Author Archives: Audrius Pocius

Straipsnio autorius:
Audrius Pocius yra Šiuolaikinio meno centro kuratorius bei edukatorius. Jis taip pat yra Vilniaus patafizikos instituto direktorius.

Gyventi gyvenimą tarp žmonių yra pagrindinė mano „studio“ praktika. Interviu su Agne Jokše

Audrius Pocius (A. P.): Labas, Agne. Šiuo neįprastu laiku, kai dėl gatvėse kiurksančios vis dar nepažįstamos ligos visi turime laikytis atstumo, pasiūlymą parengti interviu su tavimi nejučiomis priėmiau kaip galimybę parašyti laišką „draugai“. Išties niekaip negaliu nusikratyti jausmo, kad lėtas, bet nerimastingas pasaulinio karantino laikas mintyse konvertuojasi į kažką erdviško: į vis didėjantį atstumą tarp žmonių, kuriam įveikti reikia kur kas daugiau pastangų; į vis padrikesnes mintis, kurios panašiai kaip dalelių junginiai retėjančiame ore vis sunkiau rezgasi į bent kiek nuoseklų audinį… Galbūt dėl šio visapusiško nepritekliaus nesinori švaistyti žodžių veltui – jei kalbėti, tai apie tai, kas svarbu ir rūpi, kas vis dar guli ant širdies, kai iš mylimų miesto gatvių lieka vien neseniai pulsavusio gyvenimo karkasas.

Šiandien, sugriuvus ar sustojus planams, norisi kalbėti ir dalintis to nedidelio pasaulio gabaliuko, kuriame gyvename – meno lauko, – trapumu ir pažeidžiamumu. Juk jei jau byram, tai bent byrėkime į vieną indą. Turiu nuojautą, kad tu esi tas žmogus, kuris supras šiuos išankstinius mano pamintijimus. Manau, kad šios temos nėra svetimos ir tavo kūrybai, o ši savo ruožtu nėra visiškai atsiejama ir nuo tavo gyvenimo istorijos.

Prieš kelerius metus man teko rašyti recenziją tavo baigiamajam darbui Vilniaus dailės akademijoje. Tąkart pristatei apsakymą „2017 – jubiliejiniai metai“, kurį berašydama naudojai tuo metu dar visai nesenai Ginos Dau ir kitų queer aktyvistų sukurtą neheteronormatyvią lietuvių kalbą. Lakoniškoje darbo pratarmėje skaitytoją pasitiko tokie sakiniai: „Kuriamas fikcinis pasaulis – erdvė, kurią skiriu realaus pasaulio, kurio dalis esu ir pati, sociopolitinei kritikai. Įkvėpta istorijos, leidausi į vaizduotės klajones, nors nutolau nuo realybės tik vienu žingsniu. Nutolusi vienu žingsniu, kaip maniau, nuo tikslo, kurio kryptimi žengiame / žengiu / žengiau, sudvejojau.“

Taigi dar tavo kūrybinio kelio priešaušryje buvo galima įžvelgti savotišką polinkį į autoetnografiją, norą kurti pasakojimus, kurie prasideda pirmuoju asmeniu, tačiau talpina pakankamai erdvės, kad kažką pasakytų apie bendruomenę, kurioje dalyvauji. Tad mano pirmasis klausimas ir yra apie tai. Kaip Tavo santykis su bendruomene, įskaitant, bet neapsiribojant LGBTQ, veikia tavo kūrybą; ir atvirkščiai – ar šių pasakojimų kūrimas yra būdas tau prisidėti prie bendruomenės gyvenimo? Gal tai savotiška bendravimo forma?

Agnė Jokšė (A. J.): Labas, Audriau. Perskaičiusi tavo pirmąjį laišką ir žinią, kad nori šiuo neįprastu laiku pabendrauti, labai apsidžiaugiau – juk gavau laišką nuo puikaus bičiulio – ir, neslėpsiu, tuo pat metu sumišau. Neabejoju: daugelio mūsų realybės buvo supurtytos, pristabdytos, pertrauktos, o ir mes pačios ir patys ėmėme dvejoti. Dvejonę šiuo atveju priimu kaip dovaną. Turbūt ne aš viena ne kasdien turėjau laiko pagalvoti: tai kas išties mums svarbu? Apsidžiaugiau, nes nori kalbėti būtent apie tai. Dabar tarsi ėmėme ir supratome, kokie socialūs gyvūnai esame ir kiek mums reikia vieniems kitų, stabilumo ir užtikrintumo, erdvių, kuriose galime būti, atsipalaiduoti, kurti, susitikti, koks brangus gali būti prisilietimas. Galbūt tai puikus metas prisiliesti prie giliai tūnančių klausimų, kuriuos užgožė besaikis noras daryti ir turėti daugiau. Įtariu, kad po kurio laiko kalbėsimės apie tai, kokių gyvenimo įrankių nebuvome iš anksto pasiruošusios ir išmokę valdyti prieš mūsų pasaulio mašinai nesklandžiai perjungiant pavarą.

Atsakant į tavo pirmąjį klausimą – šiomis dienomis daug galvoju apie Lietuvos LGBTQ bendruomenę, kurioje augau ir brendau kaip asmenybė. Šiandien kaip niekada suprantu, kokia svarbi man buvo bendruomenė, kai būdama 18-os ėmiau dairytis žmonių, kurie savo gyvenimu išsklaidytų mano pačios nepasitikėjimą savimi ir tuo metu vis dar stipriai homofobiška visuomene, tikėjimą prietarais, baimes, kad išgyvenu tik pamišimo fazę. Trumpai tariant, labai norėjau pamatyti, kad dvi moterys, mylinčios viena kitą, gali jaustis gerai. Žinoma, nėra viskas tik juoda arba balta. Bet tuo metu man to reikėjo – pamatyti besišypsančias, save mylinčias ir įsimylėjusias, vilties nepraradusias ir kuriančias LBT moteris.

Šiomis dienomis taip pat ypač daug galvojau apie jaunus LGBTQ žmones, kurie leidžia karantino dienas nebūtinai jiems ir joms saugioje aplinkoje ir negali burtis į bendruomenes, kuriose palaikytų vienos kitus. Noriu galvoti, kad šis skaldantis laikotarpis subers mus į tą vieną indą, kad bendruomeniškumo poreikis visuomenėje tik augs ir šiam laikui pasibaigus galėsime vieni kitoms pasiūlyti rūpestį ir šilumą, ne tik pokalbius vaizdo skambučiais.

Man regis, kūryboje man visada buvo ir yra svarbus santykis su bendruomene. Kaip bebūtų, matau save pačią kaip sociumo ir bendruomenių dalį, kuriu įkvėpta aplinkos ir patirčių, kurios neatsiejamos nuo žmonių ir jų santykių. Kartais slapta pasvajoju, kaip smagu būtų kurti „iš vidaus“, – atsiribojant nuo politikos, socialinių klausimų, ir nerti į estetiką, interpretuojamą jau po kūrybinių procesų. Tačiau gana anksti pajutau, kad niekas kitas manęs taip neįkvepia kurti kaip žmonės. Noriu būti atvira. Gyventi gyvenimą tarp žmonių yra pagrindinė mano „studio“ praktika.

Stengiuosi išlaikyti draugystes ir santykius, užsimezgusius Lietuvoje. Šios tvirtos, laiko patikrintos jungtys man labai svarbios. Galbūt pasąmoningai mano kūrybiniai kontekstai nenutolsta toli nuo Lietuvos, tarytum bandyčiau išlaikyti ryšį su tuo, kas man artima ir pažįstama iki kaulų smegenų; o gal tai sukauptos ir brandintos patirtys, kurios pasivijo mane čia ir skleidžiasi palengva, kad ir po laiko. Kurdama noriu jaustis dalyvaujanti pokalbyje su auditorija, kuriai svarbu – neišvengiamai, kadangi nebėgu labai toli nuo savo pačios realybės. Neretai tame trokštamame pokalbyje susitinku su LGBTQ bendruomene, su kuria dalį tos realybės sluoksnių dalijamės, ir tai priimu kaip dovaną. Įsivaizduoju, kad mintys ir idėjos sklando paralelinėje erdvėje, kuri patiriama kolektyviai, skirtingose fizinėse vietose ir įvairias patirtis turinčių žmonių. Turint santykį su kitų ir savo pačios patirtomis idėjos nuojautomis, prasideda magiški kristalizacijos procesai, drauge horizonte pamatai ir suvoki kažką, kas pavieniui būtų tik energija. Svarstau, kad komunikacija vyksta.

A. P.: Visai neseniai, vieno pokalbio su bičiuliu metu mėginome rasti, ką nedidelė grupė jauniausių šiuo metu kuriančių menininkų turi bendra, jei išvis ją galima kaip nors apibendrinti. Galiausiai sutarėme, kad, užbėgant už akių visiems kūrybinių technikų, strategijų, medijų ir kt. panašumams ir skirtumams, visus šiuos žmones vienija atstumas. Atstumas nuo Lietuvos ir jos meno scenos, atstumas nuo jai būdingų ekonominių ir / arba institucinių priklausomybių, atstumas, leidžiantis pažvelgti į šią trumpą meno istoriją iš šalies, kritiškai ją įvertinti ir ją komentuoti. Šiai grupei priklausai ir tu, tad norėjau paklausti: kaip studijos ir darbai užsienyje pakeitė tavo požiūrį į kūrybą, santykį su Lietuvos meno lauku? O gal tiesiog paprastai – kaip sekasi?

 A. J.: Pradėjusi rašyti „Miela, drauge“ negalvojau apie tai, kaip tekstas galėtų būti išgirstas lietuviškame kontekste. Rašiau atitrūkusi, negalvodama apie socialinį klimatą ar vietines nuomones, galų gale net nepagalvojau, kaip šį kūrinį priims palaikyti manęs į parodos atidarymą atėjusi šeima. Dabar džiaugiuosi, kad negalvojau apie visa tai. Negalvojau dėl to, kad turėjau distanciją, reikalingą norint negalvoti apie visus šiuos klausimus; turėjau erdvės kurti.

Paradoksalu, kad atitolusi nuo Lietuvos jaučiuosi priartėjusi. Būdama viduje, studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, panėriau į vidines subtilybes, kurios apsunkino suvokimą, kad Lietuvoje yra ne vienas, o keli meno laukai ir bendruomenės, nebūtinai turinčios tuos pačius veikimo principus ar taisykles. Studijos Danijoje man padėjo pasijausti užtikrintai, kad nesu viena, turiu bendraminčių ratą ir galiu kalbėtis apie kūrybą atvirai, nevilkdama procesų į blizgantį popierėlį, kuris ilgą mano kūrybos kelio dalį buvo edukacinės sistemos reikalavimas ir savotiškas veiksmingumo įrodymas. Laisvėti ir kurti tai, kas pačiai svarbu, ėmiau ketvirtame bakalauro studijų kurse, bet tai reiškia, kad pirmuosius trejus metus veikiau kažką kito.

Kūryba yra sunkus, nuoseklumo reikalaujantis darbas, kuris be turimų išorinių išteklių ir finansų, kurių vien iš meno retai tepakaks, tampa dar sudėtingesnis – pirmaisiais studijų metais Kopenhagoje tai buvo gan skaudu suvokti. Jaučiau, kad turėjau tai žinoti gerokai anksčiau. Šiuo metu man sekasi gerai – dėkui, kad paklausei. Bet, atvirai pasakius, imu priimti kūrybinį kelią kaip „surfinimą“ bangomis: kartais atrodo, kad sklendi pro pažabotą natūralią galią, o kartais skaudžiai atsimuši į bangą. Ir judi toliau, jeigu nesustoji. Dar gyvendama Vilniuje – vėlgi, būdama viduje – nemačiau ryškios klasių dinamikos meno lauke. Nežinau, gal žmonės tiesiog labai atvirai nekalbėjo, kas kiek ko turi, o gal tik aš negirdėjau. Jaučiu, kad nebus Lietuvoje pertekliaus įdomaus meno, kuris būtų kilęs iš įvairių socialinių plotmių ir žmonių grupių ar su jomis megztų dialogą kol menininkės ir menininkų kolektyvai negaus deramo atlygio už kūrybą kaip darbą visu etatu, kurio pakaktų ir vaisiams, ir daržovėms, ir svajonėms.

Man gera grįžti į Lietuvą, bet labai gerai suprantu, kad galiu daryti tai, ką darau, dėl to, jog negyvenu Lietuvoje. Ir priimti šį supratimą nėra lengva, ypač šiuo keistu laiku, sienoms užsidarius.

A. P.: Pamaniau, kad tai, kas praturtina tavo kūrinius, yra savotiškas vizualinis asketiškumas. Kai kiekvieną akimirką esi atakuojamas vaizdų, kurie tarsi patys tave susiranda – arba gal tiesiog tavęs tyko už skaitmeninio kampo, – pirmiausia prarandi gebėjimą įdėmiai klausytis, o vėliau ir nuosekliai kalbėti. Pastaraisiais metais meno lauke vis pasigirsta, kad vietoj fetišizuotų meninių objektų, klasifikuojamų istoristinį skonį paliekančių „izmų“ rėmuose, mums stinga kūrinių, kurie pasižymėtų gydomuoju poveikiu bei empatija, gebėtų jautriai, neredukuotai ir nevienareikšmiškai pasakoti mūsų gyvenimams svarbias istorijas. Galbūt dėl to tavo kūriniai, kurie visų pirma savo forma yra pasakojimai „pirmuoju asmeniu“, palieka stiprų betarpiškumo įspūdį ir yra itin komunikabilūs. Kaip tu manai, ar galima kalbėti apie meno kūrinių „terapinį“ poveikį plačiąja, kultūrine prasme?

A. J.: Viliuosi kūriniais įkvėpti įsivaizduoti, pasiūlyti ir švelniai stimuliuoti. Tam sąmoningai atsisakau perteklinių vaizdinių, juos vietoj manęs kuria vaizduotė. O pasakojimo forma tam atrodo labai tinkama. Tai būtų galima matyti ir kaip numanomo (ne)universalumo paiešką ar pastangą priimti mano pačios ribotumą, mėginimą plėsti kūrinio ribas už mano pačios ribų ar atsiribojimą nuo tiesos ir tiesų. Pastebėjau, kad žiūrovės pasakojimus išgirsta savaip, lyg pasakojimas būtų mano kuruota selekcija, kurią žiūrovai perleidžia per savo patirčių sietus ir dar kartą persijoja. Kažkas lieka, kažkas išbyra, tame, kas liko, neretai žiūrovių pastebimos reikšmės ir mane pačią nustebina, tai susimaišo su jau prieš tai buvusiomis patirčių dalelėmis, ir va – kažkas savito.

Kūrybą matau labiau kaip saitų ir jungčių paiešką, indėlį į tai, kas man ar mano bendruomenėms svarbu, taip prisidedant prie nepapasakotos istorijos archyvų kūrimo.

Prieš kelerius metus atkreipiau dėmesį į Nacionalinėje dailės galerijoje prie sienos priklijuotą tekstinį lipduką; skaitau: „Kalba kaip užtaisytas ginklas.“ Tuo metu rašiau antiutopinį tekstą „2017 – jubiliejiniai metai“ ir galvojau, kad tikrai – kalba, tekstas, menas turi poveikį, atoveiksmį; gali net tapti vienu iš revoliucijos veiksnių. Kūrybai bręstant jaučiu, kad šiuos pastebėjimus vis dar laikau vertingais, bet ėmiau ieškoti poezijos momento, kurį tu galbūt ir įžvelgi kaip gydomosios praktikos apraišką. Man svarbu ne tiek keisti visuomenės požiūrį į tam tikrus opius klausimus, pavyzdžiui, identitetų politiką, ar provokuoti, kiek kurti erdvę su tapatybėmis, atsispindinčiomis kūriniuose besisiejančius žmones, atrasti savastį. Tai ir matau kaip potencijos turinčią „gydomąją praktiką“.

A. P.: Ir vis dėlto tavo kūrinys „Miela drauge“ yra ne tik pasakojimas, bet ir performatyvus judesys, meilės ir atsisveikinimo laiškas. Jo santūrus fonas sudaro kontrastą drąsai ir atvirumui, kuriais persmelktas pasakojantis balsas. Perkeldama savo gyvenimo patirtis į meno kūrinio formą tarsi įskiepiji jam dalelę savo gyvenimo tikrovės ir tuo pat metu tą gyvenimo gabalėlį iš dalies paverti panašiu į fikciją. Kaip nepasimeti tarp visų šių skirtingų vaizdavimo ir tikrovės režimų?

A. J.: Neseniai pradėjau žiūrėti serialą „The Affair“, kuriame atspindimas neretai tuo pačiu metu užfiksuotas skirtingų žmonių, dalyvaujančių tame pačiame vyksme, realybės suvokimas. Jis tikroviškai skirtingas, o vyksta tuo pačiu metu. Įsivaizduoju, kad jei būčiau paprašiusi draugių, su kuriomis tekste sušvitusiomis akimirkomis buvome drauge, jas prisiminti, jos būtų prisiminusios gana ar net labai skirtingai. Kurdama naudoju autoetnografiškumo metodus, stebiu savo pačios aplinką, tos aplinkos motyvai atsiranda ir kūriniuose, susipina su fantazija. Vykstant procesui kūrybiniais vaisiais pasidaliju su žmonėmis, kurių patirtys siejasi su tema, pasirinktu motyvu, o galbūt mes apie tai jau buvome kalbėjusios ar drauge tai išgyvenusios. Kito žiūros taško refleksija neretai atranda savo kelią į kūrinį, papildo kuriamą tikrovę ar ją pakreipia. Klausiu, ar gali ir tikrovė, ir fikcija, ir kitų pasakojimai, ir nepapasakota istorija („untold history“) egzistuoti ir veikti kūrinyje drauge. „Monumentalisation keeps us from presence“*[1]. Idėją, kvestionuojančią žinių (žinojimo) segregaciją, „ar / arba“ momentą, gvildenu įkvėpta filosofės Rosi Braidotti. Ir, man regis, tai yra man tinkamas metodas, atveriantis galimybę manevruoti tarp skirtingų matomumo režimų, užuot nematoma mėginus paversti matoma. O kad manevruočiau tarp skirtingų matomumo režimų, bent man labai svarbi kūrybinė laisvė, kuri neturėtų būti suvaržoma nei ideologijos, nei asmeninių suvokimų, nei korektiškumo, nes viskas šiame pasaulyje egzistuoja drauge. Man svarbu nenutolti nuo tikrovės (fikcijos), išlaikyti su ja santykį, o atsirandanti fikcija (tikrovė) gal ir gali būti tas „pasimetimas“, kuris galėtų būti regimas kaip papildinys?

A.P.: Žinau, kad pastaruoju metu daug mąstai apie kolektyvines ir kultūrines traumas, kurios lieka nutylėtos ištisų žmonių kartų, tačiau nebyliai sąlygoja nuotaikas ir prietarus, pažaboja vaizduotę ir nukreipia troškimus. Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo kūrybinius planus ir tai, kuo pastarosiomis dienomis domiesi?

A. J.: Taip, išties prieš prasidedant karantinui buvau įnikusi į tyrimą, įkvėptą santykio tarp žmonių, priklausančių „prarastajai“ ir nepriklausomybės kartoms. Mėginau užčiuopti, kokią įtaką šiam santykiui turi skirtingos ir persidengiančios kultūrinės traumos, kurias šios kartos patyrė ar tebepatiria, domėjausi besąlygiškos meilės ir šeimos ryšio fenomenais, mane traukė šių kartų tarpusavio priklausomybė. Ruošiausi atvykti į Lietuvą vykdyti lauko tyrimo, bendrauti, kalbėtis, sujungti taškų ir įkvėpta buvimo fiziniame tyrimo konteksto lauke dirbti ties kūrybiniu tekstu. Rašau visa tai būtuoju laiku, nes šis tyrimas tarytum sustingo karantino nežinioje, to sąstingio veikiama palengva ėmiau krypti ir tolti nuo pirminių sumanymų, kurie dar tebesirutuliodami mentalinėje erdvėje ėmė keisti savo formas, taip tarytum vesdami mane už rankos kiek labiau pažįstamomis, šiomis dienomis taip trokštamą saugumą ir komfortą žadančiomis kryptimis. Šių dienų kontekste rašau ir atsigręžiau į intymumą, nekonvencinius santykius, kurie pandemijos kontekste, saugant socialinį vientisumą, tapo kaip niekada sunkiai įgyvendinami ir išlaikomi.

A. P.: Tuomet galiu tik palinkėti, kad tos praeityje paliktos mintys nuvestų prie ateitin nusidriekusių lūkesčių, o keliai patys suktųsi ten, kur nutarsi žengti žingsnį!

*
[1] Rosi Braidotti, iš užrašų, fiksuotų paskaitos „Posthuman Feminism and Affirmative Ethics“ metu, Newnham College (2019 m., spalis)

Abbey Lincoln 1990 metų albumas “The Wold is Falling Down”
https://open.spotify.com/album/6Wk1KjFM26htWNGSmRMHla?si=UlLUFK3ZRri3sh_4PFvhzg

Atrastas per poeziją:
Adrienne Rich – “Calle Visión”: https://www.youtube.com/watch?v=A0baGcInXSE&t=1s

Daugiau apie Agnę Jokšę: https://www.15min.lt/kultura/video/miela-drauge-rez-agne-jokse-181420

Interviu su Rūtene Merk. Apie tapybą ir susitikimus su antraeiliais personažais

 

Rūtenė Merk – viena labiausiai intriguojančių jaunų lietuvių tapytojų, kurios kūryboje atsiskleidžia daug šiandienos įtampų, kylančių tiek meno lauke, tiek už jo ribų. Vienas įdomiausių menininkės darbų aspektų yra tai, kad ji, jautriai atsižvelgdama į savo mediją, vienu metu ir tęsia, ir kuria savotišką pertrūkį lietuvių tapybos tradicijoje. Tikiuosi, kad šis pokalbis padės atskleisti šį ambivalentiškumą.

Rūtene, labai džiaugiuosi galimybe paimti iš tavęs interviu būtent šiuo metu. Viena vertus, dėl to, kad manau, jog tavo meninė raiška pastaraisiais metais patyrė gan staigų lūžį, kurį, tikiuosi, šis interviu padės geriau suvokti ir išplėtoti; kita vertus, dėl to, kad, žvelgiant iš ilgesnės laiko perspektyvos, šiuolaikiniame mene figūratyvumas įgauna naują svorį – ilgą laiką buvę paraštėse, figūratyvūs meno kūriniai grįžo į galerijų, kunsthalių ir muziejų parodų sales.

Gyvendama Vilniuje, užėmei gan dviprasmišką, galbūt net nepatogią poziciją. Kaip tapytoja buvai siejama su lietuvišką post-konceptualų meną kuriančiais menininkais ir jų pradėtomis plėtoti idėjomis, tuo tarpu tarp pastarųjų buvai suvokiama kaip kurianti, visų pirma, tapybos kūrinius. Man įdomu, kaip tu matai šį santykį tada ir dabar, ypač turint omenyje visas kolaboracijas, vienkartinius, kartais atsitiktinius bendradarbiavimus – tokius kaip, pavyzdžiui, XII Baltijos trienalės kontekste pertapytas Kazimiro Malevičiaus kūrinys, kartu su Jonu Paleku kurta vakarienių serija ir scenarijaus dalis parodoje „Tap VVater“, tavo rankomis pagamintas vienas pirmųjų Roberto Narkaus „tunarolloranut“ objektų, ir kt.

Audriau, ačiū už kvietimą pasikalbėti.

Taip, studijavau tapybą, bet Lietuvoje jos laukas buvo seklus, trūko įvairovės, stiprių ir skirtingų pozicijų. Vietos tapybos kontekste nepritapau, nes nesutikau su jos autoritetų maskulinistine kultūra ir ideologija. Sekiau ŠMC, galerijų „Tulips & Roses“ ir „The Gardens“ veiklas, nes post-konceptualaus meno scena Vilniuje turėjo daugiau energijos, atvirumo, ironijos. Tačiau visada žinojau, kad noriu tapyti ir dirbti studijoje.

Kolaboracijos buvo natūrali buvimo šiuolaikinio meno scenoje dalis. Malevičiaus „Seserų“ pertapymas tapo įdomiu uždaviniu tapybos antlaikiškumo tema. Su Jonu Paleku kartu bandėme konceptualiai ir eksperimentiškai žiūrėti į kulinariją, bet tapybos į tai nepainiojau.

Gana anksti traukė tai, ką dabar pavadinčiau skaitmeninio vaizdo paveikslu. Studijų metais foto-video buvo vis dar populiariausios meno medijos, o kartu įvairiausi ekranai ir vaizdų cirkuliacija virto neišvengiama mūsų kasdienybės dalimi.

Įdomu savo senajame „tumblr“ tinklaraštyje dabar aptikti, pavyzdžiui, tokį įrašą: „Pinhole picture made from light, paper and silver vice versa digital picture found in the internet made from pixels. They both represent contrary sides of the space.“ Arba šią nuotrauką, darytą studijų metu Edinburge, kai bandžiau sieti impresionizmo stilių ir skaitmeninio vaizdo elementus, tapybos anachroniškumą ir šiuolaikinio vaizdo paveikumą.

Rūtenė Merk, Vingio parkas, Vilnius, 2012

O kaip atrodo tavo gyvenimas ir kolaboracijos su kitais Miunchene?

 Įsikrausčiusi į naują miestą pradėjau bendradarbiauti su juo pačiu. Kiek anksčiau išbandžiusi keletą rezidencijų, supratau, kad tapymui reikia pastovumo ir geros techninės bazės, kuri čia yra tikrai aukšto lygio. Pats miestas nėra labai didelis, bet jame rodoma gana daug rimtų šiuolaikinės tapybos parodų ir yra platus meno muziejų ir institucijų tinklas.

Tavo pastarųjų metų kūriniai — pamėkliški, tačiau tiesmuki įvairių, dažniausiai turinio ir formos atžvilgiu aiškiai atpažįstamų tropų atvaizdai: kamuolys Wilsonas, Aki Ross, natiurmortas su krabo žnyple ir salota. Nepaisant to, susidaro įspūdis, tarsi pats vaizduojamojo objekto pasirinkimas, nors akivaizdžiai apgalvotas, čia nėra svarbiausias – tarsi pačioje vaizdų gausoje išsikristalizavę įvaizdžiai, kurie vos tik apčiuopti galėtų pavirsti kažkuo kitu. Vis dėlto, tarp pasirinktų vaizdų yra šis tas bendra — dažniausiai vaizduojami personažai ar objektai, kurie, gimę kaip fikcija, įgavo realų simbolinį krūvį populiariojoje kultūroje, tapdami „tikresni už tikrovę“, virsdami savotiškais simuliakrais. Būtų įdomu sužinoti, kaip pasirenki, ką vaizduoti savo paveiksluose?

Tiesą sakant, tapymo motyvus renkuosi lėtai ir daug jų atmetu. Nepaisant išorinio ir vidinio spaudimo, nesu mono-motyvo ar mono-obsesijos menininkė. Didelė dalis mano darbų yra portretai ir, pavyzdžiui, kai kurie naujausi paveikslai yra bandymas iš naujo pertapyti jau anksčiau pamėgtą filmo „Final Fantasy: The Spirits Within“ heroję Aki Ross. Egiptietišką Maiklą Džeksoną („Remember the Time First“, „Remember the Time“) siečiau su savo ankstesniu darbu „Deividas“, kuriame pertapiau androginiškąją Verrocchio skulptūrą, vaizduojančią milžiną Galijotą nukovusį jaunąjį „Dovydą“, kurios numanomas modelis buvo jaunasis Leonardo, tuo metu mokęsis Verrocchio dirbtuvėse – abi šios figūros yra istoriški ir kartu antlaikiai muziejiniai objektai. Avataras Aki, egiptietiškasis pop karalius ir kamuolys Wilsonas buvo tiek „Spirits Within“, tiek „Virtualacros“ parodose pasikartojęs trejetas.

Kita abiejų parodų inspiracija buvo olandų ir flamandų tapybos subžanras „Tronie“ („veidas“). Tai ekspresyvūs, kartais groteskiški individualių tipų, savotiškų „stock characters“ portretai, pvz., elgetos, juokdario, seno vyro, jaunos moters, Jėzaus, Marijos ar net gėlės arba vaisiaus „veidai“. Kita vertus, yra aišku, kad šiems bevardžiams portretams dažniausiai pozavo realūs žmonės (sitters). Šio realumo pėdsakų ieškojau tapydama kompiuterinių žaidimų minor characters, skaitmeninius avatarus, kartais gyvenančius brutalius, bevardžius gyvenimus („Leonda“).

Nesu tikra, kad savo personažus matau kaip simuliakrus, apie kuriuos kalbėjo Jeanas Baudrillardas. Mėgstu Hanso Beltingo įžvalgą apie prigimtinį vaizdo prieštaringumą: vaizdai fizinę (kūno) neesatį padaro matoma, paversdami jį ikonine esatimi. Bet koks atvaizdas jau savaime ir visada yra susijęs su fantomiškumu, kurio patirtis yra reali. Mano virtualioje erdvėje krabo žnyplė iš kompiuterinio žaidimo susitinka „tikrą“ mašiną ar telefoną, o skaitmeninis avataras – mane. Parodos pavadinimu „Spirits Within“ norėjau užsiminti apie įvairiose vaizdų medijose, dirbtiniuose kūnuose gyvenančias „sielas“.

Regis, vizualiai mano minėtą pamėkliškumo įspūdį sukelia tai, kad tavo paveikslai atrodo sukurti ne tiek žiūrėti į juos tiesiogiai, tačiau tarsi per LCD ekraną, lyg ši mediacija jau iš anksto būtų suponuojama tavo darbuose. Toks atvaizdo likvidumas privertė mane mąstyti apie tavo kūrinius ne tiek pozityviai (apie ką šie kūriniai, kas yra vaizduojama ir pan.), o negatyviai, t. y., ko šie vaizdiniai neatskleidžia, kieno vietą jie užima. Išsiliejusių spalvų fonai ir kompiuterinę grafiką primenantys kapoti atvaizdai byloja apie jų pakeičiamumą, tarsi jų vietą galėtų užimti bet koks kitas atvaizdas, bei perregimumą, kuomet iš konteksto iškritusiame atvaizde išryškėja mums beveik primestos šių objektų-simbolių ideologinės įkrovos, bylojančios apie iš pažiūros nekaltų atvaizdų sąlygotą ir mūsų šiuolaikinėje kultūroje įsigalėjusį konformizmą. Tai ypač įdomu tapybos, kuri populiariojoje sąmonėje yra bene labiausiai siejama su menininko individualumu, kontekste.

Tavo pastebėjimas apie LCD ekraną teisingas iš dalies. Mano paveikslai nėra skirti žiūrėti tik per ekranus, nors tai ir yra neišvengiamybė. Netapau „iš natūros“ ir nekuriu personažų „iš galvos“, o remiuosi skaitmeniniu vaizdu, kurio šaltiniai įvairūs – filmo kadras, vaizdas „iš interneto“, žaidimo „screenshotas“, kompiuterinis „renderis“, telefoninė nuotrauka ir pan. Ekranas dalyvauja paveikslo tapymo grandinėje kaip vaizdo pavyzdys, komponavimo įrankis, proceso dokumentavimo priemonė, baigto paveikslo atmintinė.

Skaitmeninio vaizdo tapymas ant drobės, tiek dėl paties tapybos vaizdo statiškumo, tiek dėl jos institucijos anachroniškumo – darbo proceso studijoje, dailės istorijos svorio – neišvengiamai jį atskiria nuo jo skaitmeninės sklaidos ir jį sulėtina. Tapyba yra dinozauriškas vaizdų sulėtinimo, rūšiavimo ir kaupimo aparatas.

Sutikčiau dėl pastabų apie skaitmeninio vaizdo likvidumą ir pakeičiamumą. Jis yra sklidesnis ir labiau imlus manipuliacijai negu jo pirmtakai. Siekiu tai registruoti drobės paviršiuje. Tavo paminėtas staigus lūžis mano tapyboje turbūt yra šis formos, tiksliau išreiškiančios skaitmeninį vaizdą, išplėtojimas.

Bet abejočiau, kad šie naujieji vaizdai yra labiau perregimi, o mano paveikslai rodo jų „ideologinę įkrovą“. Veikiau jie yra dviprasmiški, neskaidrūs ir fantomiški, reikalaujantys lėto žvilgsnio, tiriančio jų, kaip neįtikėtinos istorijos ar neaiškaus liudijimo, tikėtinumą ir patikimumą. Klausčiau ne kaip demaskuoti ideologiją, bet kaip ją pasirinkti teisingai. Manau, Aki Ross turi viltingą politinę ateitį.

 Man dar rūpi meno kūrinio santykis su preke ir manau, kad, ypač šiuo metu Lietuvoje, yra svarbu apie tai trumpai pakalbėti. Nepaisant to, kad meno kūrinius matome kaip savipakankamus objektus, suteikdami jiems autonomijos nuo likusio pasaulio privilegiją, vis dėlto, jie cirkuliuoja ekonomikoje kaip daiktai tarp daiktų. Dar daugiau – meno rinka turbūt yra paradigminis laukinio kapitalizmo greičio pavyzdys, kuomet fetišizuojamas ne tiek objektas, kiek pati vertė. Kita vertus, šios vertės kilmė glūdi romantiniuose ir religiniuose genialumo bei unikalumo įvaizdžiuose. Nemanau, kad kada buvo laikas, kai šios įtampos nebuvo, tačiau taip pat negaliu nepastebėti, kad pastaraisiais metais ji tapo problemiškesnė. Mano mėgstamas pavyzdys – 2016 m. Berlyno bienalė, kuruota Niujorko kolektyvo DIS. Nepaisant veiklų įvairovės, kuria šis kolektyvas užsiima, visų pirma tai – mados ir gyvenimo būdo žurnalas. Pati bienalė susilaukė daug (dažnai pagrįstos) kritikos dėl ryšio su vieta praradimo bei susvetimėjimo su meno ir miesto bendruomene, tačiau, mano galva, ji tuo pačiu buvo ir vienas iš suplonėjusios ribos tarp meno ir kūrybinių industrijų laukų simptomų, kas neabejotinai matyti ir meno rinkoje.

Žinau, kad šiuo metu bendradarbiauji su galerijomis Vienoje ir JAV, tad norėjau paklausti, kaip tavo akimis atrodo meno rinka, ar mano minėtos įtampos yra tau joje juntamos ir kiek yra galimybių jaunam menininkui ar menininkei joje dalyvauti?

 Koks sudėtingas, bet įdomus klausimas!

Nesu meno rinkos žinovė, bet manau, kad ji turi gana įdomią struktūrą, kuri yra kartu ir konservatyvi ir judri. Akivaizdu, kad menas turi tiek finansinę tiek simbolinę vertę, nors man tai įtampos nekelia.

DIS kuruotoje bienalėje nebuvau, todėl sunku apie ją kalbėti, bet manau, kad sąmoningumas mados ir verslo industrijų praktikoms nėra nauja meninė strategija – Andy Warholas ar Reena Spaulings galėtų būti vieni iš pavyzdžių.

Socialinės medijos suteikia naujų galimybių tiek jaunoms galerijoms, tiek jauniems menininkams. Ir veikiau būtent šis nuolatinis ir neišvengiamas informacijos perteklius ir žinojimas esant tiek daug gerų jaunų menininkų man kelia įtampą. Iš kitos pusės, „networkinimas“ dažnai yra pervertinamas, nes pritarčiau tau – tik gal su mažesne ironija – kad meno vertė dalinai yra ne šio pasaulio dalykas.

Papasakok, kaip tapai realybės šou Japonijoje žvaigžde!

 Labai netikėtai! Turbūt dėl tokių „hashtagų“ kaip #nukadoko, #nukazuke ar #koji. Prodiuseriai iš „Tokyo TV“ rodomos laidos atkreipė dėmesį į mano eksperimentinės kulinarijos „blogą“ ir pasiūlė artimiau susipažinti su jų daržovių fermentavimo tradicija. Beje, ši puiki kelionė netikėtai ir simboliškai baigėsi restorane, kuriame buvo filmuojamas „Lost in Translation“.

Koks tavo santykis su šiuolaikine populiaria vaizdų kultūra?

Klausimas toks absoliutus, kad galiu tik pajuokauti – mano santykis su šiuolaikine atvaizdų kultūra yra draugiškas.

Iliustracija viršuje: Rūtenė Merk, Aki Ross, 100 x 80 cm, oil on canvas, 2018

Įvadas į keistų daiktų kūrimą. Interviu su Anna-Sophie Berger

 

Anna-Sophie Berger (g. 1989 m.) – jaunosios kartos menininkė, gyvenanti ir dirbanti tarp Vienos ir Niujorko. Pirmą kartą su jos kūryba susidūriau 2016-aisiais pamatęs jos solo parodą MUMOK modernaus meno muziejuje Vienoje, pavadintą „Vietos pykčiui ir susitaikymui“ (angl. „Places to Fight and to Make Up“) ir mane iškart patraukė jos, kaip menininkės, sugebėjimas lengvai, tačiau labai asmeniškai kurti pasakojimus savo darbais, laisvai naudoti jau egzistuojančius ženklus ir kurti naujus. Pamenu, tuomet pamaniau, kad daugiasluoksnis meninės kalbos audinys, įvairiomis medijomis kuriamas menininkės, atliepia tai, ką reiškia veikti meno lauke šiandien, t. y. kaip rasti būdus kalbėti apie kasdienybę ir tuo pat metu joje nepaskęsti, kaip išlaikyti atstumą abstrahuojant patirtis ir objektus, tačiau tuo pat metu neprarasti intymaus ryšio su jais jausmo. Dėl šios priežasties, pasiūlymas pasikalbėti, juolab „Empatijos“ sąvokos fone, man buvo puiki proga užduoti keletą klausimų, kurie jau seniai krebždėjo kažkur pakaušyje.

Audrius Pocius: Miela Anna-Sophie, esu dėkingas už galimybę pasikalbėti su tavimi šio Artnews.lt numerio kontekste – ne tik todėl, jog jaučiu, kad tu gebi kur kas atidžiau negu bet kas kitas apmąstyti empatijos terminą, bet ir todėl, kad empatijos samprata yra esminis mano kaip kuratoriaus darbo elementas, stipriai susijęs su rūpesčiu (nuo lotynų k. „curare“). Be to, tavo pačios meno kūriniai taip pat stipriai susiję su rūpesčiu pastarąja šio žodžio reikšme. Savo interviu „Flash Art“ žurnale esi minėjusi, kad tau – ir tavo kaip menininkės praktikoje – rūpestis yra sąmoningas veiksmas, tam tikras pasirinkimas („Care to me is an act of choice, of decision-making“).[1] Ir vis tik jaučiu, kad empatija nėra tai, ką pasirenki, bet tai, kam pasiduodi – ji neturi pasirinkimui būdingo loginio pagrindo, o veikiau jį įžemina. Pagal šią logiką, pats produktyviausias gestas empatijos akivaizdoje yra ne sąmoningas veiksmas, bet sąmoningas susilaikymas. Ar galėtum tai susieti su savo praktika?

Anna-Sophie Berger: Leisk pamąstyti, ar teisingai tave suprantu: tavo manymu, empatija veikiau kaip jausmas ar gebėjimas nei kaip sąmoninga rūpesčio išraiška ištinka asmenį, kuris yra pakankamai jautrus, kad galėtų jausti ir atjausti kitus. Ir kai mėginame nukreipti šiuos „empatijos jausmus“, kurie mus apima nepaisant to, ar norime to, ar ne, susilaikymas yra produktyvus jų nukreipimas. Tarsi neleistum sau būti prarytai empatiško sielvarto, tęsdama savo veiklą net ir jausdamasi blogai dėl pasaulio ar pavienio žmogaus, ir galiausiai paverstum sujauktus jausmus produktyviais, pavyzdžiui, išversdama juos į meno kūrinius. Aš regiu tam tikrą ryšį, bet galbūt niekuomet nebuvau prie jo priėjusi naudodamasi empatijos terminu. Jaučiu, kad buvimas menininke, kuri iškelia savo meną virš visko, savyje talpina tam tikrą nutrūktgalviškumą jausmų atžvilgiu. Tam, kad paversčiau dalykus, kuriuos stipriai jaučiu, produktyviais ir nesileisčiau jų parbloškiama, ir vietoje to iš tiesų panaudočiau tai, ką regiu, kad sukurčiau daiktus, reikalinga tam tikra atskirtis. Ir sykiu aš klesčiu visų šių dalykų, kuriuos atrandu pasaulyje, ir kurie mane paliečia emociškai, dėka – kad ir kokie baisūs jie bebūtų. Nenoriu vadinti to mazochizmu, tačiau siekis emociškai suvokti savo aplinką priveda prie darbų, kurie gali demonstruoti empatiją arba solidarumą – ir šiame kontekste tai yra kitas įdomus žodis, galbūt tam tikra empatijos istorinė-politinė sesuo.

Neseniai skaičiau apie Rolando Bartheso teksto kaip „istorinio solidarumo“ aprašymą, kuriuo jis nurodo ne tiek į formą ar turinį, kiek į rašymo stilių, kuris yra prigimtinai paveiktas autorių įsipainiojimo savo pačių laike. Tai galima prisiminti ir kalbant apie empatiją. Tačiau, grįžtant prie tavo klausimo, – man taip pat patinka sąmoningo susilaikymo sąvoka. Man patinka visa, kas sąmoninga, lol. Esu įžūli konstruktyvistė: visuomet grąžinu spaudimą individui, iš savęs reikalaudama būti sąmoninga savo veiksmų atžvilgiu bei prisiimti už juos atsakomybę. Man labai sunku leistis užvaldomai išorinių jėgų. Tapsmas labiau subrendusia mane išmokė, jog esama tokių dalykų kaip nekontroliuojamos emocinės būsenos. Tad sąmoningą susilaikymą taip pat galėčiau susieti su “pasirinkimu”, kad ir kaip banaliai tai atrodytų. Tai, ko nusprendžiame nedaryti, kam nenusileisti ir ką praleisti, yra taip pat svarbu kaip ir tai, ką galiausiai pasirenkame daryti. Nors ir žinau, kad šie laikai nėra palankūs binarinėms opozicijoms, tačiau ši nuolatinė įtampa tarp priešinimosi ir pasidavimo yra vienas mano pagrindinių meno kūrimo principų. Jis net nekalba apie tai, ar pasirinkimas yra visuotinai teisingas, tai labiau apie mano pastangas dėl kažko, mano apsisprendimą, pasirinkimą ir atsakomybę. Apie tai, ką Alainas Badiou savo knygoje In Praise of Love vadina „atsitiktinumo pažabojimu“.

Anna-Sophie Berger, Untitled, 2018. Nuotrauka, 60 x 42 cm. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė

Anna-Sophie Berger, preposition, 2016. veršio oda, purvas, kintamas dydis. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė

AP: Man įdomūs tekstai, einantys prieš tavo kūrinius arba po jų. Jie nėra aiškinamieji ir niekuo nepapildo betarpiško kūrinių išgyvenimo. Jie veikiau sukuria tam tikrą foną, kuriame tau svarbūs ženklai ir daiktai kai kuriuose kūriniuose tampa veikėjais dažnai labai asmeniškuose, labiau dienoraščiams būdinguose svarstymuose. Tekste, pavadintame „Amžina optimistė“ (angl. „The Eternal Optimist“), optimizmas įgyja skausmingą ir nuobodžią neišvengiamo vartojimo perspektyvą. Tu taip pat rašei apie metaforinę mitybos grandinę:
<…>
“what the aim is was my question when
I started here and its universality now
disgusts me
It disgusts me how the same existential-
ism is the same at all times for death and creation.
it disgusts me that I am ambivalent but
cannot embrace complexity instead of
dualism.
the aim is the sword of Damocles, the
knife I just bought is but a cheap symbol
for the threat of the aim.”

<…>

<…>
„koks tikslas, buvo mano klausimas, kai
atvykau čionai, ir jo universalumu jau
šlykščiuosi
šlykščiuosi tuo, kaip tas pats egzistencial-
izmas yra visada toks pat mirčiai ir kūrybai.
šlykščiuosi tuo, kad esu dvilypė, bet
negaliu priimti sudėtingumo vietoje
dualizmo.
tikslas yra Damoklo kardas, ir
peilis, kurį ką tik įsigijau, tėra pigus
tikslo grėsmės ženklas.“

<…>

Kaip tekstas ir meno kūrinys susiję tarpusavyje? Kaip jie persidengia laike?

ASB: Tai – keblus klausimas, kadangi atsakydama į jį rizikuoju paversti šias pastangas tautologijomis. Praeitą savaitę su kažkuo kalbėjau, ginčydamasi dėl skulptorių siekių, išreikštų tekstu, bei dėl neatitikimų, kurių pasitaiko tarp objekto ir jo aprašymo. Dalykų, kuriuos aprašymas gali ir kurių negali byloti. Arba: apskritai, ką jis, anot mūsų, turėtų byloti, ir jei taip, ar nebūtų geriau, jei pasirinktume tekstą ar alegorinį pasakojimą? Skulptūrų kūryba man visų pirma yra apie semiotinį slenkstį ir apie įtampas, kurios gali susikaupti objekte kaip iš dalies neapibrėžtame ženkle. Trumpai tariant, galbūt atsakymas yra paprastas: esu optimistė, veikėja, bet ir menininkė. Asmuo. Tai, ką galvoju, ir tai, ko bijau, susiję su tuo, ką kuriu, nors to nebūtina suvokti kaip normos idant suprastum tai, ką kuriu. Kadangi meno kūrimo procesą suvokiu kaip dalį savo būties, būtų absurdiška nutraukti tą ryšį, jau nekalbant apie jo maskavimą. Ši teksto skiautė yra tiek fikcija, tiek tikras skausmas, tiek paprasčiausiai – grįžtant prie buvimo nutrūktgalviška ir emocinio pasaulio panaudojimo – įžanga į keistų dalykų kūrimą.

Anna-Sophie Berger, The Eternal Optimist, 2016. Spalvota spauda ant popieriaus, pieštukas, medinis rėmas (30h x 30w cm). Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė. Nuotrauka: Jonas von Ostrowski

AP: Atsižvelgdamas į tai, ką pasakoji, ėmiau regėti šį procesą taip, tarsi jis apimtų kaupimą ir paleidimą. Mano manymu, kalba reiškiasi mažų mažiausiai kaip nuosavybės forma: kai tik duodi kažkam vardą, išsyk tai įsigyji ir panaudoji savo ženklų sistemoje, t.y. realybėje. Tačiau, kaip minėjai, tavo menas tyko ties semiotiniu slenksčiu, vieta, kurios nei tu, kaip menininkė, nei žiūrovas negali visiškai kontroliuoti. Tam tikru aspektu tai įdomi varomoji jėga – kai kurių senų autorystės problemų, aptartų dar Bartheso, Bakhtino ir Čikagos literatūros mokyklos atstovų, rekonstrukcija. Ją geriausiai iliustruoja analogija tarp pagrindinio meno kūrinio veikėjo regėjimo ir klausymosi. Vienintelis būdas meno kūriniui atsiriboti nuo autoritarinio kūrėjo žvilgsnio – žinoma, jeigu kūrėjas yra pakankamai nuovokus – reikalavimas, kad šis dalyvautų laikinajame „dabar“, būtų savo paties kūrinio amžininkas. Mano manymu, tai įdomi empatijos forma, kuri tavo kūriniuose stipriai siejasi su tuo, ką galima išreikšti žodžiais, ir tuo, ką derėtų palikti neišreikšta.

ASB: Autoriaus mirties problema man atrodo keista. Manau, kad mano kartos žmonėms, gyvenantiems po visų postmodernizmų, būdingas visuotinis įtarumas visų norminančiųjų meno interpretacijų atžvilgiu. Galbūt turėčiau sakyti, kad jaučiuosi būtent taip: bet koks sistemingas bandymas aiškinti meną atrodo visiškai nepritaikomas būdams, kuriais jį galima kurti 2017-aisiais. Akivaizdu, jog suvesti kūrinį vien į asmenybės genialumą būtų nepagrįsta, kadangi priešinimasis biografijai ir menininko/kūrėjo intencijai atrodo logiškas, tačiau šią sąvoką vis tiek jaučiu esant ne ką mažiau pasenusią nei, tarkim, auros sąvoka. Bartheso tekstuose ji buvo argumentas teksto/kūrinio laisvei. Tačiau jo tekstų nebegalima taip skaityti, kadangi dabar tai jau yra kanonizuota, puikiai įdiegta kritinė teorija, siekianti apibrėžti, kaip turėtų veikti menas. Su kuo sieju savo kūrinius, tai su noru „neapriboti teksto“. Biografija ir individuali menininko intencija negali ir neturėtų būti vieninteliu orientyru. Tačiau praktikoje, kuri yra labai subjektyvi, neretai asmeniška ir nostalgiška, neįmanoma apsieiti be šios konotacijos. Man nerūpi, ar aš kaip autorė ir asmuo, sėdintis namuose ant sofos, visuomet atitinkame vienas kitą, bet pasirenku dalintis ir mintimis, gimusiomis ant sofos. Menas man yra egzistencinė praktika. Net ir geriausiai atliekama, ji gali pasiekti tam tikrą universalumą, kur iš manęs nebereikia nieko, kad ji būtų suprantama kieno kito. Tačiau aš vis tiek priskirsiu vertę savo išdykavimui su daiktais dėl subjektyvių priežasčių. Galbūt tai ir garantuoja tą laikinąjį dabar, kurį mini.

Tyrinėjimo medžiaga, Google

Anna-Sophie Berger, untitled, 2017. Pieštukas ant popieriaus, 27 x 34 cm. Menininkės nuosavybė

AP: Kalbant apie binarines opozicijas tavo kūryboje, vieni geriausių šios binarinės slinkties pavyzdžių, mano manymu, yra „Lizdas patiektas“ (angl. „The Nest Is Served“), eksponuotas Emmanuelio Layro galerijoje Romoje, taip pat ARS VIVA instaliacija Miuncheno dailės rėmimo draugijoje „Daiktų saugojimas“ (angl. „Keeping Things“). Tai šlovingi, tušti narvai, išstatyti taip, tarsi viliotų žiūrovą, stengdamiesi sugundyti ir beveik žadantys puoselėti jį ar ją. Kažkuria prasme jie yra puikios priemonės pasakojimams, sužadinančios smalsumą. Kokia buvo tikroji šio gesto reikšmė? Šie narvai skleidžia rūpestį, ir sykiu mėgina brutaliai suvaržyti.

ASB: Nepaisant to, kad abu darbai gimė atliekant panašų tyrimą, apimantį erdvės suspaudimą ir judėjimo suvaržymą, dabar jie man regisi labai skirtingi. „Lizdas patiektas“ iš esmės buvo apie formalią labai gerai pažįstamo objekto – narvo – fantaziją. Narvo, kurio pirminė paskirtis yra sumažinti ar suvaržyti judėjimą. Kadangi mano objektas formaliai perima stilistines ir materialias savybes iš vaikiškos lovelės ar lopšio, susilpninimo sąvoka yra suminkštinama įvedant jaukumo ir apsaugos elementą. Būtent šiame objekte abu šie numatyti požymiai – įkalinimas ir apsauga – yra neįgyvendinti, nes tarpai tarp narvo grotų yra pakankamai dideli, ir kūnai gali lengvai pro juos praeiti. Ši trokštamo poveikio frustracija, ši fantazija ir yra tai, ką turėjau omenyje.

Pagrindinė Daiktų saugojimo mintis dar labiau susijusi su frustracija. Žaismo eliminavimas ir atviros aikštės uždarymas, apibrėžtas dvejais futbolo vartais. Ir visa tai dėl mažo ir kone komiško, lyginant su masyviais plieno objektais, įsikišimo – dviejų mažų apkabų, pagamintų iš tokios pačios medžiagos, beveik kaip dviračių spynos. Kiti man pasakojo, jog šiame kūrinyje esama akivaizdžios erotikos, kas man taip pat patinka. Kažkuria prasme, kai dabar mąstau apie tai, „Daiktų saugojimas“ atrodo tarsi seksualus partneris infantilam „Lizdo patiekto“ slopinimui.

Anna-Sophie Berger, keeping things, 2017. Metaliniai vartai, metaliniai pančiai, raktų pakabukai, 300 x 200 x 200 cm. Galerijų Emanuel Layr Gallery ir JTT Gallery nuosavybė

Anna-Sophie Berger, keeping things, 2017. Metaliniai vartai, metaliniai pančiai, raktų pakabukai, 300 x 200 x 200 cm. Galerijų Emanuel Layr Gallery ir JTT Gallery nuosavybė (detalė)

Anna-Sophie Berger, The Nest Is Served, 2017. Medis, medvilnė, putplastis, dydis kintantis. Menininkės ir Emanuel Layr Gallery nuosavybė. Nuotrauka: Roberto Apa

AP: Tai kita įdomi binarinė opozicija, kurią galima aptikti tavo kūriniuose: tarp infantilumo ir seksualumo, tarp to, kas nuoširdu ir tiesmuka, bei to, kas slapta ir nepasiekiama. Apie šią įtampą neretai pagalvoju mąstydamas apie tavo darbus su rūbais, tokius kaip „Ji pranyko“(angl. „She Vanished“) (2016) arba kūrinių seriją, kurioje to paties pasiuvimo paltas yra panardinamas betone. Man atrodo, šie kūriniai turi labai stiprų krūvį, visų pirma dėl kūno nebuvimo. Mes esame įpratę regėti aprangos ir stiliaus produktus ant žmonių kūnų, kurie ir suteikia pastariesiems formą, tuo tarpu šie kūriniai tai pamiršta, pavirsdami į beformius, vangius daiktus. Nors kaip taikomieji objektai jie nurodo ir į dėvėtoją, drabužiai čia taip pat tampa pagrindiniais veikėjais, tarsi patys suteiktų formą vartotojui, o ne atvirkščiai. Be to, užraktų ir grandinių motyvas dar labiau papildo šį įspūdį. Pertvarkyti į drabužius, jie paverčia kūną ne tiek objektu, kiek erdve Bachelardui būdinga prasme.

ASB: Kūnas kaip erdvė yra įdomus palyginti su apranga, ypatingai, kai suvokiame save kaip mobilius. Tokiu atveju į aprangą galima žvelgti kaip į betarpiškiausią kiautą, palapinę, kurią nešiojamės po pasaulį, taip pat kaip į betarpiškiausią individuacijos ženklą. Esama tam tikro subtilumo kūno, liečiančio medžiagą, intymume, kūno, paliekančio įspaudus pluošte, sutepančio audinius prakaitu ir kvapu. Be abejo, tai taip pat stipriai susiję su erotika. Esu apsėsta galimybių ir negalėjimo nustatyti ryšį su nesamu kūnu per šį kiautą. Per užmirštus marškinėlius, išmestas ar pamestas kelnes. Kaip ir kūno trapumo, priešpriešinamo audiniui, sąvokoje, šiame nebuvime esama smurto. Drabužiai kaip suvenyrai yra šiurpūs būtent dėl to. Ir taip, objekte, kuris atspindi kūno bruožus, esama tam tikros metaforinės nepriklausomybės. Galbūt kaip ir mano kūrinyje „Kai esu su tavimi/Kai manęs ten nėra“ (angl. „When I am with you/When I am not there“), kuriame linija tarp subjekto, kalbančio apie rankomis susikibusius paltus bei paltų kaip figūrų, kalbančių su mumis, yra neryški.

Mano kūryboje egzistuoja viena nuolatinė konstruktyvi problema. Tai yra klausimas, kaip geriausia dirbti ir parodyti kūną, kuris gali apgyvendinti objektą. Tai beveik banalus klausimas, bet kadangi kuriu parodas, kurios galiausiai dažnai kaip vietos yra statiškos, galiausiai man tenka spręsti skulptūrinius klausimus. Kaip objektą, kurį geriausia nešioti ir užpildyti kūnu, būtų galima pristatyti kitokioje būsenoje? Su pagalbinėmis struktūromis, kopijuojančiomis gyvą kūną, ar be jų, su fotografijos pagalba, ar be jos? Neseniai dirbau prie fotografijos, portreto, jei nori, kuris atsirado iš šios būtinybės. Šis kūrinys, pagamintas iš neapdirbto plieno grandinės, įgijo tam tikros prijuostės formą. Jis buvo sumanytas kaip skulptūra, tačiau gimė iš kūniško jausmo – dar sykį kažkur tarp žaismo ir suvaržymo.

Anna-Sophie Berger, she vanished 1, 2015. Šilkas, siūlai, vanduo, kintantis dydis. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė

Anna-Sophie Berger, Untitled Portrait, 2017. Nuotrauka: Katerina Šoškić

Anna-Sophie Berger, when I am with you / when I am not there, 2015. Šilkas, medvilnė, kintantis dydis.  Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė

AP: Taip pat svarsčiau apie tai, ką minėjai kalbėdama apie solidarumą kaip istorinį-politinį empatijos dublikatą. Galvojau, kur jį būtų galima rasti tavo kūryboje, ir man susidarė įspūdis, kad jis apsistojęs tam tikrame pasidavime daiktų tvarkai, pasirinkime dalyvauti vartojimo cikle, priimant jį kaip tam tikrą komunikacijos formą. Ar sutiktum su šiomis mintimis? Tiksliau tariant, tavo kūriniai, kuriuose tu pokštauji su vartojimo prekėmis, pavyzdžiui, „Kupra“ (angl. „Hunch“), yra labai ironiški šiuo atžvilgiu.

ASB: „Pasirinkimas dalyvauti vartojimo cikle“… Hmm, mano pozicija veikiau būtų tokia: mėgstu objektus tokius, kokius randu pasaulyje, kuriame gyvenu. Manau, jie neša žmonių sąveikos ir rūpesčio žymes tol, kol mes juos naudojame, taip įspausdami savo ketinimus į juos. Esu ne kartą minėjusi, jog norėdami priimti sąmoningus sprendimus dėl daiktų – taigi ir jų atitinkamo vartojimo – pirmiausia turime pripažinti jų vertę.

AP: Turi omenyje taip, kaip „Pupelių auskaruose“ (2015)?

ASB: Taip, būtent taip.

„And I’m asking you to hold me
Just like the morning paper
Pinched between your pointer
Your index and your thumb“

(from: Harness your Hopes, Stephen Malkmus, Pavement 1999)

Ir prašau tavęs laikyti mane
Tarsi rytinį laikraštį
Sugnybtą tarp smiliaus
Rodomojo ir nykščio“

(iš: Įkinkyk savo viltį, Stephen Malkmus, Šaligatvis 1999)

Anna-Sophie Berger dalyvauja Audriaus Pociaus ir Nicholas Matranga kuruotoje grupinėje parodoje “Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą”, kuri atvers duris Šiuolaikinio meno centre, vasario 9 d., penktadienį, 18 val.

Anna-Sophie Berger, Pea earring, 2015. Sidabras, žirnio sėkla, 1 x 0,5 cm. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė. Nuotrauka: Klaus Pichler

[1] Flash Art, January / February 2017, p. 43