Solastalgija Geistės Marijos Kinčinaitytės parodoje „atvira erdvė, klostuota“ galerijoje „Vartai“

„Nežinau, kokie prieblandos aliejai vilgo mūsų mintis apie savo kūną. Mūsų jaučiamas nuovargis – tai nuovargio šešėlis. Jis iš labai toli, kaip ir mūsų įsivaizdavimas, kad gyvename savo gyvenimą…“

(Fernando Pessoa, „Nerimo knyga“, Vilnius: Odilė, 2020)

Užėjus į sostinės galerijoje „Vartai“ veikiančią Geistės Marijos Kinčinaitytės parodą „atvira erdvė, klostuota“ įsitikini – menininkė atidžiai kuria bendrą ekspozicijos atmosferą. Įklimpsti joje nelyg savo paties baimėse ir meilėse, gėdoje ir ilgesyje. Atrodo, kad Kinčinaitytės kūryba geriausiai atsiskleidžia būtent tokiame kamerinių (šiame kontekste tinka abi šio žodžio reikšmės) solo parodų žanre, kuriame ji patogiai konstruoja vientisus savito kolorito ir garsinio fono jausminius kraštovaizdžius. Pastarasis driekiasi per du galerijos kambarius. Viename – keturiolika iš tamsos išnyrančių, preciziškai sušviestų fotoatodangų, kitame – video esė „Telkinys“ (The Pool, 2020), sukurtas bendradarbiaujant su eksperimentinės muzikos kompozitoriais Simonu Allenu, Janu Hendrickse ir Sandro Mussida bei rašytoja Elaine Tam, kuravusia ir visą šią parodą.

Išlaikydama paradoksą tarp parodos pavadinimo ir ankštų tamsių kambarių, Kinčinaitytė žaidžia artimo ir tolimo, pažįstamo ir svetimo kategorijomis. Būtent (svetim)kūniškumo ir susvetimėjimo (angl. alienation) tema tampa šios ekspozicijos ir naujų menininkės tyrimų dominante. Ir net jei jau tūkstančius kartų panaudota kūno kaip peizažo (ir atvirkščiai) paralelė atrodo nuvalkiota ir permatoma, Kinčinaitytė ją įvelka į labai savitą, jai būdingą nerimo ir nejaukos estetiką. Iš vienos parodos į kitą migruojantys motyvai liudija menininkės nuoseklumą ir klausą vizualiniams bei tematiniams pustoniams. Galima pastebėti, kaip kiekviena iš ekspozicijų ima flirtuoti su prieš tai buvusia, kaip vieni atvaizdai komentuoja kitus, o visa kūryba mezgasi į vientisą tekstą, kurį pagal Rolando Bartheso teksto tipus būtų galima priskirti prie jouissance – nepatogaus ir trikdančio svaigimo, suspenduoto malonumo išlaisvinimo. Būtent tokie gaivališki, tarp eros ir thanatos levituojantys, nuolatos perklostuojami rodosi ir Kinčinaitytės pasakojimai.

Iš vos prieš kelis metus projektų erdvėje „Sodų 4“ surengtos parodos „Akys jautriausios raudonai“ (angl. The Eyes Are Most Sensitive to Red) čia atkeliauja klostės, posterotika ir neoninė raudona. O projekte „Tu priklausai man“ (angl. You Belong to Me) analizuotas žmogiškajam žvilgsniui paklūstantis Marso peizažas šioje parodoje apverčiamas. Šįkart menininkė į Žemę bei žmogų įsistebeilyja nežmogiško Kito žvilgsniu. Justi, kaip Kinčinaitytės tyrinėjamas intymumas ir komunikacija įgyja kitą mastelį, kitus nuotolius, peraugą į visai kitokią aistrą. Kūnai fotografijose tampa integraliomis peizažo klostėmis, vizualiai sutampančiomis su nuotraukose sukrešėjusiais krokliais ar nuvytusiomis ugnikalnių viršūnėmis. Menininkė režisuoja mūsų žvilgsnį taip, lyg matomi atvaizdai atrodytų kaip kažkur matyti, bet nepažinūs apleistos Žemės ir apleistų kūnų atvirukai, žemiškosios atminties inkliuzai. Kuo ilgiau žiūri, tuo didesnis ilgesys ima dilginti.

Šį keistą jausmą, kai ilgiesi namų būdamas namuose, apibūdina solastalgijos terminas. Iš lotyniškojo žodžio sōlācium, reiškiančio komfortą, ir graikiškos šaknies -algia (skausmas) sudarytą neologizmą dar 2005-aisiais pavartojo filosofas Glennas Albrechtas. Solastalgija vartojama išreikšti emocinį diskomfortą, atsirandantį dėl kintančios aplinkos, dažniausiai dėl globalinės klimato kaitos sukeltų pokyčių, sudrumsčiančių mums pažįstamos vietos pojūtį. „Namais“ paversdama Žemės paviršių ir mūsų pačių kūnus, Kinčinaitytė šį jausmą parodoje kuria subtiliais gestais – vaizduodama ne pakitusią aplinką, bet manipuliuodama mūsų kaip žiūrovų pozicija – keisdama mus, bandydama įtikinti, kad galime būti ir matyti kaip Kitas. Menininkės paroda įrodo, kad nykimo nuojautoms perteikti nebūtini nuniokotų paviršių vaizdai, kad kaip sakė amerikiečių kino kūrėjas Jamesas Benningas, „nuostabiai atrodantis kraštovaizdis gali tapti grožio opozicija“.

Solastalgija galėtų įrėminti visą parodos „atvira erdvė, klostuota“ atmosferą, tačiau dar kitaip ji skleidžiasi video esė „Telkinys“. Čia žiūrovui praskleisti statiški Kanarų salų kraštovaizdžiai, krantą laižantis vandenytas, kuprotos Britanijos krantų uolos sulipdyti į labai obsesišką, kompulsyviai erotišką pasakojimą. Jame lyg ieškodama gyvasties, menininkė tyrinėja ir „gerąją“ ir „išvirkščiąją“ peizažo puses. Vaizdus lydintis tekstas – poetiškas ir sofistikuotas laiškas be atsako didingiems peizažams. Jiems santykis su mumis rūpi tiek pat, kiek ugnikalnio išsiveržimas ar potvynis. Gamtos abejingumą ir susvetimėjimą mūsų atžvilgiu menininkė perkelia mums, klausdama, kur šis jausmas prasideda ir baigiasi kalbant apie mus pačius. Kur prasideda ir baigiasi ne tik žmogiški mūsų jausmai, bet ir kūnai? Ar tai, kas žmogiška, būtinai žemiška ir atvirkščiai?

Video esė iškeldama susivetimėjimą į pirmąjį planą, Kinčinaitytė primena šio santykio aktualumą. Būtent, santykio. Sakoma, kad susvetimėjimas yra šiuolaikybės liga, kurią išprovokavo sekuliarizacija, urbanizacija, radikali individualizacija, technologijos, netgi bejėgiškumas kažką pakeisti didžiųjų klimato pokyčių akivaizdoje. Tačiau pirmiausia tai atvėsę santykiai su aplinka ir pačiu savimi. Ne santykio nebuvimas, bet, kaip sako filosofė Rahel Jaeggi – nesusietumo santykis. Bandydama tai iliustruoti globaliame antropocentriniame mūsų ryšyje su Žemės kraštovaizdžiais, menininkė primena apie daug smulkesnius nesusietumo santykius, apie visus Kitokius ir kitokybę, prieš kurią vis dar dažnai užsimerkiame ir galbūt visai jos nesiilgime.

Išsamų fotoreportažą iš Geistės Kinčinaitytės parodos „atvira erdvė, klostuota“ galerijoje „Vartai“ žiūrėkite čia.