Author Archives: Linas Katinas

Septyni puslapiai

Linas Katinas į tapybos lauką įžengė XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje ir tapo vienu pagrindinių savo kartos menininkų avangardistų, stagnacinėje brežnevinio laikotarpio kultūroje suformavusių laisvos, eksperimentinės kūrybos properšą. Greta tapybos Linas Katinas daug laiko skyrė skaitymui, jį ir teksto kultūrą saistė glaudūs ryšiai. 8 deš. parašė keletą impresionistinių tekstų, kuriuos inspiravo domėjimasis kalba ir spalva kaip laidininkais, išsaugančiais ir pernešančiais fundamentalią informaciją apie visatos dėsnius iki šių dienų. Budistinį pasaulio matymą atspindintys tekstai, iš kurių labiausiai išbaigtu laikomas „Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą“, buvo skirti aptarimui tik artimiausių bičiulių – Sigito Gedos, Juozo Apučio ir Alfonso Andriuškevičiaus draugijoje. Šie Lino Katino tekstai publikuojami menininko personalinės parodos „Raudona krisdama virsta balta“ Nacionalinėje dailės galerijoje kontekste.

(Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė)

(Autoriaus teksto nuorašas)

Spalva – kaip žalia pieva – perkasus, atvertus, ji pasirodo žemės spalvos – juoda. Žalioj spalvoj jau yra juoda, ir atvirkščiai.

Tikras spalvos jutimas (panaudojimas) turi būt kaip kūdikis tik ką gimęs – su visais paveldėtais bruožais, su programa genuose, visai ateičiai – iki pasaulio galo, visiškai be apnašos – apsitrynimo, subrendimo. Tai tikra jutimo studija, naujagimiška pirmo prisilytėjimo, tikra, žalia, lengvai pažeidžiama, kurios jis pats, jau būdamas visuomenės naudingu sraigteliu, visai nepamena ir uoliai dilina save nebesuvokdamas kam – smagiai pripildytas pasaulinių, tautinių ir kitokių siekių. Gyvenimas baigtas. Artėja branda

Spalvos jutimas yra tiek pat svarbus ir žmogui, kaip kvėpavimas, garsas. Pirmykštis spalvos galingumas, juslė gal ir pasimato vaikų piešiniuose – beveik visi vaikai gražiai paišo. Tiek pat žmogui subrendusiam, kaip savybė, irgi būdinga – tik dabar tas pojūtis pasidarė taukuotas.

Spalva – tai vienas mistinių gyvenimo kodų. Bendresnis už žodį, amžinesnis už garsą. Tai nereiškia kieno nors pranašumų. Tai tarpusavio ryšys.

Tikrą prasmę galėjo žinot Egipto žyniai, gal pagonys, suausdami savo žaliai raudonus dirvonus – lyg krauju aptaškytą žalią. Mūsų tekstilėj išlikę daugiausia tikros spalvos paslapties, kitur greičiau išgaravęs, subuitiškėjęs, o audiniuose su užmiršto prasme, bet tiksliuose pakartojimuose atkeliavo iki mūsų. Kad ir kaip keista.

Tapytojui uždavinys – apvalyti spalvą nuo apnašų, išvirint. Jos jutimas, apraiška turi būt tokia pat gleivėta, opi kaip sraigė. Klausyt garso – ausį irgi reikia įtempti kam sprogus šalia, gali ir apkursti. Bet tokia būsena – privaloma.

Ji likus reklaminio daikto vietoj – žmogus jaučia jos agresyvumą. Gerai nors tiek – gal ateina pasaulio kultūroj tyrinėt stipriau jos šią savybę.

Spalva turi savo tūrį. Plotą dviem kryptim (x, y) duoda piešinys, aukščio koordinatę – laikas (z). Pakanka šių klasikinių matavimų, kitų bijau liesti. Būdama artima laikui savo būdu, tekėjimu, tampa artima tai baisiai sąvokai, išsiplauna erdvinė figūra. Spalvos erdvinės figūros nujautimas – būtinas tapytojui. Per amžius būtų galima nustatyti tas erdves, jas iškristalizuot. Bendra apimtis jos nesikeičia, keičiasi parametrai, forma, geometrinė griežtis. Laisva kaip vandenyno dugnas ir t. t., čia kylanti aukštyn, čia išplokštėjanti iki benzino storio ant vandens. Nesu išsilavinęs, bet Egipte man vaidenasi sfera, kurios viduj įrašyta piramidė. Absoliuti sfera. Tikiu, kad tik šifrai užkasti mumyse. Vos gimę mes pradedam juos slėpt nuo savęs, nes jie trukdo mums save kuo greičiau sunaikint, mūsų tikslas – mirtis, o ten yra amžinumo atšvaitų.

Spalva artima erdvei, tai judri substancija, išsidėsčius (apsireiškus) mėlyna, geltona, raudona. Spalvų gimimo – balta spalva, mirties – juoda. Ar atvirkščiai. Tai pirmykščiai elementai, kurie suirę, skleisdamiesi panašėja į laiką, artėja prie gyvybės.

Spalva baigiama išstumt iš žmogaus galvos – todėl rūpintis ja reikia ypatingai. Gal dabar keičiasi jos erdvinė figūra – senoji krapštoma lauk persilieja, naujoji nesusiformavusi – ji dar baisiai nesusiformavusi, baisiai nepriimtina, akademikai uoliai skalpuoja senąją.

Sunaikinti galutinai spalvos neįmanoma. Tai amžinas dalykas. Todėl bet kuri nauja jos fazė – garbinga. Jei pasaulis žus, tai sekundę prieš tai bus žuvus spalva. Pasaulio žuvimo laikas yra antra sekundė. Braškesys girdėt. Kokioj kitoj planetoj taip pat nebepaišysim.

Manau, kad paskutinė pasaulio diena bus ne pilna gaisro dūmų, kančios, dundesio – tai kraujo metaforos. Ji bus visai begarsė, bespalvė, bus beformė. Ar tai bus naujas pasaulis? Žiogo mirtis irgi tokia pat. „Anur“ taip pat bespalvis ir be garso. Tai nesivadina tyla. Tyla – tai garsas.

Paskui visa tai susivels į vieną absoliutų žodį, kurio niekas nesužinos, sužinoję nejaus.

Visa tai duota numatyt.

Toks bus paskutinis spalvos pavidalas.

 

Didžiausias tikslas darbe – pagaut spalvos judėjimą. Atsiranda tada santykiai, tarpusavio ryšiai, būdingi tik spalviniam gyvenimui, neišverčiami į kitą kalbą, kaip ir šis lemenimas – nevykęs. Spalva darosi judri – ji gali būti, nors ir yra, tarkim, raudona, bet jauti, jei vietoj jos bus kita – mėlyna, žalia, idėja nesikeičia, tvirtėja. Tas turi jaustis. Mobilumas. Tada spalvos kasdieninė dulkėta prasmė dingus – velėna apversta, neaišku, kokia – žalia ar juoda. Todėl vadinu kai kuriuos darbus „projektais“ (tai ne „architektūrinė sąvoka“, o verčiau numatymai – pasiūlymai): „Projektas erdvei…“ ir t. t. Ta sąvoka įkinko kitą jausmų sferą – praplečia, toj pat bazėj atsiranda nepastovumas, judrumas, ankstyvas būvis, gimimo fazė. Darbas formuoja tik viso to apibrėžtą kryptį, nuojautą, o ne galutinį rezultatą.

Linas Katinas, Projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1972, kartonas, aliejus. MO muziejaus kolekcija

Man atrodo, tapybai šis bruožas niekada nebuvo svetimas, gali būt matomas jau ir Budos altoriuose, apdėstytuose 1000 vienodų Budos atvaizdų. Arba dacanų piešiniuose su centrine dalim ir aplink einančiais vienodais piešiniais. Vėliau perėjęs principas į viduramžius, Kristaus kančių pasakojimo sudėtį, dabar išlikęs grynai pasakojimui, informacijai perteikti – komikso principas. Esmė nubyrėjus, konstrukcija ta pati.

Spalvos pirmykštę galią ir siaubą matom dabar, kai moterys dažo plaukus nei iš šio, nei iš to, vaikai – veidus ir rankas. Pasakymas, kad taip gražiau – saviapgaulė. Prieš šimtus metų klestėjęs tatuiruotės menas – dabar atgimęs hipių „self-painting“ seansuose – atgimęs žymiai plačiau ne kultūringų ponių plaukuose.

Masina mane labai „grynas ritmas“. Vadinu tai tos pat spalvos pasikartojimą, absoliučiai tos pat. Pvz., juoda spalva namo languose. Vienodam plote kartojasi ta pati spalva, judesyje, tarkim, iš kairės į dešinę ar iš apačios viršun. Tie pat 1000 Budų altoriuj, altorių kompozicijos. Pirmykštei nuojautai, man atrodo, užteko to pat atvaizdo altoriuj keletą kartų visai visai vienodai pasikartojant. Vienas – tai vienas, du – tai du ir t. t. Tik vėliau, spėju, pradėjo daugėt informacijos, pvz., apie ritualinio šokio pozas, Kristaus kančią ir t. t. Pradžia buvo absoliuti savo jutimu. Ta simetrija man primena kažkuo tikrą žmogaus judėjimą – šokį, ir visa visa būtis susideda iš milijardo vienodų Dievo atvaizdų, dalelių. Kaip smėlis.

Tos pat spalvos piešinio ritminis kartojimas Bucharos ornamentikoj, man darosi suprantama, kada šalia įkomponuota yra galybė frazių iš Korano. Nes raštas – antras slaptas laiptas pasikartojimo koridoriuj. To pat atvaizdo kartojimas Budos piešiniuose, Egipto hieroglifais mūsų abėcėlė – tai grupės, susidariusios naudot pakartojimuose. Atrodo man, kad simetrinio ritmo naudojimas – labai aukštos koncentriškos ir rafinuotos kultūros apraiška.

Grynas pasikartojimas vaidenasi man laiko nuojauta pirmykšte, gryniausia prasme, kaip smėlio susiliečia grūdeliai. Jau buvau ir pasaulio pradžioj. Kryžiaus žygiuose, skridau su vikingais – to nebijau. Bijau tik jausmo, kad jau dabar aš sau miręs, nes kažkokio tekančo laiko dalis iki mirties yra nesuvokiama, nereali kaip ir praėjus ir būtų būdinga tik dievams – yra atspalvis amžinybės. Mirtis darosi aukščiausiu tikslu. Ir ne tuščiai kai kurių religijų dievai būdavo mirtingi. Mirties suvokimas baisus savo primityvumu. Gal tos pirmykštės dalelės – ritmai perrenkami pasaulio mįslėje. Progreso manija – nykiausio pasimetimo apraiška.

Absoliutus spalvos pajutimas – statiškas. Tai būna prieš gimstant ir išvis prieš prasidedant. Tada jis grynas, nepasiekiamas. Žmogus pradeda trupėt – atsiranda jo orientacija, šališkumas. Prieš susiliejant dviems (panašiems ir skirtingiems) ir trečiai – idėjai. Vyras ir moteris – tai simbolis man simetrijos amplitudei – tikrąja prasme. Vienoda–skirtinga, ne išoriška, nieko bendro su informacija neturi.

Spalva be garso neįmanoma. Tai kaip poezijos vertimai, kaip „karšto“ vertimas į „šaltą“. Poliai tik ne priešingi. Dalis to polio taikytina garsui, kaip šeimos broliui.

Galas viso to yra mūsų dienų komiksai – kur liko tik langai, praryjama palaipsnė informacija. Pirmųjų ritmų paslaptis, žodžių ir skaičių – trys, septyni – mistika eliminuota, ryšys su garso pasauliu sumažėjęs.

Didžiausia meno viršūnė yra raštas, praėjęs visą tą virimą, kuris privalomas genialiam kūriniui, – prãsmės, kultūros, informacijos ir kìtos, kìtos prãsmės, kurių nežinau. Tokie reiškiniai – numatymai – kuriami ne vieno, kaip spalvų stiliai, užmirštami irgi ne vieno.

Kad europiečių raidės nespalvotos, manęs negąsdina, nėra laiko mums jų spalvoti, nes reikia kuo skubiau save naikint niekais. Egipte spalvos buvo. O ir dabar kokiam poetui gal dar sapnuojasi raudonos raidės.

Gaila man savęs, kad toks brangus daiktas kaip spalva taip nejuntamai slysta pro mus. Retos sekundės duotos justi, kad gyvenu spalvotame pasaulyje. Bet gal spalvõs ir yra toks aukščiausias tikslas – nejučiom veikti ir valdyti žmogų (plačiau negu mãno dabartinė medicina). Nors visi mano trisdešimt metų atrodo su siaubu man pačiam – yra virtinė nesąmoningų atsitiktinumų, viskas buvo lyg letargo miege sapnuojant. Nepaaiškinama, nebesuvokiama kaip kiekviena pradėta diena, kuri yra atiduodama į ten, iš kur atėjus.

  1. VI. 21

Ką užmiršau.

  1. Viso to netaikau savo darbams iš eilės – tai tik atvirai išdėstyti graudenimai sau. Savo laiko naudot nemoku – mėto per dažnai į šalis, kaip ir visus, buitis, t.t.
  2. Neapkenčiu išsireiškimo: „Nieko nežinau, viską sugalvojau pats, iš intuicijos, pasąmonės, minties ir visų kitų tamsių bruožų.“Bet tikrai esu neišsilavinęs ir visas kliudžiau, kiek leido spalvos, nuojauta. Tas turėtų matytis.
  3. „Žinoti septynis kartus tą patį ir septyniasdešimt septynis kartus tą patį nereiškia tą patį“ – indų patarlė.

Akimirkos iš 1971 m. Lino Katino sodyboje Labanore surengtos “personalinės parodos”. Iš Lino Katino archyvo

Akimirkos iš 1971 m. Lino Katino sodyboje Labanore surengtos “personalinės parodos”. Iš Lino Katino archyvo

Akimirkos iš 1971 m. Lino Katino sodyboje Labanore surengtos “personalinės parodos”. Iš Lino Katino archyvo

Lino Katino sodyboje. Nuotraukose be paties Katino – S. Geda, J. Aputis, V. Antanavičius,  Džiugas Katinas. Iš Lino Katino archyvo

Lino Katino sodyboje. Nuotraukose be paties Katino – S. Geda, J. Aputis, V. Antanavičius,  Džiugas Katinas. Alfonso Andriuškevičiaus archyvas (MO muziejus)

Lino Katino sodyboje. Nuotraukose be paties Katino – S. Geda, J. Aputis, V. Antanavičius,  Džiugas Katinas. Alfonso Andriuškevičiaus archyvas (MO muziejus)

Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą

Linas Katinas į tapybos lauką įžengė XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje ir tapo vienu pagrindinių savo kartos menininkų avangardistų, stagnacinėje brežnevinio laikotarpio kultūroje suformavusių laisvos, eksperimentinės kūrybos properšą. Greta tapybos Linas Katinas daug laiko skyrė skaitymui, jį ir teksto kultūrą saistė glaudūs ryšiai. 8 deš. parašė keletą impresionistinių tekstų, kuriuos inspiravo domėjimasis kalba ir spalva kaip laidininkais, išsaugančiais ir pernešančiais fundamentalią informaciją apie visatos dėsnius iki šių dienų. Budistinį pasaulio matymą atspindintys tekstai, iš kurių labiausiai išbaigtu laikomas „Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą“, buvo skirti aptarimui tik artimiausių bičiulių – Sigito Gedos, Juozo Apučio ir Alfonso Andriuškevičiaus draugijoje. Šie Lino Katino tekstai publikuojami menininko personalinės parodos „Raudona krisdama virsta balta“ Nacionalinėje dailės galerijoje kontekste.

(Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė)

(teksto nuorašas, paliekant autoriaus originalų dėstymą)

Erdvėj pakibę skraido raidės. Pavieniais žodžiais, skiemenimis. Storai įrištom enciklopedijom. Raidės kaip vabzdžiai (skėriai, musės) apsėda daiktus, aplimpa. Tie ženkleliai, hieroglifai ar simboliai turi visas gyvųjų ir negyvųjų savybes. Jie šliaužia, skrenda, kaba, šlykščiai limpa. Aplimpa gyvuosius ir negyvuosius. Daiktai, turintys savo laikinas etiketes – vardus, aplipinami kaip vyno bonkos savaip besikryžiuojančių raidžių tinklu. Pro kurį ne visuomet praželia žolė.

Noriu nuplėšt porą prilipusių nepažįstamų rašmenų nuo suskeldėjusių uolų, išlupt kaip vinį iš senos spintos. Nukrapštyt sienas, namą nuo jį išvarpiusių ir persisunkusių garsų-ženklų. Mano akys, plaukai aplipę raidėm. Todėl prisiliest prie KO negaliu. Ženklai saugo ir mane nuo tos paslapties atsivėrimo.

Ir reikia visai tylėti. Dėl to man kartais atrodo, kad daiktai-ženklai galvoja už mane. (Viskas jau pasakyta. Savo raidėm išmarginta danga. Pasaulio burnom, užpildančiom visą oro erdvę garsais). Kol pasaulio triukšmas ištirpsta kosmose. Išduodamas tylos pagrindinę savybę – juodą spalvą. (sic)

Kosmosas aksomiškai juodas.

Noriu dalį tų spalvotos energijos belakstančių ženklų sugauti atsitiktinai ir bevaliai ir sukišt į šitą baltą popierių. Žodis – tai spalva, ritmas. O man daugiau niekas nerūpi. Spalva.

Kur galima aptikt spalvos erdves? Kalba ir kosmosas. Energija. Saulės spektras. Kokia saulės spalva – argi balta? Ar šventai bespalvė? Gal yra sistemų, kuriose spalva keičia kalbą – ir pagrindinius kodus, paveldėtinius ir kitus šlamesius siunčia būtybės viena kitai kaip spalvas – tai ar kitose planetose, ar kokie paukščiai ar gyvuliai, drugeliai mūsų žemėje, bet tai nesuprast – noras viską verst į žodžius žudo.

Iš tų ženklelių mezgami tobuliausi šarvai, kurie laikui tekant arba pramušami, ar kiūra patys, metami, vagiami, skolinami, užmirštami. Lygiai taip kaip senovės karių geležys.

Norint prisiliest prie kurios nors grynesnės kultūrinės grupės spalvų dėliojimo tradicijos, būtina mokėt jos kalbą. Ir geriausia tos kalbos slaptąją dalį.

Europos kalbos – artimos mums ar svetimos – matyt, šiaip jos gal dar jaunos, o senelius skubiai užkasė ir nelabai mena jų vardus. Rytų kultūrose tai – dogma. Japonų ar kinų kalba, raštas – tai gyvenimo sistema. Yra vienas ženklas, rutulys ar trikampis, ar augantis medis – nežinau. Visa jų kultūra telpa vienam hieroglife. Ir atvirkščiai. Tai bejudą kūnai kaip paukščiai ar žvaigždės. Ir vieni, ir kiti juda traukiami vienas kito. Tarp jų spalva nėra pamestinukas – pakliuvus į psichopato ar maniako nagus, stūgaujantis pranašas nereikalingas. Europos kalbose, kad ir anglų ar prancūzų – kultūros, kurios ne svetimos, o seniai mus plauna – yra irgi ištirpę spalvos paslaptys – visai kitaip matai anglo ar prancūzo paveikslą, kai girdi (mokėtum) jų kalbą. Ta pati spalva skamba kitaip. Kaip skamba žodis ar Sacharos dykumoj, ar Šiaurės ašigalio sniego baltumose, ar cementiniam name. Tas pats žodis.

Nenumanant žodinio rakto, kelias užkirstas į spalvų erdvę. Galimà tada tik mistifikacija, arba (ramiausia) tikėtis, kad tavy sėdi slaptas raštininkas, kuris tau pačiam nežinant rakinėja japoniškas, škotiškas ar lietuviškas duris. Poezija – tai aiškus patvirtinimas. Galima rašyt tik sava kalba. Milašius, Baltrušaitis? Transplantacija? Tai ne išimtys. Bet kuriam iš mūsų sunku tvirtinti, kad mumyse neteka kokio geresnio mongolo, indo kraujo. Kraujo teisė didžiausia – jinai atslūgsta, iškelia įsakymus, kurie privalomi visam kūnui. Bet nors trumpu laiku jai kalba – kalba kategoriškai. Kraujas raudonas – tai įsakymas.

Tautos kraujas? Rasės kraujas? Žemės kraujas? Erdvės kraujas?

Tai ne mūsų reikalas. Atsakymus į tai duoda jie patys. Nes turim savo raudoną kraujo rutuliuką, kuris mus nulėmė ir pasmerkė. Jisai ir šneka.

Kalbėt reiškia kalbėt giliai ir tradiciškai. Susikirtimas kelių kalbų subrendusiam – tai raktai, nesubrendusiam žaliam gyviui – tai šiltnamis su plastmasiniais agurkais. Kada grabalioji paviršius 5–6 kalbų, kurių nei vienos nežinai (aišku, ir savos), pats likimas stumia prie plokščio, lygaus bekraujo triukšmo. Gal pasaulis laukia esperantiško meno.

Apibrėžt nors vieną spalvos erdvę? Banditizmas. Bet prašau.

_____________________________________

Sinonimai. Temti, brėkšti, blįsti, šlėjuoti.

Derlius, branda, byra, daga, dermė, naša, rasmė.

_______________________________

Bendrašakniai tarp kelių kalbų.

_____________________

Radiatus radix rana ratio raudus

crater cratum creta cruc

______________

Japoniškai (tariasi) ENKO

Prasmės: druskingas ežeras, lankas, ryšiai, pažintys, nimbas, beždžionė

____________

 

______Ir t. t. T. t., t. t. ________________

Taip susidaro ribos erdvės, kurioj kliba spalvos nuojauta, nuotaika, kurias pasąmoningai naudojam kaip elementą žiūrėdami spalvų gabalus.

Spalvų deriniai – nesąmonė. Dera visos spalvos. Net ta pati su ta pačia (raudona ir raudona) be jokio tono, faktūros keitimo. Tik reikia naudotis ar girdėt duoto spalvos sąskambio riksmą. Ar šnabždesį. Ar nors just nepažįstamų lūpų judėjimą. Kaip kalba-raštas reikalauja atsargumo ir pagarbos, nes ta sena spinta smarkiai kliba, bet joje sudėta viskas būtina besiritinėjančiam kraujo kūneliui. Kodėl jis toks, koks bus rytoj? Tai klausimai, kurių gãli klaust tik netobula kalba, pati save išduodama. Kad pamenu vakar, nereiškia, kad ji buvo. Arba rytoj. Yra tik mirksniai tarp dviejų mums duotų pradžių – galų, tarp kurių trinksėdamas rieda raudonas rutuliukas. Kiekviena akimirka panaši į savižudybę.

Kalba nenusibosta. Idealus paveikslas, kaip ženklas, pats nieko nesako. Kaip oras, vanduo, debesys. Kalba, raštas. Ji kalba pati, savo tiesą. Gali ją vadinti poezija ar šiaip kokiu vardu, nors literatūriškumas mene – liūdniausia katastrofa. Spalvos kalba žodžius, kurie buvo paslėpti po jų dangčiais. Išversti spalvą į garsą neįmanoma. Žodžiai daugiaprasmiai žmogui – tautoj, kultūroj, galų gale žemėj. Ir dar kosmose. Spalva irgi.

Gal tik nujaust galima erdves, į kurias jie mėgsta kartais atklysti. Ten jų vertėtų ir tykoti.

Ra, rana, radix, raduga (rus)

Atsitiktinumai?

Akmens spalva visam pasauly kita: akmuo, the stone, la piedra, la pierre, petra.

Tai jau įrodymas. Kalboj paslėpti tikrieji ritmai, pasikartojimai, pauzės, atspalviai, tempai. Net nežinodamas jų, jais naudojiesi. Tai joks kalbos pranašumas prieš kažką. Tiesiog tai labai talpi sistema, ratas, rožančius, kurį reikia mokėti kalbėti.

Spalvos juslės (garso) išmokt neįmanoma. Jokiom sistemom, doktrinom – reikia sužinot, kokia spalva sėdi tavyje, ir kuo skubiau atvert, kad ji taip pat beprasmiškai ištekėtų – tada bet kokia ji bus gera, bet koks sąskambis. Jei ją liesi kūdikio rūžavom rankom.

Pajutęs jos gylį, – užmokėt už atidarymą reikia – netenki galios suprast aplinką kitais dėsniais kaip tais, kuriuos tik ką patyrei, prarandi sąvokas bendrų dėsnių. Jutimas užpildo visą tave ir atplėšia. Į tą baisų galingų įstatymų, įsakymų namą. Lieki nevykėliu būt kasdien pasaulio schemoj. Ne savo valia.

Niekas aplinkui neturi pastovios spalvos. Ji laikinai prilimpa, po to atšoka ir sutrupa. Dangus – mėlynas. Ne – jis būna baltas, raudonas, geltonas, net juodas. Vanduo taip pat. Kaip galima baisiau sugalvot dažyt žemę kas kelis mėnesius nuo baltos iki žalios, raudonos ir t. t. Mainyt visa tai kas kelias valandas dar nuo akinančios šviesos iki nakties tamsybės. Tai vadina rytu, vasara, žiema. Ant mūsų griūva spalvų, dažytų formų, kurios kas sekundę apgauna, lietus. Ir, kad ir kaip keista, mes jo nebejaučiam. Nebematom savo rankų spalvos, oro, paukščių. Viskas susilieja į vieną neryškią dėmę, kuri plaikstosi tarp dviejų ausų – galvoj.

Kas tada gali išdrįsti kalbėti apie laiko spalvą, žemės spalvą, baimės? Neapykanta – geltona?

Ar drįsti šifruoti senovės Egipto, Indijos meną? Kas tai per paslaptys, kai kalboj kartojasi garsai, žodžiai? Kai dainose ir maldose kartojasi atskiros grupės, kai šventyklos sienoje kartojasi tas pats ornamentas tūkstantį kartų. Ta pati spalva. Kai pasikartojimas yra justas, pabrėžtas ir naudotas keleriopais tikslais ne tik Rytuose (Kierkegoras tai žymėjo kaip priemonę dvasiai, naudoja krikščionybė, kala dabartinė reklama ir t. t.; ir mes patys juntamės kaip kažkieno pasikartojimai, jaučiam tą ritmą, kuris riša mus su praeities taškais, nulemiamos ateities grupės, gražiai lenkdami svetimus, atsimušdami į aritmiškus elementus). O apie šią visą tiesą švelniai ir iš toli vyniojasi kalbos spalvotas kaspinas.

Kosmosas – juodas, kraujas – raudonas, saulė – bespalvė. Didieji Grįžulo Ratai – kas pasakys? Didžiausia teisybė – Juoda spalva, ji rimtyje, jos kaktoj žiba bespalvis diskas. Erdvė tarp dviejų užpildyta rimstančias rutuliukais – žvaigždėm, asteroidais, planetom ir mumis, kur gęsta, ruošiasi pražūčiai raudona, mėlyna, geltona.

Žemėj tikros Juodos spalvos nėra, bet užtat yra Balta, kuri tai prisimena.

1972.V.

Iliustracijoje: Linas Katinas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.