Begriūnant laikui. Evitos Vasiljevos ir Dan Walwin paroda „Town at Edge of Garden at Edge of Town” galerijoje POST

2019 m. spalio 26 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Vaida Stepanovaitė

Parodoje „Town at Edge of Garden at Edge of Town” („Miestelis sodo pakrašty, pakrašty miestelio”) pristatomi menininkai Evita Vasiljeva ir Dan Walwin, gyvenantys ir dirbantys tarp Amsterdamo ir kiekvienas tarp savo gimtųjų šalių – Latvijos ir Didžiosios Britanijos. Tai yra jų pirmoji dueto paroda kartu, veikusi galerijoje POST, penktajame biurų pastato aukšte, viename iš Kauno centro vidinių kiemų. Paroda įvyko kaip tęstinio bendradarbiavimo tarp kuratoriaus Audriaus Pociaus ir Amsterdamo parodų erdvės P/////AKT rezultatas, kurio pradžia buvo prieš metus ten surengta Antano Gerliko ir Lauros Kaminskaitės dueto paroda.

Parodą siūloma skaityti kino kalba, tyrinėjančia naratyvumo kūrimo procesus tarp objektyvių ir subjektyvių pasaulių. Ir ten, tarp dviejų kadrų mūsų laukia epifanija dar vienas, nematomas kadras. Šis procesas yra be galo sudėtingas, kadangi, viena vertus, matai tekančius vaizdus, tačiau, kita vertus, ir kontrastus, pauzes ir prieštaravimus tarp šių vaizdų. Po kurio laiko žiūrovas ar žiūrovė, atsispirdama nuo vaizdų, kuriuos mato ekrane, ima kurti savuosius ir taip atsiranda antrasis filmas. Ta ir yra tikrasis filmas.[1] Parodos įžangos rėmu tapusi ištrauka iš Alexander Thomas interviu su kūrėju Alexander Kluge, kalba apie kinematografijos pagrindą – montažą, kuris nelyg filmo architektūra sujungia kontrastus ir prieštaras. Žiūrovas kviečiamas patirti ir pačią parodą kaip montažą, sekant atviromis trajektorijomis tarp objektų ir reikšmių, ir atrasti ją ne kaip priešais esantį objektą, o savo, kaip žiūrovo mintyje. Anot Kluge, būtent čia, o ne ekrane, kinas ir egzistuoja. Žiūrovui, o ne filmo medžiagiškumui tapus dėmesio subjektu, erdvės konstrukcija atsiduria griūties ir iš to kylančių naujų realybių akivaizdoje, atliepiant ir parodos kaip įtampų ir neatitikčių lauko konstruktą.

Savo kūryboje, Walwin dėlioja savitos logikos struktūras. Jo video kūrinyje Mission place (2019), nebylus varpas velkamas per smėlį, vandenį ir palmių pripildytą orą; o varpai gaudžia neįvardytoje urbanistinėje vietovėje. Fragmentuotus vaizdus lydi urbanistinio nykimo kadrų sekos, kuriose statybviečių liekanas baigia praryti gamta, vis išnyrant prisiminimus saugantiems daiktams. Čia nesiūloma aiškaus naratyvo, virpanti akis fokusuoja ir išfokusuoja pabirus filmo momentus, ir žiūrovui telieka pasitikėti jos vedama istorija. Viename iš interviu Walwin, Prahos šiuolaikinio meno centre neseniai pristatęs ir šitoje parodoje matomą darbą, išdavė, jog savo video kūriniuose taiko parodos logiką[2]; Čia iškylant parodos kaip montažo įvaizdžiui. Walwin darbuose išryškinamos prieštaros, per tai atrandant savo kalbą – perklojant nejaukias tylas triukšmingu vaizdu, ar ramumai skambant trikdančiais garsais – ir šiose nesupratimų jungtyse ieškant parodos.

Menininkas sugretina darbą fizinėje ir virtualioje parodos erdvėje su sodo kūrimu, kurio įvaizdis pasirodo ir čia. Pasak menininko, atėjusysis į sodą netenka sprendimų galios. Sodą suvokiant kaip taisyklių vediną, žmogaus apgyvendintą sistemą, į kurią netikėtai įsibrauna nekontroliuojami elementai – tampant momentu, kuriame prasideda augimo procesas. Walwino ir Vasiljevos kūriniai susitinka būtent šioje linijoje, tarp užsimezgimo ir išnykimo, šioje dar neužpildytoje virsmo erdvėje, lydimoje laiko griūties.

Klajonė, pasirodanti sunkesne, nei tikėtasi iš pradžių, pasisuka Vasiljevos spekuliatyvaus apleisto miestovaizdžio link, sukurto iš If Told Correctly, It Will Center On Me (2019) betoninių struktūrų. Tai ir didingi, ir lengvasvoriai du šešiakampio formos objektai, paremti metalo vamzdžiais ant medinių plokščių su vos įskaitomu žodžių junginiu. Jų visuma apvilkta jutiminiu medžiagiškumu – per porėtus, nelygius, netobulus paviršius, neslepiančius produkcijos eigos. Norint išvysti kitą objektų pusę, lankytojais turi pralįsti pro voro kojas primenančią armatūrą, kyšančią iš betono, šiam veiksmui sukeliant netikėtą nelyg varpo skambesį, girdėtą ir kitame šios parodos kūrinyje. Kauno kontekste betonas yra tapęs net kiek fetišizuojama medžiaga, iš kurios pastatyta modernistinė praeitis, ir iš kurios perkuriama šiandieninė socialinė miesto tapatybė, apie ką Vasiljeva užsimena ir kituose savo darbuose. Skaitant kūrinį būtent tokioje architektūrinėje aplinkoje, iškyla svetimumo jausmas, tarsi vaikščiojimas po pažįstamą, tačiau irstančią medžiagišką žemę, ir jaučiant irimo artumą visu kūnu, ypač – nešantis mintį, jog šios betono struktūros įgyvendintos jau žinant, kad po parodos bus sunaikintos.

Nors supriešinami per skirtingų medijų pasirinkimą, abu menininkai vienu kūriniu dalyvauja svetimos žemės vaizdinio kūrime. Tarp menininkų pasidalytas galerijos erdves jungia ant sienų priklijuoti popieriniai koliažai Contact Sheets (2019), supinantys sustabdytos kino juostos medžiagą, išsilydžiusią į masę iš automobilių, drabužių, statybviečių, ir kitų objektų. Vasiljevai būdinga mėlyna spalva vienur pasirodo kaip tušti rėmai, kitur, susilieja su minėtais juodai-baltais vaizdais. Čia atminty iškyla Bradley Eros aprašytas slaptas kino miegas (the secret sleep of cinema) – kuomet netyčiom prisnūdus vidury filmo, žiūrovo galvoje nevalingai pradeda kurtis šiam filmui alternatyvūs scenarijai ir estetika, užpildantys trumpam praleistų vaizdų sekos naratyvą. Vienas kitą perklojantys kadrai kūrinyje Contact Sheets veikia kaip tie alternatyvūs irties scenarijai, kuriuose vaizdų bangos susikaupia prabėgančiuose prisiminimuose. Eros tai vadina dalyvaujamuoju kino papildiniu kaip būdu konstruoti efemerišką realybę, vėlgi grįžtant prie to, kaip kuriame santykį su paroda per montažą.

Apie pastarąjį, jau cituotame interviu su Kluge, jis kalba ne kaip apie techniką, bet apie principą, padedantį „pažinti pasaulio prieštaras, jo įvairovę ir daugialypumą”[3]. Aplankyti miestelį sodo pakrašty, pakrašty miestelio, pasitelkus Kluge žodžius, turbūt tai ir yra – priimti nežinią ir neapibrėžtumą, pasirodantį ir pranykstantį momentą, ir kurti savo algoritmą, nuolatos lydimą anti-algoritmo.

Paroda Town at Edge of Garden at Edge of Town veikė galerijoje POST rugsėjo 15 d. – spalio 13 d. Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

[1] http://thirdrailquarterly.org/alexander-kluge/

[2] https://cca.fcca.cz/en/galleries/cursor-gallery/2/dan-walwin-true-place/

[3] http://thirdrailquarterly.org/alexander-kluge/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *