Author Archives: Boris Symulevič

Fotoreportažas iš Edwardo Kienholzo retrospektyvinės parodos Frankfurto „Schirn“ muziejuje

Iš tiesų į Frankfurto „Schirn“ muziejų  ėjome žiūrėti Edvardo Muncho parodos, bet  vietoj ekspresionistinio klyksmo Norvegiškame peizaže mus pasitiko bendravardis sąvartynų mėgėjas, provokatorius ir maištininkas amerikietis Edwardas Kienholzas – muziejuje vyko jo retrospektyvinė paroda „Laikų ženklai“ (The Signs of the Times).

Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio Edas Kienholzas (kiek vėliau prisijungė ir jo žmona Nancy) savo kūryboje eksploatavo socialiai jautrias temas. Mirtis, karas, seksas, išnaudojimas, religija, rasizmas ir kitos mūsų visuomenei amžinai aktualios realijos buvo sąmoningai užaštrinamos ir sukeldavo daugybę diskusijų. Lygiai taip pat didelį nesusipratimą sukėlė savanoriška tremtis į Idaho miškus, į kaimą, pavadinimu Hope, kur, beje,  iki šiol gyvena jo žmona ir veikia įspūdingi namai-muziejus.

Skrupulingai šiukšlynuose rinkdamas įvairius artifaktus, liedamas gipso skulptūras, kombinuodamas ir perkurdamas objektus, Kienholzas sukūrė krūvą įspūdingų asambliažų ir instaliacijų, kurios, nors ir įsiliejo į meno istorijos vadovėlius, iki šių dienų nepraranda savo aktualumo bei daro įtaką tokiems menininkams kaip Jonathanas Meese arba Johnas Bockas.

Paroda vyksta Frankfurto „Schirn“ muziejuje iki sausio 29 dienos. Beje, Edvardo Muncho paroda vyks ten pat nuo vasario 8-os.

 

„Specific Objects without Specific Form“ – Felix-Gonzales Torres paroda Frankfurte

Tuo pat metu, kai Vilniuje šurmuliavo parodos „If it’s Part Broke, Half Fix it“ atidarymas, Frankfurto Modernaus meno muziejuje buvo atidaroma įspūdingo dydžio Felixo Gonzaleso-Torreso retrospektyvinė paroda „Specific Objects without Specific form“ (liet. Konkretūs objektai be konkrečios formos), kurioje buvo pristatytas iš muziejų ir privačių kolekcijų surinktas bei įvairią menininko kūrybą reprezentuojantis darbų rinkinys.

Kubiečių kilmės Felixas Gonzalesas-Torresas yra vienas reikšmingiausių amerikiečių konceptualiojo meno kūrėjų. Daugelyje jo darbų kalbama apie nestabilumą ir pasikeitimus, apie meno kūrinio ir kūrėjo sąvokas. Nors temos yra pakankamai šaltai konceptualios, Torresas sugeba jas užpildyti dideliu emociniu krūviu: mirties baimė, netektis, meilė bei ilgesys, jo kūryboje taip pat daug nuorodų į politikos ir visuomenės kritiką. Menininkas išsiskyrė tuo, jog dauguma jo kūrinių yra „Be pavadinimo“ (angl. Untitled), tačiau šis ne-pavadinimas turėjo daugybę filosofinių, politinių ir poetinių konotacijų. „Untitled“ 12-0sios Tarptautinės Stambulo bienalės kuratoriai Adriano Pedrosa ir Jens Hoffmann pasirinko šiemetinės bienalės tema.

Felixas Gonzalezas-Torresas mirė nuo AIDS būdamas vos 38-ių metų.

Vieni garsiausių Felixo Gonzaleso-Torreso darbų yra krūvos saldainių, sudėliotų į paprastas geometrines formas. Lankytojai ima saldainius ir tokiu būdu dalyvauja nuolatiniame meno kūrinio perkūrime.

Tai vienas ankstyvųjų Felixo Gonzaleso-Torreso darbų – iš laikraščių iškarpyti paveiksliukai, kuriuose užfiksuotos masinės žmonių susibūrimo scenos, užklijuoti ant stiklinių butelių, demonstruoja  jo susidomėjimą visuomenės ir individo santykiu.

Šis labai retai rodomas darbas yra maža saldainių krūvelė, išdėliota ant mirusio menininko tėvo nosinės. Tai lyg maža, labai asmeniška ir intymi dovana žiūrovui.

Išplėšti žurnalų puslapiai, įrėminti Amerikos vėliavos spalvų rėmeliuose, parodo poetišką menininko žaidimą su politine ir visuomenės kritika.

Į tvarkingus laiptelius sudėlioti guminiai kilimėliai parodo kritišką menininko reakciją į nublizgintą minimalizmo plieną. Beje, tarp „welcome“ kilimėlių yra paslėptos asmeninės menininko žinutės, kurias gali perskaityti tik meno kūrinio savininkas.

Tai, ko gero, monumentaliausias menininko kūrinys – 12 lempučių girliandų, iškabintų po visą salę, palieka ką tik pasibaigusios šventės įspūdį, o savo šiluma ir šviesa pritraukia žiurovą. Nors tai yra tik paprastas, kasdien mus supantis objektas.

Jonas Žakaitis: Tulips & Roses kelionė į Briuselį

jonas_zakaitis_tulips_roses

Dveji metai – tiek galerininkui Jonui Žakaičiui užteko suprasti, kad šiuolaikinio meno periferijoje, Vilniuje, „Tulips & Roses“ veikla domina gerokai daugiau žmonių svetur. Briuselis – gerokai arčiau meno centrų ir jame veikia meno rinka. Ten galerija ir išsikrausto. Jau nuo rudens.

