Techno-optimizmo grimasos. Jakub Choma paroda „Resilience” projektų erdvėje „Editorial”

Jakub Choma yra slovakų menininkas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Prahoje. Ši sostinė jau yra netikėtai tapusi vienu naujausių Europos židinių, plėtojančių gerai atpažįstamą, posthumanistinės ateities įkvėptą estetiką vizualiųjų menų bei muzikos scenose. Menininkas aktvyviausiai veikia Čekijos ir Vengrijos meno laukuose, taip pat per pastaruosius kelis metus kūrybą yra pristatęs ir kituose Europos miestuose. „Resilience” yra pirmoji Chomos personalinė paroda Baltijos šalyse, tačiau ne pirmasis pasirodymas – jo darbus praeitais metais buvo galima išvysti grupinėje parodoje Rygos projektų erdvėje „427”.

„Editorial” erdvėje Choma sukūrė totalų, globalų, besilydantį chaosą kaip techno-kapitalistinio pasaulio distiliaciją. Parodoje matomi abstraktūs objektai, primenantys variklius, reklamines lentas, ir žmogaus dydžio mikroschemas. Skirtingo dydžio asambliažai sudaryti iš pjauto plastiko dalių, medienos, supresuotų žemių, grandinėlių, atspaudų bei dviejų nedidelių ekranų, atliepiančių prietaisus, suslapstytus šių konstrukcijų viduriuose; su liekanomis ir nuolaužomis, pabirusiomis aplink. Visa tai išryškėja kaip alternatyvios realybės mutacijos, kaip kažkas, besismelkiantis į dabartį iš distopiškos utopiškos ateities (terminą skolinantis iš Franco „Bifo” Berardi).

Techno-optimism gone wrong.

 Kubricko filmas Dr Strangelove rėmėsi teoretinės fizikos specialisto Edwardo Tellerio satyra – asmens, apie kurį buvo sakyta, jog jis „pateikė tai, kas laikytina karo problemos Greičiausiu Technologiniu Problemų Sprendimu (Techno-Fix)… Vandenilinę Bombą”. Daugelis vis dar tiki šia technologino problemų sprendimo galia (solutionism); labiausiai tai siekia įtvirtinti informaciniai milžinai kaip Google ar Facebook, kurie kraunasi techno-kapitalą žadėdami visa ko pataisymą – net jeigu niekas to ir neprašė. Tai jau yra tapę mūsų laikų paradigma, kuomet kontra-technologijos vistiek diegiamos kaip atsakas pažangioms technologijoms, Žemei atnešusioms ekologines, socialines, ekonomines negandas.

Visa tai matant, visai nenuostabu, jog techno-optimizmas jau išsisėmė. Paroda lyg suponuoja tą patį, perkeliant galią nuo žmogiškojo iki nežmogiškojo. Šioje paradigmoje galima stebėti, kaip žmogus praranda ekonominę vertę, ir, remiantis, techno-kapitalistine logika, taip yra išstumiamas iš ekosistemos.

Berardi, apkaltinantis transhumanistinę utopiją tiesiog reprodukuojant Dekartišką dualizmą, visai neseniai teigė, jog „technologijų dalyvavimas kapitalistinėse lenktynėse paradoksaliai paklojo kelią Gamtos taisyklių sugrįžimui: natūralios atrankos principui. Filosofinė Darvinizmo mokslo esmė pralaužė etinės-politinės autonomijos sukurtus suvaržymus ir priedangas – suvaržymus kaip humanizmo palikimą.”^[1]

Post-skaitmeninę romantiką patiriančios mechaninės beždžionės, taip reprodukuojančios jau nykstančios rūšies socialines konvencijas. Chomos „Resiliense” techno-sapno naratyvas, Natalijos Serkovos aprašytas parodos tekste, kuria įtraukų bei, šiuo metu, jau ir itin artimą, pasakojimą.

Šiame Chomos naratyve, žmogus yra pasklidęs dalimis jam svetimoje aplinkoje, nelyg nebereikalinga, funkciją praradusi medžiaga. Kaip iki to prieita? Techno-sistemos – tai ne ekosistemos, jeigu tikėsime šiandieninėmis technologinėmis mantromis. Sistemos, sukurtos palaikyti tik vienos rūšies gyvybę, negalima vadinti eko– savybes turinčia tarpusavio mainų sistema. Techno-sistemose viena rūšis turi išnykti, kad kitos vešėtų ir mistų sisteminėmis naudomis. Surytos Chomos būtybės, sudarytos iš derva dengtų, žemėmis užpildytų plastiko liekanų, kuriose įmontuoti technologiniai prietaisai, pažymi žmogiškajį poveikį, naikinanį save patį kaip nereikalingą šalutinį produktą.

Ekranuose matomi žodžiai PERMANENCE (pastovumas) ir MAINTENANCE (palaikymas). Teksto įvedimas į objektus yra pasikartojantis Chomos kūrybos motyvas, kaip būdas pateikti gan atviras užuominas į supančius meta-naratyvus (pavyzdžiui, žodžiai THINK OF YOURSELF AS A PIECE OF EQUIPMENT, IF YOU LIKE., parodoje Stepping on a Lego, 2018-taisiais). Berardi yra nusakęs pastovumą kaip dispozityvo dalį, technologinį prietaisą, ar aparatą, produkuojantį generatyvų procesą, kuo galėtų būti įvardinta ir televizija; kaip nuolatinė reakcijos ir mutuojančios realybės kūrėją.

Mutuojanti tinkliškų objektų realybė Chomos parodoje „Resilience” leidžia pažvelgti į ateitį išankstiniu būdu, kaip į jau įvykusią. Pastovumas neapleidžia; naujųjų techno-sistemų palaikymas priklauso tiems, kas liks paskutiniai. Jau tapo aišku, jog tai nebūsime mes.

Išsamų fotoreportažą iš Jakub Choma parodos „Editorial“ erdvėje galite peržiūrėti čia.

^[1] https://www.e-flux.com/journal/98/257322/sensitive-consciousness-and-time-against-the-transhumanist-utopia/