Kad nesibaigtų

2018 m. vasario 13 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Agnė Narušytė

Kažkas sukūrė tinklalapį #akadespaslaptis. Iš tamsiai mėlyno ekrano, tarsi iš kapo, ėmė veržtis raidės, žodžiai, sakiniai, po truputį, likdami lyg po vandeniu, šnabždėdami apie tai, kaip menininkas, tikras genijus, herojus, pagyrė, iškėlė virš kitų, bet už tai reikalavo meilės, reikalavo sekso. Viskas atrodė tikra, nes papasakotos detalės per daug konkrečios, per daug žemiškos, kad jomis suabejotum. Tik labai geras rašytojas galėtų sukurti tokį tikrumo įspūdį. Bet vis tiek iš pradžių ir aš, ir daugelis kitų, su kuriais kalbėjau, galvojome, kad tai gali būti tiesiog naujojo katedros vedėjo sugalvotas būdas atsikratyti jo vadovavimą kvestionuojančiu labai įtakingu profesoriumi. Ir tada kelios menininkės atvirai žurnalistams patvirtino, jog tai – tiesa. Abejonės nuščiuvo. Bet to buvo negana. Savo kolegių žodžius patvirtino ir jaunas menininkas, gyvai papasakojęs apie studijas toje pačioje katedroje, vėl su išraiškingomis detalėmis ir citatomis. Tada jau buvo gana. Kaip kažkas komentavo Facebooke, Lietuvoje, tarsi kokioje musulmoniškoje šalyje, vyro žodis dvigubai vertingesnis nei moters, juo neabejojama. Bet jo, kaip stebėtojo, liudijimas suteikia pasakojimams objektyvumo. Gerai, kad jis nusprendė nesislėpti, kaip daro dauguma, ir pasisakė.

Išdrįso ir pasisakė daugiau moterų ir vyrų apie tą patį ir kitus menininkus . Taip pat – apie vieną mokslininką. Socialiniuose tinkluose jau kalbama apie seksizmą universitete, kai nuo pat pirmo kurso neigiamos merginų karjeros galimybės, niekinami jų pasiekimai. Nėra taip paprasta išdrįsti ir pasisakyti. Pirmoji #MeToo banga Lietuvoje nuslūgo vos iškilusi, nes viešai pasisakiusios menininkės buvo iškart apšauktos bjauriausiais žodžiais, o jas seksualiai išnaudojęs režisierius liko nuo biurokratų ir šmeižtų nukentėjusiu herojumi. Nesinorėtų tapti judintoju tokios bangos, kuri nušluoja kultūrą. Ir vis dėlto antroji banga kilo – žymiai galingesnė. Į žiniasklaidą patenka tik jos purslai, tikroji audra siautėja socialiniuose tinkluose, kur pranešimai ne visiems matomi. Jau kalbama ne tiktai apie priekabiavimą prie studenčių ir aktorių, bet ir prie dėstytojų moterų. Primenamas 2015 m. užgniaužtas priekabiavimo skandalas VDA Kauno fakultete, užgniaužtas tyliai ir pagal taisykles šalinant iš darbo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai pasiskundusias dėstytojas, priekabiautojui sudarant sąlygas dirbti toliau. Galbūt visi jau užmiršo, apie ką buvo tas skandalas, tad priminsiu: „Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas.“ Tuo pačiu „ginklu“ dviem menotyrininkėms pernai smogė menininkas Gintaras Znamierowskis, surengęs parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre, bet menotyrininkių prašomas įžeidžius vaizdus iš Facebooko pašalino (daugelis spėjo juos pamatyti).

Yra manančių, kad ši „skundų“, „šmeižto“, „raganų medžioklės“, „linčo teismo“ lavina netrukus išsibaigs, nes ji galbūt specialiai užsakyta Rusijos slaptųjų tarnybų Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Taip teigia ir priekabiavimu kaltinamas režisierius. Visa tai rodo, kad #MeToo judėjimui dar yra ką veikti Lietuvoje ir veikti bus sudėtinga dėl moterų seksualinio išnaudojimo kultūrą bei sistemą maitinančių politinių bei socialinių prietarų. Tikiuosi, judėjimo niekas nenuslopins. Nes tai – revoliucija, kurios laukiau visą savo sąmoningą gyvenimą. Pirmą kartą su niekinančiu požiūriu į moterį susidūriau dar baiginėdama M. K. Čiurlionio meno mokyklą: „Ką jūs čia veikiat? Menas – ne moterims.“ Panašiais žodžiais jaunas dėstytojas kasdien pakirtinėjo dar vaikišką tikėjimą, kad viską gali. Prisimindama tas pamokas neblogai suprantu, kokia sumaištis kilo Jono Gasiūno aukų galvose – ir tų, kurioms jis pribūrė, kokios jos ypatingos, kad tik su juo permiegotų, ir tų, kurias ir kuriuos niekino, ignoravo, žemino. Mene profesionalų rato pripažinimas yra viskas: jis tave sukuria kaip menininką. Nepripažinimas sunaikina. Nes nėra jokių kitų patikimų kriterijų. Pinigai yra ne apie tai. Tu kuri ir nežinai, ar iš viso tai ko nors verta. Jei nė vienas autoritetas tavo kūrinių vertės nepripažįsta, nežinau, kiek laiko gali ta ugnelė rusenti. Autoritetas nebūtinai yra Autoritetas iš didžiosios raidės, jis gali būti bendraamžis, kitas atstumtasis, kurio nuomonę gerbi. Bet kažkas turi įvertinti, kitaip eisi daryti ką nors kitą, nes kam reikalingas š… menas? Protas tau taip sako ir protas teisus.

Kai priekabiauja dėstytojas-mokslininkas, situacija aiškesnė: taip negalima, muši jam per nagus, ir ramu. Dėstytojo-menininko seksualinės užuominos, lyg ir nekaltas flirtas, susipina su meno poveikiu ir menininkų laisvės klausimais. Asmenybės, jo(s) kūno patrauklumas persiduoda meno patrauklumui ir atvirkščiai. Viskas yra viena, tapybos gestas, žiūrėk, virsta apsikabinimu, pasiūlymas fotografuotis aktui yra senas kaip pati fotografija, o sutikimas reikalingas menui, ne fotografui. Juk menas kyla iš to paties maudulio, iš tos pačios stokos ir nenumaldomo ilgesio, kad kitas tave tikrąjį pamatytų ir suprastų. Stiprias meno patirtis galima lyginti su beveik erotiniu ryšiu tarp kūrėjo, objekto ir suvokėjo. Apie tai rašė vienas dailės kritikos pradininkų Denis Diderot, rašė ir romantikas Charles’is Baudelaire’as, ir Alfonsas Andriuškevičius, ir kiti mūsų menotyrininkai. Galima sakyti, menas kompensuoja nepasiekiamo kito geismą. Ir netgi jei kartais norisi jį numalšinus ramiai konstruoti savo gyvenimą pagal geriausius vadybos vadovėlius, tuoj pat ima trūkti meniškos netvarkos ir laisvės, to nuotykio, kai kito kūrinyje atpažįsti tarsi tik tau skirtą intymų prisipažinimą. Kartais sunku tai atskirti nuo jo autoriaus asmenybės.

Ką aš čia šneku? Mėginu įsijausti, suprasti, kodėl seksualinį priekabiavimą tiek daug žmonių pateisina kaip neatskiriamą kūrybos ingredientą, taip išteisindami ir psichologinį-seksualinį smurtą meno dėstymo procese. Apie menininkus-priekabiautojus pasakojamos istorijos žymiai „riebesnės“ nei apie nemenininkus. Pirmieji priekabiauja išradingiau – jei šios istorijos būtų pasakojamos kaip fikcija, išeitų neblogi (perkami?) romanai. Galbūt pats menas, jo užduotys juos verčia nerti į bjaurasties gelmes, kad iš ten iškeltų vis naujus įvaizdžius, tikras gyvenimo patirtis, atsakymus į slapta daugeliui rūpimus klausimus. Jie turi rizikuoti, kad parodytų daugiau nei mato vidutinio piliečio akis, parodytų kiekviename kostiumuotame kūne ir korporacijoms parduotoje sieloje slypintį siaubą, atvertų žaizdas ir jas pabarstytų druska, kad tavo vidiniams šliužams skaudėtų. Ir dar, žinoma, yra mitai. Menininko ir jo mūzos mitas. Menininko ir prostitutės mitas. Meno ir laisvės mitas. Menininko ir žiaurumo mitas. Jie išrasti seniai, mūsiškių menininkų praryti dar sovietmečiu skaitant knygas apie impresionistus ir post, žiūrint filmus apie realius ir išgalvotus genijus. Ir – iš kur man žinoti? Gal neatpalaidavus visų socialinių ir moralinių varžtų meno nesukursi?

Dabar #MeToo dėka seksualinio priekabiavimo atvejai išaiškinti ne tik Vilniaus dailės bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijose, bet ir garsiajame Goldsmiths koledže, kur svajoja studijuoti ir mūsų būsimieji menininkai. Tikriausiai ir kitose meno mokyklose. Kai akademijų valdžia imasi „spręsti problemą“, darosi baisu, kad sterilizuotoje aplinkoje, kur visi visus stebi pro stiklines duris, kur dėsto tiktai politkorektiškai sušukuoti ir iškvėpinti kostiumuočiai, labiau primenantys vadybininkus nei menininkus, nebeliks meno. Nors žodžiais ir veiksmais palaikau pasisakančias studentes, nors sergu už #MeToo judėjimą, tokia sterilizuota vizija ir mane gąsdina. Socialiniuose tinkluose viena verslininkė, tikriausiai nuoširdžiai susirūpinusi jaunų žmonių likimais ir savijauta akademijoje, pakomentavo: negerai, kad jauniems žmonėms dėsto „nežinia ko ieškantys“, psichiškai nestabilūs dėstytojai. Ji atrodo teisi – argi galima psichiškai nestabiliam patikėti jauno žmogaus, nors jau ir suaugusio, bet dar nebrandaus, ugdymą? Nenorėčiau tokio savo vaikams. Bet, atsakiau jai, „nežinia ko ieškojimas“ yra būtina meno dalis. Be šio ingrediento turėsime tik esamo ir žinomo apipavidalinimą – t.y. dizainą. O „nežinia ko ieškojimas“ visada gali nugramzdinti į kokią nors pelkę – nepasisaugosi, nes jei tik mėginsi eiti atsargiau, nebus jokio meno.

Bet šie mano svarstymai nereiškia, kad pripažįstu meno dėstytojams teisę naudotis studenčių kūnais kaip meno, kuriamo iš bjaurasties ir meilės chaoso, medžiaga. Pirmakursės nėra tavo šviežiena. Eik jos ieškoti į raudonųjų žibintų rajoną, jei jau taip reikia. Net nežinau, kur eik, tiesiog eik, jei su savo impulsais nesusitvarkai. Pasenusiems mitams ne vieta naujojoje tikrovėje, kurioje moterys nebebus vien tik vyriško geismo objektai, kurioje lygūs abiejų lyčių subjektai tarsis, kaip išspręsti bendras problemas.

Tokią tikrovę kuria #MeToo judėjimas. Ją taikliai apibrėžė kultūrinio žurnalo „Ord&Bild“ redaktorė Ann Ighe: „Vyrų galia skylinėja, sako švedų rašytoja Nina Björk, kai jie kolektyviai bijo būti apkaltinti. Po tokios daugybės metų, kai moterys kolektyviai bijojo būti užpultos, galbūt tai yra didžiausias pasikeitimas. Viešumos sfera, žiniasklaida, įstatymų leidėjai ir visi mes kaip piliečiai turėsime stebėti ir kontroliuoti #MeToo padarinius. Ir privačių, ir viešų normų pokytis bus atsišaukimų ir kaltinimų, taip pat ir reakcijų į juos, rezultatas. Jei norime daugiau pagarbos moterų kūno integralumui, būtent čia mes turime koncentruoti savo dėmesį. Jei norime struktūrinių pokyčių, turime galvoti dabar.“  Kolektyvinė moterų baimė reiškė (kaip smagu tai rašyti būtuoju laiku!), kad geriau nutylėti nuoskaudas, pačiai išsikapanoti iš bjaurios situacijos ir atkakliai siekti savo tikslų, nes jei prabilsi, tave sudraskys visuomenės nuomonės šunys (jie tebeloja, bet kolektyvinė drąsa leidžia jų negirdėti). Kai baimės nebelieka, vis paprasčiau pasakoti apie niekšybes. Visai pagrįstai abejojama, ar tai – civilizuotas kovos būdas, nes žmonės gali būti nekaltai apšmeižti. Teisingai klausiama, ar tuo neturėtų užsiimti teismai, ir teigiama, kad institucijos turėtų tokius klausimus spręsti viduje, o ne tempti į viešumą. Šios abejonės irgi įsilieja į tą atsišaukimų, kaltinimų ir reakcijų visumą, apie kurią kalba Ann Ighe. Bet toje visumoje yra ir sisteminis mūsų patriarchalinės visuomenės seksizmas, apie kurį pasisakė ir sociologas Artūras Tereškinas . Lietuvos #MeToo judėjimo šalininkės pastebi, kad skandalai kaip tik todėl ir kyla į viešumą, kad teismai seksualiniu priekabiavimu neužsiima, o institucijos nėra sukūrusios lyčių lygybei puoselėti palankių struktūrų ir atmosferos. Priešingai, jos atrodo labiau linkusios tokių klausimų nespręsti. Belieka pritarti poetei Aušrai Kaziliūnaitei: „Politikų, teisėsaugininkų, universitetų vadovybės ir visos mūsų visuomenės pareiga ne bandyti užčiaupti nukentėjusiąsias, o sudaryti joms sąlygas oriai kalbėti. Kol ši teisė nebus užtikrinta, tol #metoo lieka vienintele galimybe ir priemone. O visi kaltinimai kalbančiosioms gali būti vertinami kaip ciniškas valdžios bandymas maskuoti savo neprofesionalumą bei neveiklumą, o visuomenės – nejautrumą ir vis dar gajas seksistines kasdienes praktikas.“

Meno institucijoms ir taip yra ką veikti, kaip buvusi katedros vedėja negaliu beatodairiškai kaltinti vadovybės. Nes žinau, kur prioritetai šiais laikais: tenka skirti daug dėmesio savireklamai, nes reikia studijų mugėje gražiais spektakliais konkuruoti su kitomis aukštosiomis dėl studentų (t.y. „krepšelių“), kurių skaičius Lietuvoje objektyviai mažėja; šiuolaikinė valdymo biurokratija, ypač nuolatinis „savianalizių“ ir tarptautinių vertinimų srautas nepalieka laisvo laiko rūpintis realybe. Kai visą dieną pildai bukinančias lenteles ir aprašinėji savo padalinio nuopelnus, galvoji: jei tyli, viskas gerai. Bet štai visi pratrūksta, nes nebuvo viskas gerai. Tiesiog vienos kolektyviai bijojo, kiti kolektyviai tapšnojo per petį. Jei būtų nepratrūkę, ir toliau būtų „viskas gerai“. Bet juk ne gerai! Štai kodėl #MeToo judėjimo siejimas su linčo teismais man atrodo veidmainiškas, ypač kai taip kalba užimantys galios pozicijas, tie, kurie turėjo tas problemas pastebėti ir spręsti. Jiems būtų patogiau, jei moterys ir jas palaikantys vyrai toliau tylėtų, kad galima būtų ramiai pildyti tas lenteles, nes jų kalnas auga. Vieno ar kito tylų zirzimą galima užploti mandagiu siūlymu pagalvoti, ar tikrai nori išeiti iš darbo, o pačiam toliau kurti reklamos strategiją. Kai institucijos viduje nėra mechanizmo, kurį pasitelkęs galėtum kovoti už savo teises, kova išsiveržia išorėn, tampa nebesuvaldoma, ir tada visiems būna bloga. Man taip pat bloga, nes norėčiau, kad Vilniaus dailės akademiją, kurioje dėstau, visi gerbtų. Bet aš – už #MeToo kovą. Nes tarus pirmą žodį nebe taip baisu kalbėti toliau, kelti svarbiausius klausimus, nes metas kolektyvinę moterų baimę paversti kolektyvine drąsa. Tai įkvepia. Kaip mes sakydavome jaunystėje: Jėga!

Mėginimai susieti šią #MeToo bangą su Rusijos propaganda ar įvardyti kaip išimtinai lietuviško pavydo apraišką man atrodo apgailėtini. #MeToo judėjimas prasidėjo ne Lietuvoje ir jau išplito visame pasaulyje. Jau analizuojami jo skirtumai įvairiose šalyse. Eurozine.com publikuotame keturių rašytojų straipsnyje „Where to for #MeToo“ pastebima, kad Europoje banga akivaizdžiai silpnėja judant iš vakarų į rytus ir iš šiaurės į pietus. Stipriausiai ji pasireiškė ten, kur seniausiai įtvirtintos moterų teisės – Skandinavijoje, o ypač – Švedijoje. Ten iškart inicijuoti struktūriniai pokyčiai, kad seksualinis priekabiavimas nebebūtų normalus elgesys. Silpniausiai – Balkanuose, nacionalistų valdomoje Vengrijoje ir buvusiuose Sovietų Sąjungos respublikose. Mums aktualios rašytojos Slavenkos Drakulič įžvelgiamos priežastys, tad pacituosiu: „Moterų emancipacija buvo komunizmo kaip ideologijos ir politinės praktikos sudėtinė dalis. Daugelyje šalių komunizmas reiškė, kad moterys pirmą kartą gavo lygias teises su vyrais – teisę balsuoti, įgyti išsilavinimą, dirbti, skirtis, paveldėti turtą, nutraukti nėštumą, gauti apmokamas motinystės atostogas, pašalpas auginant vaikus ir t.t. Tiesa ta, kad šie įstatymai pakeitė jų gyvenimus į geresnę pusę. Tačiau emancipacija atėjo iš viršaus ir daugeliu atveju buvo tik formali. Komunistinės vyriausybės leido suprasti, kad moterims nebeliko priežasčių reikalauti daugiau ir kad jų „klausimas“ jau išspręstas. Nebuvo nei poreikio, nei galimybės organizuotam feministiniam judėjimui. Po 1989 m. atėjusios kartos paveldėjo tuos įstatymus, bet taip pat ir menkesnį suvokimą apie būtinybę saugoti savo teises, savigarbos trūkumą ir nepakankamą pasiryžimą bei tvirtybę reikalaujant tolesnių pokyčių.“ Nors Lietuvoje moterys teisę balsuoti gavo 1918 m., galėjo studijuoti universitetuose ir užimti įvairias svarbias pareigias, o moterų judėjimas tarpukario Lietuvoje irgi buvo stiprus, antidemokratinį perversmą įvykdžiusi tautininkų vyriausybė penkiolika metų tas teises nuosekliai karpė, tad sovietiniai įstatymai taip pat galėjo būti palaikyti emancipacija ir visos Drakulič įvardytos priežastys galioja. Neorganizuotų, savimi menkiau pasitikinčių ir nuolat pašiepiamų moterų tyla vėl nepriklausomoje Lietuvoje buvo palanki po truputį auginti ir įtvirtinti nelygybę. Galbūt todėl, lyginant su Skandinavija ir Jungtine Karalyste, pas mus #MeToo judėjimas yra toks dar kuklus ir apsiribojantis meno institucijomis.

Manau, kad #MeToo prasidėjo meno lauke mažiausiai dėl dviejų, daugelio jau įvardytų, priežasčių: pirma, menininkai yra laisvesni žmonės, įpratę kvestionuoti tai, kas normalu ir akivaizdu, įpratę išsisakyti; antra, žiniasklaida ir visuomenė labiau domisi menininkais nei, tarkim, buhalteriais ar troleibusų vairuotojais. Neveltui pirmosios liudijo Holivudo aktorės – visiems įprasta domėtis jų gyvenimu, kas su kuo miegojo, kas su kuo tuokėsi ar išsiskyrė. Tad nesunku sudominti ir jų pasakojimais apie priekabiaujantį prodiuserį. Ir Lietuvoje apibūdinimas „nacionalinės premijos laureatas“ greičiau patrauks dėmesį nei „vyriausias vadybininkas“. Bet tai – tik paviršius. Patį #MeToo išrado ne aktorės. Jį išrado paprasta Niujorko socialinė darbuotoja Tarana Burke. Prieš dvylika metų ji kartu su kolegėmis įkūrė nepelno siekiančią organizaciją „Mergaitės už lyčių lygybę“ („Girls for Gender Equity“). Nuo tada ji tyliai, neužfiksuota žiniasklaidos radaro, dirbo su seksualine prievarta patyrusiomis moterimis ir mergaitėmis. Burke pasakoja, kaip vienoje mokykloje po paskaitos, kaip apsisaugoti nuo seksualinio priekabiavimo, ji pasiūliusi mergaitėms ant apklausos lapų anonimiškai užrašyti #MeToo, jei joms reikėtų pagalbos. Rezultatas nustebino: iš trisdešimties mergaičių ji tikėjosi kokių penkių-šešių #MeToo ženklų, o gavo dvidešimt. Tai reiškia, kad du trečdaliai toje auditorijoje buvusių mergaičių norėjo, bet nedrįso pasikalbėti su specialistais apie seksualinę prievartą. Taigi #MeToo pradžia visai nesusijusi su meno pasauliu. Meno pasaulis tik pasiskolino jos logotipą ir išplatino kvietimą netylėti taip, kaip jo autorė niekada nesvajojo ir iš pradžių tokio populiarumo net išsigando – bijojo, kad tai gali sugriauti tai, kas padaryta.

Į Lietuvą #MeToo judėjimą atnešė menininkės. Jos išdrįso. Į jas atkreiptas dėmesys. Dvi akademijos pradeda keistis. Dabar svarbiausias klausimas – ar tuo viskas nesibaigs. Daug kas norėtų, kad baigtųsi. Prisipažįstu: aš ir, manau, nemažai kitų, norėtume, kad šis virusas išplistų po visas įstaigas ir institucijas, kad moters žeminimas iš normalaus virstų nepriimtinu elgesiu, kad jau kitais metais galėtumėme stebėtis, kaip galėjome taip negražiai gyventi pernai, kad 2018-ieji radikaliai skirtųsi nuo 2019-ųjų kaip viduramžiai nuo renesanso.

Iliustracijoje: Jenny Holzer, Abuse of Power Comes as No Surprise, 1983

Komentarai

  1. Agnė Jonkutė

    Nelieskite, prašau, nors jau daugiau reikalauju, Prano Griušio. Tai yra ne visas sakinys, ankstesnė jo dalis sėkmingai nutylima. Taip tiesiog nesąžininga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *