Tikrovės regimybės nužudė tikrovę. Paroda „Gyvas ornamentas“ galerijoje „Atletika“

2020 m. kovo 26 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Įvedus karantiną dėl covid-19 pandemijos aplinką užteršė apokaliptinės nuotaikos. Breaking news reportažai tapo kasdienybe. Tarp valstybių reanimuotos sienos. Sustabdyti skrydžiai. Barai, galerijos ir bažnyčios užrakinti. Atšaukti spektakliai ir koncertai… Nūdienos beprecedentės situacijos panoramoje paralyžiuota tikrovė ima priminti regimybę ekranuose – fantastinius filmus apie užkratų protrūkius. Tačiau jei pastaruosiuose spekuliuojama nežemiškos kilmės bakterijų invazijos ar infekuotų būtybių iššūkiu, tai tikrovėje susiduriame su žemiškais sunkumais. Vienas jų – bręstanti ekonominė krizė. Tokios nūdienos kontekste 2008 metų finansinės krizės poveikį sociokultūriniam kontekstui nagrinėjanti paroda „Gyvas ornamentas“ atspindi ne tik praėjusios krizės padarinius, bet staiga sustingusiame pasaulyje tampa kirmgrauža, regėti artimos ateities prognozes.

Anot parodos aprašyme cituojamos Emily Gordon-Smith, viena 2008 m. krizės pasekmių buvo parduotuvėse atsiradusių namų dekoro prekių – kilimų, žvakių, pagalvėlių, šviestuvų – skyrių ir padalinių bumas. Parodoje svarstydamas apie dekorą plačiąja prasme (nuo ekranų, rūbų, maisto kultūrų iki sienų apdailos) ir pristatydamas skirtingų sričių menininkų kūrinių kolekciją, britų kuratorius Yates Norton įvairiais rakursais kvestionuoja, kodėl dekoras priskiriamas tuštybės ir lengvabūdiškumo apraiškoms, nors kasdienėje praktikoje apstu įrodymų, kad dekoras yra paveiki komunikacijos priemonė. Ornamentais išreiškiame įtikinamas žinutes apie savo socialinį statusą, galią, klasę, rasę, lytį, svajones, autoritetus, pomėgius, istoriją ir kone visą kitą. Tačiau tuo pačiu šiais ženklais nuodijame aplinką, jų reikšmėmis statydami sienas – diskriminuodami, kompromituodami, triuškindami. Tai atskleidžia, kad sociumas yra valdomas galingos reprezentacijų kontrolės, kurią formuoja vartotojiškoje visuomenėje įsišaknijusi dekoro vertės sistema.

Tokia padėtis itin akivaizdi komercializmo ir vitrinų kultūros pasaulyje, kurio kritika „Gyvo ornamento“ parodoje gali būti identifikuota menininkės Onos Juciūtės instaliacijoje „Viršutinės natos“ (Top Notes, 2020). Ant pramoninių vamzdžių konstrukcijos iškabintos lengvai krentančios šilkinės skarelės su pasikartojančiu plytinių sienų rašto šablonu imituoja parduotuvių vitrinose įstiklintą masinę produkciją. Viena vertus, tai nurodo į paviršiuje suvienodėjantį pasaulį, kuris daugiausia renkasi iš tos pačios produkcijos. Kita vertus, vienodas skarelių rašto šablonas referuoja į tai, kad atitinkamą prekės ženklą reprezentuojantys ornamentai formuoja produkto finansinės vertės išraišką, nors produkto esminės paskirties nepakeičia. Tiek Chanel, tiek Zaros šilkinės skarelės, pagamintos didesniu ar mažesniu tiražu, atlieka tą patį aksesuaro vaidmenį. Visgi, būtent dekoratyvūs ornamentai ant įsigytų prekių išreiškia savininko socialinę klasę. To visuma leidžia egzistuoti pačių žmonių sukurtai sistemai, kuria atsiskiriame vieni nuo kitų, išdiferencijuodami save į skirtingas kategorijas. Šiuo būdu dažnai didesnė reikšmė suteikiama daikto apipavidalinimo prasmėms, nei pačiam daiktui. Tad, dabartinės apokaliptinės nuotaikos yra klaidingos, jei pritartume filosofo Gintauto Mažeikio pastebėjimui, kad „[a]napus simbolinės, vaizdų realybės išnyksta daiktiška, egzistencinė tikrovė“ [1], nes tai reikštų, kad fizinio pasaulio pabaiga yra ištikusi jau kuris laikas.

Atsispyrę nuo skarelių ornamentų ir pažvelgę į vitrinų kultūrą, instaliacijoje rasime detales, kurios įtikins Juciūtės kurtos kompozicijos daugiasluoksniškumu. Prie konstrukcijų skareles pritvirtinus pentinais ar juos primenančiomis detalėmis, autorės kūrinys atskleidžia papildomą vartotojiškos visuomenės kritikos rakursą. Delne telpančiose detalėse yra sutraukta visa vitrinų įtakos galia – mise en abyme [2]. Kitaip tariant, didelę gyvenimo dalį praleidžiame žiūrėdami į prekes vitrinose, kol galiausiai prekių reprezentacinė kompozicija vitrinoje ima reflektuoti patį pasaulį kaip prekę. Vartotojai už iššveistų stiklų regi užkonservuotą pasiūlą – ar tai būtų atitinkamai apipavidalintos namų dekoro prekės, ar kūno aksesuarai, ir lyg gavę pentinais per šonkaulius užsimano konkrečių produktų, nors nei vieno, nei antro nereikėjo iki šie atsirado akiratyje. Vėliau gatvėse prasilenkia tose vitrinose eksponuotų vienodo rašto šablono drabužiuose įsispraudę žmonės, o baruose ir namuose geriame iš tokių pat, IKEA ženklu inkrustuotų stiklinių. Ši konversija iš „paveiksliuko“ į tikrovę, Juciūtės kūrinį stipriai susieja su prancūzų filosofo ir kino kūrėjo Guy Debord sukurtu, jo pagrindiniu, spektaklio visuomenės terminu. Pastarąjį suprantame kaip situaciją, kurioje tikrovė virsta reginiu, kurio kalba yra viešpataujančios gamybos ženklai[3], galimi būti atpažinti ne tik logotipuose, bet ir audinių dekoro raštuose.

Kitokį mise en abyme rezultatą atpažįstame (ne)tikėtai ištikusioje distopinėje tikrovėje, kurią anksčiau regėjome kino ekranuose, o šiuo metu išgyvename patys. Nūdienos situacijoje tikrovę paverčiame reginiu per televizijos ir interneto medijas, tikrovės kopiją įkūnydami vaizdo reportažuose ir paveikslėliuose. Vieni tų vizualinių pranešimų atlieka savo prigimtinę paskirtį – informuoti. Kita dalis visgi tampa tirštu socialinių tinklų naujienų srauto ir/ar istorijų dekoru. Šiuo metu jo ornamentika daugiausia susijusi su covid-19 aktualijomis ir yra pasitelkiama patenkinti socialinio dėmesio stoką pranešimų pamėgimais, dalybomis ar komentarais. Žinoma, pati praktika iš esmės egzistuoja ne tik ekstremaliomis karantino sąlygomis, nes yra tapusi stabilia elgsena vartotojiškoje visuomenėje. Tačiau toks pavyzdys puikiai iliustruoja spektaklio visuomenės strategiją, kurios taktika, pasak Gintauto Mažeikio yra „paimti bet kokį istorinį, politinį, ypač radikalų, reikšmingą įvykį ir jį adaptuoti vartotojiškos visuomenės poreikiams“ [4].

Aptarta strategija „Gyvo ornamento“ parodoje atpažįstama video menininkės Eli Cortiñas konceptualioje audio-vizualinėje esė „Sienos turi jausmus (ir nebijo kalbėti)“ (The Walls Have Feelings (and They Are Not Afraid to Speak), 2019). Fragmentiškus įvairių istorijos akimirkų vaizdus jungdama hipnotizuojančia filmo anonso struktūra, kuomet per trumpą laiką įtampą auginančių garsų fone intensyviai pasikeičia daugybė vaizdų, autorė prisijaukina žiūrovą, jam priimtina vizualine kalba ir patenkina vartotojiškus poreikius sparčia kaita. Kūrinyje autorė tiria, ką atstovauja nebylūs objektai – sienos, darbo instrumentai ir medžiagos, aksesuarai. Suformuodami ir užpildydami patalpas ar erdves dekoratyvioje savo būsenoje daiktai vietoms suteikia atitinkamą biuro, laboratorijos, gamyklos, parduotuvės pavidalą. Tai yra jų galia. Tačiau video darbe šnabždančiu balsu klausdama „Ką jie [daiktai – M.V.] žino apie rankas, kurios juos naudoja?“, autorė primena, kad objektai savo galią praranda, kai ją uždominuoja valdantysis subjektas. Popieriuje užrašytas skelbimas apie karą savaime nepaskelbia karo, tai parado tuos žodžius užrašęs ir/ar perskaitęs asmuo. Kaip ir mygtukas savaime nėra nuotolinis bombos valdiklis, juo yra žmogus, kuris mygtuką aktyvuoja. Tad, panašiai kaip Juciūtės instaliacijos aptarime kalbėta apie dekoro raštų šablonus, kurie nekeičia pačių daiktų paskirties tik yra skirtingai įkainoti, nes reprezentuoja kitas socialines klases, taip ir Eli Cortiñas darbe – daiktai yra daiktais, kol žmogus suteikia jiems galią, ideologijos reikšmę, egzistuojančią tol, kol žmogus ją (s)teigia.

Karantinu pažaboję vartotojišką visuomenę ir pramonę tam tikra prasme padarėme spektaklio pertrauką, po kurios artima ateitis gali išsišakoti į du scenarijus. Tiesa, tik vienas jų yra realesnis už kitą. Pirma, izoliavę save ir nustoję besaikiškai vartoti, įsitikinome aplinkai darantys nenuginčijamą poveikį. Vos po mėnesio ar tik savaitės žmogaus saviizoliacijos atmosferoje sumažėjo taršos kiekis, vanduo pasidarė skaidresnis. Vartotojiškos kultūros kenkėjiškumą, pasiliekantį po kiekvieno pirkinio, kelionės, užsakytos paslaugos, įprasmina architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros kūriniui „Procesas I09“ (Process I09, 2020) pasitelktos nebeperdirbamos plastiko atliekos, simboliškai įkūnijančios vartotojišką visuomenę kaip nebeperdirbamą elementą, kuris nuodija aplinką joje nusėsdamas. Prisiimdami atsakomybę, nuo kurios anksčiau stengėmės išsisukti, galėtume prislopinti savo vartotojiškas apsukas, pasitenkindami ekstremalios situacijos laikotarpio įtikinimu, kad mums pakanka mažiau. Antra, nors po pirmosios karantino savaitės saviizoliaciją kol kas dar juokaudami traktuojame kaip laikiną (ne)patogumą dirbti iš namų su pižama, į galvas braunasi nejaukios mintys apie šio (ne)malonumo ilgalaikes pasekmes. Tęsdami spektaklį tokį, koks jis buvo anksčiau – besaikiškai vartodami – neišsisuksime nuo galingos finansinės krizės cunamio, kuris taps dar viena gamtos rykšte, persikūnijusia į ekonomiką. Kuris scenarijus visgi yra realesnis virsti tikrove artimoje priklauso nuo tolimesnio mūsų sprendimo likti aptartos spektaklio visuomenės statistais ar ne.

[1] Gintautas Mažeikis „Revoliucijos takais: sukilęs prieš spektaklio visuomenę“, in: Guy Debord Spektaklio visuomenė (La société du spectacle, 1967), Kaunas: Kitos knygos, 2006,, p. 19

[2] Skirtingi šaltiniai prancūzų kalbos frazę daugiausia verčia į daugybinių atspindžių terminą, tačiau konkrečiau reiškia kad vaizdas savo kopijoje atkartoja pats save.

[3] Guy Debord Spektaklio visuomenė (La société du spectacle, 1967), Kaunas: Kitos knygos, 2006, p. 42

[4] Gintautas Mažeikis „Revoliucijos takais: sukilęs prieš spektaklio visuomenę“, in: Guy Debord Spektaklio visuomenė (La société du spectacle, 1967), Kaunas: Kitos knygos, 2006, p. 15.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Gyvas ornamentas“ galerijoje „Atletika“ galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *