Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą

Linas Katinas į tapybos lauką įžengė XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje ir tapo vienu pagrindinių savo kartos menininkų avangardistų, stagnacinėje brežnevinio laikotarpio kultūroje suformavusių laisvos, eksperimentinės kūrybos properšą. Greta tapybos Linas Katinas daug laiko skyrė skaitymui, jį ir teksto kultūrą saistė glaudūs ryšiai. 8 deš. parašė keletą impresionistinių tekstų, kuriuos inspiravo domėjimasis kalba ir spalva kaip laidininkais, išsaugančiais ir pernešančiais fundamentalią informaciją apie visatos dėsnius iki šių dienų. Budistinį pasaulio matymą atspindintys tekstai, iš kurių labiausiai išbaigtu laikomas „Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą“, buvo skirti aptarimui tik artimiausių bičiulių – Sigito Gedos, Juozo Apučio ir Alfonso Andriuškevičiaus draugijoje. Šie Lino Katino tekstai publikuojami menininko personalinės parodos „Raudona krisdama virsta balta“ Nacionalinėje dailės galerijoje kontekste.

(Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė)

(teksto nuorašas, paliekant autoriaus originalų dėstymą)

Erdvėj pakibę skraido raidės. Pavieniais žodžiais, skiemenimis. Storai įrištom enciklopedijom. Raidės kaip vabzdžiai (skėriai, musės) apsėda daiktus, aplimpa. Tie ženkleliai, hieroglifai ar simboliai turi visas gyvųjų ir negyvųjų savybes. Jie šliaužia, skrenda, kaba, šlykščiai limpa. Aplimpa gyvuosius ir negyvuosius. Daiktai, turintys savo laikinas etiketes – vardus, aplipinami kaip vyno bonkos savaip besikryžiuojančių raidžių tinklu. Pro kurį ne visuomet praželia žolė.

Noriu nuplėšt porą prilipusių nepažįstamų rašmenų nuo suskeldėjusių uolų, išlupt kaip vinį iš senos spintos. Nukrapštyt sienas, namą nuo jį išvarpiusių ir persisunkusių garsų-ženklų. Mano akys, plaukai aplipę raidėm. Todėl prisiliest prie KO negaliu. Ženklai saugo ir mane nuo tos paslapties atsivėrimo.

Ir reikia visai tylėti. Dėl to man kartais atrodo, kad daiktai-ženklai galvoja už mane. (Viskas jau pasakyta. Savo raidėm išmarginta danga. Pasaulio burnom, užpildančiom visą oro erdvę garsais). Kol pasaulio triukšmas ištirpsta kosmose. Išduodamas tylos pagrindinę savybę – juodą spalvą. (sic)

Kosmosas aksomiškai juodas.

Noriu dalį tų spalvotos energijos belakstančių ženklų sugauti atsitiktinai ir bevaliai ir sukišt į šitą baltą popierių. Žodis – tai spalva, ritmas. O man daugiau niekas nerūpi. Spalva.

Kur galima aptikt spalvos erdves? Kalba ir kosmosas. Energija. Saulės spektras. Kokia saulės spalva – argi balta? Ar šventai bespalvė? Gal yra sistemų, kuriose spalva keičia kalbą – ir pagrindinius kodus, paveldėtinius ir kitus šlamesius siunčia būtybės viena kitai kaip spalvas – tai ar kitose planetose, ar kokie paukščiai ar gyvuliai, drugeliai mūsų žemėje, bet tai nesuprast – noras viską verst į žodžius žudo.

Iš tų ženklelių mezgami tobuliausi šarvai, kurie laikui tekant arba pramušami, ar kiūra patys, metami, vagiami, skolinami, užmirštami. Lygiai taip kaip senovės karių geležys.

Norint prisiliest prie kurios nors grynesnės kultūrinės grupės spalvų dėliojimo tradicijos, būtina mokėt jos kalbą. Ir geriausia tos kalbos slaptąją dalį.

Europos kalbos – artimos mums ar svetimos – matyt, šiaip jos gal dar jaunos, o senelius skubiai užkasė ir nelabai mena jų vardus. Rytų kultūrose tai – dogma. Japonų ar kinų kalba, raštas – tai gyvenimo sistema. Yra vienas ženklas, rutulys ar trikampis, ar augantis medis – nežinau. Visa jų kultūra telpa vienam hieroglife. Ir atvirkščiai. Tai bejudą kūnai kaip paukščiai ar žvaigždės. Ir vieni, ir kiti juda traukiami vienas kito. Tarp jų spalva nėra pamestinukas – pakliuvus į psichopato ar maniako nagus, stūgaujantis pranašas nereikalingas. Europos kalbose, kad ir anglų ar prancūzų – kultūros, kurios ne svetimos, o seniai mus plauna – yra irgi ištirpę spalvos paslaptys – visai kitaip matai anglo ar prancūzo paveikslą, kai girdi (mokėtum) jų kalbą. Ta pati spalva skamba kitaip. Kaip skamba žodis ar Sacharos dykumoj, ar Šiaurės ašigalio sniego baltumose, ar cementiniam name. Tas pats žodis.

Nenumanant žodinio rakto, kelias užkirstas į spalvų erdvę. Galimà tada tik mistifikacija, arba (ramiausia) tikėtis, kad tavy sėdi slaptas raštininkas, kuris tau pačiam nežinant rakinėja japoniškas, škotiškas ar lietuviškas duris. Poezija – tai aiškus patvirtinimas. Galima rašyt tik sava kalba. Milašius, Baltrušaitis? Transplantacija? Tai ne išimtys. Bet kuriam iš mūsų sunku tvirtinti, kad mumyse neteka kokio geresnio mongolo, indo kraujo. Kraujo teisė didžiausia – jinai atslūgsta, iškelia įsakymus, kurie privalomi visam kūnui. Bet nors trumpu laiku jai kalba – kalba kategoriškai. Kraujas raudonas – tai įsakymas.

Tautos kraujas? Rasės kraujas? Žemės kraujas? Erdvės kraujas?

Tai ne mūsų reikalas. Atsakymus į tai duoda jie patys. Nes turim savo raudoną kraujo rutuliuką, kuris mus nulėmė ir pasmerkė. Jisai ir šneka.

Kalbėt reiškia kalbėt giliai ir tradiciškai. Susikirtimas kelių kalbų subrendusiam – tai raktai, nesubrendusiam žaliam gyviui – tai šiltnamis su plastmasiniais agurkais. Kada grabalioji paviršius 5–6 kalbų, kurių nei vienos nežinai (aišku, ir savos), pats likimas stumia prie plokščio, lygaus bekraujo triukšmo. Gal pasaulis laukia esperantiško meno.

Apibrėžt nors vieną spalvos erdvę? Banditizmas. Bet prašau.

_____________________________________

Sinonimai. Temti, brėkšti, blįsti, šlėjuoti.

Derlius, branda, byra, daga, dermė, naša, rasmė.

_______________________________

Bendrašakniai tarp kelių kalbų.

_____________________

Radiatus radix rana ratio raudus

crater cratum creta cruc

______________

Japoniškai (tariasi) ENKO

Prasmės: druskingas ežeras, lankas, ryšiai, pažintys, nimbas, beždžionė

____________

______Ir t. t. T. t., t. t. ________________

Taip susidaro ribos erdvės, kurioj kliba spalvos nuojauta, nuotaika, kurias pasąmoningai naudojam kaip elementą žiūrėdami spalvų gabalus.

Spalvų deriniai – nesąmonė. Dera visos spalvos. Net ta pati su ta pačia (raudona ir raudona) be jokio tono, faktūros keitimo. Tik reikia naudotis ar girdėt duoto spalvos sąskambio riksmą. Ar šnabždesį. Ar nors just nepažįstamų lūpų judėjimą. Kaip kalba-raštas reikalauja atsargumo ir pagarbos, nes ta sena spinta smarkiai kliba, bet joje sudėta viskas būtina besiritinėjančiam kraujo kūneliui. Kodėl jis toks, koks bus rytoj? Tai klausimai, kurių gãli klaust tik netobula kalba, pati save išduodama. Kad pamenu vakar, nereiškia, kad ji buvo. Arba rytoj. Yra tik mirksniai tarp dviejų mums duotų pradžių – galų, tarp kurių trinksėdamas rieda raudonas rutuliukas. Kiekviena akimirka panaši į savižudybę.

Kalba nenusibosta. Idealus paveikslas, kaip ženklas, pats nieko nesako. Kaip oras, vanduo, debesys. Kalba, raštas. Ji kalba pati, savo tiesą. Gali ją vadinti poezija ar šiaip kokiu vardu, nors literatūriškumas mene – liūdniausia katastrofa. Spalvos kalba žodžius, kurie buvo paslėpti po jų dangčiais. Išversti spalvą į garsą neįmanoma. Žodžiai daugiaprasmiai žmogui – tautoj, kultūroj, galų gale žemėj. Ir dar kosmose. Spalva irgi.

Gal tik nujaust galima erdves, į kurias jie mėgsta kartais atklysti. Ten jų vertėtų ir tykoti.

Ra, rana, radix, raduga (rus)

Atsitiktinumai?

Akmens spalva visam pasauly kita: akmuo, the stone, la piedra, la pierre, petra.

Tai jau įrodymas. Kalboj paslėpti tikrieji ritmai, pasikartojimai, pauzės, atspalviai, tempai. Net nežinodamas jų, jais naudojiesi. Tai joks kalbos pranašumas prieš kažką. Tiesiog tai labai talpi sistema, ratas, rožančius, kurį reikia mokėti kalbėti.

Spalvos juslės (garso) išmokt neįmanoma. Jokiom sistemom, doktrinom – reikia sužinot, kokia spalva sėdi tavyje, ir kuo skubiau atvert, kad ji taip pat beprasmiškai ištekėtų – tada bet kokia ji bus gera, bet koks sąskambis. Jei ją liesi kūdikio rūžavom rankom.

Pajutęs jos gylį, – užmokėt už atidarymą reikia – netenki galios suprast aplinką kitais dėsniais kaip tais, kuriuos tik ką patyrei, prarandi sąvokas bendrų dėsnių. Jutimas užpildo visą tave ir atplėšia. Į tą baisų galingų įstatymų, įsakymų namą. Lieki nevykėliu būt kasdien pasaulio schemoj. Ne savo valia.

Niekas aplinkui neturi pastovios spalvos. Ji laikinai prilimpa, po to atšoka ir sutrupa. Dangus – mėlynas. Ne – jis būna baltas, raudonas, geltonas, net juodas. Vanduo taip pat. Kaip galima baisiau sugalvot dažyt žemę kas kelis mėnesius nuo baltos iki žalios, raudonos ir t. t. Mainyt visa tai kas kelias valandas dar nuo akinančios šviesos iki nakties tamsybės. Tai vadina rytu, vasara, žiema. Ant mūsų griūva spalvų, dažytų formų, kurios kas sekundę apgauna, lietus. Ir, kad ir kaip keista, mes jo nebejaučiam. Nebematom savo rankų spalvos, oro, paukščių. Viskas susilieja į vieną neryškią dėmę, kuri plaikstosi tarp dviejų ausų – galvoj.

Kas tada gali išdrįsti kalbėti apie laiko spalvą, žemės spalvą, baimės? Neapykanta – geltona?

Ar drįsti šifruoti senovės Egipto, Indijos meną? Kas tai per paslaptys, kai kalboj kartojasi garsai, žodžiai? Kai dainose ir maldose kartojasi atskiros grupės, kai šventyklos sienoje kartojasi tas pats ornamentas tūkstantį kartų. Ta pati spalva. Kai pasikartojimas yra justas, pabrėžtas ir naudotas keleriopais tikslais ne tik Rytuose (Kierkegoras tai žymėjo kaip priemonę dvasiai, naudoja krikščionybė, kala dabartinė reklama ir t. t.; ir mes patys juntamės kaip kažkieno pasikartojimai, jaučiam tą ritmą, kuris riša mus su praeities taškais, nulemiamos ateities grupės, gražiai lenkdami svetimus, atsimušdami į aritmiškus elementus). O apie šią visą tiesą švelniai ir iš toli vyniojasi kalbos spalvotas kaspinas.

Kosmosas – juodas, kraujas – raudonas, saulė – bespalvė. Didieji Grįžulo Ratai – kas pasakys? Didžiausia teisybė – Juoda spalva, ji rimtyje, jos kaktoj žiba bespalvis diskas. Erdvė tarp dviejų užpildyta rimstančias rutuliukais – žvaigždėm, asteroidais, planetom ir mumis, kur gęsta, ruošiasi pražūčiai raudona, mėlyna, geltona.

Žemėj tikros Juodos spalvos nėra, bet užtat yra Balta, kuri tai prisimena.

1972.V.

Iliustracijoje: Linas Katinas. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.