Elegancija ir maniera. Paroda „Moi, Non-Moi“ galerijoje „Vartai“

2018 m. liepos 17 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė

Neseniai atidengus Jeano-Paulio Sartre’o paminklą Nidoje išryškėjo ne tik jau nacionaline tradicija tampantis viešų skulptūrų baisumas, bet ir katastrofiškas santykis su prancūzų kalba. „A le contre le vent“ anekdotas primena dar neseną vilnietišką tendenciją kiekvieną kepyklą vadinti „boulangerie“, o drabužinę – „boutique“, ir vyninėse gerti taures namų acto. Kaip ir Šventinio bankucheno „croissant’aikrusosanai“, daugelio pažįstamų (įskaitant ir šio teksto autorę) burnose parodos „Moi, Non-Moi“ pavadinimas vėlėsi į žemaitiškas skaičiuotes (mua mua mua, bon bon bye, mummiy troll). Kai apie tai pagalvoju, matau mandariną lupančios Louise Bourgeois griežtai sučiauptas lūpas[1]. Ji netoleravo vulgaraus humoro – o mes, kartais pasityčiojantys iš „varliakalbių“, ar turime šansų įvaldyti diplomatiją ir eleganciją?

Elegancija mane ypatingai domina, ypač, kai ji painiojama su manieringumu. Louise Bourgeois (1911 – 2010), Marios Lassnig (1919 – 2014) ir Marios Helenos Vieiros da Silvos (1908 – 1992) darbų ekspozicija iš pirmo žvilgsnio atrodo tvarkinga ir subtili. Menininkių kūriniai – patrauklūs, atviri ir iškalbingi, tvarkingai įrėminti, be priekaištų sukabinti „Vartų“ galerijos erdvėse, papildomi video kūriniais ir dokumentine medžiaga. Piešinys, etiudas yra tam tikras skydas tarp savęs ir piešiamo pasaulio. Jis gali trikdyti savo elegancija ir tikslumu, arba pavergti abstrakcija ir linijų gyvybe, o svarbiausia – jį galima pasidaryti pačiam. Šiandien ši konfrontacija, įvykstanti švarioje salėje žiūrint į patogaus formato darbą, yra ypatingai stipri. Turint omenyje tai, kad menininkės popieriuje fiksavo ne akademinį, o asmeninį kanoną, siekdamos peržengti dabartinio modernizmo (o savo laiku – meninės tikrovės) ribas, galima patirti panašų malonumą kaip gerose fechtavimosi varžybose. Deja, dažnai galima pastebėti, kad kuratoriai nebežino, kaip elgtis su kūriniu, nereikalaujančiu jų intervencijos. Geri norai neleidžia jų palikti ramybėje, neapkraunant kontekstais, pasakojimais ir tuščiais judesiais, netalpinant į keistas fizines arba minties struktūras, kuriančias atvirukų stendo įspūdį. Šios problemos neišvengia ir „Moi, Non-Moi“. Bandymas kontekstualizuoti kūrinius itališkais menotyriniais terminais, apipinti skyrybos ženkliukais ir neaiškia logika išdėstytomis mėlynomis juostomis, tarsi likusiomis po statybų, labiau blaško, negu įžemina ekspoziciją. Kaip architektūra toks sprendimas nepakankamas, o kaip dekoras – nepateisinamas, nes paprasčiausiai nereikalingas. Bandant tris skirtingas ir savarankiškas praktikas įrėminti kito laikotarpio terminija ir standartine gramatika, prasišviečia manieringumo ambicija, metanti šešėlį ant elegantiško kūrinių būvio.

Taip pat blaško ir nesklandus parodos kuratoriaus Amer Abbas tekstas. Šokčiodamas tarp meno istorijos, tematikos ir asmenybių pozicijų, kuratorius nė vienos iš jų taip ir neišryškina kaip tikrosios „Parabel akademijų“ parabolės. Galima nujausti, kad tokia jungtis slypi klampioje visų šių aspektų sankirtoje – tačiau tik nujausti, nes konkreti pozicija pastraipų kratinyje neišryškėja. Peršasi mintis apie seną, bet vis išnyrantį mitą – išaukštintos moteriškos intuicijos ir pasąmoninės jungties legendą. Tą, kurioje mes visos kalbame viena nebylia kalba, susišnekame per skirtingas mokyklas ir šniokščiančius vidinius vandenis. Todėl visada galėsime susitikti tose pačiose istorijose, šeimos ir parodose. Galbūt tuo patikėjusi ir aš išžvejočiau tikrąjį parodos raktą iš savo gimdos? Nenoriu kuratoriui pripaišyti piktų kėslų arba neišmanymo. Tačiau visame, kas liečia moteris – nepamirštant, kad jos nebūtinai apibrėžiamos biologinės prigimties – iškyla ta pati problema. Ten, kur pritrūksta konkretumo, atsiranda vietos prastai ezoterikai. Ja kamšomi tiek kasdieniškiausių – motinystės, darbo, dauginimosi – tiek aptakiausių kūrybos ar teorijos diskursų tarpai. Pasaulyje, kuris prietarus praranda lėčiau nei taisykles, nutylėti kartais yra žymiai pavojingiau nei akcentuoti. Aš suprantu, kad turbūt tiesiausias atsakymas į parodos keliamus klausimus yra asmeninis susidomėjimas ir seni geri tarptautiniai ryšiai, leidžiantys skolintis kūrinius ir keistis dėmesiu. Tačiau pasigendu atidumo – tokio, kokį visos trys kūrėjos skiria savo vidiniam pasauliui, aplinkos garsams ir vaizduojamai tikrovei.

Taip atsiduriame prie etikos. Emmanuelio Levino, iš kurio pasiskolinamas ekspoziciją tituluojantis santykio principas, „moi“ yra ne šiaip aš-kaip-praeivis, o „ego“ atitinkanti sąvoka. Parodoje mums pateikiamas grynas ego su visomis savo problemomis – bet kieno jis? Kuratoriaus? Galerijos? Kažkurios iš menininkių ar visų jų kartu? Kuri pozicija atiduodama žiūrovui? Ar kūrinys verčiamas asmenybe – kas būtų gan makabriškas manevras – ar ignoruojama ir fizinė, ir diskursyvi autorių mirtis? Ši sąvoka galėtų tapti solidžiu parodos pamatu, jei būtų išsamiau analizuojama, išgryninama ir pagrindžiama. Palikta interpretacijai ji suskamba kaip dienoraščio atvartas – dailus, iškvėpintas ir turbūt užrašytas plunksna. Kitaip sakant – manieringas.

Net ir nemokėdama nei prancūziškai, nei piešti, jaučiu ypatingą džiaugsmą susidurdama su kokybiškų ir įdomių kūrinių paroda. Mėgaujuosi Lassnig klausimais apie pinigus („Ist Geld sexy?“, 1999), Vieiros da Silvos kaulų studijomis (Desenho Anatómico“, 1926) ir provokuojančią lovą primenančia švente („Un jour de fête à Sienne“, 1950), o galiausiai – ir paauglystės deivės Bourgeois „HANG ON“ (2004 m.) serija. Tačiau jų estetinė ir asmeninė prigimtis, nors ir labiau akcentuojama ekspozicijoje, daug mažiau įdomi nei radikalus potencialas ir užkoduotas pasipriešinimas. Sėkminga gynyba turi daug elegancijos, jeigu ją lydi ne poza, o darbas. Pagilinus kalbą ir žvilgsnį, parodos taip pat gali nusmailėti kaip špagos, o ne nusėsti kaip minkšti kepyklų kruasanai.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Moi, Non-Moi“ galerijoje „Vartai“ galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti su Šiuolaikinio meno centro skaityklos kolekcija ir programa.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *