Klauskite daktaro: ar parodų lankymas stiprina imunitetą?

Po šią savaitę įvykusio vyriausybės posėdžio dėl karantino suvaržymų laisvinimo, kuriame, be kitų klausimų, turėjo būti aptarta ir galimybė veikti muziejams bei parodų erdvėms, kultūros ministras savo „Facebook“ paskyroje paskelbė: „Labai norėjau ir siekiau sprendimo jau šiandien, tačiau turime objektyviai matyti situaciją ir ieškoti kompromiso“. Tai (bent kol kas) – vienintelis viešas jo pasisakymas šia tema, beje, sulaukęs gerokai mažiau auditorijos dėmesio nei įrašai apie krepšinį. Toks defeatizmas suprantamas, kai kultūros sektoriaus veiklos po pusės metų letargo ne tik kad nebuvo atnaujintos, tačiau toks klausimas posėdžio metu apskritai nebuvo keltas (iš tiesų – juk sunkius klausimus sunku ir pakelti). Kita vertus, toks ministro praregėjimas „objektyviai“ realybei kviečia susimąstyti, ką šiame kontekste reiškia minėtas „objektyvumas“, ir išryškina atstovavimo kultūrai problemą, kuri, mano galva, yra didesnė, nei „kada pagaliau galėsime nueiti pažiūrėti parodų?“.

„Objektyviai“ iš tiesų nepasiekėme numatytos 200 atvejų užsikrėtimo kvotos, kuriai esant, kultūros laukas būtų sulaukęs eilės atverti duris. Tačiau sykiu parodų erdvės turbūt yra vienintelės vietos, kuriose karantino reikalavimų buvo laikomasi dar before it was cool: vienam žmogui kartais čia tenka net keli šimtai kvadratinių metrų, o „Google Scholar“ netrūksta tyrimų apie tai, kad muziejų ir galerijų lankymas, jei organizuojamas laikantis saugumo reikalavimų (pvz., naudojamos kaukės, testai ir įleidžiamas ne didesnis nei 30 proc. galimo lankytojų srauto kiekis), kelia bene mažiausią riziką užsikrėsti COVID-19 (apie vieną naujausių tokių tyrimų, atliktą Berlyno tehnologijos instituto, skelbia „Artnet“, „Sortir a Paris“ bei „Hyperallergic“.)

Tiesa ta, kad Parodų lankymas yra gan introvertiškas užsiėmimas: dažniausiai einama po du, netrūksta vienišių, kartais gali sutikti trijulę, bet tai jau retesnis atvejis. Net tie, kurie ateina grupelėmis, vos įžengę į ekspoziciją dažniausiai išsisklaido po erdvę (gerais laikas dalintis įspūdžiais būdavo einama į kavines) ir tarpusavyje kalbasi nedaug. Tad muziejų sterilumas yra ne tik metafora, kuria kritikuojamas institucinis meno lauko pobūdis, – parodų erdvėse žmonės ilgai žiūri į vieną tašką ir laikosi vienas nuo kito atokiau. Dėl šios priežasties, regis, jei gali veikti HUMANA, o grožio salonų šviesos dega iki vidurnakčio, epidemiologiniu požiūriu nėra priežasties, kodėl laikantis atsargumo priemonių negalėtų bent iš dalies veikti kai kurios kultūros vietos (su tokia nuomone sutinka ir kai kurie Lietuvos ekspertai).

Jei šiose pastraipose yra bent krislas tiesos, dalinis muziejų, galerijų ir kitų kultūros įstaigų atvėrimas lankytojams – ne tiek epidemiologinė, kiek kultūrinė problema. Žvelgiant pačia plačiausia prasme, nėra aišku, kur tą kultūrą padėti skalėje tarp „Maximos“ ir bažnyčios ir kam jos iš tiesų reikia. Viena vertus, kalbant ekonominiais terminais, akivaizdu, kad jos teikiamos „naudos koeficientas“ nėra pakankamas, kad jai būtų suteiktas prioritetas, ir, nors šis sektorius nėra ekonominis „nulis“, jo kuriama vertė kur kas mažiau likvidi, nei ta, kurią kuria paslaugų ar prekybos sektoriai. Kita vertus, jei meno ir kultūros veiklas laikysime vien „dvasinio peno“ ruporais, greit nukrypsime į ezoterišką, kvazi-romantišką beletristiką ir, mėgindami įrodyti kultūros svarbą ir vertę „savaime“, įklimpsime tautologijų klampynėje. Galbūt nieko keisto, kad ministrui taip ir nepavyko šio klausimo „įtraukti į darbotvarkę“?

Atrasti paprastą, skaidrų ir sykiu neredukuojantį žodyną, kuris leistų argumentuotai kalbėti apie kultūros lauko svarbą politiniame ir socialiniame registre, kol kas yra neįveikiamas uždavinys, kadangi meno kūrinys yra tarsi dviveidis Janas – daiktas tarp daiktų, kuris savo vertę atskleidžia tik tada, kai leidžiame sau pamiršti apie jo banalų daiktiškumą. Kaip savo garsiame tekste What Art Is And Where it Belongs? rašė amerikiečių menininkas Paul‘as Chan‘as, „menas yra ir daugiau, ir mažiau nei daiktas. Būtent šis gebėjimas sykiu išreikšti „daugiau“ ir „mažiau“ ir padaro meną menu.“ Atitinkamai kultūra, nors neabejotinai dalyvaujanti ir (gal net labiau nei kas kitas) priklausoma nuo ekonominių procesų, yra daugiau nei ją sudarančių dalių visuma. Galbūt šis „daugiau“ ir slypi tame, kad mėgindami užčiuopti jos „vertę“ ir ją įvardyti, sužinome ne apie kultūrą, o veikiau apie save pačius. Sudarydama terpę kurti ir skaityti pasakojimus apie mus supantį pasaulį, kultūra tampa drobe plėtoti šiuolaikybės diskursą ir sykiu jame suvokti save. Turint omenyje visus gyvenimo iššūkius, neapibrėžtumą ir nuovargį, apėmusį dėl pandemijos, meno kūrinių suteikiama proga reflektuoti šią situaciją atsiskleidžia kaip vertinga savaime, o minimali rizika, susijusi su parodų lankymu, daugiau nei atsveriama galimos naudos žmonių psichinei sveikatai.

Vis dėlto panašu, jog tokie pamąstymai yra pernelyg abstraktūs, kad ką nors įtikintų, o sprendimų priėmimą (tiksliau – jų nebuvimą) sąlygoja ir kiti faktoriai, pavyzdžiui,

1. Labai gali būti, kad ekspertai nėra tiek susipažinę su kultūros lauku, kad gebėtų įvertinti jo specifiką, o motyvacijos ar resursų gilintis tiesiog nėra. Negana to, COVID-19 ekspertų komisijoje nėra nė vieno kultūros sektoriaus atstovo. Pasak Audronio Liugos, dalyvavusio šios komisijos susitikime su kultūros sektoriaus atstovais, diskusija vyko formaliai, su kultūrininkų teiktais pasiūlymais nebuvo iš anksto susipažinta, tad ir sąlyčio taškų nerasta.
2. Kad karantino būtų laikomasi, jis turi būti griežtas ir galioti visiems – juk niekas nenorėtų sniego gniūžtės efekto. Tad ribojimai turi veikti ne tik fiziškai, bet ir simboliškai. Ar ne todėl viešo pasipiktinimo sulaukė mokytoja, kuri nuotolines pamokas moksleiviams drįso vesti atostogaudama šiltuose kraštuose?
3. Lietuvos meno laukas susiskaidęs, neturi įrankių išsakyti nuoseklią, sutelktą poziciją ir ją apginti. Jei didieji muziejai ir biudžetinės įstaigos turi savo tarybas ar atstovus, NVO sektorius ir mažesnės institucijos dažniausiai lieka neišgirstos, o joms ribojimai jau yra ne „laukimo“, o išlikimo klausimas.

Mano galva, pastarasis momentas ypač svarbus. Kultūros sektorius neturi plačios ir aktyvios organizacijos, sąjungos ar profsąjungos (kaip, pavyzdžiui, smulkiojo verslo atstovai), tad mėginimai išsakyti pasiūlymus paskęsta komunikaciniame triukšme. Per pastaruosius keletą metų Lietuvos vizualaus meno landšaftas pasikeitė: nors didžiosios biudžetinės įstaigos išlieka svarbia jo dalimi, scenos veidą taip pat imasi formuoti ir mažesnės nevyriausybinės organizacijos ir iniciatyvos, siūlančios netikėtas programas, auginančios arba iš naujo atrandančios jaunus perspektyvius Lietuvos kūrėjus. Ir nors kompleksiško atstovavimo meno lauko dalyviams problema nebus išspręsta per artimiausius keletą mėnesių, pastarųjų dienų įvykiai gali tapti akstinu bent aktyviau svajoti apie tokią saviorganizaciją. Kol to nėra, lieka kliautis oficialių institucijų geranoriškumu ir kompetencija.

Jei dar kurį laiką žmonėms nebus leidžiama lankytis parodose, norėtųsi bent viešos argumentuotos diskusijos, apžvelgiančios visus šios „objektyvios situacijos“ aspektus. Po pusės metų letargo kultūros laukui reikia daugiau nei įrašo ant „Facebook“ sienos, reikia aktyviai ir matomai siūlomų sprendimų, sukirptų ne pagal „iš viršaus“ nuleistą karantino atlaisvinimo planą, o gimusių atsižvelgiant į „iš apačios“ kylančius žmonių poreikius ir kultūrinių veiklų specifiką. Juk galimas daiktas, kad kultūros atvėrimas dabar sukeltų ne mažiau džiaugsmo, nei prieš nepilnus metus Vilniuje atvertos kavinės lauke.

Iliustracijoje: autoriaus nuotrauka