.
2024    04    23

Ekspertė pataria: kaip apie lytiškumą kalbėtis meno muziejuje?

artnews.lt
Akvilė Giniota. Fot. Marija Mireckaitė

Galimybė apie lytiškumą pasikalbėti saugioje aplinkoje, kur priimami ir nepatogūs klausimai, ir skirtingi jausmai, leidžia formuoti etišką, sąmoningą bei atvirą refleksijai santykį su šia sritimi. Tokią aplinką kurti imasi MO muziejus, balandžio 24 ir 25 dienomis suaugusiuosius kviečiantis į nemokamus susitikimus su lytiškumo ugdymo eksperte, Vilniaus universiteto edukologijos doktorante Akvile Giniota.          

Tėvams, globėjams ir pedagogams skirtas dviejų skirtingų susitikimų ciklas suteiks tiek teorines, tiek praktines žinias, kaip patogiai jaustis pokalbyje apie lytiškumą su jaunais žmonėmis. Tuo tarpu A. Giniota taip pat dalinasi patarimais, kaip tai daryti MO muziejaus didžiojoje parodoje „Šito pas mus nėra“ ar kituose kontekstuose susidūrus su kūno bei lytiškumo vaizdavimu.

Jausti nepatogumą – natūralu

Pasak lytiškumo ugdymo specialistės A. Giniotos, jausti nepatogumą dėl lytiškumo temų, kai šalia vaikai – natūralu, nes daugelis mūsų užaugome aplinkoje, kur šių temų nebuvo arba dėl jų buvo net gėdinama. Ir nors dabar, priešingai, nei sparnuotoje frazėje iš sovietmečio, į kurią nurodo MO parodos „Šito pas mus nėra“ pavadinimas, šios temos nebėra toks didelis tabu, o tėvai, globėjai ar mokytojai neretai nori daugiau apie jas kalbėti, trūksta žinių, kaip tai daryti.

Visgi pokalbis su vaiku gali būti jaukus ir paprastas – tam verta pasinaudoti keletu specialistės patarimų, kurie pravers tiek lankantis MO muziejaus didžiojoje parodoje „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“, tiek kituose kontekstuose susiduriant su kūniškumo bei lytiškumo temomis.

Apsilankymas MO parodoje kartu su vaiku yra paranki proga persvarstyti, kokias reikšmes suteikiame kūnui ir kodėl už nuogo kūno taip sudėtinga pamatyti kitokias – ne su seksualine funkcija – besisiejančias prasmes. Tai gali tapti puikia atspirtimi konstruktyviam dialogui. 

„Būtent mene kūnas nėra tik kūnas, o lytiškumas nėra tik lytiškumas. Matykime ir svarstykime reikšmes, esančias už fiziologijos“, – kviečia A. Giniota. 

MO paroda „Šito pas mus nėra“. Fot. Rytis Šeškaitis

Pirmiausia – pagarbiai priimti skirtingus jausmus

Jeigu ši tema vaikams dar nėra įprasta, lytiškumas gali kelti pačias prieštaringiausias emocijas: nuo juoko iki atmetimo. Susidūrus su tokiomis emocijomis, ypač – viešoje vietoje, kaip muziejus, dažnas suaugusysis gali skubėti vaiką raminti, raginti nesijuokti, netriukšmauti.   

Anot A. Giniotos, visas reakcijas svarbu priimti kaip galimas ir reaguoti jas atliepiant frazėmis „Tau juokinga“, „Tau nemalonu“; svarbu nesistengti ištaisyti vaiko reakcijos, o paprasčiausiai ją atspindėti. Be to, susidūrimas su nuogu kūnu meno muziejuje – gera proga prisijaukinti tikslų ir etišką žodyną, skirtą privačioms kūno vietoms pavadinti.

„Nors kiekviena šeima dažniausiai turi sau priimtiną slengą, tačiau tikslūs, anatominiai kūno dalių pavadinimai gali padėti normalizuoti šią temą ir padėti tvirčiau jaustis tose gyvenimo situacijose, kuomet tenka prabilti apie tai garsiai“, – pastebi lytiškumo ugdymo specialistė.  

MO paroda „Šito pas mus nėra“. Fot. Rytis Šeškaitis

Ką daryti nežinant?    

Ko gero, daugeliui vaikus auginančių tėvų ar globėjų pažįstama situacija, kuomet vaikas užduoda klausimą, į kurį nepavyksta atsakyti iškart. Užklupus netikėtam klausimui, pasak A. Giniotos, tikslinga vaiko paties(–čios) paklausti, ką ji(–s) mano, kaip jam ar jai atrodo. Tokia atsakymo strategija leidžia išsiaiškinti, ką vaikas žino apie šią temą, ir suteikia laiko savo mintims nurimti.

„Jeigu vis tiek nesugalvojame, ką atsakyti – galima pasakyti, kad reikia pagalvoti ir atsakymą pasakysime kitą dieną. Tik prisiminkime savo pažadą ir nepašluokime neatsakyto klausimo po kilimu“, – sako A. Giniota.

Lytiškumo ugdymo ekspertė pabrėžia, jog ne visose situacijose galime turėti atsakymus į jauniems žmonėms rūpimus klausimus. Svarbu tai prisiminti ir būti atlaidiems sau, kuomet sutrinkame. Anot jos, vaiko klausimą paversti abipusiu dialogu ir paklausti, ką ji(–s) apie tai mano, padeda ir susiduriant su tomis lytiškosios plotmės temomis, kurios yra kompleksiškos, neturinčios vieno teisingo atsakymo ar požiūrio – ypač bendraujant su vyresniais vaikais.

„Dėl to galima ir čia paklausti: o ką tu manai? Tinkama yra pripažinti, kad atsakymo nesugalvojame. Tuomet susikuria puiki proga pabūti atvirame pokalbyje su jaunu žmogumi ir mokytis, kad kai kurie klausimai neturi vienareikšmiško atsakymo“, – teigia ekspertė.       

MO paroda „Šito pas mus nėra“. Fot. Rytis Šeškaitis

Pavojinga ne informacija, o jos trūkumas      

Svarstant, ar informacija apie lytiškumą yra tinkama jauniems žmonėms, neretai susiduriama su baime juos sutraumuoti. Vis dėlto A. Giniota atkreipia dėmesį, kad jauniems žmonėms yra pavojinga ne informacija apie lytiškumą, o jos trūkumas.

„Lytiškumo temų pažinimas su suaugusiais, kurie gilinasi į vaiko pažintinius ir emocinius poreikius, tolina šią temą nuo traumuojančios ir priartina prie saugumo, sąmoningumo bei pagarbos sau ir kitiems“, – akcentuoja specialistė.

Tad kaip suprasti, kada maži dar iš tikro per maži vieniems ar kitiems klausimams apie lytiškumą? Lytiškumo ugdymo ekspertė pataria stabtelėti ir pabandyti pagalvoti, kas konkrečiai nutiks vaikui, jeigu gaus tam tikrą informaciją ar sudalyvaus tam tikrame pokalbyje.         

„Klauskime savęs: ar vaikas negali priimti šios informacijos, ar visgi aš negaliu jos pasakyti? Prisiminkime, kad pokalbis su vaiku gali būti ir mūsų rankose: mums patogiu tempu, mums priimtinu temų gyliu ir su mums svarbiomis vertybėmis bei nuostatomis“, – akcentuoja A. Giniota.

Nemokamų susitikimų su lytiškumo ugdymo specialiste Akvile Giniota ciklas – balandžio 24 ir 25 dienomis MO muziejuje.