Interviu su Rūtene Merk. Apie tapybą ir susitikimus su antraeiliais personažais

Rūtenė Merk – viena labiausiai intriguojančių jaunų lietuvių tapytojų, kurios kūryboje atsiskleidžia daug šiandienos įtampų, kylančių tiek meno lauke, tiek už jo ribų. Vienas įdomiausių menininkės darbų aspektų yra tai, kad ji, jautriai atsižvelgdama į savo mediją, vienu metu ir tęsia, ir kuria savotišką pertrūkį lietuvių tapybos tradicijoje. Tikiuosi, kad šis pokalbis padės atskleisti šį ambivalentiškumą.

Rūtene, labai džiaugiuosi galimybe paimti iš tavęs interviu būtent šiuo metu. Viena vertus, dėl to, kad manau, jog tavo meninė raiška pastaraisiais metais patyrė gan staigų lūžį, kurį, tikiuosi, šis interviu padės geriau suvokti ir išplėtoti; kita vertus, dėl to, kad, žvelgiant iš ilgesnės laiko perspektyvos, šiuolaikiniame mene figūratyvumas įgauna naują svorį – ilgą laiką buvę paraštėse, figūratyvūs meno kūriniai grįžo į galerijų, kunsthalių ir muziejų parodų sales.

Gyvendama Vilniuje, užėmei gan dviprasmišką, galbūt net nepatogią poziciją. Kaip tapytoja buvai siejama su lietuvišką post-konceptualų meną kuriančiais menininkais ir jų pradėtomis plėtoti idėjomis, tuo tarpu tarp pastarųjų buvai suvokiama kaip kurianti, visų pirma, tapybos kūrinius. Man įdomu, kaip tu matai šį santykį tada ir dabar, ypač turint omenyje visas kolaboracijas, vienkartinius, kartais atsitiktinius bendradarbiavimus – tokius kaip, pavyzdžiui, XII Baltijos trienalės kontekste pertapytas Kazimiro Malevičiaus kūrinys, kartu su Jonu Paleku kurta vakarienių serija ir scenarijaus dalis parodoje „Tap VVater“, tavo rankomis pagamintas vienas pirmųjų Roberto Narkaus „tunarolloranut“ objektų, ir kt.

Audriau, ačiū už kvietimą pasikalbėti.

Taip, studijavau tapybą, bet Lietuvoje jos laukas buvo seklus, trūko įvairovės, stiprių ir skirtingų pozicijų. Vietos tapybos kontekste nepritapau, nes nesutikau su jos autoritetų maskulinistine kultūra ir ideologija. Sekiau ŠMC, galerijų „Tulips & Roses“ ir „The Gardens“ veiklas, nes post-konceptualaus meno scena Vilniuje turėjo daugiau energijos, atvirumo, ironijos. Tačiau visada žinojau, kad noriu tapyti ir dirbti studijoje.

Kolaboracijos buvo natūrali buvimo šiuolaikinio meno scenoje dalis. Malevičiaus „Seserų“ pertapymas tapo įdomiu uždaviniu tapybos antlaikiškumo tema. Su Jonu Paleku kartu bandėme konceptualiai ir eksperimentiškai žiūrėti į kulinariją, bet tapybos į tai nepainiojau.

Gana anksti traukė tai, ką dabar pavadinčiau skaitmeninio vaizdo paveikslu. Studijų metais foto-video buvo vis dar populiariausios meno medijos, o kartu įvairiausi ekranai ir vaizdų cirkuliacija virto neišvengiama mūsų kasdienybės dalimi.

Įdomu savo senajame „tumblr“ tinklaraštyje dabar aptikti, pavyzdžiui, tokį įrašą: „Pinhole picture made from light, paper and silver vice versa digital picture found in the internet made from pixels. They both represent contrary sides of the space.“ Arba šią nuotrauką, darytą studijų metu Edinburge, kai bandžiau sieti impresionizmo stilių ir skaitmeninio vaizdo elementus, tapybos anachroniškumą ir šiuolaikinio vaizdo paveikumą.

Rūtenė Merk, Vingio parkas, Vilnius, 2012

O kaip atrodo tavo gyvenimas ir kolaboracijos su kitais Miunchene?

 Įsikrausčiusi į naują miestą pradėjau bendradarbiauti su juo pačiu. Kiek anksčiau išbandžiusi keletą rezidencijų, supratau, kad tapymui reikia pastovumo ir geros techninės bazės, kuri čia yra tikrai aukšto lygio. Pats miestas nėra labai didelis, bet jame rodoma gana daug rimtų šiuolaikinės tapybos parodų ir yra platus meno muziejų ir institucijų tinklas.

Tavo pastarųjų metų kūriniai — pamėkliški, tačiau tiesmuki įvairių, dažniausiai turinio ir formos atžvilgiu aiškiai atpažįstamų tropų atvaizdai: kamuolys Wilsonas, Aki Ross, natiurmortas su krabo žnyple ir salota. Nepaisant to, susidaro įspūdis, tarsi pats vaizduojamojo objekto pasirinkimas, nors akivaizdžiai apgalvotas, čia nėra svarbiausias – tarsi pačioje vaizdų gausoje išsikristalizavę įvaizdžiai, kurie vos tik apčiuopti galėtų pavirsti kažkuo kitu. Vis dėlto, tarp pasirinktų vaizdų yra šis tas bendra — dažniausiai vaizduojami personažai ar objektai, kurie, gimę kaip fikcija, įgavo realų simbolinį krūvį populiariojoje kultūroje, tapdami „tikresni už tikrovę“, virsdami savotiškais simuliakrais. Būtų įdomu sužinoti, kaip pasirenki, ką vaizduoti savo paveiksluose?

Tiesą sakant, tapymo motyvus renkuosi lėtai ir daug jų atmetu. Nepaisant išorinio ir vidinio spaudimo, nesu mono-motyvo ar mono-obsesijos menininkė. Didelė dalis mano darbų yra portretai ir, pavyzdžiui, kai kurie naujausi paveikslai yra bandymas iš naujo pertapyti jau anksčiau pamėgtą filmo „Final Fantasy: The Spirits Within“ heroję Aki Ross. Egiptietišką Maiklą Džeksoną („Remember the Time First“, „Remember the Time“) siečiau su savo ankstesniu darbu „Deividas“, kuriame pertapiau androginiškąją Verrocchio skulptūrą, vaizduojančią milžiną Galijotą nukovusį jaunąjį „Dovydą“, kurios numanomas modelis buvo jaunasis Leonardo, tuo metu mokęsis Verrocchio dirbtuvėse – abi šios figūros yra istoriški ir kartu antlaikiai muziejiniai objektai. Avataras Aki, egiptietiškasis pop karalius ir kamuolys Wilsonas buvo tiek „Spirits Within“, tiek „Virtualacros“ parodose pasikartojęs trejetas.

Kita abiejų parodų inspiracija buvo olandų ir flamandų tapybos subžanras „Tronie“ („veidas“). Tai ekspresyvūs, kartais groteskiški individualių tipų, savotiškų „stock characters“ portretai, pvz., elgetos, juokdario, seno vyro, jaunos moters, Jėzaus, Marijos ar net gėlės arba vaisiaus „veidai“. Kita vertus, yra aišku, kad šiems bevardžiams portretams dažniausiai pozavo realūs žmonės (sitters). Šio realumo pėdsakų ieškojau tapydama kompiuterinių žaidimų minor characters, skaitmeninius avatarus, kartais gyvenančius brutalius, bevardžius gyvenimus („Leonda“).

Nesu tikra, kad savo personažus matau kaip simuliakrus, apie kuriuos kalbėjo Jeanas Baudrillardas. Mėgstu Hanso Beltingo įžvalgą apie prigimtinį vaizdo prieštaringumą: vaizdai fizinę (kūno) neesatį padaro matoma, paversdami jį ikonine esatimi. Bet koks atvaizdas jau savaime ir visada yra susijęs su fantomiškumu, kurio patirtis yra reali. Mano virtualioje erdvėje krabo žnyplė iš kompiuterinio žaidimo susitinka „tikrą“ mašiną ar telefoną, o skaitmeninis avataras – mane. Parodos pavadinimu „Spirits Within“ norėjau užsiminti apie įvairiose vaizdų medijose, dirbtiniuose kūnuose gyvenančias „sielas“.

Regis, vizualiai mano minėtą pamėkliškumo įspūdį sukelia tai, kad tavo paveikslai atrodo sukurti ne tiek žiūrėti į juos tiesiogiai, tačiau tarsi per LCD ekraną, lyg ši mediacija jau iš anksto būtų suponuojama tavo darbuose. Toks atvaizdo likvidumas privertė mane mąstyti apie tavo kūrinius ne tiek pozityviai (apie ką šie kūriniai, kas yra vaizduojama ir pan.), o negatyviai, t. y., ko šie vaizdiniai neatskleidžia, kieno vietą jie užima. Išsiliejusių spalvų fonai ir kompiuterinę grafiką primenantys kapoti atvaizdai byloja apie jų pakeičiamumą, tarsi jų vietą galėtų užimti bet koks kitas atvaizdas, bei perregimumą, kuomet iš konteksto iškritusiame atvaizde išryškėja mums beveik primestos šių objektų-simbolių ideologinės įkrovos, bylojančios apie iš pažiūros nekaltų atvaizdų sąlygotą ir mūsų šiuolaikinėje kultūroje įsigalėjusį konformizmą. Tai ypač įdomu tapybos, kuri populiariojoje sąmonėje yra bene labiausiai siejama su menininko individualumu, kontekste.

Tavo pastebėjimas apie LCD ekraną teisingas iš dalies. Mano paveikslai nėra skirti žiūrėti tik per ekranus, nors tai ir yra neišvengiamybė. Netapau „iš natūros“ ir nekuriu personažų „iš galvos“, o remiuosi skaitmeniniu vaizdu, kurio šaltiniai įvairūs – filmo kadras, vaizdas „iš interneto“, žaidimo „screenshotas“, kompiuterinis „renderis“, telefoninė nuotrauka ir pan. Ekranas dalyvauja paveikslo tapymo grandinėje kaip vaizdo pavyzdys, komponavimo įrankis, proceso dokumentavimo priemonė, baigto paveikslo atmintinė.

Skaitmeninio vaizdo tapymas ant drobės, tiek dėl paties tapybos vaizdo statiškumo, tiek dėl jos institucijos anachroniškumo – darbo proceso studijoje, dailės istorijos svorio – neišvengiamai jį atskiria nuo jo skaitmeninės sklaidos ir jį sulėtina. Tapyba yra dinozauriškas vaizdų sulėtinimo, rūšiavimo ir kaupimo aparatas.

Sutikčiau dėl pastabų apie skaitmeninio vaizdo likvidumą ir pakeičiamumą. Jis yra sklidesnis ir labiau imlus manipuliacijai negu jo pirmtakai. Siekiu tai registruoti drobės paviršiuje. Tavo paminėtas staigus lūžis mano tapyboje turbūt yra šis formos, tiksliau išreiškiančios skaitmeninį vaizdą, išplėtojimas.

Bet abejočiau, kad šie naujieji vaizdai yra labiau perregimi, o mano paveikslai rodo jų „ideologinę įkrovą“. Veikiau jie yra dviprasmiški, neskaidrūs ir fantomiški, reikalaujantys lėto žvilgsnio, tiriančio jų, kaip neįtikėtinos istorijos ar neaiškaus liudijimo, tikėtinumą ir patikimumą. Klausčiau ne kaip demaskuoti ideologiją, bet kaip ją pasirinkti teisingai. Manau, Aki Ross turi viltingą politinę ateitį.

 Man dar rūpi meno kūrinio santykis su preke ir manau, kad, ypač šiuo metu Lietuvoje, yra svarbu apie tai trumpai pakalbėti. Nepaisant to, kad meno kūrinius matome kaip savipakankamus objektus, suteikdami jiems autonomijos nuo likusio pasaulio privilegiją, vis dėlto, jie cirkuliuoja ekonomikoje kaip daiktai tarp daiktų. Dar daugiau – meno rinka turbūt yra paradigminis laukinio kapitalizmo greičio pavyzdys, kuomet fetišizuojamas ne tiek objektas, kiek pati vertė. Kita vertus, šios vertės kilmė glūdi romantiniuose ir religiniuose genialumo bei unikalumo įvaizdžiuose. Nemanau, kad kada buvo laikas, kai šios įtampos nebuvo, tačiau taip pat negaliu nepastebėti, kad pastaraisiais metais ji tapo problemiškesnė. Mano mėgstamas pavyzdys – 2016 m. Berlyno bienalė, kuruota Niujorko kolektyvo DIS. Nepaisant veiklų įvairovės, kuria šis kolektyvas užsiima, visų pirma tai – mados ir gyvenimo būdo žurnalas. Pati bienalė susilaukė daug (dažnai pagrįstos) kritikos dėl ryšio su vieta praradimo bei susvetimėjimo su meno ir miesto bendruomene, tačiau, mano galva, ji tuo pačiu buvo ir vienas iš suplonėjusios ribos tarp meno ir kūrybinių industrijų laukų simptomų, kas neabejotinai matyti ir meno rinkoje.

Žinau, kad šiuo metu bendradarbiauji su galerijomis Vienoje ir JAV, tad norėjau paklausti, kaip tavo akimis atrodo meno rinka, ar mano minėtos įtampos yra tau joje juntamos ir kiek yra galimybių jaunam menininkui ar menininkei joje dalyvauti?

 Koks sudėtingas, bet įdomus klausimas!

Nesu meno rinkos žinovė, bet manau, kad ji turi gana įdomią struktūrą, kuri yra kartu ir konservatyvi ir judri. Akivaizdu, kad menas turi tiek finansinę tiek simbolinę vertę, nors man tai įtampos nekelia.

DIS kuruotoje bienalėje nebuvau, todėl sunku apie ją kalbėti, bet manau, kad sąmoningumas mados ir verslo industrijų praktikoms nėra nauja meninė strategija – Andy Warholas ar Reena Spaulings galėtų būti vieni iš pavyzdžių.

Socialinės medijos suteikia naujų galimybių tiek jaunoms galerijoms, tiek jauniems menininkams. Ir veikiau būtent šis nuolatinis ir neišvengiamas informacijos perteklius ir žinojimas esant tiek daug gerų jaunų menininkų man kelia įtampą. Iš kitos pusės, „networkinimas“ dažnai yra pervertinamas, nes pritarčiau tau – tik gal su mažesne ironija – kad meno vertė dalinai yra ne šio pasaulio dalykas.

Papasakok, kaip tapai realybės šou Japonijoje žvaigžde!

 Labai netikėtai! Turbūt dėl tokių „hashtagų“ kaip #nukadoko, #nukazuke ar #koji. Prodiuseriai iš „Tokyo TV“ rodomos laidos atkreipė dėmesį į mano eksperimentinės kulinarijos „blogą“ ir pasiūlė artimiau susipažinti su jų daržovių fermentavimo tradicija. Beje, ši puiki kelionė netikėtai ir simboliškai baigėsi restorane, kuriame buvo filmuojamas „Lost in Translation“.

Koks tavo santykis su šiuolaikine populiaria vaizdų kultūra?

Klausimas toks absoliutus, kad galiu tik pajuokauti – mano santykis su šiuolaikine atvaizdų kultūra yra draugiškas.

Iliustracija viršuje: Rūtenė Merk, Aki Ross, 100 x 80 cm, oil on canvas, 2018