Vilniaus Valstybinio Gaono žydų muziejaus tolerancijos centre atidaroma litvakų dailės paroda „Prancūzijos spalvos ir formos“

Rugpjūčio mėn. 5 d., 17.30 val., Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/ 2, Vilnius) bus atidaryta litvakų dailės paroda „Prancūzijos spalvos ir formos“.

Peizažai ir natiurmortai užima reikšmingą vietą tapybos istorijoje. XX a. pradžios–vidurio Prancūzijoje kūrę litvakai daug dėmesio skyrė juos supančiai aplinkai. Po atviru dangumi tapyti gamtos vaizdai ar urbanistiniai peizažai tiesiogiai paveikė l‘Ecole de Paris dailininkų dirbtuvėse La Ruche („Avilys“) besiburiančių Vilniaus dailės mokyklos auklėtinių – Marco Chagallo(1887–1985), Pinchaus Kremenge‘io (1890–1981), Michelio Kikoine‘o (1892–1968) bei Kauno meno mokyklos atstovų – Maxo Bando (1900–1974) ir Neemijos Arbit Blato (1908–1999) kūrybą. Gerai atpažįstami Paryžiaus architektūriniai ansambliai egzistencialistiškai interpretuojami ir vėlesnės kartos šiame mieste gyvenusio litvakų dailininko Theo Tobiasse (1927–2012). Remiami mecenatų, litvakų dailininkai traukė į plenerus Pietų Prancūzijoje. Prancūzijos saulė nušvietė ir dailininkų paletę, kurios lietuviškąjį-litvakiškąjį melancholizmą pripildė saulėtų, ryškių spalvų, impresionistiško šviesos–šešėlio virpėjimo, žaidžiančio po medžių kupolais, besislepiančio miestelio aikštėje, virpančio ant Paryžiaus miesto stogų. Simboliniam alegoriniam peizažui parodoje atstovauja artimai bendravę skirtingų kartų menininkai: tai pasaulinės šlovės sulaukęs Marcas Chagallas ir beveik mūsų amžininkas Theo Tobiasse. Peizažai ir natiurmortai, nuspalvinti Prancūzijos saulės, prisotinti ekspresyvaus simbolistinio krūvio, parodoje atgaivina XX a. I pusmečio Prancūzijos vaizdus, prikeldami ištisą l‘Ecole de Paris laikmečio pasaulį.

Modernizmas ir naujų formų paieškos darė įtaką ir XX a. pradžios skulptūrai. Parodoje „Prancūzijos spalvos ir formos“ eksponuojami Jacques Lipchitzo (1891–1973), Emmanuelio Mane Katzo (1894–1962), OsipoZadkine‘o (1890–1967), Neemijos Arbit Blato ir Theo Tobiasse darbai. Druskininkuose gimęs J. Lipchitzas, įkvėptas naujųjų grožio ir estetikos kanonų, sekančių afrikinių ir Rytų šalių skulptūrų tradicijomis, taip pat  susižavėjo kubizmo estetika, o vėlesniame gyvenimo etape kūrė remdamasis mitologiniais ir religiniais siužetais. Vienas įdomiausių XX a. pirmosios pusės skulptorių – O. Zadkine‘as, prisijungęs prie „Avilyje“ susibūrusių litvakų, savo kūriniuose sujungė A. Rodino ir modernistinių krypčių mokyklą: skirdamas didžiausią dėmesį medžiagai, sugebėjo apjungti ir švelnias skulptūrines linijas, ir rytietiškus budistinės skulptūros bruožus, buvo vienas pirmųjų viename kūrinyje pradėjęs naudoti skirtingas medžiagas. Geriau žinomi kaip tapytojai – E. Mane Katzas, N. Arbit Blatas, T. Tobiasse–taip pat kūrė ir skulptūras, atvėrusias naujas bronzos panaudojimo skulptūroje galimybės – plastiškos, „nulipdytos“ žmonių figūros įgauna molinės tekstūros atspalvį.

Parodoje „Prancūzijos spalvos ir formos“ pristatomi garsių litvakų, XX a. pradžioje susibūrusių l‘Ecole de Paris aplinkoje, kūriniai iš Lewben Art Foundation,  Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir Lietuvos išeivijos dailės fondo rinkinių.

Parodos kuratorės: Ieva Šadzevičienė, Ugnė Bužinskaitė.

Parodos organizatoriai: Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras. Partneris: Prancūzų institutas Lietuvoje.

Paroda veiks iki rugsėjo 28 d.