Ūlos Gečaitės, Agnės Jonkutės ir Gintauto Trimako paroda „Trys spalvos” Trakų Vokės dvaro sodyboje

Iki liepos 9 d. Trakų Vokės dvaro sodyboje (Žalioji a. 2A, Vilnius) veikia Ūlos Gečaitės, Agnės Jonkutės ir Gintauto Trimako paroda „Trys spalvos”. Parodos kuratorė Agnė Narušytė.

Dvi tapytojas ir vieną fotografą sieja spalvos paieškos gaudant šviesą plokščiais paviršiais. Melsvos ir rusvos Agnės Jonkutės drobės, gerai įsižiūrėjus, virpa atspalvių šuorais, srovenančiais tarp ataudų ir metmenų. Violetiniai, rausvi, žali ir mėlyni Sigitos Ūlos Gečaitės stačiakampiai spinduliuoja daugiasluoksne gelme. Gintautas Trimakas nespalvotą fotopopierių paverčia spąstais šviesai, kad jos energija transformuotųsi į rausvus pustonius.

Trijų menininkų „iššauktos“ spalvos giminingos prašviečiamumu ir laiko tėkmės dokumentavimu. Todėl jos nedengia objektų – nei žmonių, nei daiktų, nei interjerų, nei peizažų, nei prisiminimų, nei vizijų. Nieko, ką būtų galima interpretuoti ir taip atsitraukti nuo spalvos kaip šviesos buvimo būdo stebėjimo.

Šviesa yra ne tik šventumo simbolis, bet ir esminis būties elementas. Nuo Renesanso laikų tapytojai siekė drobėje perteikti erdvės iliuziją ir kūniško buvimo pasaulyje patirtį. Todėl jie turėjo mąstyti apie šviesos ir spalvos ryšį, o taip pat išmanyti pigmentinių ir šviesos spalvų skirtumus. Žinoti ne tik kad, bet ir kodėl toldamos spalvos šaltėja ir kaip dažais išgauti šviesa užpildyto oro virpėjimą. Žinoti, kad pigmentinės spalvos išgaunamos skirtingomis dalimis maišant tris pagrindines spalvas: geltoną, rausvai raudoną (magenta) ir žalsvai mėlyną (cyan). Ir kad „ore“ sklandančios trys pagrindinės šviesos spalvos yra raudona, mėlyna ir žalia. Kad mums matoma „balta“ šviesa iš tiesų egzistuoja kaip skirtingo ilgio bangų vaivorykštės spektras. Ir nors šviesos bangų spektro suma yra balta, visų pigmentinių spalvų suma būtų juoda.

Tapyba veikia kitaip nei šviesa, kurią prisijaukina fotografai, pigmentu pavertę sidabro druskas. Ir jei dar nuo spalvų karuselės nesusisuko galva, tai smegenis vis tiek nokautuos faktas, kad pigmentai nėra tai, ką matome – jų spalvos yra atspindėtos arba atmestos šviesos bangos, kurias pagauna mūsų akys. O pigmentų sugertos bangos mums lieka nematomos. Tarsi paviršiai spalvomis gintųsi nuo mūsų žvilgsnio, saugotų savo paslaptis. Anksčiau tik tapytojai galėdavo jas atverti. Dabar gali ir fotografai.

Todėl tapytojos Agnė Jonkutė ir Sigita Ūla Gečaitė tyrinėdamos šviesos slinktis sluoksniuoja, teptukais preparuoja aliejinius ir akrilinius pigmentus. O fotografas Gintautas Trimakas įdarbina fotofiziką, kad popieriaus lakšte paliktų pėdsaką nuolat vykstantys, bet nuo mūsų žvilgsnio pasprunkantys kosminiai procesai.

Teksto autorė: Agnė Narušytė

Fotografijos: Gintautas Trimakas ir Trakų Vokės dvaro sodyba