Šiame pokalbyje Jonas atsakys į tam tikrus klausimus apie šiuolaikinį meną net tiems, kurie iki šiol išgirdę šį žodžių junginį atsitraukia du žingsnius atgal. Taip pat papasakos apie galerijos veiklos perkėlimą iš Vilniaus į Briuselį, neįžeisdamas Vilniaus.

Galerijos pradžia – kokia ji žvelgiant iš šiandien?

Tai nutiko prieš daugiau nei dvejus metus, kai ėmiausi realizuoti galerijos idėją. Aš pats tuomet buvau daugiau kaip laidininkas – tuo metu nežinojau, kaip kas turi būti, tik kaip neturi būti. Tad pačioje pradžioje buvo labai svarbios ir Liudviko Buklio, Gintaro Didžiapetrio, Valentino Klimašausko ir Dariaus Žakaičio idėjos. Mes visi kartu daug kažko bendro neturėdami, tik kiekvienas savo atspirties taškus, dalijomės savo patirtimi ir žiniomis. Niekas iš mūsų iki tol galerijos gyvenimo iš labai arti nebuvo patyręs.

Kaip įvyko pirmoji „Tulips & Roses“ paroda ir kaip ji suveikė?

„The Store“ buvo pirmoji ir iki šiol didžiausia mūsų paroda. Per visus jos etapus buvo padarytos visos įmanomos klaidos, bet ir buvo išmokti beveik visi galerijos veikimo pagrindai. Man, visiškai neturėjusiam jokios patirties galerijų srityje, ši paroda ir jos organizavimas buvo gera mokykla. „The Store“ turėjo labai didelį rezonansą užsienyje – daug kas meno pasaulyje sužinojo apie „Tulips & Roses“ ir tai buvo paroda, dėl kurios įsiliejome į ratą menininkų ir kuratorių, kuris liko aktualus ir šiandien.

„The Store“ buvo utopinė paroda – maniau, kad tarptautinės galerijos modelis gali būti perkeltas ir puikiai veikti Vilniuje. Visada norėjau, kad nuo pat pirmos parodos „Tulips & Roses“ nebūtų Lietuvoje įprasto meno galerija.
Tai, kas yra meno galerija, pasaulyje labai skiriasi nuo to, kas laikoma galerija Lietuvoje, nes tai nėra tiesiog nuomojama parodų erdvė paveikslams. Tai kur kas daugiau.
Jeigu būtume bandę greitu laiku Vilniuje padaryti sėkmingą galeriją, tuoj pat būtume užsikirtę visas galimybes būti įdomūs ir užsienyje. Tačiau kai nusprendėme veikti tarptautiniu lygiu, mūsų nebesuprato Lietuvoje.

Pamenu, pačioje pradžioje dar svarstėme galimybę išlaviruoti tarp Vilniaus meno tradicijų ir tarptautinių standartų, tačiau labai greitai tapo aišku, kad šioje vietoje kompromisai neįmanomi. Kiekvienos galerijos meninės programos, parodų, projektų aiškumas ir tikslumas yra didžiausias jos kapitalas.

Kaip apibrėžtum „Tulips & Roses“ programą ir kokia yra galerijos kryptis?

Visų galerijos menininkų ir mano paties atspirties taškas kažkuriuo metu buvo konceptualusis menas.

Tad labai daug diskusijų ir mąstymo procesų tarp mūsų prasidėjo būtent nuo 1960-ųjų koncenptualizmo studijų. Taip aplink galeriją susibūrė žmonės, kuriems tai buvo svarbu.

Kas yra konceptualusis menas?

Labai supaprastintai sakant, konceptualusis menas – tai toks menas, kuris pirmiausia stengiasi atsiriboti nuo estetinių sprendimų ir kuriam daug svarbiau yra politika, kalba ir kultūra plačiąja prasme. Konceptualusis menas 7-ajame dešimtmetyje pakeitė mąstymą apie objektus, menininko ir autoriaus poziciją.

Konceptualiojo meno turinys yra klausimas apie tai, kas yra menas ir kodėl jis yra galimas. Vadinasi, tai yra pačios struktūros išsiaiškinimas. Kai suvokiau šių idėjų esmę, tuomet ir supratau, kokiame lygmenyje vyksta menas ir kad jis egzistuoja kaip žinių, informacijos ir veiksmo šaltinis.

Visi šie vadovėliniai pavyzdžiai yra plačiausias fonas tam, kas yra „Tulips & Roses“. Tačiau dabar viskas galerijoje pakankamai pajudėjo tolyn ir tai jau nebetelpa į konceptualiojo ar postkonceptualiojo meno bėgius.

Ar Lietuvoje galima išgyventi vien iš galerinės veiklos, nerašant jokių kitų projektų ir pan.? Koks tai turėtų būti menas?

Po dvejų metų veiklos klaidų ir bandymų, manau, kad galima. Bet veikti reikėtų gudriai ir gana daug žinoti. Galima prisiminti legendinį 1960-ųjų galerininką Sethą Siegelaubą, kuris pakeitė meno istoriją turėdamas tik kambarį, stalą, kėdę ir fakso aparatą. Parodas galima surengti ir knygų arba laiškų pavidalu, o galerija gali apkeliauti pasaulį lagamine. Ir tokiais būdais galima sėkmingai dalyvauti šiuolaikinio meno struktūrose. Reikia tik žinoti, kam tuos laiškus siųsti.

Pačioje pradžioje bandėte ugdyti savo pirkėjų ratą. Ar pavyko? Ar yra Lietuvoje perkančių šiuolaikinį meną?

Ne, rimtai Lietuvoje šiuolaikinio meno nekolekcionuoja beveik niekas – yra du ar trys privatūs kolekcinininkai, tačiau nuosekliai kolekcijų nerenka nei valstybiniai muziejai, nei korporacijos. Dabar tenka bendrauti beveik be išimties tik su užsienio kolekcininkais, ir tai manęs neliūdina. Tačiau labai norėtųsi, kad Lietuvoje reikalai pajudėtų, nors greitų pokyčių tikrai nebus. Meno rinkai atsirasti pirmiausia reikia struktūrų, kurios įprasmintų jos vertę. Nekalbu vien apie piniginę pusę (ji gal net mažiausiai svarbi). Meno rinka atsiras tada, kai šiuolaikinis menas pradės veikti lietuvių kalbą ir ja plintančias idėjas.

Kokios struktūros tai gali būti? Ar galima ką nors padaryti, pagreitinti? O gal tiesiog sėdėti ir laukti, kol kas nors įvyks?

Sakyčiau, kad pasaulyje šiuolaikinis menas atlieka visai kitokias funkcijas nei Lietuvoje – galima sakyti, kad jis yra kažkas panašaus į mokslo ir sporto lydinį. Į mokslą jis panašus todėl, kad sprendžia suvokimo ir veikimo galimybių klausimus, plečia ribas to, ką galima mąstyti ir atvaizduoti. Tačiau jis dar panašus ir į sportą. Dėl to, kad leidžia žmonėms patirti fizinius išgyvenimus, įtampą ir empatiją.

Tai ir yra šiuolaikinio meno vertės struktūros. Kai jos praktiškai veikia visuomenėje, niekam nereikia įrodinėti, kad menas yra tikrovės dalis.

Kas yra tavo minėta galerijos auditorija? Pradedantys kolekcininkai ar korporacijos, kaupiančios nuoseklias kolekcijas? Galbūt yra ir garsių pasaulio meno institucijų?

Taip, galerijos menininkų kūrinių jau yra įsigijusios kelios svarbios muziejų kolekcijos – MUMOK muziejus Vienoje, FRAC Lorraine Prancūzijoje, FRAC Piemonte Italijoje, taip pat korporacinės kolekcijos ir meno centrai. Tačiau didžiausia vis dėlto yra privačių kolekcininkų rinka. Vis dėlto galerijos auditorija – ne vien kolekcionieriai. Tai platesnis tinklas – meno spauda, menininkai, kuratoriai. Ir, savaime suprantama, žmonės, ateinantys pasižiūrėti kūrinių.

Kaip galeriją ir tave veikė Vilnius?

Vilnius yra anapus visų šiuolaikinių meno centrų. Tai yra tam tikra meno pasaulio periferija. Taip yra dėl to, kad Vilnius gyvena visiškai kitu laiku nei Paryžius ar Londonas. Paradoksaliai tai yra labai gera vieta ką nors veikti ir daryti.

Menininkas Vilniuje veikia neapibrėžtoje erdvėje ir laike, tačiau jis gali ir dalyvauti šiuolaikinio meno procesuose. Šiuolaikiniai menininkai Lietuvoje beveik neturi jokios gyvos šiuolaikinio meno tradicijos, kuri gyvuotų lietuvių kalba ir sava istorija. Keli skirtingų kartų lietuvių menininkai man yra pasakę, jog visi jie Vilniuje yra išgyvenę kelerių metų laikotarpį, kai atrodė, kad čia viskas įmanoma ir kad taisyklė gali atsirasti pirma dėsningumo. Ir įdomiausia tai, kad tam tikra prasme tai nėra iliuzija.

Buvusio ŠMC kuratoriaus Raimundo Malašausko veikla – tai yra geriausia šių teiginių iliustracija. Ir Darius Mikšys, kuris man asmeniškai įkūnija visas tikrąsias meno galimybes Vilniuje.

Kodėl išvažiuojate iš Lietuvos? Kodėl į Briuselį?

Briuselis yra puiki vieta – tai paribio miestas, kaip ir Vilnius. Be to, man labai įdomios ten susiklosčiusios šiuolaikinio meno tradicijos ir, žinoma, stipri meno rinka. Manau, kad per ateinančius kelerius metus Briuselis taps gana aktyviu Europos meno centru. Dabar ten kraustosi gyventi nemažai menininkų, atsidaro naujų šiuolaikinio meno centrų ir t.t. Lietuvoje išbuvome jau dvejus metus, tad norisi iš čia pajudėti. Taip jau susiklostė, kad kol „Tulips & Roses“ buvo Vilniuje, didžiausia galerijos auditorija pasirodė esanti kituose kraštuose. Galbūt dabar bus atvirkščiai?

Šis interviu yra paskelbtas bendradarbiaujant su žurnalu 370.
Fotografas: Visvaldas Morkevičius

Artėjant Nacionalinės dailės galerijos atidarymui – interviu su jos vadove Lolita Jablonskiene

Iki pirmosios Lietuvoje ir ilgai lauktos  Nacionalinės dailės galerijos atidarymo liko aštuonios dienos (ir naktys). Artnews.lt ta proga parengė išskirtinį interviu su jos vadove Lolita Jablonskiene.

Taigi, kada ir koks bus Nacionalinės dailės galerijos atidarymas?

Nacionalinė dailės galerija (toliau NDG) atsidarys Birželio 20 dieną, tai bus oficialus atidarymas, kuriame tikimės aukštų svečių, oficialių asmenų iš Europos komisijos, kadangi galerija yra tarsi dviejų šiais metais didžiausių kultūros programų junginys: ir Lietuvos Tūkstantmečio programos, iš kurios buvo finansuojamas galerijos atstatymas,  ir „Vilnius – Europos Kultūros Sostinė 2009“ programa (toliau VEKS), kuri remia mūsų atsidarymo parodą „ Spalvų ir garsų dialogai. M.K. Čiurlionio ir jo amžininkų kūryba“. „Kultūros sostinė“ taip pat remia ir antrąją mūsų parodą, kuri atsidarys rudenį, tai yra, „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1940 – 1975“, kuri atvažiuos iš Londono karališkojo Viktorijos ir Alberto muziejaus. Taigi, atidarymo data birželio 20 d., o visus lankytojus pakviesime nuo birželio 21 dienos ir dirbsime šiek tiek ilgiau nei įprasti muziejai, t.y nuo 10 val. ryto iki 19 val. vakaro, kadangi tikimės, kad lankytojai atvažiuos ir iš toliau, galbūt iš užsienio, bei kad  galėtų po darbo ateiti ir šeimos su vaikais.

Sakykite, ar yra susidomėjimas Nacionaline dailės galerija iš užsienio?

Taip yra –  mes, be abejo, neatsirandam tuščioje vietoje: NDG yra Lietuvos dailės muziejaus (toliau LDM) padalinys, tad, pirmiausia, pats Lietuvos dailės muziejus yra tarptautiniame muziejų tinkle. Antra, kolegos kuratoriai, kurie rengė NDG ekspoziciją iš LDM rinkinio ir pirmąją parodą, taip pat dalyvauja tarptautiniame tinkle, man ir pačiai yra tekę rengti parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tad mes turime galimybę paskleisti  žinią apie galeriją. O antras dalykas – nauji modernaus ir šiuolaikinio meno muziejai Rytų Europoje šiuo metu, jeigu ne dygsta kaip grybai, tai vis pasirodo: neseniai, prieš porą metų duris atvėrė naujas muziejus Taline (KUMU), taip pat naujo muziejaus projektą turi ir Ryga, kurį suprojektavo Rem Koolhaas‘as. Naujas šiuolaikinio meno muziejus taip pat suprojektuotas ir Varšuvoje, nors dar ne statomas. Taigi, regione yra šioks toks sujudimas muziejinėje terpėje.

Be abejo, mes tikimės svečių iš savo artimiausio regiono, kolegų, su kuriais rengėme pirmąją atidarymo parodą apie Čiurlionį. Ne viena šalis Europoje ir nevienas muziejus – jų yra keliolika, su kuriais yra pasirašytos sutartys dėl Čiurlionio amžininkų kūrinių skolinimosi: Lenkija, Čekija, Suomija, Švedija, Vokietija. Taip, kad šių muziejų atstovai, vadovai, aš manau, taip pat bus su mumis ir paskleis žinią apie NDG.


Kodėl buvo nuspręsta pradėti nuo M.K. Čiurlionio amžininkų parodos?

Pirmiausia, kaip jau minėjau, NDG, planuodama savo atidarymą, siekė bendradarbiauti ir su VEKS ir su Lietuvos Tūkstantmečio programa, tad grupė žmonių, kurie rengė paraišką diskutavo, kokia figūra galėtų tapti tokia centrine, jungianti, ryškiausiai reprezentuojanti Lietuvą, sujungianti visas tas kultūrines tendencijas savyje. Ir tokia figūra buvo rasta –  tai buvo Čiurlionis, ir jo paroda buvo įprojektuota į pačią paraišką. Šiek tiek keitėsi jos kryptis, jos konceptualus turinys, bet tokios buvo politinės ir kultūrinės aplinkybės.

Kaip jus matote galerijos misiją Lietuvos muziejų terpėje. Kuo viliosite ir taip negausų būrį meno parodų lankytojų?

NDG kaupia ir rodo publikai XX ir XXI amžiaus lietuviškąją dailę kaip Europos ir pasaulio moderniosios kultūros dalį. Mūsų misija ir mūsų tikslas yra modernios ir šiuolaikinės lietuviškos kultūros ryšių rodymas. Mus domina kontekstai ir tų kontekstų sąsajos, tiek Lietuvos dailės ir užsienio dailės ryšiai, tiek ryšiai Lietuvos dailės kontekste, modernios ir šiuolaikinės dailės ryšiai, miesto/publikos ir dailės ryšis. Niekam ne paslaptis, kad muziejų lankymas nėra pats populiariausias laiko praleidimo būdas.

Manome, kad galerija bus įdomi publikai, kadangi NDG kolekcija nebuvo rodoma dvidešimt metų. Antra, mes įsigijome naujų darbų.  Trečia, mes turime daug kontaktų pasaulyje. Galėtume sudominti publiką ir padėti jai sumegzti tuos trūkstamus ryšius, kad dailė –  tiek modernioji, tiek šiuolaikinė – taptų visiem patraukli, įdomi bei intelektuali laisvalaikio forma.

Planuojame dvi programas, susijusias su pačiu galerijos pastatu. Jis yra tokioje įdomioje vietoje, t.y. ne senamiestyje, kur yra susigrūdę visos kultūros įstaigos, o būtent kitoje upės pusėje, kur tipiškai vilnietiškai susijungia įvairios praeitys, įvairios dabartys ir įvairios ateitys. Net mūsų pastato išorinis pavidalas simbolizuoja tas jungtis: mes turim tą senąją dalį, 1980-aisiais metais pastatytą buvusį revoliucijos muziejų; ir turime naująją dalį, kuri išsiskiria dviem pasvirusiais priestatais, primenančiais, tarkim, radijo tranzistorius, nes tokie iliuminatoriai primena radijo imtuvo kitą pusę.  Mes atvirai kreipiamės į miestą, tame jo sudėtingame audinyje: mes norime pradėti programą specialių kūrinių, kuriuos prodiusuotume ir kuriuos menininkai sukurtų mūsų muziejaus konkrečiai architektūrinei erdvei arba tai aplinkai, kurioje yra muziejus. Tai būtų ir Lietuvos, ir užsienio dailininkai. Tokiu būdu pilnėtų ir mūsų kolekcija.

Ir antra kryptis yra susijusi su mūsų multifunkcine auditorija: mes turim 150 vietų salę, kuriai įrengti esame gavę Japonijos vyriausybės paramą. Ten bus sumontuota labai moderni garso ir video įranga. Ten planuojame pradėti kino, video meno demonstravimo programas, kitas atlikėjų menų programas, kurios laipsniškai, tikiuosi, taps itin svarbia galerijos veikla, tam kad įtrauktų publika ne tik į paveikslų žiūrėjimo darbą, bet ir į bendrą kultūrinį veiksmą.

Kokia yra NDG kolekcija, kaip ji skiriasi nuo kitų sukauptų kolekcijų ir kaip ji bus pristatoma pastovioje ekspozicijoje?

Pirmiausia, reikia turėt omeny, kad NDG yra LDM padalinys. Tad rinkinys, kurį mes turime yra LDM rinkinys ir jis yra senas, todėl kad LDM perėmė kai kuriuos rinkinius iš anksčiau Vilniuje veikusių muziejų, taip pat iš privačių kolekcininkų bei kaupė ją visą sovietmetį. Tad gaila, kad, priverstas išeiti iš Rotušės pastato, muziejus buvo priverstas uždaryti savo XX amžiaus rinkinį. To publika jau nebeprisimena, jaunesnė publika išvis niekada nematė, o vidutinio amžiaus publika nepamena, kas tame rinkinyje yra.

Mūsų rinkinys yra visai kitoks negu Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejaus. Pirmiausia todėl, kad jis yra sukauptas Vilniuje, o Vilniaus istorija yra visai kita: Vilnius ilgą laiko dalį buvo ne Lietuvos miestas. Taigi mes turime ir lietuvių dailininkų (labai žymių tarpukario Kauno dailininkų) kūrinių, o taip pat Vilniuje dirbusių menininkų, kurie vėliau pasitraukė į Lenkiją, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Mes stengsimės ekspozicijoje parodyti šį rinkinį kaip XX a. pirmos pusės su konkrečia vieta – Vilniumi – susijusį laikotarpį.
Manau, mes visi galime didžiuotis tokiu multikultūrišku miestu, sudėtingos istorijos miestu. XX a. antros pusės, tarkime, sovietmečio rinkinys, sakyčiau, yra prašmatnesnis negu Kauno: Kaune turbūt atsidūrė daugiau ten dirbusių menininkų, su Kaunu susijusių menininkų darbai, o mes turime platesnį rinkinį, platesnį žvilgsnį.

Kai teikėme mūsų koncepciją vyriausybei, ten buvo įrašyta, kad būtina pildyti rinkinį kūriniais, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių sovietmečiu buvo ignoruojami. Tokio jau visiškai nepriimamo meno buvo nedaug Lietuvoje, bet šiek tiek tokių politizuotų siužetų arba visiškai abstrakčių kūrinių jau buvo galima įsigyti tiktai vėliau. Maždaug prieš kokius aštuonis metus Lietuvos kultūros ministerija įsteigė specialų fondą – nedidelį pinigų kiekį paskutinio dešimtmečio kūriniams įsigyti. Tad mes esam papildę savo rinkinį pačiais naujausiais darbais: nuo naujos tapybos, kuri analizuoja kokioje situacijoje ji dabar yra, iki video meno, konceptualių objektų, instaliacinio pobūdžio daiktų,  būtent tuo ir pasibaigs mūsų ekspozicija. Ji prasideda XX amžiaus pačioje pradžioje, kai Vilniuje veikė dvi pagrindinės draugijos – lietuvių dailės draugija, kuri propagavo tautinę dailės idėją, ir Vilniaus draugija, kuri apjungė kitataučius dailininkus. Rinkinį mes visą laiką plečiame remdamiesi daugiausia valstybės skiriamais pinigais – kol kas privataus rėmėjo mes neturime, bet tikimės, kad, galbūt, pradėjus veikti galerijai, kaip ir kituose pasaulio muziejuose, galėtų susiburti muziejaus bičiulių būrys, kurie dalyvautų ir kolekcijos formavime ir galerijos gyvenime apskritai.

Kokia suma yra skiriama kolekcijos plėtrai?

Labai sunku pasakyti, kadangi tai yra bendras konkursas, kuriame dalyvauja visi Lietuvos muziejai dailės kūrinių vertybių įsigijimui. Tad aš galiu pasakyti, kad dešimtojo dešimtmečio kūriniams paskutiniaisiais metais visą laiką buvo bendra suma – visiems kūriniams buvo skiriama apie 100 tūkstančių litų, bet į tą sumą dažniausiai pretenduodavo bent du muziejai: tai mūsų muziejus ir Čiurlionio dailės muziejus, kuris taip pat pildo rinkinį ir šiuolaikinės dailės kūriniais. Taigi, kai kuriais metais pasisekdavo, paprastai gaudavome šiek tiek daugiau nei  50 tūkstančių per metus. Tai, kaip suprantate, yra pakankamai menkos lėšos palikimo įsigijimui, kadangi visa laiką buvo perkama ir modernioji dailė. Jos jau nebėra taip labai daug, tačiau kartais ji rinkoje pasirodo –  atneša privatūs asmenys, tad visą laiką buvo mėginama juos įsigyti, taip pat ir sovietinio laikotarpio. Tokių ryškesnių kūrinių esame per šitą laiką įsigiję ir jie bus  ekspozicijoje.


Pagal kokius kriterijus į muziejaus rinkinį atrenkami šiuolaikinio meno kūriniai?

Pirmiausia, reikia įsivaizduoti struktūrą, kaip kūriniai yra atrenkami. Dailės muziejuje dirba kuratoriai, kurie visi yra menotyrininkai, visi yra rašantys apie dailę ir rengiantis parodas; taip pat yra ir atskirų sričių šiuolaikinio meno kuratoriai: tapybos, fotografijos. Muziejuje yra bendra pirkimo komisija, kur kuratoriai, atsižvelgdami į tai, kokios yra ryškiausios tendencijos šiuolaikiniame mene, orientuodamiesi į tai, kas buvo rodyta parodose, ne tik, tarkim, Šiuolaikinio meno centre, bet ir užsienyje, privačiuose galerijose, į ką atkreipė dėmesį kritikai, rašydami apie tuos procesus, siūlo vienus ar kitus kūrinius įsigyti. Tuomet LDM parengia ilgą kūrinių sąrašą, kuris keliauja į kultūros ministeriją.  Joje yra iš visų Lietuvos muziejų sudaryta komisija, kuri žiūri „iš viršaus“, kuriems muziejams, dėl kokių priežasčių iš tikrųjų reikėtų teikti pirmenybę. Tačiau mes iki šiol tikrai negalime skųstis.

Kaip sekasi pildyti kolekciją? Ką esate įsigiję paskutiniu metu?

NDG kolekcija pilnėjo pagal turimą lėšų kiekį, bet esame įsigiję tokių žymiausių paskutinį dešimtmetį naujoves pristačiusių dailininkų: Deimanto Narkevičiaus, Artūro Railos, Eglės Rakauskaitės, Gedimino ir Nomedos Urbonų, Pauliaus ir Svajonės Stanikų, Jono Gasiūno  – naujos tapybos kūrėjo, Vilmanto Marcinkevičiaus, Kęstučio Grigaliūno naujų kūrinių. Taip pat pirkome ir tokių žinomų vyresnės kartos dailininkų kūrinių kaip  Petro Repšio, Kazimiero Valaičio abstrakčių skulptūrų, taip pat etapinį lūžį reprezentuojančių Mindaugo Navako darbų. Tad rinkinys iš tiesų pilnėja.

Ar pirkote jaunesnės kartos menininkų darbų?


Paskutiniu metu pirkome tik pagal kultūros ministerijos nuostatus t.y. darbus sukurtus iki 2000 metų. Tad darbai, kuriuos suminėjau, yra sukurti tuo metu, kai visi tie menininkai buvo jauni menininkai. Tačiau dabar, berods, jau galvojama nuimti ta ribą, kad būtų galima plėsti rinkinį, įsigyjant jaunesniųjų menininkų kūrinius, kadangi visi kūriniai brangsta. Tad, kol žmogus yra jaunas ir jam pavyksta padaryti iš tiesų rimtą, solidų kūrinį, iš jo tokį darbą galima įsigyti ne itin brangiai.  Po to, kai žmogus įeina į tarptautinę rinką, kaip, tarkime, dešimtojo dešimtmečio menininkai, nemažai jų jau turi galerijas užsienyje ir kūrinių įsigijimas vyksta per tarpininką, kuriam taip pat reikia mokėti, tad savaime tas procesas sunkėja.

Komisija, kuri siūlo įsigyti tam tikrus kūrinius yra sudaryta iš Lietuvos specialistų. Gal reikėtų įtraukti į šią komisiją ekspertus iš šalies?

Manau, kad tai būtų nebloga mintis, tačiau LDM ir NDG veikia pagal turimas lėšas. Užsienio ekspertai visada brangiau kainuoja ir mūsų statute nėra numatyta, kad komisija turi būti tarptautinė. Bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad galutinį sprendimą vis tiek priima kultūros ministerijos komisija, o jos nuostatuose, aš nė kiek neabejoju, tikrai yra parašyta, jog tai yra Lietuvoje dirbančių institucijų atstovai. Rytų Europos šalyse, mano žiniomis, ne dažnai pavyksta į valstybinius modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus įtraukti užsienio ekspertus, kada kalba eina apie lėšų pasiskirstymą arba jų panaudojimą. Galbūt tokios seniau funkcionuojančios institucijos kaip modernaus meno galerija Liublianoje, Slovėnijoje, gali turėti ir užsienio ekspertų, bet ypač naujos institucijos, kurios visada yra stebimos vietinės visuomenės tarsi pro padidinamąjį stiklą, labiau pasitiki vietiniais ekspertais.  Bet mūsų muziejuje dirbantys kuratoriai iš tikrųjų yra patyrę, ir aš ne kiek ne abejoju, kad žmonės, kurie lankosi muziejaus parodose, tikrai yra susidūrę su mūsų kuruotomis parodomis.

Anksčiau menininkai dažniau dovanodavo savo darbus muziejams. Ar dabar veikia ši praktika?

Veika. Tiesa, nedaug menininkų, kurie gaudami valstybės stipendiją įsipareigoja padovanoti dailės muziejui šiek tiek kūrinių. Galiu paminėti, kad šitaip yra keletą kartų atsitikę su fotografais. Galbūt teko matyti labai įdomią Antano Sutkaus ir Ugniaus Gelgudos bendrą parodą čia dailės muziejuje?  Po šios parodos, kadangi Antanas Sutkus yra gavęs valstybės stipendiją, jis tam tikrą kiekį fotografijų mums padovanojo. Taip pat ir kiti fotografai ir jaunesnės, ir vyresnės kartos yra mums dovanoję savo darbų. Sakyčiau, kad tai yra veikiau retas, negu dažnas reiškinys.

Kalbėjote apie bendradarbiavimą su privačiais rėmėjais, kas yra daroma šia linkme?

Daroma, bet kol kas, kol neturim konkrečių rezultatų, nesinori kalbėti apie patį procesą. Kalbame su keliomis stambiomis verslo institucijomis, taip pat nuolat vyksta pokalbiai su stipresnėmis ir į tarptautinę rinką orientuotomis privačiomis galerijomis Lietuvoje, kurios yra suinteresuotos bendradarbiavimu su NDG, kad sustiprintų ir savo menininkų prestižą. Tačiau kol kas dar negaliu įvardinti tokių rėmėjų, kurie jau būtų mūsų patikimi partneriai.

Ar bendraujate su privačiais asmenimis kurie galbūt galėtu skolinti savo darbus arba dalį savo kolekcijos?

Taip, yra žmonių, su kuriais ir rengdami ekspoziciją komunikuojame ir tikimės, kad kūrinių iš jų galėsim pasiskolinti, tiek tų, kurie kolekcionuoja XX amžiaus pradžią, tiek vieną ar kitą sovietmečio dailės kūrinį. Na, o šiuolaikinio meno kolekcininkų mes turime labai mažai.


Galerininkai sako, kad
meno kūrinių pirkimas  iš dirbtuvių, o ne iš galerijų iškreipia meno rinką. Minėjote, kad jus irgi perkate iš dirbtuvių, ar NDG tokiu būdu neprisideda prie rinkos iškreipimo?

Matote, tai yra realios situacijos atspindys. Nemanau, kad lietuvių menininkai, kurie eksponuoja savo kūrinius Lietuvoje veikiančiose galerijose, yra pasirašę su jomis sutartis. Galerijos taip pat yra  ne šiaip sau laisvos institucijos –  jos veikia Lietuvos įstatymų apibrėžtoje erdvėje, tad, kad jos galėtų prekiauti tam tikro menininko kūriniais, jos turi būti pasirašiusios sutartis. Jeigu būtų taip, kad menininkas yra pasirašęs sutartį, jog jis prekiauja savo kūriniais tik per galeriją, be abejo, mes taip pat veiktume įstatymo apibrėžtoje erdvėje. Tačiau kadangi menininkas, iš principo kaip laisvas menininkas, taip pat turi teisę parduoti kūrinį ir sumokėti valstybei mokesčius,  mes taip pat perkame ir iš menininkų.

Tie, kurie sako, kad menininkų darbai yra parduodami tik per galerijas, „lobina“ galerijų naudai: visame pasaulyje menas yra perkamas įvairiai. Jis yra perkamas ir iš paties menininko, ir iš galerijos, ir iš aukciono. Lietuvių menininkai savo kūrinius užsienio muziejams taip pat yra pardavę ne per galerijas, o individualiai.

Ką reikia nuveikti jaunam menininkui, kad jis atsidurtų NDG kolekcijoje?

Aktyviai kurti ir aktyviai dalyvauti meniniame gyvenime. Muziejus yra institucija, kuri fiksuoja meno procesą, jis fiksuoja tai, kas tam tikram laikotarpiui tam tikrai vietai yra ryškūs reiškiniai. Tad, jeigu žmogus tyliai kuria savo dirbtuvėje, pirmiausiai tai yra sunku pamatyti. Tačiau ir tai yra pamatoma, nes kuratoriai yra tokie žmonės, kurie visur kiša nosį ir stengiasi viską pamatyti. Tad reikalingi du dalykai: reikia turėti pačių kūrinių ir stengtis aktyviai dalyvauti meniniame gyvenime.

Kalbino: Boris Symulevič
Visos nuotraukos: Paul Paper (© artnews.lt)

Renginių ciklas „Antras antradienis“: Šiaurietiški meno atspalviai

Kovo 10 d. 18.30 val. „Antrame antradienyje“ – apie šiaurietiškus meno atspalvius lietuvių menininkų, kuriančių Šiaurės šalyse, akimis Šiaurės ministrų tarybos biure, Didžioji g. 5.

Renginių ciklas „Antras antradienis“ pristato tris Lietuvoje ir Šiaurės šalyse pripažintus menininkus, kurie pasakos savo kūrybos Šiaurės šalyse patirtis ir jas iliustruos. Tai tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, grafikė Neringa Žukauskaitė ir džiazo atlikėjas ir kompozitorius Liudas Mockūnas.

„Ar Šiaurės šalys pilkos ir neryškios? Lietuvoje taip pat pakankamai pilkų ir ūkanotų dienų bei nespalvotų peizažų, – sako vakaro svečiai. – Bet būdamas svetur tai patiri ryškiau. Dirbdamas rezidencijoje gali nesutikti nė gyvos dvasios kelias dienas, nėra ir tau įprastos aplinkos. Nori nenori ateina vienatvės, netekties temos“.

Menininkai sutartinai pripažįsta, kad kelionių į kitas šalis ir kūrimo ten sudedamoji dalis yra nauji žmonės. Be naujų žmonių pažinimo kelionės prarastų savo reikšmę. Kasdieninė bendravimo, darbo, pasitikėjimo patirtis yra neįkainuojama. Ypač tai svarbu jauniems menininkams, kuriems kvietimas į parodą ar rezidenciją reiškia profesinį įvertinimą.

Keliones menininkai apibūdina kaip savotišką tyrimų laboratoriją, kurioje ieškoma, atrandama, diskutuojama. Tai laikas, kai menininkas yra menui skirtoje aplinkoje. Gyvas bendravimas leidžia jausti meno pulsą ir suvokti, kuo gyvena kitų šalių menininkai.

Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius (g. 1969 m.) yra neoekspresionistinės tapybo s atstovas Lietuvoje. Dailininko darbai išsiskiria ryškiomis spalvomis, naiviais bei supaprastintais vaizdais. Grafikė Neringa Žukauskaitė (g. 1975 m.) yra daug kūrusi rezidencijose Šiaurės šalyse ir surengusi 12 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Ji žinoma kaip vaikiškų knygų iliustratorė. Atlikėjas ir kompozitorius Liudas Mockūnas (g. 1976) nuolat muzikuoja tarptautinėse sudėtyse ir yra tituluojamas Lietuvos džiazo ambasadoriumi. Jo muzikinė kalba – energingas free džiazo, lyriškumo ir ekspresionizmo mišinys.

Šiaurės ministrų tarybos informacija.

ARTscape Estijos filmų pristatymas


Estijos filmų programos režsieriai analizuoja skaudžias istorines realijas, rinkdamiesi reportažinę dokumentiką ar novelių stilistiką. Programą pradės filmas „Baltiška meilė” (Balti armastuslood). Tai trijų Baltijos šalių trys skirtingos meilės istorijos, papasakotos visoms valstybėms svarbiais metais – 1991. Kitas filmas „Laimingas nusileidimas” (Kass kukub käppadele) koprodiusuotas Larso von Triero kompanijos „Zentropa”. Toliau, Estijos išsivadavimo temą pratęs garsus dokumentinio kino kūrėjas Andres Sööt su filmu „Arklio metai” (Hobuse aasta). Trumpametražiai filmai perteiks jaunesnės kartos požiūrį į gyvenimą ir socialinę situcaciją, o kitas žinomas dokumentinio kino kūrėjas Markas Soosaaras filme „Pirmasis Estijos pilietis” (Eesti esimene kodanik) supažindina su dviem bene iškiliausiais estų politikais. Programą pabaigs drama „Taarka” (Taarka), pasakojanti apie legendinę nacionalinių dainų atlikėją. Filmus vėl bus galima pamatyti nemokamai „Skalvijos” kino centre.

Kino programa:

Kino teatre “SKALVIJA”, Goštauto g. 2, Vilnius

Vasario 27 d., 15 val. – Peeter Urbla „Baltiška meilė: trys istorijos“

Kovo 5 d., 17 val. – Jaak Kilmi, Peter Herzog, Reiner Sarnet „Laimingas nusileidimas“

Kovo 12 d., 15 val. – Andres Sӧӧt „Arklio metai“

Kovo 14 d., 17 val. – Mark Soosaar „Pirmasis Estijos pilietis“

Kovo 18 d., 15 val. – Ain Mӓeots „Taarka“

Įėjimas nemokamas

Galerijoje „Vartai“, Vilniaus g. 39, Vilnius

Kovo 10d., 19 val. – Trumpametražiai filmai.

Įėjimas nemokamas

VDA tapytojų peržiūros

Apie VDA studentų darbų peržiūras paprastam meno mylėtojui sužinoti labai sudėtinga. Pradedantys menininkai tyčia ar netyčia slepiasi nuo svetimų akių ir galimų atsiliepimų. Bet ne šį kartą.

Pristatome Jums dvi datas kada galima nueiti į VDA senuosius rūmus ir pamatyti kaip kuria tapybos bakalaurai ir magistrai:

Kovo 13, penktadienis, nuo 10 val. – tapybos bakalaurų peržiūros.

Kovo 16, pirmadienis, nuo 11 val. – tapybos magistrų peržiūros.

VDA tapytojų peržiūros

Apie VDA studentų darbų peržiūras paprastam meno mylėtojui sužinoti gana sudėtinga. Pradedantys menininkai tyčia ar netyčia slepiasi nuo svetimų akių ir galimų atsiliepimų. Bet ne šį kartą.

Pristatome Jums dvi datas, kada galima nueiti į VDA senuosius rūmus ir pamatyti kaip kuria tapybos katedros bakalaurai ir magistrai:

Kovo 13, penktadienis, nuo 10 val. – tapybos bakalaurų peržiūros.

Kovo 16, pirmadienis, nuo 11 val. – tapybos magistrų peržiūros.

(Re)kolekcija – trys lietuvių šiuolaikiniai fotografai Jaruzalėje

Artūras Valiauga
Artūras Valiauga

(Re)kolekcija – Šiuolaikinis Lietuvos menas vasario 14 – kovo 21 d. Jaruzalės „MENINKŲ NAMUOSE“

Kuratorė: Agnė Narušytė

Dalyvauja: Artūras Valiauga Ugnius Gelguda, Gintautas Trimakas

Lietuvos šiuolaikinės fotografijos bei instaliacijos paroda nagrinėja kūrybinį atminties poveikį bei suvokimo mechanizmus. Atmintis buvo plačiai nagrinėta  kaip politinis įrankis, tačiau, pirmiausia, atmintis yra aktyvus dabarties veiksnys, formuojantis pastarąją tą pačią akimirką – gyvenimas tampa atmintimi, nuolat (re)kolekcionuojančia mūsų suvokimus, patirtis ir įžvalgas ir taip leidžiančią mums atgauti savikontrolę. Šiam procesui vadovauja ne tiek sąmonė, kiek emocijos, intuicija, atsitiktinumas, politnis kontekstas, tautinio identiteto pojūtis bei pati media. Fotografijos, kurių pirminis tikslas yra saugoti atmintį,dažnai yra pavojingai atsitiktinės, ir tai, ką jos išsaugo, gali visai nesutapti su tuo, ką mes patyrėme, nors jos ir buvo ištikimos mūsų kasdienybės kompanjonės. Arba, priešingai, pats gyvenimas gali būti modeliuojamas pagal mūsų vizualinę atmintį, suteikiant jam naują prasmę, kai tik jis įamžinamas fotografijose.  Ir kai išsivysčiusios technologijos pakeičia pačias atminties šifravimo priemones, visos kartos gyvenimas pasineria į nesugrąžinamą praeitį. Todėl paroda apie atmintį neišvengiamai tampa kūrybinių sugebėjimų bei žmogaus priklausomybės nuo fotografijos tyrimu, priklausomybės, kuri galiausiai pakeičia tai, ką mes vadiname „gyvenimu“.

Daugiau informacijos:

http://www.art.org.il/en/exhibitions.php

Gintautas Trimakas

Gintautas Trimakas

Ugnius Gelguda
Ugnius Gelguda