojosi p. Birkevičienė.

Tačiau Foto-grafų ir foto-hercogų asociacijos garbės narys Boleslovas Šnibždas, pats to nežinodamas, tą pačią dieną paneigė V. Damuševičiaus nuogąstavimus, esą Guglenchaime Lietuva neturėtų ką rodyti. Atidarydamas tarptautinę foto-grafaičių parodą „Tyli evoliucija, arba Owned by My Own Identity“ „Aveniu galerijoje“, savo iškilmingoje sveikinimo kalboje B. Šnibždas tyliai pasidžiaugė maloniu faktu, kad pastaruoju metu suklestėjo „bobelių parodos“ žanras.

„Ši graži ir minkšta tarptautinė paroda, talpinanti jaunų bobelių tylius identiteto tyrinėjimus, vaizdžiai parodo, kad dar galima pakovoti estetiško vizualumo fronte. Jūs tik pažiūrėkite: jos visos jaunos, visos ieško atsakymų į įvairius joms aktualius klausimus (pavyzdžiui, kaip paslaptingiau atrodyti autoportretinėje nuotraukoje), bet jų darbuose nėra vienodumo! Vargu ar pamatysime tai kitose parodose. Tokiam menui vieta Guglenchaimo muziejuje“, – susižavėjęs šnibždėjo garbingas foto-grafas. Jo pasiūlymą entuziastingai palaikė marga įvairiaamžė publika.

Belieka tikėtis, kad tylios evoliucijos balsas bus išgirstas ten, kur priimami lemtingi sprendimai.

Pinigus Lietuvos kultūrai išmušinės iš Somalio piratų

Vakar mus pasiekė netikėta, bet optimizmo įvaranti žinia. Išmintingas kultūros klebonas Religijus Šakalaitis, nebijantis konfrontacijos netgi su viską negailestingai rubilinančio kalavijo savininku Andrzejumi Rubiliumi, yra pasiryžęs apginti engiamus kultūros baruose triūsiančius kūrikus ir valytojus nuo galutinio patrumpinimo. Mat jis pirmas sunkmečio nusiaubtose pasaulio šalyse ryžtingai ir elegantiškai išsprendė kiekvieną sąmoningą pilietį kamuojančią problemą: kur gauti pinigų kultūrai? R. Šakalaičio atsakymas yra toks genialiai paprastas, kad apžvalgininkai jau ėmė stebėtis, kodėl tos pačios išvados iki šiol nepriėjo kiti valdžios vyrai.

Paslaptingai šypsodamasis, ponas Religijus įsiveržė į Kultūros ekshumacijos ir reanimacijos komitetą. Ne mažiau paslaptingai jis ištarė šiuos žodžius, kuriuos šiandien it mantrą palaimingai kartoja visi Lietuvos kultūrininkai ir kultūros juodadarbiai:

„Visi puikiai matome, kad pinigų pasaulyje yra, vyksta karai, piratų laivai plaukioja, o pinigų trūksta tokioms sritims kaip mūsų. Aš sieksiu, kad trūkstamos lėšos būtų panaudojant jėgą išmuštos iš Somalio piratų ir padalintos tarp Lietuvos kultūros žmonių, be kurių darbo krizės galo nepamatysime.“

Kaip paaiškėjo vėliau, tai nebuvo tuščiažodžiavimas. Visos Lietuvos miestuose ir miesteliuose R. Šakalaičio įsakymu kultūros darbuotojai jau ginkluojasi ir ruošiasi šiai nelengvai karinei ekspedicijai į dvidešimt pirmojo amžiaus piratų urvą. Žymus velvetinių revoliucijų ir nesmurtinių pasipriešinimų popmuzikos invazijai dainius Andrew Dramontovas jau sukūrė šio žygio himną, kurio priedainis skamba taip:

We’re gonna conquer
The f***ing pirates
We are! We are!
We’ll take their money
For our culture
Ura! Ura!

Dėl kelių priežasčių tokiu radikaliai taikiu finansinių Lietuvos kultūros problemų sprendimu patenkintas ir A. Rubilius. Visų pirma, nebereikės ieškoti kultūrininkams pinigų skylėtame valstybės biudžete. Antra, iš pavojingos ekspedicijos grįš tikrai ne visi jos dalyviai, todėl likusi kadencijos dalis bus ramesnė. O ir kai jie toj ekspedicijoj bus, vis mažiau drums lietuvišką vandenį ir alų. Galų gale, gal patiks jiems Somalis, ir liks jie ten gyventi, įkūrę koloniją ir dienų dienom dainuodami Dramontovo parašytą himną, kol patys taps piratais. O kai juos sumedžios mūsų sąjungininkai iš NATO ir padarys jiem Brisiaus galą, visi jau bus ir pamiršę, kad kažkada tokie mūsų šaly gyveno ir pinigų prašė.

Jau dabar akivaizdu, kad dėl savo toliaregiškumo, šakališkos išminties ir kitus padrąsinančio sąmojingumo Religijus Šakalaitis įeis į Lietuvos kultūros istoriją kaip maloningiausias ir geriausiai valdęs kultūros ministeris.

O tuo tarpu kreiseris „Kažys Pakštas“, kuriuo kultūrininkai vyks prie Somalio krantų, pasiruošęs išplaukti artimiausiu metu. „Ja pju do dna / Za tech, kto v more,“ – sentimentaliai ir svajingai niūniuoja seni išdžiūvusių jūrų vilkai Religijus Šakalaitis ir Andrew Dramontovas.

Molbertas Klynka: „Lietuva turi kurti amžinos partizanų šalies įvaizdį.“

Praėjusią savaitę žinomą etnorinkodaros specialistą Molbertą Klynką papiktino nekviesto svečio – vietinių masonų pasamdyto šalių tapatybių klastojimo guru iš užjūrio Dickio Olucho – kategoriška sugestija, neva Lietuvai dabartiniame šalies įvaizdžio formavimo etape būtų naudingiau mažinti savo baltiškumą, kad pasaulis pagaliau apie ją sužinotų. Štai kaip šis nepadorus prašalaitis, vadovaujantis nacionalinių tapatybių klastotes gaminančiai kompanijai „Strap-on Grand Conspirateurs“, šaukė be jokios gėdos: „Jūs net neįsivaizduojate, kiek mažai apie jus žino! Jūsų įvaizdis sucks! Jūsų dievdirbių kultūrą sucks! Baltiškumas is not sexy! Pagonys jūs paskutiniai!“

Tuo tarpu lietuviško ąžuolo grynumo asmeniniu genealoginiu medžiu galintis pasigirti etnomarketologas M. Klynka tvirtina, kad kaip tik reikia dar garsiau kalbėti apie Lietuvos baltiškumą. Negana to, būtina garsiai prabilti ir apie tai, kad šiuolaikinė Lietuva skelbia partizaninį karą prieš globalizuotą Tėvynės neturinčių brunonų ir obormotų pasaulį. Žinia, partizaninio karo tradicijos Lietuvoje yra tūkstantmetės, ir šiandien jos kaip niekada tiksliai išreiškia karingos baltų tautos savastį. Anot M. Klynkos, Lietuva turi kurti amžinos partizanų šalies įvaizdį.

„Visos Baltijos valstybės turi bendrą pasipriešinimo istoriją, kurios negalima revizuoti. Kodėl turime jos atsisakyti? Protingai mąstant, tikrai turi viskas likti kaip yra. Atėjūnų galvos turi riedėti nuo Lietuvos piliakalnių ir toliau. Lietuvos partizaniškumas tikrai nesukuria neigiamo šalies įvaizdžio užsienyje – atvirkščiai, skystablauzdžiai blyškiaveidžiai krusifikso garbintojai mūsų bijo ir todėl gerbia. Sunku suvokti, kokios jėgos stovi už tokių niekingų konspiratorių, kaip Dicky Oluchas, ir inspiruoja mūsų tapatybės sunaikinimą. Net nerandu žodžių išreikšti pasipiktinimui. Tai tas pats, kaip pasiūlyti patrumpinti savo vyriškumą!“

Taip sakė Molbertas Klynka, sodindamas ąžuolą šalies vardo paminėjimo tūkstantmečio proga.

Avralas! (nauja pradžia)

Jau buvome pasiruošę parduoti sabotažą turtingiems dėdėms ir už dalį gautų pinigų įsigyti jaukią vilą Udmurtijoje, o kitą dalį paaukoti Anarchistinių idealų konservacijos fondui, bet…

Praėjusią savaitę mums slapta paskambino griežtas kultūros fiureris Religijus Šakalaitis ir tiesiai šviesiai pasakė, kad ištaisyti tragišką situaciją šalies kultūroje galime tik mes. Užteks žaisti kaip Vsevolodas Pjansas, laidyti nekaltus juokelius kaip Monika X ir svajoti apie idilišką Udmurtijos kaimo kasdienybę kaip Jozefas Karablys – laikas susiveržti petnešas ir solidariai gelbėti tautą, tarė jis.

Ir, kaip paaiškėjo, turėjo tam pagrindą. Pasirodo, kol buvome užsiėmę savo emigracijos planavimo rūpesčiais, šalyje dėjosi baisūs dalykai. Kad jūs ramiau miegotumėte, visko nepasakosime. Atskleisime tik svarbiausią tamsią paslaptį: narsaus didvyrio Religijaus Šakalaičio ir jo družinnikų nuo Chaltūros sostinės sosto nuvaryta piktadarė Rulona Maršalkienė bando prisišaukti nuožmius ir galingus Šv. Brunono palikuonis iš užusienio, kad šie ugnim ir kalaviju grąžintų jai sostą bei priverstu visus vietinius monumentaliosios skulptūros ir tradicinės tapybos mėgėjus garbinti svetimus stabus – kanalizacijos vamzdžius ir kitokius abrozdus. Ir visa tai vyksta šalies vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejaus metu…

Už tai, kad sunkiu metu teiksime šalies kultūrai savo kritinio sabotažo paslaugas, Religijus Šakalaitis pažadėjo mums vietoj vilos Udmurtijoje vienos rubrikos buveinę portale artnews.lt, su kurio redakcija esą jau sutarta, o jei sugebėsime atremti piktųjų jėgų ataką – galbūt ir Nacionalinę premiją. Ilgai nesvarstę nusprendėme, kad šalies kultūros gerovė ir išlikimas šiuo metu yra svarbesni už asmenines ambicijas ir personalinę laimę, todėl turime kilti į kovą. Su kuo – paaiškės vėliau. Tikimės jūsų partizaninio palaikymo. O kas buvo prieš tai, sužinosite čia: http://www.kriticzeski-sabotaz.lt

Valdas Jugendas & Metras Penkiasdešimt

bohemarojus@gmail.com