Author Archives: Vaida Stepanovaitė

Pokalbis su užsidarančia Kauno galerija POST

Septynerius metus Kaune veikusi, ne tik šiam miestui, bet ir Lietuvai gerai pažįstama galerija POST neseniai paskelbė „dėl motyvacijos ir lėšų stokos, dėl miesto požiūrio į kultūrą“ nutraukianti savo veiklą. Šimtus renginių įgyvendinusi kultūros projektų erdvė buvo viena pagrindinių ir viena iš nedaugelio miesto vietų, pristatančių šiuolaikinį meną. Vasario 19 d. viešai paskelbtoje atsisveikinimo žinutėje ne tik prisiminta nuveiktų darbų gausa, bet ir atvirai prabilta apie sunkumus, patirtus gimtajame mieste plėtojant kultūrą, o galiausiai palinkėta Kaunui „netapti kičo sostine su simuliakrine kultūra“. Apie visa tai ir apie mieste kol kas liekantį plyšį Vaida Stepanovaitė kalbasi su galerijos vadovu Andriumi Pukiu.

Andriau, bendraujame nuo pat galerijos įkūrimo. Per pastarąjį galerijos gimtadienį minėjai, kad septyneri metai yra pakankamai ilgas laikas galerijai ir galbūt atėjo metas ką nors keisti. Tad kiek galerijos uždarymas susijęs su kultūrinėje aplinkoje patiriamais sunkumais, o kiek su asmeniniu noru atsinaujinti?

Per septynerius metus kiek perdegta – POST galeriją vedė tai vienas žmogus, tai du, bet viskas laikėsi ant vieno žmogaus pečių. Sudėtinga septynerius metus dirbti be atlyginimo, išeitinės išmokos irgi negausi. Pardavus galerijos patalpas ir pasikeitus nuomos sąlygoms tapo nepakeliama, tačiau patalpų klausimas galbūt mažiausiai svarbus, nes POST – ne patalpos ar pastatas, o idėja. Visa tai galima plėtoti ir be erdvės, bet nedžiugina kultūriniai kontekstai. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės puslapyje neberadau informacijos apie Kultūros ir meno tarybą, nebėra jos narių ir įstatų. Ši informacija tyliai išimta, kaip ir neliko stipendijų menininkams. Galbūt panaikins ir visą Kultūros skyrių?

Tylų stipendijų menininkams panaikinimą prieš dvejus metus (Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendijų teikimas buvo sustabdytas 2018 m. – V.S.) laikyčiau tuo momentu, kai pakito santykis tarp Kauno kultūros atstovų ir savivaldybės. Nebuvo konsultacijų su kultūros bendruomene, nebuvo pranešta, kur tas biudžetas pereis. Netekome miesto menininkams gyvybiškai svarbaus finansinio šaltinio, nes, kas gi kitas juos parems, jeigu ne miestas? Ne visi gali teikti paraiškas ir laimėti Lietuvos kultūros tarybos stipendijas.

Tačiau grįžkime prie galerijos. Gal gali papasakoti, kokia buvo pradžia ir koks tuo metu buvo Kaunas?

Viskas prasidėjo nuo noro prisidėti prie Kauno kultūrinio gyvenimo ir išplėtoti jį šiuolaikinio meno kontekste. Grįžęs iš studijų Vilniuje, mačiau to trūkumą, jis buvo jaučiamas pačiam dar studijų metais dalyvaujant parodose, studijuojant užsienyje. Tad atsiradus erdvėms Kaune pasinaudojau proga, ir taip tuos septynerius metus sėkmingai gyvavome. Į šį lauką atėjau žalias, nežinodamas, kaip rašomi projektai dėl finansavimo, tačiau buvo noras ir nuovoka, kad galima padaryti kažką įdomaus, išskirtinio.

Regis, per tuos metus išbandyta daug kelių: iš pradžių dalyvavote meno mugėje „Art Vilnius“, atstovavote menininkams, o vėliau galerija patyrė virsmą – tapo projektų erdve. Ar pats išskirtum tokius galerijos etapus?

Neišskirčiau, nes viskas nuosekliai evoliucionavo ir vienodai buvo įdomu.

Rengėte festivalius, parodas, meno studentų peržiūras. Kaune tokių erdvių nėra daug, vos keletas, dominuoja apibrėžtos paskirties institucijos, tokios kaip teatrai, muziejai, turinčios brangias ar sunkiai prieinamas patalpas. Ar projektų įvairovę laikai stiprybe?

Be abejo. Nuo pat pradžių galeriją įsivaizdavau kaip daugiafunkcinę erdvę, pristatančią įvairiausius žanrus, net teatrą ir šokį. Metų tvarkaraštį planuodavau atsiremdamas būtent į žanrų kontekstą: po fotografijos parodos buvo rodomi objektai, tuomet – videodarbai, paskui vėl grįžtama prie fotografijos ar skulptūros. O tarp parodų stengdavomės įterpti neilgalaikių performatyvių renginių ir muzikinių pasirodymų.

Jeigu Kaune pavyko įkurti tokio pobūdžio galeriją, ar galima sakyti, kad tas pirminis kontekstas visgi buvo kažkuo palankus?

 Nepasakyčiau, kad atmosfera buvo tinkama ar kad Kauno miesto savivaldybė dirbo kitaip. Galerija atsirado labiau iš vidinio noro, o ne dėl gerų kultūros lauko sąlygų. Situacija buvo panaši į šiandienę: anksčiau galbūt daugiau remdavo, tačiau iš Kauno savivaldybės gavome tikrai mažai. Einant laikui, supranti, kaip sunku, ir vis tiek varai, bet situacija į gerą pusę nesikeitė, tik blogėjo. Kai stengiesi dėl miesto, o miestas tau – nieko, motyvacija dingsta.

Garso meno renginių ciklas Corpi Sonori galerijoje POST. Arvydo Gudo nuotrauka

Ką, tavo nuomone, miestas turėjo ar turėtų daryti? Būti atviresnis kultūros projektų rėmimo atžvilgiu, remti didesnėmis sumomis? Ar būtinai viskas susiveda į finansavimą? Kaip, beje, pastaraisiais metais sekėsi su kultūros projektų finansavimu Kauno savivaldybės konkursuose?

Daug kas susiveda į finansavimą, nes lėšų stygius buvo nuolatinis galvos skausmas. Į priekį vedė tik aistra. Pastaraisiais metais Kauno savivaldybei galėjome teikti tik po vieną projektą finansavimui, todėl aukojome savo vidinius galerijos projektus, kad galėtume suteikti progą savivaldybei remti „Gallery Weekend Kaunas“. Be to, laimėjus laimėjus finansavimą vienam ar kitam projektui, neįmanoma išlaikyti tokio dydžio kultūrinės erdvės. Kai kas viešojoje erdvėje mus vadina privačia galerija ir mano, kad virinam pelną. Taip manyti klaidinga. Esame ne pelno siekianti, nevyriausybinė organizacija, arba nepriklausoma iniciatyva, kuriai įgyvendinti savo tvarkaraštį padėjo tik laimėti projektai. Visa kita dengėme asmeninėmis lėšomis, patys dirbome be atlyginimo. Skaudu ir dėl pasigirstančių klausimų – kas jūsų prašė apskritai tą daryti? Suprask, jei politikai ar biurokratai neprašė kurti kultūros, tai net nebandykit. O jie dar čia kažko nori, niekšeliai… Kultūra pagal užsakymą! Tie, kas kuria iš pašaukimo, net nebandykite kreiptis į savivaldybę, sėdite kamputyje, tai ir sėdėkit. Toks požiūris žmonių, kurie neturi nieko bendro su kultūros lauko samprata.

Skandinavijoje, įsikūrus panašioms iniciatyvoms, miestas suteikia rėmimą – biudžetą ir galimybę išlaikyti porą etatinių darbuotojų. Vienas paskutinių galerijos įgyvendintų projektų – su galerija PIIIIIAKT, Amsterdame, turinčia panašaus dydžio erdvę. Jie minėjo, kad gauna dotaciją iš miesto, ir veikia jau šešiolika metų. Įsivaizduok, kad Kaune įsikūrus „Kabinetui“ ir praėjus metams miestas būtų peržiūrėjęs jūsų veiklą ir suteikęs biudžetą, – būtumėte galėję išlaikyti darbuotojus. Manau, iki šiandien būtumėte tęsę veiklą…

Dano Aleksos solo paroda galerijoje POST. Linos Pranaitytės nuotr.

Paminėjai „Kabinetą“, dėl kurio man suprantama POST galerijos situacija. 2015 m. Kauno senamiestyje su kolege buvome įkūrusios projektų erdvę. Pirmą valstybės finansavimą pavyko gauti tik po pusantrų metų, jau iškeliant veiklą iš nuolatinių, pačių išlaikomų patalpų. Nors tokį sprendimą priėmėme dėl to, kad tuo metu jau mažai gyvenau Kaune ir norėjosi projektą pristatyti ne tik Lietuvoje (tą darome iki šiol), finansinės paramos tikrai reikėjo. Kam nėra tekę išlaikyti erdvės, nežino, kaip tai sunku.

Pakalbėkime apie POST turinį – galerijos įgyvendintus projektus. Įgyvendinote keliamečius renginių ciklus, skirtus šiuolaikinei skulptūrai („Mind the Object“), garso menui („Garso meno renginių ciklas“), analoginei fotografijai („Camera Obscura“), taip pat „Gallery Weekend Kaunas“. Kaip pavyko užauginti šiuos tęstinius projektus šimtų kitų renginių kontekste?

Juos pradėjome dar pirmais metais, mąstydami apie galerijos tvarkaraštį. Įsivaizdavau, kad galerija turėtų turėti kelis vedamuosius tęstinius projektus, be to, buvo žiūrima, ko trūksta miestui ir kas būtų įdomu. Man, kaip skulptoriui ir dirbančiam su garsu, buvo įdomu surengti „Mind the Object“ ir „Garso meno renginių ciklą“. Analoginės fotografijos projektas prasidėjo dar prieš POST galeriją – pirmoji paroda buvo surengta tuometėje „Fluxus ministerijoje“, kur ir pats turėjau studiją. Ten, beje, irgi mėginau įkurti galeriją. Savivaldybė šiuos projektus paremdavo tik kartais, ir nedidelėmis sumomis.

Šie projektai – nemažas palikimas. Kaip manai, kur toliau jie eis? Ar projektai išsivystė tiek, kad galėtų gyvuoti savo ruožtu, kažkas juos perimtų?

 Jeigu atvirai, abejoju, kad kas nors kitas perims, o pats bent metus skirsiu sau, darysiu pertrauką su viešais bendrais projektais. Ateityje galbūt atsiras naujos erdvės. Kol kas, tiesą sakant, be POST galerijos, nelabai kur yra šiuos projektus rodyti.

Paroda Mind the Object galerijoje POST. Linos Pranaitytės nuotrauka

Prieiname prie klausimo, apie kurį esame daug diskutavę – apie Šiuolaikinio meno centrą Kaune. Ar jo reikia ir kokio reikia, be to, ką tuomet daryti su erdvėmis menui Kaune? Mes, įgyvendinantys kultūros projektus Kaune, nuolatos susiduriame su erdvių, ypač tokių kaip POST galerija, trūkumu problema.

Panašu, kad Kaunas niekados to nepadarys. Kultūrininkai neturi tokių biudžetų, o savivaldybė tokio projekto tikrai neinicijuotų. Ir, be abejo, klausimas, koks poreikis, ar Kaunas identifikuoja save kaip stiprios kultūros miestą, ar ne. Kol kas atrodo, kad ne.

Erdvių trūkumas yra akivaizdus. Gal atsiras iniciatyvių kultūrininkų, kurie pasiaukos ir ką nors sukurs savo lėšomis. Bet neprisidedant miestui tokios iniciatyvos gyvuoja neilgai – kol yra entuziazmo ir aistros. Taigi vienus arba kelerius metus. O „Kaunas 2022“ („Kaunas – Europos kultūros sostinė“ – V. S.) su turimais milijonais biudžete galėtų padaryti viską – įrengti kad ir tris ŠMC ar projektų erdves. Bet, kiek žinau, vadinamieji kietieji projektai neplanuojami ir turbūt tai nėra prioritetas.

Tomo Martišauskio solo paroda Habas galerijoje POST. Linos Pranaitytės nuotrauka

Viena yra įkurti erdvę, kita – kas joje bus pristatoma, kas paskui ją finansiškai išlaikys, nes tokie projektai, kaip ir tavo minėtasis, yra laikini. Kaip žinome, ne visuomet pavyksta išsilaikyti iš šviežios erdvės sukurto kapitalo.

Vėlgi turėtų prisidėti miestas – skirti biudžetą. Juk ŠMC irgi pats neišsilaiko.

Jei jau kalbame apie erdves Kaune, aptarkime POST galerijos iniciatyva gimusį projektą „Gallery Weekend Kaunas“. Projektu norėta parodyti Kauno kultūrinio lauko veiklas ir erdves. Paskutinio GWK metu pristatėme daugiau nepriklausomų, nedidelės apimties meninių iniciatyvų įvairovę mieste. Šiemet projektas turi pertrauką refleksijai visų miesto pokyčių sūkuryje. Kaip manai, jeigu šios nedidelės iniciatyvos taptų tęstinės ir kokybiškai atstovautų šiuolaikiniam menui, galbūt tai būtų Kauno stiprybė vietoj didelių institucijų – kaip neaiškaus likimo idėja dėl Kauno ŠMC? Galvojant apie aktyvų turinį mieste, daug kas iš tiesų atsiremia į meno programų studentus. Jų kūrybą matei pristatydamas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentų peržiūras galerijoje. Galbūt jie galėtų pradėti daugiau veiklų?

„Gallery Weekend Kaunas“ yra geras projektas ir jį reikėtų tęsti. Tačiau ką turime parodyti Kaune? Tavo minėtas tęstinumas galėtų būti, tačiau, pavyzdžiui, VDA KF Skulptūros katedra nyksta, tai nėra menininkų gamykla, kaip turėtų būti. Apskritai kultūros erdvių kontekste daug kalbama apie prieinamumo didinimą įvairioms auditorijų grupėms, tačiau viskas daroma per aplinkui: jeigu nėra turinio, nėra ir ką rodyti, o į turinį investicijų nėra. Priešingai – Kaune panaikintos stipendijos, kurios ir leistų kurti tą turinį. O mažesnės iniciatyvos, manau, yra labai svarbios miesto kultūriniam audiniui ir miestas turėtų jas palaikyti. NVO Kaune neturi jokio miesto palaikymo.

Gerai pastebėjai: jeigu nėra stipendijų, nėra ir rėmimo naujų kūrinių įgyvendinimui ir pristatymui miesto parodose, festivaliuose. Tuomet visa atsakomybė krinta ant kultūros organizacijų, iniciatyvų, kurios turi išlaikyti patalpas, darbuotojus ir visus metus generuoti turinį, tačiau reikalinga simbiozė.

Būtent, nes per metus pora valstybės finansuotų projektų savaime nepadengia nei visų metų nuomos, nei komunalinių mokesčių, nei buhalterijos ar atlyginimų. Išeina užburtas ratas.

Kalbėjome apie kitas kultūrines erdves Kaune. Kokį santykį su jomis ir su menininkais pavyko sukurti galerijai?

Su menininkais tikrai pavyko, daug įdomių jų pristatėme. Tačiau iš Kauno – mažuma, buvo gal tik keletas jų parodų, dauguma menininkų – iš Vilniaus ir užsienio. Kaune trūksta menininkų. Su erdvėmis taip pat palaikėme gerus santykius, darėme bendrų projektų. Kaip pameni, ruošiantis GWK 2019, stengėmės ateiti į kiekvieną erdvę ir pasikalbėti su kolegomis apie jų situaciją. Toks bendravimas tikrai padėjo vieniems kitus suprasti.

Esame partneriai su Vytauto Didžiojo universitetu ir Kauno dailės gimnazija, jos mokiniai čia gynėsi baigiamuosius darbus. Biudžetininkų ir nepriklausomų erdvių santykis yra paprastas: vieni turi biudžetus, kiti – ne.

Tavo minėtas projektas „Kaunas 2022“ – šiuo metu viena didžiausių kultūros institucijų mieste. Pusė miesto jame dalyvauja didžiuliu tempu, o menininkai, kaip ir POST galerija, kol kas įsitraukė vangiau. Ar įžvelgtum atstumo pojūtį mieste? O gal tai vertini kaip sisteminę Kauno kultūrinio gyvenimo problemą? Kaip galerija jautėsi šiame kontekste?

Nuo pat pradžių projekto „Kaunas 2022“ vadovai akcentavo, kad „art is just a tiny part of culture“ („menas yra tik mažytė kultūros dalis“), o ir jų vis didėjančioje komandoje, kiek žinau, nėra nė vieno menininko. Tačiau galbūt jų projektas labiau orientuotas į bendruomenių pritraukimą, socialinius projektus, savireklamą, o ne į kultūrininkus ar menininkus. Todėl yra tas atstumo pojūtis.

Pagal apibrėžimą „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ yra politinis, iš viršaus nuleistas projektas, turintis rėmus ir prioritetus. Todėl, manau, jie nėra laisvi elgtis kaip nori, ir tai suprantama.

Vis akcentuoji, kad reikia finansinio savivaldybės ir valstybės palaikymo, tačiau prieštarauji biurokratijai kultūroje. Kokia tavo nuomonė apie šią sankirtą, ar yra vidurys?

Galbūt galima paklausti kitaip: kaip nebiurokratinius projektus turėtų remti biurokratija? Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės skyriuje dirba biurokratai, kurie rūpinasi kultūra, tad jie galėtų sukurti ir mechanizmus, kaip būtų galima investuoti į nepriklausomą kultūrą ir meną ir kad jis neturėtų atitikti kažkokio prioriteto. Kad galėtum būti laisvas savo esybe ir sudaryti norimą programą. Reikia, kad būtų sugalvotas mechanizmas, kaip palaikyti iš apačios kylančius projektus.

 Mes, kultūros kūrėjai, negalime sugalvoti už politikus, kaip mus paremti. Jiems trūksta supratimo, jog kultūra iš apačios yra kultūros viršūnės. Savivaldybė to nesupranta – atiduodi visą širdį, tačiau paramos nėra, ir tuomet nebėra motyvacijos kurti miestui. Kultūrai buvo sumažintas finansavimas miesto lėšomis, ir dar iš šių lėšų remiami komerciniai pramoginiai renginiai. Konkurse „Kauno akcentai“ pusę milijono eurų laimėjo „Vytis“. Kauno kaip miesto mentalitetas yra buitinis, todėl ir nebuvo pasipriešinimo. Žmonės balsuoja už tuos, kurie išlygins šaligatvius. Nėra kam pasakyti, kad kažkas blogai.

Kipro Dubausko paroda 36 kambariai POST galerijoje. Luko Mykolaičio nuotrauka

Na, miesto gyventojas, kuriam kultūra nėra artima, taip ir balsuoja. Tiesiog šiuo metu Kauno kultūrinis gyvenimas tapatinamas su projektu „Kaunas 2022“, kurį reikia įgyvendinti miesto ir kitomis lėšomis, todėl menkiau su tuo susijęs gyventojas toliau to nežiūri.

Daug kam atrodo, kad „Kaunas 2022“ yra visa Kauno kultūra, o ne tik jos dalis. Savivaldybė šiam projektui 2019 metais skyrė milijoną eurų, o visiems kitiems Kauno kultūros operatoriams skirta apie penki šimtai tūkstančių eurų, lyg visas Kauno kultūrinis laukas būtų perpus mažesnis už vieną projektą. Žinoma, tai jau patvirtinti biudžetai ir mechanizmas įsivažiavęs, tad viskas kaip ir normalu, tik dydžių neatitikimas visiems bado akis.

Ir baigiant – ar viso šito sukūryje galerija per tuos metus įgyvendino turėtus tikslus?

Tikslai tikrai pasiekti, nes norėta parodyti kuo daugiau įdomių, gerų projektų ir kūrinių. Tai puikiai pavyko, esu patenkintas. Septyneri metai tokiomis, kaip kalbėjome, sąlygomis yra geras laiko tarpas, gal net per ilgas.

Nuotrauka viršuje: Žilvino Landzbergo paroda Paslėpta Saulė galerijoje POST. Luko Mykolaičio nuotrauka

 

Begriūnant laikui. Evitos Vasiljevos ir Dan Walwin paroda „Town at Edge of Garden at Edge of Town” galerijoje POST

Parodoje „Town at Edge of Garden at Edge of Town” („Miestelis sodo pakrašty, pakrašty miestelio”) pristatomi menininkai Evita Vasiljeva ir Dan Walwin, gyvenantys ir dirbantys tarp Amsterdamo ir kiekvienas tarp savo gimtųjų šalių – Latvijos ir Didžiosios Britanijos. Tai yra jų pirmoji dueto paroda kartu, veikusi galerijoje POST, penktajame biurų pastato aukšte, viename iš Kauno centro vidinių kiemų. Paroda įvyko kaip tęstinio bendradarbiavimo tarp kuratoriaus Audriaus Pociaus ir Amsterdamo parodų erdvės P/////AKT rezultatas, kurio pradžia buvo prieš metus ten surengta Antano Gerliko ir Lauros Kaminskaitės dueto paroda.

Parodą siūloma skaityti kino kalba, tyrinėjančia naratyvumo kūrimo procesus tarp objektyvių ir subjektyvių pasaulių. Ir ten, tarp dviejų kadrų mūsų laukia epifanija dar vienas, nematomas kadras. Šis procesas yra be galo sudėtingas, kadangi, viena vertus, matai tekančius vaizdus, tačiau, kita vertus, ir kontrastus, pauzes ir prieštaravimus tarp šių vaizdų. Po kurio laiko žiūrovas ar žiūrovė, atsispirdama nuo vaizdų, kuriuos mato ekrane, ima kurti savuosius ir taip atsiranda antrasis filmas. Ta ir yra tikrasis filmas.[1] Parodos įžangos rėmu tapusi ištrauka iš Alexander Thomas interviu su kūrėju Alexander Kluge, kalba apie kinematografijos pagrindą – montažą, kuris nelyg filmo architektūra sujungia kontrastus ir prieštaras. Žiūrovas kviečiamas patirti ir pačią parodą kaip montažą, sekant atviromis trajektorijomis tarp objektų ir reikšmių, ir atrasti ją ne kaip priešais esantį objektą, o savo, kaip žiūrovo mintyje. Anot Kluge, būtent čia, o ne ekrane, kinas ir egzistuoja. Žiūrovui, o ne filmo medžiagiškumui tapus dėmesio subjektu, erdvės konstrukcija atsiduria griūties ir iš to kylančių naujų realybių akivaizdoje, atliepiant ir parodos kaip įtampų ir neatitikčių lauko konstruktą.

Savo kūryboje, Walwin dėlioja savitos logikos struktūras. Jo video kūrinyje Mission place (2019), nebylus varpas velkamas per smėlį, vandenį ir palmių pripildytą orą; o varpai gaudžia neįvardytoje urbanistinėje vietovėje. Fragmentuotus vaizdus lydi urbanistinio nykimo kadrų sekos, kuriose statybviečių liekanas baigia praryti gamta, vis išnyrant prisiminimus saugantiems daiktams. Čia nesiūloma aiškaus naratyvo, virpanti akis fokusuoja ir išfokusuoja pabirus filmo momentus, ir žiūrovui telieka pasitikėti jos vedama istorija. Viename iš interviu Walwin, Prahos šiuolaikinio meno centre neseniai pristatęs ir šitoje parodoje matomą darbą, išdavė, jog savo video kūriniuose taiko parodos logiką[2]; Čia iškylant parodos kaip montažo įvaizdžiui. Walwin darbuose išryškinamos prieštaros, per tai atrandant savo kalbą – perklojant nejaukias tylas triukšmingu vaizdu, ar ramumai skambant trikdančiais garsais – ir šiose nesupratimų jungtyse ieškant parodos.

Menininkas sugretina darbą fizinėje ir virtualioje parodos erdvėje su sodo kūrimu, kurio įvaizdis pasirodo ir čia. Pasak menininko, atėjusysis į sodą netenka sprendimų galios. Sodą suvokiant kaip taisyklių vediną, žmogaus apgyvendintą sistemą, į kurią netikėtai įsibrauna nekontroliuojami elementai – tampant momentu, kuriame prasideda augimo procesas. Walwino ir Vasiljevos kūriniai susitinka būtent šioje linijoje, tarp užsimezgimo ir išnykimo, šioje dar neužpildytoje virsmo erdvėje, lydimoje laiko griūties.

Klajonė, pasirodanti sunkesne, nei tikėtasi iš pradžių, pasisuka Vasiljevos spekuliatyvaus apleisto miestovaizdžio link, sukurto iš If Told Correctly, It Will Center On Me (2019) betoninių struktūrų. Tai ir didingi, ir lengvasvoriai du šešiakampio formos objektai, paremti metalo vamzdžiais ant medinių plokščių su vos įskaitomu žodžių junginiu. Jų visuma apvilkta jutiminiu medžiagiškumu – per porėtus, nelygius, netobulus paviršius, neslepiančius produkcijos eigos. Norint išvysti kitą objektų pusę, lankytojais turi pralįsti pro voro kojas primenančią armatūrą, kyšančią iš betono, šiam veiksmui sukeliant netikėtą nelyg varpo skambesį, girdėtą ir kitame šios parodos kūrinyje. Kauno kontekste betonas yra tapęs net kiek fetišizuojama medžiaga, iš kurios pastatyta modernistinė praeitis, ir iš kurios perkuriama šiandieninė socialinė miesto tapatybė, apie ką Vasiljeva užsimena ir kituose savo darbuose. Skaitant kūrinį būtent tokioje architektūrinėje aplinkoje, iškyla svetimumo jausmas, tarsi vaikščiojimas po pažįstamą, tačiau irstančią medžiagišką žemę, ir jaučiant irimo artumą visu kūnu, ypač – nešantis mintį, jog šios betono struktūros įgyvendintos jau žinant, kad po parodos bus sunaikintos.

Nors supriešinami per skirtingų medijų pasirinkimą, abu menininkai vienu kūriniu dalyvauja svetimos žemės vaizdinio kūrime. Tarp menininkų pasidalytas galerijos erdves jungia ant sienų priklijuoti popieriniai koliažai Contact Sheets (2019), supinantys sustabdytos kino juostos medžiagą, išsilydžiusią į masę iš automobilių, drabužių, statybviečių, ir kitų objektų. Vasiljevai būdinga mėlyna spalva vienur pasirodo kaip tušti rėmai, kitur, susilieja su minėtais juodai-baltais vaizdais. Čia atminty iškyla Bradley Eros aprašytas slaptas kino miegas (the secret sleep of cinema) – kuomet netyčiom prisnūdus vidury filmo, žiūrovo galvoje nevalingai pradeda kurtis šiam filmui alternatyvūs scenarijai ir estetika, užpildantys trumpam praleistų vaizdų sekos naratyvą. Vienas kitą perklojantys kadrai kūrinyje Contact Sheets veikia kaip tie alternatyvūs irties scenarijai, kuriuose vaizdų bangos susikaupia prabėgančiuose prisiminimuose. Eros tai vadina dalyvaujamuoju kino papildiniu kaip būdu konstruoti efemerišką realybę, vėlgi grįžtant prie to, kaip kuriame santykį su paroda per montažą.

Apie pastarąjį, jau cituotame interviu su Kluge, jis kalba ne kaip apie techniką, bet apie principą, padedantį „pažinti pasaulio prieštaras, jo įvairovę ir daugialypumą”[3]. Aplankyti miestelį sodo pakrašty, pakrašty miestelio, pasitelkus Kluge žodžius, turbūt tai ir yra – priimti nežinią ir neapibrėžtumą, pasirodantį ir pranykstantį momentą, ir kurti savo algoritmą, nuolatos lydimą anti-algoritmo.

Paroda Town at Edge of Garden at Edge of Town veikė galerijoje POST rugsėjo 15 d. – spalio 13 d. Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

[1] http://thirdrailquarterly.org/alexander-kluge/

[2] https://cca.fcca.cz/en/galleries/cursor-gallery/2/dan-walwin-true-place/

[3] http://thirdrailquarterly.org/alexander-kluge/

Techno-optimizmo grimasos. Jakub Choma paroda „Resilience” projektų erdvėje „Editorial”

Jakub Choma yra slovakų menininkas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Prahoje. Ši sostinė jau yra netikėtai tapusi vienu naujausių Europos židinių, plėtojančių gerai atpažįstamą, posthumanistinės ateities įkvėptą estetiką vizualiųjų menų bei muzikos scenose. Menininkas aktvyviausiai veikia Čekijos ir Vengrijos meno laukuose, taip pat per pastaruosius kelis metus kūrybą yra pristatęs ir kituose Europos miestuose. „Resilience” yra pirmoji Chomos personalinė paroda Baltijos šalyse, tačiau ne pirmasis pasirodymas – jo darbus praeitais metais buvo galima išvysti grupinėje parodoje Rygos projektų erdvėje „427”.

„Editorial” erdvėje Choma sukūrė totalų, globalų, besilydantį chaosą kaip techno-kapitalistinio pasaulio distiliaciją. Parodoje matomi abstraktūs objektai, primenantys variklius, reklamines lentas, ir žmogaus dydžio mikroschemas. Skirtingo dydžio asambliažai sudaryti iš pjauto plastiko dalių, medienos, supresuotų žemių, grandinėlių, atspaudų bei dviejų nedidelių ekranų, atliepiančių prietaisus, suslapstytus šių konstrukcijų viduriuose; su liekanomis ir nuolaužomis, pabirusiomis aplink. Visa tai išryškėja kaip alternatyvios realybės mutacijos, kaip kažkas, besismelkiantis į dabartį iš distopiškos utopiškos ateities (terminą skolinantis iš Franco „Bifo” Berardi).

Techno-optimism gone wrong.

 Kubricko filmas Dr Strangelove rėmėsi teoretinės fizikos specialisto Edwardo Tellerio satyra – asmens, apie kurį buvo sakyta, jog jis „pateikė tai, kas laikytina karo problemos Greičiausiu Technologiniu Problemų Sprendimu (Techno-Fix)… Vandenilinę Bombą”. Daugelis vis dar tiki šia technologino problemų sprendimo galia (solutionism); labiausiai tai siekia įtvirtinti informaciniai milžinai kaip Google ar Facebook, kurie kraunasi techno-kapitalą žadėdami visa ko pataisymą – net jeigu niekas to ir neprašė. Tai jau yra tapę mūsų laikų paradigma, kuomet kontra-technologijos vistiek diegiamos kaip atsakas pažangioms technologijoms, Žemei atnešusioms ekologines, socialines, ekonomines negandas.

Visa tai matant, visai nenuostabu, jog techno-optimizmas jau išsisėmė. Paroda lyg suponuoja tą patį, perkeliant galią nuo žmogiškojo iki nežmogiškojo. Šioje paradigmoje galima stebėti, kaip žmogus praranda ekonominę vertę, ir, remiantis, techno-kapitalistine logika, taip yra išstumiamas iš ekosistemos.

Berardi, apkaltinantis transhumanistinę utopiją tiesiog reprodukuojant Dekartišką dualizmą, visai neseniai teigė, jog „technologijų dalyvavimas kapitalistinėse lenktynėse paradoksaliai paklojo kelią Gamtos taisyklių sugrįžimui: natūralios atrankos principui. Filosofinė Darvinizmo mokslo esmė pralaužė etinės-politinės autonomijos sukurtus suvaržymus ir priedangas – suvaržymus kaip humanizmo palikimą.”[1]

Post-skaitmeninę romantiką patiriančios mechaninės beždžionės, taip reprodukuojančios jau nykstančios rūšies socialines konvencijas. Chomos „Resiliense” techno-sapno naratyvas, Natalijos Serkovos aprašytas parodos tekste, kuria įtraukų bei, šiuo metu, jau ir itin artimą, pasakojimą.

Šiame Chomos naratyve, žmogus yra pasklidęs dalimis jam svetimoje aplinkoje, nelyg nebereikalinga, funkciją praradusi medžiaga. Kaip iki to prieita? Techno-sistemos – tai ne ekosistemos, jeigu tikėsime šiandieninėmis technologinėmis mantromis. Sistemos, sukurtos palaikyti tik vienos rūšies gyvybę, negalima vadinti eko– savybes turinčia tarpusavio mainų sistema. Techno-sistemose viena rūšis turi išnykti, kad kitos vešėtų ir mistų sisteminėmis naudomis. Surytos Chomos būtybės, sudarytos iš derva dengtų, žemėmis užpildytų plastiko liekanų, kuriose įmontuoti technologiniai prietaisai, pažymi žmogiškajį poveikį, naikinanį save patį kaip nereikalingą šalutinį produktą.

Ekranuose matomi žodžiai PERMANENCE (pastovumas) ir MAINTENANCE (palaikymas). Teksto įvedimas į objektus yra pasikartojantis Chomos kūrybos motyvas, kaip būdas pateikti gan atviras užuominas į supančius meta-naratyvus (pavyzdžiui, žodžiai THINK OF YOURSELF AS A PIECE OF EQUIPMENT, IF YOU LIKE., parodoje Stepping on a Lego, 2018-taisiais). Berardi yra nusakęs pastovumą kaip dispozityvo dalį, technologinį prietaisą, ar aparatą, produkuojantį generatyvų procesą, kuo galėtų būti įvardinta ir televizija; kaip nuolatinė reakcijos ir mutuojančios realybės kūrėją.

Mutuojanti tinkliškų objektų realybė Chomos parodoje „Resilience” leidžia pažvelgti į ateitį išankstiniu būdu, kaip į jau įvykusią. Pastovumas neapleidžia; naujųjų techno-sistemų palaikymas priklauso tiems, kas liks paskutiniai. Jau tapo aišku, jog tai nebūsime mes.

Išsamų fotoreportažą iš Jakub Choma parodos „Editorial“ erdvėje galite peržiūrėti čia.

[1] https://www.e-flux.com/journal/98/257322/sensitive-consciousness-and-time-against-the-transhumanist-utopia/

Svarstymas apie apgavystės etiką ir estetiką: Tomo Martišauskio paroda „Habas“ POST galerijoje


Per apgavystės etiką ir estetiką. Taip būtų galima nubrėžti Tomo Martišauskio parodos „Habas” galerijoje POST Kaune vektorius – reikšmes ir kryptis edvėje, tinkle subėgančias į telktuvą ar išsilakstančias per šakotuvą [1]. Habas tai barbarizmas, netaisyklingas vertinys iš anglų kalbos, nusakantis dvikryptį judėjimą tinkle, iš– ir į–. Autorius užduoda pirmąją minklę parodai.

Perteklinis iliuzijos kūrimas per manipuliacines medijas, rodos, pasirinktas sąmoningai. Kiekvienas objektas – kūriniai, anotacija, dieninis geltonas filtras ant langų – užima savo individualų reikšmių lauką, kuriame gali egzistuoti pats vienas ir, kartu, reikšti visą parodą. Erdvė pripildoma kopijų, jų kopijų ir steigiama kaip realybės reprodukcija, sukonstruota iš ankstesnėse parodose jau dalyvavusių, ir iš Nidos meno kolonijos atkeliavusių kūrinių.

Nidoje trumpai gyvenusio Tomo Mano „Avantiūristo Franko Kriuko prisipažinimai” perskaitomi kaip dalinė sąsaja su parodos rezultatu – knyga perversta autoriui reziduojant Nidos meno kolonijoje. Prisipažinimai, išsakomi avantiūristo, norom nenorom įmes abejonės krislą į kiekvieną istoriją ir vers abejoti pateikiama įvykių seka ir jų pagrįstumu. Tokią avantiūrą siūlo ir autorius, parodos aprašymą sukurpęs tarsi neeiliuotą poemą apie melo dėsnį, čia pat to ir išsiginant. Jei Epimenidas sako, kad jis visuomet meluoja, ar jis meluoja? Parodoje tai tik susitarimo reikalas – nors žiūrovas suvokia, jog jį bandoma apgauti, bet apsimes to nežinantis ir tik tokiomis sąlygomis paroda gali įvykti.

Iliuzija veikia tik ją išlaikant, tačiau kyla įtarimas, kad pavykusi fikcija taps tikresne už realybę, o vizija – išsipildžiusia pranašyste. Kaip artefaktinis povaizdis parodoje pasiveja apgavystės įrankiai – projekcija, šešėlis, ekranas, holografinė inscenizacija, atspaudai, struktūra, levitatorius, foto objektas, filtras, draperija, iliustracija – kuriantys absoliutinę fikciją. Jeigu artefaktas – stebėjimo rezultate susidariusi klaida, nenatūrali nuosėda, galinti nuvesti į klaidingą stebimo reiškinio interpretaciją, ar parodoje gali nutikti klaidingas stebėjimas ir jo rezultatai?

Paroda, dienos metu perleista per geltoną filtrą, tampa ir amedžiagiška, ir, kap autorius nusakė, aprocesualia. Kopijų vektoriai suvienodėja ir referuoja į save. Per spalvinį vizualinį dirgiklį perfiltruojama ir parodos patirtis, ir vaizdas už galerijos langų, tik spėliojant, kuriai iš šių realybių šis filtras reikalingas labiau.

Tomo Martišauskio „Habas” pats veikia kaip jame eksponuojamas levituojantis objektas, šokčiojantis tarsi jau minėto Epimenido paradokso lapelis. Vienoje pusėje užrašyta, kad teiginys kitoje pusėje teisingas, kitoje lapelio pusėje atrandama, ją apvertus pamatysime klaidingą teiginį. Prasmių laukas kuriasi šioje sąlyginėje, žmogui itin pažinioje apgavystės būsenoje, kurią priimame kaip duotybę, mums žinomą dar iš Platono olos alegorijos, nupieštos ir viename iš parodos kūrinių. Išvirkščiomis apčiuopiamos realybės pusėmis suręstas parodos erdvėlaikis palieka žiūrovą patį spręsti, kuria apgavystės kryptimi nusekti.

Tomo Martišauskio paroda „Habas” galerijoje POST Kaune veikia iki gruodžio 2 d.

[1] šakotuvas, 2. telktuvas (žvaigždinio jungimo įtaisas tinklo centre), angl. hub.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Konkursas paminklui kaip paminklas konkursui

Basanaviciaus konkursas_4

Likus tik metams 2018–tųjų, Lietuva pradeda gyventi pasirengimu artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui. Iki šiol daugelį metų dūlėję nacionalinio pasididžiavimo įprasminimo klausimai yra sprendžiami dideliu greičiu, šiose lenktynėse neišvengiamai dalyvaujant politinės valdžios struktūrų atstovams. Kultūros laukas stebi, kaip sostinės viešosios erdvės patiria priverstinę skulptūrizaciją dėl plačiosios visuomenės, jos grupių ar privačių asmenų interesų. Pastaruoju metu buvo iškilęs ne vienas meno viešojoje erdvėje klausimas – nuo niekaip nesibaigiančių konkursų skulptūrai Lukiškių aikštėje, Petro Cvirkos paminklo, iki vadinamosios Vilniaus angelizacijos. O naujausias, kurioziniu spėjęs tapęs atvejis – bandymas atrasti tinkamą skulptūrą Dr. Jonui Basanavičiui, stovėsiančiai aikštėje prie Nacionalinės filharmonijos Vilniuje.

Šiemet, sausio 13 dieną Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje bei žiniasklaidoje pasirodė Vilniaus miesto savivaldybės rengiamo konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui rezultatai. Konkurso rengėjai jį pristato taip: „Tokio konkurso sostinės savivaldybė dar nebuvo skelbusi – sukurti ir pastatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui aikštėje prie Nacionalinės filharmonijos kviečiamos geriausios skulptorių ir architektų pajėgos, ir tai bus pats atviriausias viešas konkursas, pagaliau užbaigsiantis dešimtmečius trukusias diskusijas dėl paminklo vienam iškiliausių Lietuvos veikėjų.” [http://www.vilnius.lt/index.php?249247988].

2016 metų spalio 10 dieną paskelbtas konkursas siekia dar 2014 metų pabaigą, kuomet prasidėjo pirmieji svarstymai apie būtinybę paminklu įamžinti vadinamąjį tautos patriarchą. Per tą laikotarpį keitėsi šį darbą galintys ar norintys atlikti asmenys, paminklui skirta vieta, kol, galiausiai, atsakomybę prisiėmė Vilniaus miesto savivaldybė, bendradarbiaujant su Dailininkų ir Architektų sąjungomis. Konkurse dalyvavo 16 skulptorių ir architektų komandų, pateikusių savo idėjas paminklui ir aikštės įrengimui. Idėjas vertina Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, VGTU, VU, savivaldybės atstovai. Komisijoje dalyvauja ir vienas Vilniaus dailės akademijos dėstytojas – architektas prof. dr. Algimantas Mačiulis, bet VDA Skulptūros katedros ar kitų meno kūrėjų sąjungų atstovų joje nėra. Dr. Jono Basanavičiaus paminklo sukūrimo ir pastatymo Vilniuje darbų koordinavimo komisijai vadovauja Algirdas Butkevičius, su kurio palaiminimu Lukiškių aikštėje planuojama įgyvendinti didelio mastelio Vyčio skulptūra, taip pat reikalaujanti atskiro aptarimo.

Basanaviciaus konkursas_5

Apžvelgus pasiūlymus sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui, galima teigti, kad tai dar kartą įrodo vietinio meno lauko neįgalumą pristatyti šiuolaikiniame kontekste vertintiną viešąjį meną, bei nusako krizinę atminties įprasminimo situaciją. Anoniminių dalyvių kūriniai grąžina žiūrovą ne vienu dešimtmečiu atgal ir nesiūlo naujų, aktualių pažinimo strategijų. Konkurso aprašyme nurodoma, jog „idėjos vertinamos pagal skaidrius ir aiškius kriterijus: skulptūros idėjinių–plastinių sprendimų meninę kokybę, idėjos originalumą, kontekstualumą – skulptūros ir architektūros sprendinių ansambliškumą ir dermę su istorine aplinka, bei projekto ekonominį pagrįstumą.” [http://www.vilnius.lt/index.php?249247988] Deja, beveik visiems konkursiniams kūriniams šie kriterijai per aukšti.

Paradoksalu, jog konkursas, kilęs dėl poreikio pateikti aktualesnę dabartiniam laikotarpiui skulptūrą, tik dar kartą įrodė iki šiol išlikusį prisirišimą prie tradicionalizmo. Pirmasis bandymas įamžinti Dr. Joną Basanavičių taipogi sukėlė neigiamas reakcijas. Buvo siūloma išdidinti tarpukario meto kūrėjo Rapolo Jakimavičiaus eskizą, vaizduojantį minimą asmenybę rūpintojėlio poza, parimusį ant skydo. Deja, aptariamo konkurso dalyviai netoli nužengė nuo šio įvaizdžio, ir pasiūlė konservatyvias, realistinio vaizdo, jau dabar atrodančias nugyventai, skulptūras. Net šešios J. Basanavičiaus figūros sėdi sostuose ar kėdėse, daugiau nei pusė – iškeltos ant pjedestalo. Iškalbinga, kad vienas pasiūlymas yra beveik tiksli paminklo Dr. Jonui Basanavičiui, stovinčio Vilkaviškyje, kartotė – akylesnis žiūrovas atkreips dėmesį, kad skulptoriaus Antano Žukausko 1996 metų ir anonimo 2017 metų skulptūros skiriasi nežymiai. Ar Vilniui reikalinga dar viena bežadė skulptūra, galinti atsidurti bet kuriame Lietuvos taške ir bet kuriuo laikotarpiu, bandanti įtikti beveidei miniai, tad, tiesiog – pasiklydusi idėjiniame ir erdviniame kontekste? Konkurse dalyvavusių skulptorių manymu, visuomenei arba konkurso rengėjams, skubantiems įvykdyti Vyriausybės numatytą skulptūrų normatyvą, tiek užtenka.

Basanaviciaus konkursas_2

2017 metų sausio 19 dieną žiniasklaidoje išplito „Viešas pareiškimas dėl paminklo Jonui Basanavičiui konkurso rezultatų”, kurį parengė meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Modernaus meno centras. Po pareiškimu pasirašę kultūros profesionalai prašo neskirti žadėtų premijų konkurso dalyviams ir „pripažinti, kad meniniu požiūriu konkursas nepavyko”, įtraukiant daugiau kūrėjų. [https://artnews.lt/viesas-pareiskimas-del-paminklo-jonui-basanaviciui-konkurso-rezultatu-40330]. Vilniaus miesto savivaldybė, viešai sureagavusi į pareiškimą, pranešė apie tęsiamą konkursą, o jo dalyviai ir jų kolegos viešojoje erdvėje toliau aktyviai užsiima oponavimu pasirodžiusiam nepasitenkinimui darbų kokybe.

Kultūros lauke profesionalaus meno kūrėjai ir vertintojai, deja, dažnai turi silpniausią balsą priimant svarbius, politiniame lygmenyje aktualius sprendimus. Kylantis klausimas dėl konkurso paminklui Dr. Jonui Basanavičiui įgyvendinti sąlygų tinkamumo ir pasiūlymų adekvatumo lieka neišgirstas. O juk konkursas skulptūrai Lukiškių aikštėje vyko net keturis kartus, ir visus keturis kartus pasiūlymai buvo atmesti. Paskutinis Kultūros ministerijos konkursas dėl meninės idėjos projektų Lietuvos laisvės kovotojų atminimui įamžinti Lukiškių aikštėje Vilniuje buvo paskelbtas 2012 metais, tačiau nugalėjusio kūrinio ten nepamatysime. Konkursas skelbtas neįvykusiu dėl Lietuvos patriotinės nevyriausybinės organizacijos, besikreipusios į Seimą, spaudimo, argumentuojant, esą, nepakankamu dalyvaujančių kūrinių meniniu lygiu ir nejautrumu idėjinei, istorinei aplinkai. Akivaizdu, jog šiuolaikinio meno profesionalų bendruomenė, turinti tik viešumo įrankį, nėra pajėgi įtikinti Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės atstovų dėl konkurso Dr. Jonui Basanavičiui tvarkos pakeitimo.

Basanaviciaus konkursas_1

Kodėl turime tokius konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui pateiktų kūrinių rezultatus? Žinoma, palaikantys tokias skulptūros tradicionalizmo formas bei konkurse dalyvavę kūrėjai klausia, kodėl kritikuojantys menininkai patys netapo dalyviais. Adekvačių šiuolaikiniam kontekstui autorių menką susidomėjimą monumentalaus Valstybinės reikšmės kūrinio įgyvendinimu galimai lemia praeities šleifas, besivelkantis paskui tokio pobūdžio konkursus. Užsakovas, suformuota komisija, kurioje nėra šiuolaikinio meno lauką atstovaujančių kūrėjų, galimai nurodo monumentalaus kūrinio poreikį, kurio patenkinti dažnas menininkas neapsiims. Kitas trukdis – techninės konkurso sąlygos, užkirtusios kelią ketinančioms dalyvauti profesionalų komandoms, kurių prašymai šias sąlygas koreguoti buvo atmesti. Taip sudarytos galimybės tik siauresniam ratui dalyvių, tarp kurių jauniems kūrėjams šansų debiutuoti taipogi nedaug.

Pabaigai, sunku patikėti, kad kai kurie konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui pasiūlymai nebuvo tiesiog ironiška protesto forma. Politinėse struktūrose jaučiama desperatiška būtinybė žutbūt paminklą – bet kokį – įgyyvendinti, vietoje galimybės nieko nestatyti, o ieškoti kitokių atminties įprasminimo meninių išeičių. Galbūt ateityje galėtų įvykti sutarimas dėl kokybinio matmens, galinčio paneigti dabar esančius įrodymus, kad negebame formuoti viešosios erdvės. Kitaip, permetinėjant atsakomybę dėl įpaminklinimo vis kitam subjektui, neįgaliam atstovauti šiuolaikinės skulptūros reprezentacijos ir nepasimesti meninio diskurso posūkiuose, Lietuvos atminties įamžinimas ir liks skaudžiu kliuviniu.

Basanavicius

Visus pasiūlymus Dr. Jono Basanavičiaus paminklui galite peržiūrėti čia.

Archyvas archyve arba atvaizdo atvaizdas. Personalinė Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Performansų archyvas“ Jonavoje

tamoseviciute8

Archyvo sąvoka aiškinama dviem būdais – žiūrint į tai arba kaip į instituciją, kurioje laikomi dokumentai, arba kaip į sukauptų dokumentų visumą, leidžiančią panaršyti po praeities klodus, susisteminti informaciją ir padaryti tam tikras išvadas iš pirminių šaltinių. Per šiuos apibūdinimus galeriją taip pat galima apibrėžti kaip archyvą, kaupiančią, tiriančią ir tvarkančią įvairius menininko užfiksuotus dokumentus, kurie dabartyje liudija apie būtojo laiko išraiškas. Paroda, savaime  esanti menininko kūrybiniu archyvu tampa kultūrinės liaudies edukacija, leidžiančia suvokti vykusius ir vykstančius meno procesus.

Nagrinėti archyvą nuteikė Vaidos Tamoševičiūtės personalinė paroda pavadinimu „Performansų archyvas“ galerijoje „Homo Ludens“ ir paskatino bandyti nepaklysti nepažymėtu Jonavos kritikos maršrutu.  Parodos parinktys, apibrėžiančios menininkės kūrybinį laikotarpį nuo pirmo performanso „Prisimenu Agnės Jonkutės kūrinį „I remember all my lovers“ 2007 m. (tačiau neapimant priešpaskutinio „Ryšiai“, atlikto neseniai VDU galerijos „101“ gimtadienio proga) transliuoja labai asmeninį požiūrį į globalius dalykus. Kaip parodos anotacijoje rašė menotyrininkė Dovilė Stirbytė, „Nors performansuose neretai – pačios menininkės būsenų savirefleksijos, tačiau jie apima, nagrinėja ir aktualizuoja universalias bendražmogiškas temas bei problemas: meilę, susvetimėjimą, neištikimybę, savižalą ir kt.“, matomas 14-oje dokumentacijų, papildytų įvairių autorių garso takeliais. Mano manymu, minėta citata geriausiai apibūdina visus dokumentus, kurių atskiras nagrinėjimas tolimesniame lauke iš parodos visumos perspektyvos taptų dar ketvirtuoju suvokimo etapu, pergromuluotu per skirtingas medijas ir kritinius požiūrius.

„Homo Ludens“ galerijoje narstant eksponatais virtusius performansus nevalingai kryžminosi kelias, tapęs sunkiai fiksuojama klajone po labai ribotos erdvės patalpą dėl struktūruoto orientyro nebuvimo nei pagal datą, nei pagal kitą kriterijų ant sienų ar tekste, kuriame buvo galima perskaityti kiekvieno darbo apibūdinimą. Nors tai kertasi su archyvo kontekstu, tai galima būtų traktuoti ir kaip tikslingą intenciją – parodos pagrindiniu dėmesio tašku tapo pati autorė, čia pat atliekanti performansą ir semantiškai. Jis suliejo kelių metų darbus, stetoskopu lankytojams leidžiant paklausyti autorės širdies dūžius ir vainikavo šią parodą asmeniškumo motyvu. O pagal kuratorių Igną Gleixner – taip pat tapo edukacine priemone, skirta atklydusiems pamirštuoju kritikos maršrutu visgi gyvai ir be trilypių klodų pamatyti, kas ir kodėl yra performansas

Specifinė performansų parods  išraiška tapo mano pakeliui į Jonavą ir parodoje svarstyta priešprieša, kuri piršo „atvaizdo atvaizdo“ sąvoką, paminėtą ir pačios parodos autorės Vaidos Tamoševičiūtės. Siekiant suteikti galimybę įvertinti parodos dokumentaciją, beveik kiekviename eksponate buvo sugretintos  kelios medijos garsinė , vaizdinė  ir tekstinė išraiškos  kaip atitinkama grupinė struktūra, skirta suvokti buvusio performanso vyksmą. Taip žiūrovas yra paliekamas su  performanso kaip jutiminio veiksmo daiktiniu įrodymu, permąstančiu jį per naują subjektyvią medijos pateiktį, sukurtą dokumentuojančio asmens. Būtent performanso tapsmas nauju dariniu leidžia perprasti kadaise atliktą veiksmą, tačiau per labai subjektyvią prizmę, taigi „atvaizdo atvaizdas“ patenka į trečią suvokimo etapą, kuris tiesiogiai koreliuoja su pirminiu vaizdu, tačiau kartu ir negrįžtamai pakinta.

Galiausiai, bandant nuspręsti, kokią sąvoką taikyčiau parodos kaip archyvo apibrėžimui, iškilo dar vieno semantinio išskaidymo šansas, atsispiriant nuo specifinės performanso archyvo parodos – dokumentų visumą skirstant pagal valstybinę arba asmeninę reikšmę.

Šios struktūrinės dokumentacijos apraiška nemaršrutinėje Jonavoje paskatino atrasti adekvačios parodos Lietuvoje pavyzdį. Tinkamiausias palyginimui būtų menotyrininkės Daivos Citvarienės 2009 m. kuruota Lietuvos meno grandų „Post Ars“ dokumentacinė paroda „POST ARS_20_KONTEKSTAI“ (kurios eksponatų dalį sudarė performansų bei hepeningų video) atlikta su ta pačia edukacine archyvine misija, kaip ir Vaidos Tamoševičiūtės. Tačiau, remiantis minėtomis sąvokomis, apibrėžimai tampa skirtingi dėl kultūrinių konotacijų ir konteksto. „Post Ars“ atveju įšokama į valstybinės reikšmės archyvo stalčių, kurį atvertus galima būtų išskaityti daug šurmulio sukėlusių avangardistų veiklos apžvalgas ir jų indėlį į dabartinį Lietuvos meninį kapitalą, o Vaidos Tamoševičiūtės parodą kol kas atsargiai įdėti po asmeninio dokumentų rinkinio sąvoka, archyvu archyve ir atvaizdo atvaizdu apipavidalinančia nueitą kūrybinės veiklos etapą bei laukti ateinančių performansų.

Akimirkos iš Vaidos Tamoševičiūtės parodos Jonavoje atidarymo:

tamoseviciute5 tamoseviciute2 tamoseviciute11 tamoseviciute10 tamoseviciute7 tamoseviciute1 tamoseviciute3 tamoseviciute6 tamoseviciute9

Nuotraukos: Vaida Tamoševičiūtė ir Aurelija Taločkaitė.