Septyni puslapiai

Linas Katinas į tapybos lauką įžengė XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje ir tapo vienu pagrindinių savo kartos menininkų avangardistų, stagnacinėje brežnevinio laikotarpio kultūroje suformavusių laisvos, eksperimentinės kūrybos properšą. Greta tapybos Linas Katinas daug laiko skyrė skaitymui, jį ir teksto kultūrą saistė glaudūs ryšiai. 8 deš. parašė keletą impresionistinių tekstų, kuriuos inspiravo domėjimasis kalba ir spalva kaip laidininkais, išsaugančiais ir pernešančiais fundamentalią informaciją apie visatos dėsnius iki šių dienų. Budistinį pasaulio matymą atspindintys tekstai, iš kurių labiausiai išbaigtu laikomas „Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą“, buvo skirti aptarimui tik artimiausių bičiulių – Sigito Gedos, Juozo Apučio ir Alfonso Andriuškevičiaus draugijoje. Šie Lino Katino tekstai publikuojami menininko personalinės parodos „Raudona krisdama virsta balta“ Nacionalinėje dailės galerijoje kontekste.

(Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė)

(Autoriaus teksto nuorašas)

Spalva – kaip žalia pieva – perkasus, atvertus, ji pasirodo žemės spalvos – juoda. Žalioj spalvoj jau yra juoda, ir atvirkščiai.

Tikras spalvos jutimas (panaudojimas) turi būt kaip kūdikis tik ką gimęs – su visais paveldėtais bruožais, su programa genuose, visai ateičiai – iki pasaulio galo, visiškai be apnašos – apsitrynimo, subrendimo. Tai tikra jutimo studija, naujagimiška pirmo prisilytėjimo, tikra, žalia, lengvai pažeidžiama, kurios jis pats, jau būdamas visuomenės naudingu sraigteliu, visai nepamena ir uoliai dilina save nebesuvokdamas kam – smagiai pripildytas pasaulinių, tautinių ir kitokių siekių. Gyvenimas baigtas. Artėja branda

Spalvos jutimas yra tiek pat svarbus ir žmogui, kaip kvėpavimas, garsas. Pirmykštis spalvos galingumas, juslė gal ir pasimato vaikų piešiniuose – beveik visi vaikai gražiai paišo. Tiek pat žmogui subrendusiam, kaip savybė, irgi būdinga – tik dabar tas pojūtis pasidarė taukuotas.

Spalva – tai vienas mistinių gyvenimo kodų. Bendresnis už žodį, amžinesnis už garsą. Tai nereiškia kieno nors pranašumų. Tai tarpusavio ryšys.

Tikrą prasmę galėjo žinot Egipto žyniai, gal pagonys, suausdami savo žaliai raudonus dirvonus – lyg krauju aptaškytą žalią. Mūsų tekstilėj išlikę daugiausia tikros spalvos paslapties, kitur greičiau išgaravęs, subuitiškėjęs, o audiniuose su užmiršto prasme, bet tiksliuose pakartojimuose atkeliavo iki mūsų. Kad ir kaip keista.

Tapytojui uždavinys – apvalyti spalvą nuo apnašų, išvirint. Jos jutimas, apraiška turi būt tokia pat gleivėta, opi kaip sraigė. Klausyt garso – ausį irgi reikia įtempti kam sprogus šalia, gali ir apkursti. Bet tokia būsena – privaloma.

Ji likus reklaminio daikto vietoj – žmogus jaučia jos agresyvumą. Gerai nors tiek – gal ateina pasaulio kultūroj tyrinėt stipriau jos šią savybę.

Spalva turi savo tūrį. Plotą dviem kryptim (x, y) duoda piešinys, aukščio koordinatę – laikas (z). Pakanka šių klasikinių matavimų, kitų bijau liesti. Būdama artima laikui savo būdu, tekėjimu, tampa artima tai baisiai sąvokai, išsiplauna erdvinė figūra. Spalvos erdvinės figūros nujautimas – būtinas tapytojui. Per amžius būtų galima nustatyti tas erdves, jas iškristalizuot. Bendra apimtis jos nesikeičia, keičiasi parametrai, forma, geometrinė griežtis. Laisva kaip vandenyno dugnas ir t. t., čia kylanti aukštyn, čia išplokštėjanti iki benzino storio ant vandens. Nesu išsilavinęs, bet Egipte man vaidenasi sfera, kurios viduj įrašyta piramidė. Absoliuti sfera. Tikiu, kad tik šifrai užkasti mumyse. Vos gimę mes pradedam juos slėpt nuo savęs, nes jie trukdo mums save kuo greičiau sunaikint, mūsų tikslas – mirtis, o ten yra amžinumo atšvaitų.

Spalva artima erdvei, tai judri substancija, išsidėsčius (apsireiškus) mėlyna, geltona, raudona. Spalvų gimimo – balta spalva, mirties – juoda. Ar atvirkščiai. Tai pirmykščiai elementai, kurie suirę, skleisdamiesi panašėja į laiką, artėja prie gyvybės.

Spalva baigiama išstumt iš žmogaus galvos – todėl rūpintis ja reikia ypatingai. Gal dabar keičiasi jos erdvinė figūra – senoji krapštoma lauk persilieja, naujoji nesusiformavusi – ji dar baisiai nesusiformavusi, baisiai nepriimtina, akademikai uoliai skalpuoja senąją.

Sunaikinti galutinai spalvos neįmanoma. Tai amžinas dalykas. Todėl bet kuri nauja jos fazė – garbinga. Jei pasaulis žus, tai sekundę prieš tai bus žuvus spalva. Pasaulio žuvimo laikas yra antra sekundė. Braškesys girdėt. Kokioj kitoj planetoj taip pat nebepaišysim.

Manau, kad paskutinė pasaulio diena bus ne pilna gaisro dūmų, kančios, dundesio – tai kraujo metaforos. Ji bus visai begarsė, bespalvė, bus beformė. Ar tai bus naujas pasaulis? Žiogo mirtis irgi tokia pat. „Anur“ taip pat bespalvis ir be garso. Tai nesivadina tyla. Tyla – tai garsas.

Paskui visa tai susivels į vieną absoliutų žodį, kurio niekas nesužinos, sužinoję nejaus.

Visa tai duota numatyt.

Toks bus paskutinis spalvos pavidalas.

Didžiausias tikslas darbe – pagaut spalvos judėjimą. Atsiranda tada santykiai, tarpusavio ryšiai, būdingi tik spalviniam gyvenimui, neišverčiami į kitą kalbą, kaip ir šis lemenimas – nevykęs. Spalva darosi judri – ji gali būti, nors ir yra, tarkim, raudona, bet jauti, jei vietoj jos bus kita – mėlyna, žalia, idėja nesikeičia, tvirtėja. Tas turi jaustis. Mobilumas. Tada spalvos kasdieninė dulkėta prasmė dingus – velėna apversta, neaišku, kokia – žalia ar juoda. Todėl vadinu kai kuriuos darbus „projektais“ (tai ne „architektūrinė sąvoka“, o verčiau numatymai – pasiūlymai): „Projektas erdvei…“ ir t. t. Ta sąvoka įkinko kitą jausmų sferą – praplečia, toj pat bazėj atsiranda nepastovumas, judrumas, ankstyvas būvis, gimimo fazė. Darbas formuoja tik viso to apibrėžtą kryptį, nuojautą, o ne galutinį rezultatą.

Linas Katinas, Projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1972, kartonas, aliejus. MO muziejaus kolekcija

Man atrodo, tapybai šis bruožas niekada nebuvo svetimas, gali būt matomas jau ir Budos altoriuose, apdėstytuose 1000 vienodų Budos atvaizdų. Arba dacanų piešiniuose su centrine dalim ir aplink einančiais vienodais piešiniais. Vėliau perėjęs principas į viduramžius, Kristaus kančių pasakojimo sudėtį, dabar išlikęs grynai pasakojimui, informacijai perteikti – komikso principas. Esmė nubyrėjus, konstrukcija ta pati.

Spalvos pirmykštę galią ir siaubą matom dabar, kai moterys dažo plaukus nei iš šio, nei iš to, vaikai – veidus ir rankas. Pasakymas, kad taip gražiau – saviapgaulė. Prieš šimtus metų klestėjęs tatuiruotės menas – dabar atgimęs hipių „self-painting“ seansuose – atgimęs žymiai plačiau ne kultūringų ponių plaukuose.

Masina mane labai „grynas ritmas“. Vadinu tai tos pat spalvos pasikartojimą, absoliučiai tos pat. Pvz., juoda spalva namo languose. Vienodam plote kartojasi ta pati spalva, judesyje, tarkim, iš kairės į dešinę ar iš apačios viršun. Tie pat 1000 Budų altoriuj, altorių kompozicijos. Pirmykštei nuojautai, man atrodo, užteko to pat atvaizdo altoriuj keletą kartų visai visai vienodai pasikartojant. Vienas – tai vienas, du – tai du ir t. t. Tik vėliau, spėju, pradėjo daugėt informacijos, pvz., apie ritualinio šokio pozas, Kristaus kančią ir t. t. Pradžia buvo absoliuti savo jutimu. Ta simetrija man primena kažkuo tikrą žmogaus judėjimą – šokį, ir visa visa būtis susideda iš milijardo vienodų Dievo atvaizdų, dalelių. Kaip smėlis.

Tos pat spalvos piešinio ritminis kartojimas Bucharos ornamentikoj, man darosi suprantama, kada šalia įkomponuota yra galybė frazių iš Korano. Nes raštas – antras slaptas laiptas pasikartojimo koridoriuj. To pat atvaizdo kartojimas Budos piešiniuose, Egipto hieroglifais mūsų abėcėlė – tai grupės, susidariusios naudot pakartojimuose. Atrodo man, kad simetrinio ritmo naudojimas – labai aukštos koncentriškos ir rafinuotos kultūros apraiška.

Grynas pasikartojimas vaidenasi man laiko nuojauta pirmykšte, gryniausia prasme, kaip smėlio susiliečia grūdeliai. Jau buvau ir pasaulio pradžioj. Kryžiaus žygiuose, skridau su vikingais – to nebijau. Bijau tik jausmo, kad jau dabar aš sau miręs, nes kažkokio tekančo laiko dalis iki mirties yra nesuvokiama, nereali kaip ir praėjus ir būtų būdinga tik dievams – yra atspalvis amžinybės. Mirtis darosi aukščiausiu tikslu. Ir ne tuščiai kai kurių religijų dievai būdavo mirtingi. Mirties suvokimas baisus savo primityvumu. Gal tos pirmykštės dalelės – ritmai perrenkami pasaulio mįslėje. Progreso manija – nykiausio pasimetimo apraiška.

Absoliutus spalvos pajutimas – statiškas. Tai būna prieš gimstant ir išvis prieš prasidedant. Tada jis grynas, nepasiekiamas. Žmogus pradeda trupėt – atsiranda jo orientacija, šališkumas. Prieš susiliejant dviems (panašiems ir skirtingiems) ir trečiai – idėjai. Vyras ir moteris – tai simbolis man simetrijos amplitudei – tikrąja prasme. Vienoda–skirtinga, ne išoriška, nieko bendro su informacija neturi.

Spalva be garso neįmanoma. Tai kaip poezijos vertimai, kaip „karšto“ vertimas į „šaltą“. Poliai tik ne priešingi. Dalis to polio taikytina garsui, kaip šeimos broliui.

Galas viso to yra mūsų dienų komiksai – kur liko tik langai, praryjama palaipsnė informacija. Pirmųjų ritmų paslaptis, žodžių ir skaičių – trys, septyni – mistika eliminuota, ryšys su garso pasauliu sumažėjęs.

Didžiausia meno viršūnė yra raštas, praėjęs visą tą virimą, kuris privalomas genialiam kūriniui, – prãsmės, kultūros, informacijos ir kìtos, kìtos prãsmės, kurių nežinau. Tokie reiškiniai – numatymai – kuriami ne vieno, kaip spalvų stiliai, užmirštami irgi ne vieno.

Kad europiečių raidės nespalvotos, manęs negąsdina, nėra laiko mums jų spalvoti, nes reikia kuo skubiau save naikint niekais. Egipte spalvos buvo. O ir dabar kokiam poetui gal dar sapnuojasi raudonos raidės.

Gaila man savęs, kad toks brangus daiktas kaip spalva taip nejuntamai slysta pro mus. Retos sekundės duotos justi, kad gyvenu spalvotame pasaulyje. Bet gal spalvõs ir yra toks aukščiausias tikslas – nejučiom veikti ir valdyti žmogų (plačiau negu mãno dabartinė medicina). Nors visi mano trisdešimt metų atrodo su siaubu man pačiam – yra virtinė nesąmoningų atsitiktinumų, viskas buvo lyg letargo miege sapnuojant. Nepaaiškinama, nebesuvokiama kaip kiekviena pradėta diena, kuri yra atiduodama į ten, iš kur atėjus.

1971. VI. 21

Ką užmiršau.

1. Viso to netaikau savo darbams iš eilės – tai tik atvirai išdėstyti graudenimai sau. Savo laiko naudot nemoku – mėto per dažnai į šalis, kaip ir visus, buitis, t.t.
2. Neapkenčiu išsireiškimo: „Nieko nežinau, viską sugalvojau pats, iš intuicijos, pasąmonės, minties ir visų kitų tamsių bruožų.“Bet tikrai esu neišsilavinęs ir visas kliudžiau, kiek leido spalvos, nuojauta. Tas turėtų matytis.
3. „Žinoti septynis kartus tą patį ir septyniasdešimt septynis kartus tą patį nereiškia tą patį“ – indų patarlė.

Akimirkos iš 1971 m. Lino Katino sodyboje Labanore surengtos „personalinės parodos”. Iš Lino Katino archyvo

Akimirkos iš 1971 m. Lino Katino sodyboje Labanore surengtos „personalinės parodos”. Iš Lino Katino archyvo

Akimirkos iš 1971 m. Lino Katino sodyboje Labanore surengtos „personalinės parodos”. Iš Lino Katino archyvo

Lino Katino sodyboje. Nuotraukose be paties Katino – S. Geda, J. Aputis, V. Antanavičius,  Džiugas Katinas. Iš Lino Katino archyvo

Lino Katino sodyboje. Nuotraukose be paties Katino – S. Geda, J. Aputis, V. Antanavičius,  Džiugas Katinas. Alfonso Andriuškevičiaus archyvas (MO muziejus)

Lino Katino sodyboje. Nuotraukose be paties Katino – S. Geda, J. Aputis, V. Antanavičius,  Džiugas Katinas. Alfonso Andriuškevičiaus archyvas (MO muziejus)