Tarptautinis fotografijos meno festivalis IN FOCUS Paryžiuje pristatė Lietuvos jaunųjų projektus

2011 m. kovo 3 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Vasario 19 d.  Paryžiuje startavo fotografijos festivalis „Cirkuliacija (-os): jaunoji Europos fotografija“, kurios organizatorius – prancūzų asociacija„Fetart“.

42 fotografus pristatančio festivalio programą sudaro dviejų tipų projektai: kviestiniai svečiai, tokie kaip belgų grupė „Caravane“, foto grupė „ParisBerlin“ ar čekų galerija „Cafe Amadeus bei komisijos atrinktų autorių darbai.

Vilniuje vykstantis fotografijos meno festivalis IN FOCUS taip pat buvo pakviestas būti specialiu programos svečiu ir Bagatelle parke pristatė du jaunus Lietuvos fotografijos meno atstovus: Joaną Deltuvaitę bei Gytį Skudžinską.

Kaip pasakojo festivalio vadovė, prancūzams paprašius pristatyti tik du autorius, teko ilgai galvoti, kaip atskleisti jaunąją Lietuvos fotografiją, bet tuo pačiu užtikrinti tiek profesionalumą, tiek įvairovę. Šiuo atveju, pasirinkta kontrasto strategija pasiteisino –  sulauktas publikos dėmesys bei profesionalų  įvertinimas.

Santykis tarp Joanos Deltuvaitės serijos „Po“ ir Gyčio Skudžinsko „Tyla“ gali būti vertinamas kaip konceptualus opozicinis dialogas vienijamas bendro vardiklio – kritinio požiūrio. Vizualinė šių serijų kalba atspindi skirtingą fotografinį požiūrį į garsą, laiką, erdvę bei pranešimą arba kitais žodžiais tariant – dabartį.

Skudžinskas savo darbais tarsi nurodo į santykinį garso ne egzistavimą, o Deltuvaitės darbai pilni dulkių triukšmo. Dulkės, kaip laikinumo simbolis priešinasi serijoje „Tyla“ besitęsiančiai linijai. Kadangi nėra absoliučios tylos, šios horizontalios linijos skamba kaip minimalistinė muzika arba sustojusi širdis. Šis numanomas amžinybės jausmas veda į transo būseną.

Joanos Deltuvaitės serija „Po“ sukelia daugybę įvairių jausmų, išskyrus ramybę. Apnuogindama ir paneigdama „nesenstantį“ kūno grožį per panaudotas kosmetikos ir grožio priemones, fotografė kritikuoja šiuolaikinę visuomenę, bandančią turėti ir išlaikyti dirbtinai primestą kūno „tobulumą“. Šis nepasiekiamas tikslas vedantis iš proto visą pasaulį, be abejo, yra pagrindinis reklamos kompanijų variklis. Autorės darbuose mes matome, kaip kosmetika atiduoda savo „grožį“ mums, o mes ant jų paliekame savo kūno žymes.

Deltuvaitė palieka mus sutrikusius ir apimtus skirtingų jausmų, tokių kaip pasibjaurėjimas, nuostaba, keistumas, tačiau ji vis tik palieka mus apibrėžtame laike ir erdvėje (vonios kambarys, kuriuo dalinasi penkios merginos ir etikečių išduodamas laikas). Tuo tarpu Skudžinskas naudoja tą pačią strategiją – glumina mus – tik priešingomis priemonėmis. Jis palieka mus spėliojimų teritorijoje. Mes negalime būti tikri dėl nieko jo sukurtoje „Tyloje“. Laiko ir erdvės suvokimas yra neįmanomas.

Tyla versus dulkių triukšmas, amžinybė versus laikinumas, mikro versus makro, netvarka versus švara – šios opozicijos gali būti naudojamos kaip raktai šių dviejų jaunų autorių serijų suvokimui.

Festivalio akimirkas galite peržvelgti čia.

Iliustracija: Joana Deltuvaitė iš ciklo „Po“, 2005.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *