Anna-Sophie Berger (g. 1989 m.) – jaunosios kartos menininkė, gyvenanti ir dirbanti tarp Vienos ir Niujorko. Pirmą kartą su jos kūryba susidūriau 2016-aisiais pamatęs jos solo parodą MUMOK modernaus meno muziejuje Vienoje, pavadintą „Vietos pykčiui ir susitaikymui“ (angl. „Places to Fight and to Make Up“) ir mane iškart patraukė jos, kaip menininkės, sugebėjimas lengvai, tačiau labai asmeniškai kurti pasakojimus savo darbais, laisvai naudoti jau egzistuojančius ženklus ir kurti naujus. Pamenu, tuomet pamaniau, kad daugiasluoksnis meninės kalbos audinys, įvairiomis medijomis kuriamas menininkės, atliepia tai, ką reiškia veikti meno lauke šiandien, t. y. kaip rasti būdus kalbėti apie kasdienybę ir tuo pat metu joje nepaskęsti, kaip išlaikyti atstumą abstrahuojant patirtis ir objektus, tačiau tuo pat metu neprarasti intymaus ryšio su jais jausmo. Dėl šios priežasties, pasiūlymas pasikalbėti, juolab „Empatijos“ sąvokos fone, man buvo puiki proga užduoti keletą klausimų, kurie jau seniai krebždėjo kažkur pakaušyje.
Audrius Pocius: Miela Anna-Sophie, esu dėkingas už galimybę pasikalbėti su tavimi šio Artnews.lt numerio kontekste – ne tik todėl, jog jaučiu, kad tu gebi kur kas atidžiau negu bet kas kitas apmąstyti empatijos terminą, bet ir todėl, kad empatijos samprata yra esminis mano kaip kuratoriaus darbo elementas, stipriai susijęs su rūpesčiu (nuo lotynų k. „curare“). Be to, tavo pačios meno kūriniai taip pat stipriai susiję su rūpesčiu pastarąja šio žodžio reikšme. Savo interviu „Flash Art“ žurnale esi minėjusi, kad tau – ir tavo kaip menininkės praktikoje – rūpestis yra sąmoningas veiksmas, tam tikras pasirinkimas („Care to me is an act of choice, of decision-making“).[1] Ir vis tik jaučiu, kad empatija nėra tai, ką pasirenki, bet tai, kam pasiduodi – ji neturi pasirinkimui būdingo loginio pagrindo, o veikiau jį įžemina. Pagal šią logiką, pats produktyviausias gestas empatijos akivaizdoje yra ne sąmoningas veiksmas, bet sąmoningas susilaikymas. Ar galėtum tai susieti su savo praktika?
Anna-Sophie Berger: Leisk pamąstyti, ar teisingai tave suprantu: tavo manymu, empatija veikiau kaip jausmas ar gebėjimas nei kaip sąmoninga rūpesčio išraiška ištinka asmenį, kuris yra pakankamai jautrus, kad galėtų jausti ir atjausti kitus. Ir kai mėginame nukreipti šiuos „empatijos jausmus“, kurie mus apima nepaisant to, ar norime to, ar ne, susilaikymas yra produktyvus jų nukreipimas. Tarsi neleistum sau būti prarytai empatiško sielvarto, tęsdama savo veiklą net ir jausdamasi blogai dėl pasaulio ar pavienio žmogaus, ir galiausiai paverstum sujauktus jausmus produktyviais, pavyzdžiui, išversdama juos į meno kūrinius. Aš regiu tam tikrą ryšį, bet galbūt niekuomet nebuvau prie jo priėjusi naudodamasi empatijos terminu. Jaučiu, kad buvimas menininke, kuri iškelia savo meną virš visko, savyje talpina tam tikrą nutrūktgalviškumą jausmų atžvilgiu. Tam, kad paversčiau dalykus, kuriuos stipriai jaučiu, produktyviais ir nesileisčiau jų parbloškiama, ir vietoje to iš tiesų panaudočiau tai, ką regiu, kad sukurčiau daiktus, reikalinga tam tikra atskirtis. Ir sykiu aš klesčiu visų šių dalykų, kuriuos atrandu pasaulyje, ir kurie mane paliečia emociškai, dėka – kad ir kokie baisūs jie bebūtų. Nenoriu vadinti to mazochizmu, tačiau siekis emociškai suvokti savo aplinką priveda prie darbų, kurie gali demonstruoti empatiją arba solidarumą – ir šiame kontekste tai yra kitas įdomus žodis, galbūt tam tikra empatijos istorinė-politinė sesuo.
Neseniai skaičiau apie Rolando Bartheso teksto kaip „istorinio solidarumo“ aprašymą, kuriuo jis nurodo ne tiek į formą ar turinį, kiek į rašymo stilių, kuris yra prigimtinai paveiktas autorių įsipainiojimo savo pačių laike. Tai galima prisiminti ir kalbant apie empatiją. Tačiau, grįžtant prie tavo klausimo, – man taip pat patinka sąmoningo susilaikymo sąvoka. Man patinka visa, kas sąmoninga, lol. Esu įžūli konstruktyvistė: visuomet grąžinu spaudimą individui, iš savęs reikalaudama būti sąmoninga savo veiksmų atžvilgiu bei prisiimti už juos atsakomybę. Man labai sunku leistis užvaldomai išorinių jėgų. Tapsmas labiau subrendusia mane išmokė, jog esama tokių dalykų kaip nekontroliuojamos emocinės būsenos. Tad sąmoningą susilaikymą taip pat galėčiau susieti su “pasirinkimu”, kad ir kaip banaliai tai atrodytų. Tai, ko nusprendžiame nedaryti, kam nenusileisti ir ką praleisti, yra taip pat svarbu kaip ir tai, ką galiausiai pasirenkame daryti. Nors ir žinau, kad šie laikai nėra palankūs binarinėms opozicijoms, tačiau ši nuolatinė įtampa tarp priešinimosi ir pasidavimo yra vienas mano pagrindinių meno kūrimo principų. Jis net nekalba apie tai, ar pasirinkimas yra visuotinai teisingas, tai labiau apie mano pastangas dėl kažko, mano apsisprendimą, pasirinkimą ir atsakomybę. Apie tai, ką Alainas Badiou savo knygoje „In Praise of Love“ vadina „atsitiktinumo pažabojimu“.
Anna-Sophie Berger, Untitled, 2018. Nuotrauka, 60 x 42 cm. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė
Anna-Sophie Berger, preposition, 2016. veršio oda, purvas, kintamas dydis. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė
AP: Man įdomūs tekstai, einantys prieš tavo kūrinius arba po jų. Jie nėra aiškinamieji ir niekuo nepapildo betarpiško kūrinių išgyvenimo. Jie veikiau sukuria tam tikrą foną, kuriame tau svarbūs ženklai ir daiktai kai kuriuose kūriniuose tampa veikėjais dažnai labai asmeniškuose, labiau dienoraščiams būdinguose svarstymuose. Tekste, pavadintame „Amžina optimistė“ (angl. „The Eternal Optimist“), optimizmas įgyja skausmingą ir nuobodžią neišvengiamo vartojimo perspektyvą. Tu taip pat rašei apie metaforinę mitybos grandinę:
<…>
“what the aim is was my question when
I started here and its universality now
disgusts me
It disgusts me how the same existential-
ism is the same at all times for death and creation.
it disgusts me that I am ambivalent but
cannot embrace complexity instead of
dualism.
the aim is the sword of Damocles, the
knife I just bought is but a cheap symbol
for the threat of the aim.”
<…>
<…>
„koks tikslas, buvo mano klausimas, kai
atvykau čionai, ir jo universalumu jau
šlykščiuosi
šlykščiuosi tuo, kaip tas pats egzistencial-
izmas yra visada toks pat mirčiai ir kūrybai.
šlykščiuosi tuo, kad esu dvilypė, bet
negaliu priimti sudėtingumo vietoje
dualizmo.
tikslas yra Damoklo kardas, ir
peilis, kurį ką tik įsigijau, tėra pigus
tikslo grėsmės ženklas.“
<…>
Kaip tekstas ir meno kūrinys susiję tarpusavyje? Kaip jie persidengia laike?
ASB: Tai – keblus klausimas, kadangi atsakydama į jį rizikuoju paversti šias pastangas tautologijomis. Praeitą savaitę su kažkuo kalbėjau, ginčydamasi dėl skulptorių siekių, išreikštų tekstu, bei dėl neatitikimų, kurių pasitaiko tarp objekto ir jo aprašymo. Dalykų, kuriuos aprašymas gali ir kurių negali byloti. Arba: apskritai, ką jis, anot mūsų, turėtų byloti, ir jei taip, ar nebūtų geriau, jei pasirinktume tekstą ar alegorinį pasakojimą? Skulptūrų kūryba man visų pirma yra apie semiotinį slenkstį ir apie įtampas, kurios gali susikaupti objekte kaip iš dalies neapibrėžtame ženkle. Trumpai tariant, galbūt atsakymas yra paprastas: esu optimistė, veikėja, bet ir menininkė. Asmuo. Tai, ką galvoju, ir tai, ko bijau, susiję su tuo, ką kuriu, nors to nebūtina suvokti kaip normos idant suprastum tai, ką kuriu. Kadangi meno kūrimo procesą suvokiu kaip dalį savo būties, būtų absurdiška nutraukti tą ryšį, jau nekalbant apie jo maskavimą. Ši teksto skiautė yra tiek fikcija, tiek tikras skausmas, tiek paprasčiausiai – grįžtant prie buvimo nutrūktgalviška ir emocinio pasaulio panaudojimo – įžanga į keistų dalykų kūrimą.
Anna-Sophie Berger, The Eternal Optimist, 2016. Spalvota spauda ant popieriaus, pieštukas, medinis rėmas (30h x 30w cm). Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė. Nuotrauka: Jonas von Ostrowski
AP: Atsižvelgdamas į tai, ką pasakoji, ėmiau regėti šį procesą taip, tarsi jis apimtų kaupimą ir paleidimą. Mano manymu, kalba reiškiasi mažų mažiausiai kaip nuosavybės forma: kai tik duodi kažkam vardą, išsyk tai įsigyji ir panaudoji savo ženklų sistemoje, t.y. realybėje. Tačiau, kaip minėjai, tavo menas tyko ties semiotiniu slenksčiu, vieta, kurios nei tu, kaip menininkė, nei žiūrovas negali visiškai kontroliuoti. Tam tikru aspektu tai įdomi varomoji jėga – kai kurių senų autorystės problemų, aptartų dar Bartheso, Bakhtino ir Čikagos literatūros mokyklos atstovų, rekonstrukcija. Ją geriausiai iliustruoja analogija tarp pagrindinio meno kūrinio veikėjo regėjimo ir klausymosi. Vienintelis būdas meno kūriniui atsiriboti nuo autoritarinio kūrėjo žvilgsnio – žinoma, jeigu kūrėjas yra pakankamai nuovokus – reikalavimas, kad šis dalyvautų laikinajame „dabar“, būtų savo paties kūrinio amžininkas. Mano manymu, tai įdomi empatijos forma, kuri tavo kūriniuose stipriai siejasi su tuo, ką galima išreikšti žodžiais, ir tuo, ką derėtų palikti neišreikšta.
ASB: Autoriaus mirties problema man atrodo keista. Manau, kad mano kartos žmonėms, gyvenantiems po visų postmodernizmų, būdingas visuotinis įtarumas visų norminančiųjų meno interpretacijų atžvilgiu. Galbūt turėčiau sakyti, kad jaučiuosi būtent taip: bet koks sistemingas bandymas aiškinti meną atrodo visiškai nepritaikomas būdams, kuriais jį galima kurti 2017-aisiais. Akivaizdu, jog suvesti kūrinį vien į asmenybės genialumą būtų nepagrįsta, kadangi priešinimasis biografijai ir menininko/kūrėjo intencijai atrodo logiškas, tačiau šią sąvoką vis tiek jaučiu esant ne ką mažiau pasenusią nei, tarkim, auros sąvoka. Bartheso tekstuose ji buvo argumentas teksto/kūrinio laisvei. Tačiau jo tekstų nebegalima taip skaityti, kadangi dabar tai jau yra kanonizuota, puikiai įdiegta kritinė teorija, siekianti apibrėžti, kaip turėtų veikti menas. Su kuo sieju savo kūrinius, tai su noru „neapriboti teksto“. Biografija ir individuali menininko intencija negali ir neturėtų būti vieninteliu orientyru. Tačiau praktikoje, kuri yra labai subjektyvi, neretai asmeniška ir nostalgiška, neįmanoma apsieiti be šios konotacijos. Man nerūpi, ar aš kaip autorė ir asmuo, sėdintis namuose ant sofos, visuomet atitinkame vienas kitą, bet pasirenku dalintis ir mintimis, gimusiomis ant sofos. Menas man yra egzistencinė praktika. Net ir geriausiai atliekama, ji gali pasiekti tam tikrą universalumą, kur iš manęs nebereikia nieko, kad ji būtų suprantama kieno kito. Tačiau aš vis tiek priskirsiu vertę savo išdykavimui su daiktais dėl subjektyvių priežasčių. Galbūt tai ir garantuoja tą laikinąjį dabar, kurį mini.
Tyrinėjimo medžiaga, Google
Anna-Sophie Berger, untitled, 2017. Pieštukas ant popieriaus, 27 x 34 cm. Menininkės nuosavybė
AP: Kalbant apie binarines opozicijas tavo kūryboje, vieni geriausių šios binarinės slinkties pavyzdžių, mano manymu, yra „Lizdas patiektas“ (angl. „The Nest Is Served“), eksponuotas Emmanuelio Layro galerijoje Romoje, taip pat ARS VIVA instaliacija Miuncheno dailės rėmimo draugijoje „Daiktų saugojimas“ (angl. „Keeping Things“). Tai šlovingi, tušti narvai, išstatyti taip, tarsi viliotų žiūrovą, stengdamiesi sugundyti ir beveik žadantys puoselėti jį ar ją. Kažkuria prasme jie yra puikios priemonės pasakojimams, sužadinančios smalsumą. Kokia buvo tikroji šio gesto reikšmė? Šie narvai skleidžia rūpestį, ir sykiu mėgina brutaliai suvaržyti.
ASB: Nepaisant to, kad abu darbai gimė atliekant panašų tyrimą, apimantį erdvės suspaudimą ir judėjimo suvaržymą, dabar jie man regisi labai skirtingi. „Lizdas patiektas“ iš esmės buvo apie formalią labai gerai pažįstamo objekto – narvo – fantaziją. Narvo, kurio pirminė paskirtis yra sumažinti ar suvaržyti judėjimą. Kadangi mano objektas formaliai perima stilistines ir materialias savybes iš vaikiškos lovelės ar lopšio, susilpninimo sąvoka yra suminkštinama įvedant jaukumo ir apsaugos elementą. Būtent šiame objekte abu šie numatyti požymiai – įkalinimas ir apsauga – yra neįgyvendinti, nes tarpai tarp narvo grotų yra pakankamai dideli, ir kūnai gali lengvai pro juos praeiti. Ši trokštamo poveikio frustracija, ši fantazija ir yra tai, ką turėjau omenyje.
Pagrindinė Daiktų saugojimo mintis dar labiau susijusi su frustracija. Žaismo eliminavimas ir atviros aikštės uždarymas, apibrėžtas dvejais futbolo vartais. Ir visa tai dėl mažo ir kone komiško, lyginant su masyviais plieno objektais, įsikišimo – dviejų mažų apkabų, pagamintų iš tokios pačios medžiagos, beveik kaip dviračių spynos. Kiti man pasakojo, jog šiame kūrinyje esama akivaizdžios erotikos, kas man taip pat patinka. Kažkuria prasme, kai dabar mąstau apie tai, „Daiktų saugojimas“ atrodo tarsi seksualus partneris infantilam „Lizdo patiekto“ slopinimui.
Anna-Sophie Berger, keeping things, 2017. Metaliniai vartai, metaliniai pančiai, raktų pakabukai, 300 x 200 x 200 cm. Galerijų Emanuel Layr Gallery ir JTT Gallery nuosavybė
Anna-Sophie Berger, keeping things, 2017. Metaliniai vartai, metaliniai pančiai, raktų pakabukai, 300 x 200 x 200 cm. Galerijų Emanuel Layr Gallery ir JTT Gallery nuosavybė (detalė)
Anna-Sophie Berger, The Nest Is Served, 2017. Medis, medvilnė, putplastis, dydis kintantis. Menininkės ir Emanuel Layr Gallery nuosavybė. Nuotrauka: Roberto Apa
AP: Tai kita įdomi binarinė opozicija, kurią galima aptikti tavo kūriniuose: tarp infantilumo ir seksualumo, tarp to, kas nuoširdu ir tiesmuka, bei to, kas slapta ir nepasiekiama. Apie šią įtampą neretai pagalvoju mąstydamas apie tavo darbus su rūbais, tokius kaip „Ji pranyko“(angl. „She Vanished“) (2016) arba kūrinių seriją, kurioje to paties pasiuvimo paltas yra panardinamas betone. Man atrodo, šie kūriniai turi labai stiprų krūvį, visų pirma dėl kūno nebuvimo. Mes esame įpratę regėti aprangos ir stiliaus produktus ant žmonių kūnų, kurie ir suteikia pastariesiems formą, tuo tarpu šie kūriniai tai pamiršta, pavirsdami į beformius, vangius daiktus. Nors kaip taikomieji objektai jie nurodo ir į dėvėtoją, drabužiai čia taip pat tampa pagrindiniais veikėjais, tarsi patys suteiktų formą vartotojui, o ne atvirkščiai. Be to, užraktų ir grandinių motyvas dar labiau papildo šį įspūdį. Pertvarkyti į drabužius, jie paverčia kūną ne tiek objektu, kiek erdve Bachelardui būdinga prasme.
ASB: Kūnas kaip erdvė yra įdomus palyginti su apranga, ypatingai, kai suvokiame save kaip mobilius. Tokiu atveju į aprangą galima žvelgti kaip į betarpiškiausią kiautą, palapinę, kurią nešiojamės po pasaulį, taip pat kaip į betarpiškiausią individuacijos ženklą. Esama tam tikro subtilumo kūno, liečiančio medžiagą, intymume, kūno, paliekančio įspaudus pluošte, sutepančio audinius prakaitu ir kvapu. Be abejo, tai taip pat stipriai susiję su erotika. Esu apsėsta galimybių ir negalėjimo nustatyti ryšį su nesamu kūnu per šį kiautą. Per užmirštus marškinėlius, išmestas ar pamestas kelnes. Kaip ir kūno trapumo, priešpriešinamo audiniui, sąvokoje, šiame nebuvime esama smurto. Drabužiai kaip suvenyrai yra šiurpūs būtent dėl to. Ir taip, objekte, kuris atspindi kūno bruožus, esama tam tikros metaforinės nepriklausomybės. Galbūt kaip ir mano kūrinyje „Kai esu su tavimi/Kai manęs ten nėra“ (angl. „When I am with you/When I am not there“), kuriame linija tarp subjekto, kalbančio apie rankomis susikibusius paltus bei paltų kaip figūrų, kalbančių su mumis, yra neryški.
Mano kūryboje egzistuoja viena nuolatinė konstruktyvi problema. Tai yra klausimas, kaip geriausia dirbti ir parodyti kūną, kuris gali apgyvendinti objektą. Tai beveik banalus klausimas, bet kadangi kuriu parodas, kurios galiausiai dažnai kaip vietos yra statiškos, galiausiai man tenka spręsti skulptūrinius klausimus. Kaip objektą, kurį geriausia nešioti ir užpildyti kūnu, būtų galima pristatyti kitokioje būsenoje? Su pagalbinėmis struktūromis, kopijuojančiomis gyvą kūną, ar be jų, su fotografijos pagalba, ar be jos? Neseniai dirbau prie fotografijos, portreto, jei nori, kuris atsirado iš šios būtinybės. Šis kūrinys, pagamintas iš neapdirbto plieno grandinės, įgijo tam tikros prijuostės formą. Jis buvo sumanytas kaip skulptūra, tačiau gimė iš kūniško jausmo – dar sykį kažkur tarp žaismo ir suvaržymo.
Anna-Sophie Berger, she vanished 1, 2015. Šilkas, siūlai, vanduo, kintantis dydis. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė
Anna-Sophie Berger, Untitled Portrait, 2017. Nuotrauka: Katerina Šoškić
Anna-Sophie Berger, when I am with you / when I am not there, 2015. Šilkas, medvilnė, kintantis dydis. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė
AP: Taip pat svarsčiau apie tai, ką minėjai kalbėdama apie solidarumą kaip istorinį-politinį empatijos dublikatą. Galvojau, kur jį būtų galima rasti tavo kūryboje, ir man susidarė įspūdis, kad jis apsistojęs tam tikrame pasidavime daiktų tvarkai, pasirinkime dalyvauti vartojimo cikle, priimant jį kaip tam tikrą komunikacijos formą. Ar sutiktum su šiomis mintimis? Tiksliau tariant, tavo kūriniai, kuriuose tu pokštauji su vartojimo prekėmis, pavyzdžiui, „Kupra“ (angl. „Hunch“), yra labai ironiški šiuo atžvilgiu.
ASB: „Pasirinkimas dalyvauti vartojimo cikle“… Hmm, mano pozicija veikiau būtų tokia: mėgstu objektus tokius, kokius randu pasaulyje, kuriame gyvenu. Manau, jie neša žmonių sąveikos ir rūpesčio žymes tol, kol mes juos naudojame, taip įspausdami savo ketinimus į juos. Esu ne kartą minėjusi, jog norėdami priimti sąmoningus sprendimus dėl daiktų – taigi ir jų atitinkamo vartojimo – pirmiausia turime pripažinti jų vertę.
AP: Turi omenyje taip, kaip „Pupelių auskaruose“ (2015)?
ASB: Taip, būtent taip.
„And I’m asking you to hold me
Just like the morning paper
Pinched between your pointer
Your index and your thumb“
(from: Harness your Hopes, Stephen Malkmus, Pavement 1999)
„Ir prašau tavęs laikyti mane
Tarsi rytinį laikraštį
Sugnybtą tarp smiliaus
Rodomojo ir nykščio“
(iš: Įkinkyk savo viltį, Stephen Malkmus, Šaligatvis 1999)
Anna-Sophie Berger dalyvauja Audriaus Pociaus ir Nicholas Matranga kuruotoje grupinėje parodoje “Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą”, kuri atvers duris Šiuolaikinio meno centre, vasario 9 d., penktadienį, 18 val.
Anna-Sophie Berger, Pea earring, 2015. Sidabras, žirnio sėkla, 1 x 0,5 cm. Menininkės ir JTT Gallery New York nuosavybė. Nuotrauka: Klaus Pichler
[1] Flash Art, January / February 2017, p. 43
