Gyventi gyvenimą tarp žmonių yra pagrindinė mano „studio“ praktika. Interviu su Agne Jokše

Audrius Pocius (A. P.): Labas, Agne. Šiuo neįprastu laiku, kai dėl gatvėse kiurksančios vis dar nepažįstamos ligos visi turime laikytis atstumo, pasiūlymą parengti interviu su tavimi nejučiomis priėmiau kaip galimybę parašyti laišką „draugai“. Išties niekaip negaliu nusikratyti jausmo, kad lėtas, bet nerimastingas pasaulinio karantino laikas mintyse konvertuojasi į kažką erdviško: į vis didėjantį atstumą tarp žmonių, kuriam įveikti reikia kur kas daugiau pastangų; į vis padrikesnes mintis, kurios panašiai kaip dalelių junginiai retėjančiame ore vis sunkiau rezgasi į bent kiek nuoseklų audinį… Galbūt dėl šio visapusiško nepritekliaus nesinori švaistyti žodžių veltui – jei kalbėti, tai apie tai, kas svarbu ir rūpi, kas vis dar guli ant širdies, kai iš mylimų miesto gatvių lieka vien neseniai pulsavusio gyvenimo karkasas.

Šiandien, sugriuvus ar sustojus planams, norisi kalbėti ir dalintis to nedidelio pasaulio gabaliuko, kuriame gyvename – meno lauko, – trapumu ir pažeidžiamumu. Juk jei jau byram, tai bent byrėkime į vieną indą. Turiu nuojautą, kad tu esi tas žmogus, kuris supras šiuos išankstinius mano pamintijimus. Manau, kad šios temos nėra svetimos ir tavo kūrybai, o ši savo ruožtu nėra visiškai atsiejama ir nuo tavo gyvenimo istorijos.

Prieš kelerius metus man teko rašyti recenziją tavo baigiamajam darbui Vilniaus dailės akademijoje. Tąkart pristatei apsakymą „2017 – jubiliejiniai metai“, kurį berašydama naudojai tuo metu dar visai nesenai Ginos Dau ir kitų queer aktyvistų sukurtą neheteronormatyvią lietuvių kalbą. Lakoniškoje darbo pratarmėje skaitytoją pasitiko tokie sakiniai: „Kuriamas fikcinis pasaulis – erdvė, kurią skiriu realaus pasaulio, kurio dalis esu ir pati, sociopolitinei kritikai. Įkvėpta istorijos, leidausi į vaizduotės klajones, nors nutolau nuo realybės tik vienu žingsniu. Nutolusi vienu žingsniu, kaip maniau, nuo tikslo, kurio kryptimi žengiame / žengiu / žengiau, sudvejojau.“

Taigi dar tavo kūrybinio kelio priešaušryje buvo galima įžvelgti savotišką polinkį į autoetnografiją, norą kurti pasakojimus, kurie prasideda pirmuoju asmeniu, tačiau talpina pakankamai erdvės, kad kažką pasakytų apie bendruomenę, kurioje dalyvauji. Tad mano pirmasis klausimas ir yra apie tai. Kaip Tavo santykis su bendruomene, įskaitant, bet neapsiribojant LGBTQ, veikia tavo kūrybą; ir atvirkščiai – ar šių pasakojimų kūrimas yra būdas tau prisidėti prie bendruomenės gyvenimo? Gal tai savotiška bendravimo forma?

Agnė Jokšė (A. J.): Labas, Audriau. Perskaičiusi tavo pirmąjį laišką ir žinią, kad nori šiuo neįprastu laiku pabendrauti, labai apsidžiaugiau – juk gavau laišką nuo puikaus bičiulio – ir, neslėpsiu, tuo pat metu sumišau. Neabejoju: daugelio mūsų realybės buvo supurtytos, pristabdytos, pertrauktos, o ir mes pačios ir patys ėmėme dvejoti. Dvejonę šiuo atveju priimu kaip dovaną. Turbūt ne aš viena ne kasdien turėjau laiko pagalvoti: tai kas išties mums svarbu? Apsidžiaugiau, nes nori kalbėti būtent apie tai. Dabar tarsi ėmėme ir supratome, kokie socialūs gyvūnai esame ir kiek mums reikia vieniems kitų, stabilumo ir užtikrintumo, erdvių, kuriose galime būti, atsipalaiduoti, kurti, susitikti, koks brangus gali būti prisilietimas. Galbūt tai puikus metas prisiliesti prie giliai tūnančių klausimų, kuriuos užgožė besaikis noras daryti ir turėti daugiau. Įtariu, kad po kurio laiko kalbėsimės apie tai, kokių gyvenimo įrankių nebuvome iš anksto pasiruošusios ir išmokę valdyti prieš mūsų pasaulio mašinai nesklandžiai perjungiant pavarą.

Atsakant į tavo pirmąjį klausimą – šiomis dienomis daug galvoju apie Lietuvos LGBTQ bendruomenę, kurioje augau ir brendau kaip asmenybė. Šiandien kaip niekada suprantu, kokia svarbi man buvo bendruomenė, kai būdama 18-os ėmiau dairytis žmonių, kurie savo gyvenimu išsklaidytų mano pačios nepasitikėjimą savimi ir tuo metu vis dar stipriai homofobiška visuomene, tikėjimą prietarais, baimes, kad išgyvenu tik pamišimo fazę. Trumpai tariant, labai norėjau pamatyti, kad dvi moterys, mylinčios viena kitą, gali jaustis gerai. Žinoma, nėra viskas tik juoda arba balta. Bet tuo metu man to reikėjo – pamatyti besišypsančias, save mylinčias ir įsimylėjusias, vilties nepraradusias ir kuriančias LBT moteris.

Šiomis dienomis taip pat ypač daug galvojau apie jaunus LGBTQ žmones, kurie leidžia karantino dienas nebūtinai jiems ir joms saugioje aplinkoje ir negali burtis į bendruomenes, kuriose palaikytų vienos kitus. Noriu galvoti, kad šis skaldantis laikotarpis subers mus į tą vieną indą, kad bendruomeniškumo poreikis visuomenėje tik augs ir šiam laikui pasibaigus galėsime vieni kitoms pasiūlyti rūpestį ir šilumą, ne tik pokalbius vaizdo skambučiais.

Man regis, kūryboje man visada buvo ir yra svarbus santykis su bendruomene. Kaip bebūtų, matau save pačią kaip sociumo ir bendruomenių dalį, kuriu įkvėpta aplinkos ir patirčių, kurios neatsiejamos nuo žmonių ir jų santykių. Kartais slapta pasvajoju, kaip smagu būtų kurti „iš vidaus“, – atsiribojant nuo politikos, socialinių klausimų, ir nerti į estetiką, interpretuojamą jau po kūrybinių procesų. Tačiau gana anksti pajutau, kad niekas kitas manęs taip neįkvepia kurti kaip žmonės. Noriu būti atvira. Gyventi gyvenimą tarp žmonių yra pagrindinė mano „studio“ praktika.

Stengiuosi išlaikyti draugystes ir santykius, užsimezgusius Lietuvoje. Šios tvirtos, laiko patikrintos jungtys man labai svarbios. Galbūt pasąmoningai mano kūrybiniai kontekstai nenutolsta toli nuo Lietuvos, tarytum bandyčiau išlaikyti ryšį su tuo, kas man artima ir pažįstama iki kaulų smegenų; o gal tai sukauptos ir brandintos patirtys, kurios pasivijo mane čia ir skleidžiasi palengva, kad ir po laiko. Kurdama noriu jaustis dalyvaujanti pokalbyje su auditorija, kuriai svarbu – neišvengiamai, kadangi nebėgu labai toli nuo savo pačios realybės. Neretai tame trokštamame pokalbyje susitinku su LGBTQ bendruomene, su kuria dalį tos realybės sluoksnių dalijamės, ir tai priimu kaip dovaną. Įsivaizduoju, kad mintys ir idėjos sklando paralelinėje erdvėje, kuri patiriama kolektyviai, skirtingose fizinėse vietose ir įvairias patirtis turinčių žmonių. Turint santykį su kitų ir savo pačios patirtomis idėjos nuojautomis, prasideda magiški kristalizacijos procesai, drauge horizonte pamatai ir suvoki kažką, kas pavieniui būtų tik energija. Svarstau, kad komunikacija vyksta.

A. P.: Visai neseniai, vieno pokalbio su bičiuliu metu mėginome rasti, ką nedidelė grupė jauniausių šiuo metu kuriančių menininkų turi bendra, jei išvis ją galima kaip nors apibendrinti. Galiausiai sutarėme, kad, užbėgant už akių visiems kūrybinių technikų, strategijų, medijų ir kt. panašumams ir skirtumams, visus šiuos žmones vienija atstumas. Atstumas nuo Lietuvos ir jos meno scenos, atstumas nuo jai būdingų ekonominių ir / arba institucinių priklausomybių, atstumas, leidžiantis pažvelgti į šią trumpą meno istoriją iš šalies, kritiškai ją įvertinti ir ją komentuoti. Šiai grupei priklausai ir tu, tad norėjau paklausti: kaip studijos ir darbai užsienyje pakeitė tavo požiūrį į kūrybą, santykį su Lietuvos meno lauku? O gal tiesiog paprastai – kaip sekasi?

 A. J.: Pradėjusi rašyti „Miela, drauge“ negalvojau apie tai, kaip tekstas galėtų būti išgirstas lietuviškame kontekste. Rašiau atitrūkusi, negalvodama apie socialinį klimatą ar vietines nuomones, galų gale net nepagalvojau, kaip šį kūrinį priims palaikyti manęs į parodos atidarymą atėjusi šeima. Dabar džiaugiuosi, kad negalvojau apie visa tai. Negalvojau dėl to, kad turėjau distanciją, reikalingą norint negalvoti apie visus šiuos klausimus; turėjau erdvės kurti.

Paradoksalu, kad atitolusi nuo Lietuvos jaučiuosi priartėjusi. Būdama viduje, studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, panėriau į vidines subtilybes, kurios apsunkino suvokimą, kad Lietuvoje yra ne vienas, o keli meno laukai ir bendruomenės, nebūtinai turinčios tuos pačius veikimo principus ar taisykles. Studijos Danijoje man padėjo pasijausti užtikrintai, kad nesu viena, turiu bendraminčių ratą ir galiu kalbėtis apie kūrybą atvirai, nevilkdama procesų į blizgantį popierėlį, kuris ilgą mano kūrybos kelio dalį buvo edukacinės sistemos reikalavimas ir savotiškas veiksmingumo įrodymas. Laisvėti ir kurti tai, kas pačiai svarbu, ėmiau ketvirtame bakalauro studijų kurse, bet tai reiškia, kad pirmuosius trejus metus veikiau kažką kito.

Kūryba yra sunkus, nuoseklumo reikalaujantis darbas, kuris be turimų išorinių išteklių ir finansų, kurių vien iš meno retai tepakaks, tampa dar sudėtingesnis – pirmaisiais studijų metais Kopenhagoje tai buvo gan skaudu suvokti. Jaučiau, kad turėjau tai žinoti gerokai anksčiau. Šiuo metu man sekasi gerai – dėkui, kad paklausei. Bet, atvirai pasakius, imu priimti kūrybinį kelią kaip „surfinimą“ bangomis: kartais atrodo, kad sklendi pro pažabotą natūralią galią, o kartais skaudžiai atsimuši į bangą. Ir judi toliau, jeigu nesustoji. Dar gyvendama Vilniuje – vėlgi, būdama viduje – nemačiau ryškios klasių dinamikos meno lauke. Nežinau, gal žmonės tiesiog labai atvirai nekalbėjo, kas kiek ko turi, o gal tik aš negirdėjau. Jaučiu, kad nebus Lietuvoje pertekliaus įdomaus meno, kuris būtų kilęs iš įvairių socialinių plotmių ir žmonių grupių ar su jomis megztų dialogą kol menininkės ir menininkų kolektyvai negaus deramo atlygio už kūrybą kaip darbą visu etatu, kurio pakaktų ir vaisiams, ir daržovėms, ir svajonėms.

Man gera grįžti į Lietuvą, bet labai gerai suprantu, kad galiu daryti tai, ką darau, dėl to, jog negyvenu Lietuvoje. Ir priimti šį supratimą nėra lengva, ypač šiuo keistu laiku, sienoms užsidarius.

A. P.: Pamaniau, kad tai, kas praturtina tavo kūrinius, yra savotiškas vizualinis asketiškumas. Kai kiekvieną akimirką esi atakuojamas vaizdų, kurie tarsi patys tave susiranda – arba gal tiesiog tavęs tyko už skaitmeninio kampo, – pirmiausia prarandi gebėjimą įdėmiai klausytis, o vėliau ir nuosekliai kalbėti. Pastaraisiais metais meno lauke vis pasigirsta, kad vietoj fetišizuotų meninių objektų, klasifikuojamų istoristinį skonį paliekančių „izmų“ rėmuose, mums stinga kūrinių, kurie pasižymėtų gydomuoju poveikiu bei empatija, gebėtų jautriai, neredukuotai ir nevienareikšmiškai pasakoti mūsų gyvenimams svarbias istorijas. Galbūt dėl to tavo kūriniai, kurie visų pirma savo forma yra pasakojimai „pirmuoju asmeniu“, palieka stiprų betarpiškumo įspūdį ir yra itin komunikabilūs. Kaip tu manai, ar galima kalbėti apie meno kūrinių „terapinį“ poveikį plačiąja, kultūrine prasme?

A. J.: Viliuosi kūriniais įkvėpti įsivaizduoti, pasiūlyti ir švelniai stimuliuoti. Tam sąmoningai atsisakau perteklinių vaizdinių, juos vietoj manęs kuria vaizduotė. O pasakojimo forma tam atrodo labai tinkama. Tai būtų galima matyti ir kaip numanomo (ne)universalumo paiešką ar pastangą priimti mano pačios ribotumą, mėginimą plėsti kūrinio ribas už mano pačios ribų ar atsiribojimą nuo tiesos ir tiesų. Pastebėjau, kad žiūrovės pasakojimus išgirsta savaip, lyg pasakojimas būtų mano kuruota selekcija, kurią žiūrovai perleidžia per savo patirčių sietus ir dar kartą persijoja. Kažkas lieka, kažkas išbyra, tame, kas liko, neretai žiūrovių pastebimos reikšmės ir mane pačią nustebina, tai susimaišo su jau prieš tai buvusiomis patirčių dalelėmis, ir va – kažkas savito.

Kūrybą matau labiau kaip saitų ir jungčių paiešką, indėlį į tai, kas man ar mano bendruomenėms svarbu, taip prisidedant prie nepapasakotos istorijos archyvų kūrimo.

Prieš kelerius metus atkreipiau dėmesį į Nacionalinėje dailės galerijoje prie sienos priklijuotą tekstinį lipduką; skaitau: „Kalba kaip užtaisytas ginklas.“ Tuo metu rašiau antiutopinį tekstą „2017 – jubiliejiniai metai“ ir galvojau, kad tikrai – kalba, tekstas, menas turi poveikį, atoveiksmį; gali net tapti vienu iš revoliucijos veiksnių. Kūrybai bręstant jaučiu, kad šiuos pastebėjimus vis dar laikau vertingais, bet ėmiau ieškoti poezijos momento, kurį tu galbūt ir įžvelgi kaip gydomosios praktikos apraišką. Man svarbu ne tiek keisti visuomenės požiūrį į tam tikrus opius klausimus, pavyzdžiui, identitetų politiką, ar provokuoti, kiek kurti erdvę su tapatybėmis, atsispindinčiomis kūriniuose besisiejančius žmones, atrasti savastį. Tai ir matau kaip potencijos turinčią „gydomąją praktiką“.

A. P.: Ir vis dėlto tavo kūrinys „Miela drauge“ yra ne tik pasakojimas, bet ir performatyvus judesys, meilės ir atsisveikinimo laiškas. Jo santūrus fonas sudaro kontrastą drąsai ir atvirumui, kuriais persmelktas pasakojantis balsas. Perkeldama savo gyvenimo patirtis į meno kūrinio formą tarsi įskiepiji jam dalelę savo gyvenimo tikrovės ir tuo pat metu tą gyvenimo gabalėlį iš dalies paverti panašiu į fikciją. Kaip nepasimeti tarp visų šių skirtingų vaizdavimo ir tikrovės režimų?

A. J.: Neseniai pradėjau žiūrėti serialą „The Affair“, kuriame atspindimas neretai tuo pačiu metu užfiksuotas skirtingų žmonių, dalyvaujančių tame pačiame vyksme, realybės suvokimas. Jis tikroviškai skirtingas, o vyksta tuo pačiu metu. Įsivaizduoju, kad jei būčiau paprašiusi draugių, su kuriomis tekste sušvitusiomis akimirkomis buvome drauge, jas prisiminti, jos būtų prisiminusios gana ar net labai skirtingai. Kurdama naudoju autoetnografiškumo metodus, stebiu savo pačios aplinką, tos aplinkos motyvai atsiranda ir kūriniuose, susipina su fantazija. Vykstant procesui kūrybiniais vaisiais pasidaliju su žmonėmis, kurių patirtys siejasi su tema, pasirinktu motyvu, o galbūt mes apie tai jau buvome kalbėjusios ar drauge tai išgyvenusios. Kito žiūros taško refleksija neretai atranda savo kelią į kūrinį, papildo kuriamą tikrovę ar ją pakreipia. Klausiu, ar gali ir tikrovė, ir fikcija, ir kitų pasakojimai, ir nepapasakota istorija („untold history“) egzistuoti ir veikti kūrinyje drauge. „Monumentalisation keeps us from presence“*[1]. Idėją, kvestionuojančią žinių (žinojimo) segregaciją, „ar / arba“ momentą, gvildenu įkvėpta filosofės Rosi Braidotti. Ir, man regis, tai yra man tinkamas metodas, atveriantis galimybę manevruoti tarp skirtingų matomumo režimų, užuot nematoma mėginus paversti matoma. O kad manevruočiau tarp skirtingų matomumo režimų, bent man labai svarbi kūrybinė laisvė, kuri neturėtų būti suvaržoma nei ideologijos, nei asmeninių suvokimų, nei korektiškumo, nes viskas šiame pasaulyje egzistuoja drauge. Man svarbu nenutolti nuo tikrovės (fikcijos), išlaikyti su ja santykį, o atsirandanti fikcija (tikrovė) gal ir gali būti tas „pasimetimas“, kuris galėtų būti regimas kaip papildinys?

A.P.: Žinau, kad pastaruoju metu daug mąstai apie kolektyvines ir kultūrines traumas, kurios lieka nutylėtos ištisų žmonių kartų, tačiau nebyliai sąlygoja nuotaikas ir prietarus, pažaboja vaizduotę ir nukreipia troškimus. Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo kūrybinius planus ir tai, kuo pastarosiomis dienomis domiesi?

A. J.: Taip, išties prieš prasidedant karantinui buvau įnikusi į tyrimą, įkvėptą santykio tarp žmonių, priklausančių „prarastajai“ ir nepriklausomybės kartoms. Mėginau užčiuopti, kokią įtaką šiam santykiui turi skirtingos ir persidengiančios kultūrinės traumos, kurias šios kartos patyrė ar tebepatiria, domėjausi besąlygiškos meilės ir šeimos ryšio fenomenais, mane traukė šių kartų tarpusavio priklausomybė. Ruošiausi atvykti į Lietuvą vykdyti lauko tyrimo, bendrauti, kalbėtis, sujungti taškų ir įkvėpta buvimo fiziniame tyrimo konteksto lauke dirbti ties kūrybiniu tekstu. Rašau visa tai būtuoju laiku, nes šis tyrimas tarytum sustingo karantino nežinioje, to sąstingio veikiama palengva ėmiau krypti ir tolti nuo pirminių sumanymų, kurie dar tebesirutuliodami mentalinėje erdvėje ėmė keisti savo formas, taip tarytum vesdami mane už rankos kiek labiau pažįstamomis, šiomis dienomis taip trokštamą saugumą ir komfortą žadančiomis kryptimis. Šių dienų kontekste rašau ir atsigręžiau į intymumą, nekonvencinius santykius, kurie pandemijos kontekste, saugant socialinį vientisumą, tapo kaip niekada sunkiai įgyvendinami ir išlaikomi.

A. P.: Tuomet galiu tik palinkėti, kad tos praeityje paliktos mintys nuvestų prie ateitin nusidriekusių lūkesčių, o keliai patys suktųsi ten, kur nutarsi žengti žingsnį!

*
[1] Rosi Braidotti, iš užrašų, fiksuotų paskaitos „Posthuman Feminism and Affirmative Ethics“ metu, Newnham College (2019 m., spalis)

Abbey Lincoln 1990 metų albumas „The Wold is Falling Down”
https://open.spotify.com/album/6Wk1KjFM26htWNGSmRMHla?si=UlLUFK3ZRri3sh_4PFvhzg