Konkursas paminklui kaip paminklas konkursui

Likus tik metams 2018–tųjų, Lietuva pradeda gyventi pasirengimu artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui. Iki šiol daugelį metų dūlėję nacionalinio pasididžiavimo įprasminimo klausimai yra sprendžiami dideliu greičiu, šiose lenktynėse neišvengiamai dalyvaujant politinės valdžios struktūrų atstovams. Kultūros laukas stebi, kaip sostinės viešosios erdvės patiria priverstinę skulptūrizaciją dėl plačiosios visuomenės, jos grupių ar privačių asmenų interesų. Pastaruoju metu buvo iškilęs ne vienas meno viešojoje erdvėje klausimas – nuo niekaip nesibaigiančių konkursų skulptūrai Lukiškių aikštėje, Petro Cvirkos paminklo, iki vadinamosios Vilniaus angelizacijos. O naujausias, kurioziniu spėjęs tapęs atvejis – bandymas atrasti tinkamą skulptūrą Dr. Jonui Basanavičiui, stovėsiančiai aikštėje prie Nacionalinės filharmonijos Vilniuje.

Šiemet, sausio 13 dieną Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje bei žiniasklaidoje pasirodė Vilniaus miesto savivaldybės rengiamo konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui rezultatai. Konkurso rengėjai jį pristato taip: „Tokio konkurso sostinės savivaldybė dar nebuvo skelbusi – sukurti ir pastatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui aikštėje prie Nacionalinės filharmonijos kviečiamos geriausios skulptorių ir architektų pajėgos, ir tai bus pats atviriausias viešas konkursas, pagaliau užbaigsiantis dešimtmečius trukusias diskusijas dėl paminklo vienam iškiliausių Lietuvos veikėjų.” [http://www.vilnius.lt/index.php?249247988].

2016 metų spalio 10 dieną paskelbtas konkursas siekia dar 2014 metų pabaigą, kuomet prasidėjo pirmieji svarstymai apie būtinybę paminklu įamžinti vadinamąjį tautos patriarchą. Per tą laikotarpį keitėsi šį darbą galintys ar norintys atlikti asmenys, paminklui skirta vieta, kol, galiausiai, atsakomybę prisiėmė Vilniaus miesto savivaldybė, bendradarbiaujant su Dailininkų ir Architektų sąjungomis. Konkurse dalyvavo 16 skulptorių ir architektų komandų, pateikusių savo idėjas paminklui ir aikštės įrengimui. Idėjas vertina Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, VGTU, VU, savivaldybės atstovai. Komisijoje dalyvauja ir vienas Vilniaus dailės akademijos dėstytojas – architektas prof. dr. Algimantas Mačiulis, bet VDA Skulptūros katedros ar kitų meno kūrėjų sąjungų atstovų joje nėra. Dr. Jono Basanavičiaus paminklo sukūrimo ir pastatymo Vilniuje darbų koordinavimo komisijai vadovauja Algirdas Butkevičius, su kurio palaiminimu Lukiškių aikštėje planuojama įgyvendinti didelio mastelio Vyčio skulptūra, taip pat reikalaujanti atskiro aptarimo.

Apžvelgus pasiūlymus sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui, galima teigti, kad tai dar kartą įrodo vietinio meno lauko neįgalumą pristatyti šiuolaikiniame kontekste vertintiną viešąjį meną, bei nusako krizinę atminties įprasminimo situaciją. Anoniminių dalyvių kūriniai grąžina žiūrovą ne vienu dešimtmečiu atgal ir nesiūlo naujų, aktualių pažinimo strategijų. Konkurso aprašyme nurodoma, jog „idėjos vertinamos pagal skaidrius ir aiškius kriterijus: skulptūros idėjinių–plastinių sprendimų meninę kokybę, idėjos originalumą, kontekstualumą – skulptūros ir architektūros sprendinių ansambliškumą ir dermę su istorine aplinka, bei projekto ekonominį pagrįstumą.” [http://www.vilnius.lt/index.php?249247988] Deja, beveik visiems konkursiniams kūriniams šie kriterijai per aukšti.

Paradoksalu, jog konkursas, kilęs dėl poreikio pateikti aktualesnę dabartiniam laikotarpiui skulptūrą, tik dar kartą įrodė iki šiol išlikusį prisirišimą prie tradicionalizmo. Pirmasis bandymas įamžinti Dr. Joną Basanavičių taipogi sukėlė neigiamas reakcijas. Buvo siūloma išdidinti tarpukario meto kūrėjo Rapolo Jakimavičiaus eskizą, vaizduojantį minimą asmenybę rūpintojėlio poza, parimusį ant skydo. Deja, aptariamo konkurso dalyviai netoli nužengė nuo šio įvaizdžio, ir pasiūlė konservatyvias, realistinio vaizdo, jau dabar atrodančias nugyventai, skulptūras. Net šešios J. Basanavičiaus figūros sėdi sostuose ar kėdėse, daugiau nei pusė – iškeltos ant pjedestalo. Iškalbinga, kad vienas pasiūlymas yra beveik tiksli paminklo Dr. Jonui Basanavičiui, stovinčio Vilkaviškyje, kartotė – akylesnis žiūrovas atkreips dėmesį, kad skulptoriaus Antano Žukausko 1996 metų ir anonimo 2017 metų skulptūros skiriasi nežymiai. Ar Vilniui reikalinga dar viena bežadė skulptūra, galinti atsidurti bet kuriame Lietuvos taške ir bet kuriuo laikotarpiu, bandanti įtikti beveidei miniai, tad, tiesiog – pasiklydusi idėjiniame ir erdviniame kontekste? Konkurse dalyvavusių skulptorių manymu, visuomenei arba konkurso rengėjams, skubantiems įvykdyti Vyriausybės numatytą skulptūrų normatyvą, tiek užtenka.

2017 metų sausio 19 dieną žiniasklaidoje išplito „Viešas pareiškimas dėl paminklo Jonui Basanavičiui konkurso rezultatų”, kurį parengė meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Modernaus meno centras. Po pareiškimu pasirašę kultūros profesionalai prašo neskirti žadėtų premijų konkurso dalyviams ir „pripažinti, kad meniniu požiūriu konkursas nepavyko”, įtraukiant daugiau kūrėjų. [http://artnews.lt/viesas-pareiskimas-del-paminklo-jonui-basanaviciui-konkurso-rezultatu-40330]. Vilniaus miesto savivaldybė, viešai sureagavusi į pareiškimą, pranešė apie tęsiamą konkursą, o jo dalyviai ir jų kolegos viešojoje erdvėje toliau aktyviai užsiima oponavimu pasirodžiusiam nepasitenkinimui darbų kokybe.

Kultūros lauke profesionalaus meno kūrėjai ir vertintojai, deja, dažnai turi silpniausią balsą priimant svarbius, politiniame lygmenyje aktualius sprendimus. Kylantis klausimas dėl konkurso paminklui Dr. Jonui Basanavičiui įgyvendinti sąlygų tinkamumo ir pasiūlymų adekvatumo lieka neišgirstas. O juk konkursas skulptūrai Lukiškių aikštėje vyko net keturis kartus, ir visus keturis kartus pasiūlymai buvo atmesti. Paskutinis Kultūros ministerijos konkursas dėl meninės idėjos projektų Lietuvos laisvės kovotojų atminimui įamžinti Lukiškių aikštėje Vilniuje buvo paskelbtas 2012 metais, tačiau nugalėjusio kūrinio ten nepamatysime. Konkursas skelbtas neįvykusiu dėl Lietuvos patriotinės nevyriausybinės organizacijos, besikreipusios į Seimą, spaudimo, argumentuojant, esą, nepakankamu dalyvaujančių kūrinių meniniu lygiu ir nejautrumu idėjinei, istorinei aplinkai. Akivaizdu, jog šiuolaikinio meno profesionalų bendruomenė, turinti tik viešumo įrankį, nėra pajėgi įtikinti Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės atstovų dėl konkurso Dr. Jonui Basanavičiui tvarkos pakeitimo.

Kodėl turime tokius konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui pateiktų kūrinių rezultatus? Žinoma, palaikantys tokias skulptūros tradicionalizmo formas bei konkurse dalyvavę kūrėjai klausia, kodėl kritikuojantys menininkai patys netapo dalyviais. Adekvačių šiuolaikiniam kontekstui autorių menką susidomėjimą monumentalaus Valstybinės reikšmės kūrinio įgyvendinimu galimai lemia praeities šleifas, besivelkantis paskui tokio pobūdžio konkursus. Užsakovas, suformuota komisija, kurioje nėra šiuolaikinio meno lauką atstovaujančių kūrėjų, galimai nurodo monumentalaus kūrinio poreikį, kurio patenkinti dažnas menininkas neapsiims. Kitas trukdis – techninės konkurso sąlygos, užkirtusios kelią ketinančioms dalyvauti profesionalų komandoms, kurių prašymai šias sąlygas koreguoti buvo atmesti. Taip sudarytos galimybės tik siauresniam ratui dalyvių, tarp kurių jauniems kūrėjams šansų debiutuoti taipogi nedaug.

Pabaigai, sunku patikėti, kad kai kurie konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui pasiūlymai nebuvo tiesiog ironiška protesto forma. Politinėse struktūrose jaučiama desperatiška būtinybė žutbūt paminklą – bet kokį – įgyyvendinti, vietoje galimybės nieko nestatyti, o ieškoti kitokių atminties įprasminimo meninių išeičių. Galbūt ateityje galėtų įvykti sutarimas dėl kokybinio matmens, galinčio paneigti dabar esančius įrodymus, kad negebame formuoti viešosios erdvės. Kitaip, permetinėjant atsakomybę dėl įpaminklinimo vis kitam subjektui, neįgaliam atstovauti šiuolaikinės skulptūros reprezentacijos ir nepasimesti meninio diskurso posūkiuose, Lietuvos atminties įamžinimas ir liks skaudžiu kliuviniu.

Visus pasiūlymus Dr. Jono Basanavičiaus paminklui galite peržiūrėti čia.