Pokalbis su užsidarančia Kauno galerija POST

Septynerius metus Kaune veikusi, ne tik šiam miestui, bet ir Lietuvai gerai pažįstama galerija POST neseniai paskelbė „dėl motyvacijos ir lėšų stokos, dėl miesto požiūrio į kultūrą“ nutraukianti savo veiklą. Šimtus renginių įgyvendinusi kultūros projektų erdvė buvo viena pagrindinių ir viena iš nedaugelio miesto vietų, pristatančių šiuolaikinį meną. Vasario 19 d. viešai paskelbtoje atsisveikinimo žinutėje ne tik prisiminta nuveiktų darbų gausa, bet ir atvirai prabilta apie sunkumus, patirtus gimtajame mieste plėtojant kultūrą, o galiausiai palinkėta Kaunui „netapti kičo sostine su simuliakrine kultūra“. Apie visa tai ir apie mieste kol kas liekantį plyšį Vaida Stepanovaitė kalbasi su galerijos vadovu Andriumi Pukiu.

Andriau, bendraujame nuo pat galerijos įkūrimo. Per pastarąjį galerijos gimtadienį minėjai, kad septyneri metai yra pakankamai ilgas laikas galerijai ir galbūt atėjo metas ką nors keisti. Tad kiek galerijos uždarymas susijęs su kultūrinėje aplinkoje patiriamais sunkumais, o kiek su asmeniniu noru atsinaujinti?

Per septynerius metus kiek perdegta – POST galeriją vedė tai vienas žmogus, tai du, bet viskas laikėsi ant vieno žmogaus pečių. Sudėtinga septynerius metus dirbti be atlyginimo, išeitinės išmokos irgi negausi. Pardavus galerijos patalpas ir pasikeitus nuomos sąlygoms tapo nepakeliama, tačiau patalpų klausimas galbūt mažiausiai svarbus, nes POST – ne patalpos ar pastatas, o idėja. Visa tai galima plėtoti ir be erdvės, bet nedžiugina kultūriniai kontekstai. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės puslapyje neberadau informacijos apie Kultūros ir meno tarybą, nebėra jos narių ir įstatų. Ši informacija tyliai išimta, kaip ir neliko stipendijų menininkams. Galbūt panaikins ir visą Kultūros skyrių?

Tylų stipendijų menininkams panaikinimą prieš dvejus metus (Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendijų teikimas buvo sustabdytas 2018 m. – V.S.) laikyčiau tuo momentu, kai pakito santykis tarp Kauno kultūros atstovų ir savivaldybės. Nebuvo konsultacijų su kultūros bendruomene, nebuvo pranešta, kur tas biudžetas pereis. Netekome miesto menininkams gyvybiškai svarbaus finansinio šaltinio, nes, kas gi kitas juos parems, jeigu ne miestas? Ne visi gali teikti paraiškas ir laimėti Lietuvos kultūros tarybos stipendijas.

Tačiau grįžkime prie galerijos. Gal gali papasakoti, kokia buvo pradžia ir koks tuo metu buvo Kaunas?

Viskas prasidėjo nuo noro prisidėti prie Kauno kultūrinio gyvenimo ir išplėtoti jį šiuolaikinio meno kontekste. Grįžęs iš studijų Vilniuje, mačiau to trūkumą, jis buvo jaučiamas pačiam dar studijų metais dalyvaujant parodose, studijuojant užsienyje. Tad atsiradus erdvėms Kaune pasinaudojau proga, ir taip tuos septynerius metus sėkmingai gyvavome. Į šį lauką atėjau žalias, nežinodamas, kaip rašomi projektai dėl finansavimo, tačiau buvo noras ir nuovoka, kad galima padaryti kažką įdomaus, išskirtinio.

Regis, per tuos metus išbandyta daug kelių: iš pradžių dalyvavote meno mugėje „Art Vilnius“, atstovavote menininkams, o vėliau galerija patyrė virsmą – tapo projektų erdve. Ar pats išskirtum tokius galerijos etapus?

Neišskirčiau, nes viskas nuosekliai evoliucionavo ir vienodai buvo įdomu.

Rengėte festivalius, parodas, meno studentų peržiūras. Kaune tokių erdvių nėra daug, vos keletas, dominuoja apibrėžtos paskirties institucijos, tokios kaip teatrai, muziejai, turinčios brangias ar sunkiai prieinamas patalpas. Ar projektų įvairovę laikai stiprybe?

Be abejo. Nuo pat pradžių galeriją įsivaizdavau kaip daugiafunkcinę erdvę, pristatančią įvairiausius žanrus, net teatrą ir šokį. Metų tvarkaraštį planuodavau atsiremdamas būtent į žanrų kontekstą: po fotografijos parodos buvo rodomi objektai, tuomet – videodarbai, paskui vėl grįžtama prie fotografijos ar skulptūros. O tarp parodų stengdavomės įterpti neilgalaikių performatyvių renginių ir muzikinių pasirodymų.

Jeigu Kaune pavyko įkurti tokio pobūdžio galeriją, ar galima sakyti, kad tas pirminis kontekstas visgi buvo kažkuo palankus?

 Nepasakyčiau, kad atmosfera buvo tinkama ar kad Kauno miesto savivaldybė dirbo kitaip. Galerija atsirado labiau iš vidinio noro, o ne dėl gerų kultūros lauko sąlygų. Situacija buvo panaši į šiandienę: anksčiau galbūt daugiau remdavo, tačiau iš Kauno savivaldybės gavome tikrai mažai. Einant laikui, supranti, kaip sunku, ir vis tiek varai, bet situacija į gerą pusę nesikeitė, tik blogėjo. Kai stengiesi dėl miesto, o miestas tau – nieko, motyvacija dingsta.

Garso meno renginių ciklas Corpi Sonori galerijoje POST. Arvydo Gudo nuotrauka

Ką, tavo nuomone, miestas turėjo ar turėtų daryti? Būti atviresnis kultūros projektų rėmimo atžvilgiu, remti didesnėmis sumomis? Ar būtinai viskas susiveda į finansavimą? Kaip, beje, pastaraisiais metais sekėsi su kultūros projektų finansavimu Kauno savivaldybės konkursuose?

Daug kas susiveda į finansavimą, nes lėšų stygius buvo nuolatinis galvos skausmas. Į priekį vedė tik aistra. Pastaraisiais metais Kauno savivaldybei galėjome teikti tik po vieną projektą finansavimui, todėl aukojome savo vidinius galerijos projektus, kad galėtume suteikti progą savivaldybei remti „Gallery Weekend Kaunas“. Be to, laimėjus laimėjus finansavimą vienam ar kitam projektui, neįmanoma išlaikyti tokio dydžio kultūrinės erdvės. Kai kas viešojoje erdvėje mus vadina privačia galerija ir mano, kad virinam pelną. Taip manyti klaidinga. Esame ne pelno siekianti, nevyriausybinė organizacija, arba nepriklausoma iniciatyva, kuriai įgyvendinti savo tvarkaraštį padėjo tik laimėti projektai. Visa kita dengėme asmeninėmis lėšomis, patys dirbome be atlyginimo. Skaudu ir dėl pasigirstančių klausimų – kas jūsų prašė apskritai tą daryti? Suprask, jei politikai ar biurokratai neprašė kurti kultūros, tai net nebandykit. O jie dar čia kažko nori, niekšeliai… Kultūra pagal užsakymą! Tie, kas kuria iš pašaukimo, net nebandykite kreiptis į savivaldybę, sėdite kamputyje, tai ir sėdėkit. Toks požiūris žmonių, kurie neturi nieko bendro su kultūros lauko samprata.

Skandinavijoje, įsikūrus panašioms iniciatyvoms, miestas suteikia rėmimą – biudžetą ir galimybę išlaikyti porą etatinių darbuotojų. Vienas paskutinių galerijos įgyvendintų projektų – su galerija PIIIIIAKT, Amsterdame, turinčia panašaus dydžio erdvę. Jie minėjo, kad gauna dotaciją iš miesto, ir veikia jau šešiolika metų. Įsivaizduok, kad Kaune įsikūrus „Kabinetui“ ir praėjus metams miestas būtų peržiūrėjęs jūsų veiklą ir suteikęs biudžetą, – būtumėte galėję išlaikyti darbuotojus. Manau, iki šiandien būtumėte tęsę veiklą…

Dano Aleksos solo paroda galerijoje POST. Linos Pranaitytės nuotr.

Paminėjai „Kabinetą“, dėl kurio man suprantama POST galerijos situacija. 2015 m. Kauno senamiestyje su kolege buvome įkūrusios projektų erdvę. Pirmą valstybės finansavimą pavyko gauti tik po pusantrų metų, jau iškeliant veiklą iš nuolatinių, pačių išlaikomų patalpų. Nors tokį sprendimą priėmėme dėl to, kad tuo metu jau mažai gyvenau Kaune ir norėjosi projektą pristatyti ne tik Lietuvoje (tą darome iki šiol), finansinės paramos tikrai reikėjo. Kam nėra tekę išlaikyti erdvės, nežino, kaip tai sunku.

Pakalbėkime apie POST turinį – galerijos įgyvendintus projektus. Įgyvendinote keliamečius renginių ciklus, skirtus šiuolaikinei skulptūrai („Mind the Object“), garso menui („Garso meno renginių ciklas“), analoginei fotografijai („Camera Obscura“), taip pat „Gallery Weekend Kaunas“. Kaip pavyko užauginti šiuos tęstinius projektus šimtų kitų renginių kontekste?

Juos pradėjome dar pirmais metais, mąstydami apie galerijos tvarkaraštį. Įsivaizdavau, kad galerija turėtų turėti kelis vedamuosius tęstinius projektus, be to, buvo žiūrima, ko trūksta miestui ir kas būtų įdomu. Man, kaip skulptoriui ir dirbančiam su garsu, buvo įdomu surengti „Mind the Object“ ir „Garso meno renginių ciklą“. Analoginės fotografijos projektas prasidėjo dar prieš POST galeriją – pirmoji paroda buvo surengta tuometėje „Fluxus ministerijoje“, kur ir pats turėjau studiją. Ten, beje, irgi mėginau įkurti galeriją. Savivaldybė šiuos projektus paremdavo tik kartais, ir nedidelėmis sumomis.

Šie projektai – nemažas palikimas. Kaip manai, kur toliau jie eis? Ar projektai išsivystė tiek, kad galėtų gyvuoti savo ruožtu, kažkas juos perimtų?

 Jeigu atvirai, abejoju, kad kas nors kitas perims, o pats bent metus skirsiu sau, darysiu pertrauką su viešais bendrais projektais. Ateityje galbūt atsiras naujos erdvės. Kol kas, tiesą sakant, be POST galerijos, nelabai kur yra šiuos projektus rodyti.

Paroda Mind the Object galerijoje POST. Linos Pranaitytės nuotrauka

Prieiname prie klausimo, apie kurį esame daug diskutavę – apie Šiuolaikinio meno centrą Kaune. Ar jo reikia ir kokio reikia, be to, ką tuomet daryti su erdvėmis menui Kaune? Mes, įgyvendinantys kultūros projektus Kaune, nuolatos susiduriame su erdvių, ypač tokių kaip POST galerija, trūkumu problema.

Panašu, kad Kaunas niekados to nepadarys. Kultūrininkai neturi tokių biudžetų, o savivaldybė tokio projekto tikrai neinicijuotų. Ir, be abejo, klausimas, koks poreikis, ar Kaunas identifikuoja save kaip stiprios kultūros miestą, ar ne. Kol kas atrodo, kad ne.

Erdvių trūkumas yra akivaizdus. Gal atsiras iniciatyvių kultūrininkų, kurie pasiaukos ir ką nors sukurs savo lėšomis. Bet neprisidedant miestui tokios iniciatyvos gyvuoja neilgai – kol yra entuziazmo ir aistros. Taigi vienus arba kelerius metus. O „Kaunas 2022“ („Kaunas – Europos kultūros sostinė“ – V. S.) su turimais milijonais biudžete galėtų padaryti viską – įrengti kad ir tris ŠMC ar projektų erdves. Bet, kiek žinau, vadinamieji kietieji projektai neplanuojami ir turbūt tai nėra prioritetas.

Tomo Martišauskio solo paroda Habas galerijoje POST. Linos Pranaitytės nuotrauka

Viena yra įkurti erdvę, kita – kas joje bus pristatoma, kas paskui ją finansiškai išlaikys, nes tokie projektai, kaip ir tavo minėtasis, yra laikini. Kaip žinome, ne visuomet pavyksta išsilaikyti iš šviežios erdvės sukurto kapitalo.

Vėlgi turėtų prisidėti miestas – skirti biudžetą. Juk ŠMC irgi pats neišsilaiko.

Jei jau kalbame apie erdves Kaune, aptarkime POST galerijos iniciatyva gimusį projektą „Gallery Weekend Kaunas“. Projektu norėta parodyti Kauno kultūrinio lauko veiklas ir erdves. Paskutinio GWK metu pristatėme daugiau nepriklausomų, nedidelės apimties meninių iniciatyvų įvairovę mieste. Šiemet projektas turi pertrauką refleksijai visų miesto pokyčių sūkuryje. Kaip manai, jeigu šios nedidelės iniciatyvos taptų tęstinės ir kokybiškai atstovautų šiuolaikiniam menui, galbūt tai būtų Kauno stiprybė vietoj didelių institucijų – kaip neaiškaus likimo idėja dėl Kauno ŠMC? Galvojant apie aktyvų turinį mieste, daug kas iš tiesų atsiremia į meno programų studentus. Jų kūrybą matei pristatydamas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentų peržiūras galerijoje. Galbūt jie galėtų pradėti daugiau veiklų?

„Gallery Weekend Kaunas“ yra geras projektas ir jį reikėtų tęsti. Tačiau ką turime parodyti Kaune? Tavo minėtas tęstinumas galėtų būti, tačiau, pavyzdžiui, VDA KF Skulptūros katedra nyksta, tai nėra menininkų gamykla, kaip turėtų būti. Apskritai kultūros erdvių kontekste daug kalbama apie prieinamumo didinimą įvairioms auditorijų grupėms, tačiau viskas daroma per aplinkui: jeigu nėra turinio, nėra ir ką rodyti, o į turinį investicijų nėra. Priešingai – Kaune panaikintos stipendijos, kurios ir leistų kurti tą turinį. O mažesnės iniciatyvos, manau, yra labai svarbios miesto kultūriniam audiniui ir miestas turėtų jas palaikyti. NVO Kaune neturi jokio miesto palaikymo.

Gerai pastebėjai: jeigu nėra stipendijų, nėra ir rėmimo naujų kūrinių įgyvendinimui ir pristatymui miesto parodose, festivaliuose. Tuomet visa atsakomybė krinta ant kultūros organizacijų, iniciatyvų, kurios turi išlaikyti patalpas, darbuotojus ir visus metus generuoti turinį, tačiau reikalinga simbiozė.

Būtent, nes per metus pora valstybės finansuotų projektų savaime nepadengia nei visų metų nuomos, nei komunalinių mokesčių, nei buhalterijos ar atlyginimų. Išeina užburtas ratas.

Kalbėjome apie kitas kultūrines erdves Kaune. Kokį santykį su jomis ir su menininkais pavyko sukurti galerijai?

Su menininkais tikrai pavyko, daug įdomių jų pristatėme. Tačiau iš Kauno – mažuma, buvo gal tik keletas jų parodų, dauguma menininkų – iš Vilniaus ir užsienio. Kaune trūksta menininkų. Su erdvėmis taip pat palaikėme gerus santykius, darėme bendrų projektų. Kaip pameni, ruošiantis GWK 2019, stengėmės ateiti į kiekvieną erdvę ir pasikalbėti su kolegomis apie jų situaciją. Toks bendravimas tikrai padėjo vieniems kitus suprasti.

Esame partneriai su Vytauto Didžiojo universitetu ir Kauno dailės gimnazija, jos mokiniai čia gynėsi baigiamuosius darbus. Biudžetininkų ir nepriklausomų erdvių santykis yra paprastas: vieni turi biudžetus, kiti – ne.

Tavo minėtas projektas „Kaunas 2022“ – šiuo metu viena didžiausių kultūros institucijų mieste. Pusė miesto jame dalyvauja didžiuliu tempu, o menininkai, kaip ir POST galerija, kol kas įsitraukė vangiau. Ar įžvelgtum atstumo pojūtį mieste? O gal tai vertini kaip sisteminę Kauno kultūrinio gyvenimo problemą? Kaip galerija jautėsi šiame kontekste?

Nuo pat pradžių projekto „Kaunas 2022“ vadovai akcentavo, kad „art is just a tiny part of culture“ („menas yra tik mažytė kultūros dalis“), o ir jų vis didėjančioje komandoje, kiek žinau, nėra nė vieno menininko. Tačiau galbūt jų projektas labiau orientuotas į bendruomenių pritraukimą, socialinius projektus, savireklamą, o ne į kultūrininkus ar menininkus. Todėl yra tas atstumo pojūtis.

Pagal apibrėžimą „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ yra politinis, iš viršaus nuleistas projektas, turintis rėmus ir prioritetus. Todėl, manau, jie nėra laisvi elgtis kaip nori, ir tai suprantama.

Vis akcentuoji, kad reikia finansinio savivaldybės ir valstybės palaikymo, tačiau prieštarauji biurokratijai kultūroje. Kokia tavo nuomonė apie šią sankirtą, ar yra vidurys?

Galbūt galima paklausti kitaip: kaip nebiurokratinius projektus turėtų remti biurokratija? Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės skyriuje dirba biurokratai, kurie rūpinasi kultūra, tad jie galėtų sukurti ir mechanizmus, kaip būtų galima investuoti į nepriklausomą kultūrą ir meną ir kad jis neturėtų atitikti kažkokio prioriteto. Kad galėtum būti laisvas savo esybe ir sudaryti norimą programą. Reikia, kad būtų sugalvotas mechanizmas, kaip palaikyti iš apačios kylančius projektus.

 Mes, kultūros kūrėjai, negalime sugalvoti už politikus, kaip mus paremti. Jiems trūksta supratimo, jog kultūra iš apačios yra kultūros viršūnės. Savivaldybė to nesupranta – atiduodi visą širdį, tačiau paramos nėra, ir tuomet nebėra motyvacijos kurti miestui. Kultūrai buvo sumažintas finansavimas miesto lėšomis, ir dar iš šių lėšų remiami komerciniai pramoginiai renginiai. Konkurse „Kauno akcentai“ pusę milijono eurų laimėjo „Vytis“. Kauno kaip miesto mentalitetas yra buitinis, todėl ir nebuvo pasipriešinimo. Žmonės balsuoja už tuos, kurie išlygins šaligatvius. Nėra kam pasakyti, kad kažkas blogai.

Kipro Dubausko paroda 36 kambariai POST galerijoje. Luko Mykolaičio nuotrauka

Na, miesto gyventojas, kuriam kultūra nėra artima, taip ir balsuoja. Tiesiog šiuo metu Kauno kultūrinis gyvenimas tapatinamas su projektu „Kaunas 2022“, kurį reikia įgyvendinti miesto ir kitomis lėšomis, todėl menkiau su tuo susijęs gyventojas toliau to nežiūri.

Daug kam atrodo, kad „Kaunas 2022“ yra visa Kauno kultūra, o ne tik jos dalis. Savivaldybė šiam projektui 2019 metais skyrė milijoną eurų, o visiems kitiems Kauno kultūros operatoriams skirta apie penki šimtai tūkstančių eurų, lyg visas Kauno kultūrinis laukas būtų perpus mažesnis už vieną projektą. Žinoma, tai jau patvirtinti biudžetai ir mechanizmas įsivažiavęs, tad viskas kaip ir normalu, tik dydžių neatitikimas visiems bado akis.

Ir baigiant – ar viso šito sukūryje galerija per tuos metus įgyvendino turėtus tikslus?

Tikslai tikrai pasiekti, nes norėta parodyti kuo daugiau įdomių, gerų projektų ir kūrinių. Tai puikiai pavyko, esu patenkintas. Septyneri metai tokiomis, kaip kalbėjome, sąlygomis yra geras laiko tarpas, gal net per ilgas.

Nuotrauka viršuje: Žilvino Landzbergo paroda Paslėpta Saulė galerijoje POST. Luko Mykolaičio nuotrauka