Šiuolaikinio kaimo ir miesto meno paroda „Vilkas ir mašina” Marcinkonių stoties galerijoje

2020 m. rugpjūčio 5 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Rugpjūčio 8 d., šeštadienį, 15 val, Marcinkonių stoties galerijoje vyks šiuolaikinio kaimo ir miesto meno paroda „Vilkas ir mašina”.

Paroda “Vilkas ir mašina” buvo sumanyta Laurai Garbštienei (Šklėriai) ir Eglei Mikalajūnei (Vilnius) atlikus mėnesio trukmės kuratorinį tyrimą kaimo vietovėse Varėnos rajone, Alytuje ir Vilniuje. Vienas iš šio tyrimo tikslų buvo pabandyti užčiuopti gijas, jungiančias autentišką kaimo kultūrą su profesionalaus meno sceną palaikančia sistema.

Tyrimo metu bendraujant su Varėnos rajono kaimų senolėmis, išryškėjo savotiška paralelė tarp to kaip, atveriamos šiuolaikinio menininko ir tautodailininko kūrinio ištakos. Šiuolaikinis menininkas, pristatydamas savo darbą kuratoriui, paprastai papasakoja jo sukūrimą įkvėpusią idėją, tuo tarpu kaimo senolės, jau parodžiusios savo kūrinius, mėgsta pasakoti tiesiogiai su jais nesiejamas savo gyvenimo istorijas. Ir visgi, šios istorijos dažnai leidžia atrasti papildomas prasmes tautodailininkių pasirenkamsoe spalvose ar formose.

Viena tokių istorijų buvo pasirinkta kaip atspirties taškas parodai, kurioje bus eksponuojami tautodailininkų, profesionalių ir besimokančių menininkų kūriniai bei muziejiniai istoriniai artefaktai.Tai – istorija apie kaime gyvenusią našlę, kuri pokario metais, žiemos naktimis daugiau nei tris valandas eidavo į tarnybą miestelyje. Sykį beeidama ji pamatė švieseles, kurias palaikė priekiniais automobilio žibintais. Tačiau švieselės greit užgeso, o automobilis taip ir nepasirodė, kas moteriškę privertė sunerimti. Grįžusi po tarnybos namo, ji sužinojo, kad toje vietoje buvo aptikti vilkų pėdsakai ir nusigandusi suprato, jog tai buvę ne automobilio lempos, o į ją bespoksančios vilko akys.

Ši Aldonos Ilickienės iš Mančiagirės kaimo papasakota istorija atveria kelis svarbius kultūrinius klodus, skirtingai aktualius įvairioms kartoms, kaime ar miesto užaugusiam žmogui. Tai  metaforiška istorija apie ilgą, komplikuotą  moters, paliekančios kaimo aplinką ir tampančios valstybinio mechanizmo dalimi, kelią – tam, kad pasiektų tarnybą, moteris klampoja tris valandas per sniegą. Dažno šiandienio žmogaus kelias veda ir atvirkščia kryptimi, tačiau jis gali būti ne mažiau sudėtingas. Tai taip pat ir istorija apie grėsmes, kurių šaltinius mes vis iš naujo bandome nustatyti – jei pokarinėje istorijoje automobilis reiškė saugumą, o vilkas –  grėsmę, šiandieną sparčiai nykstantys žvėrys tampa mūsų pačių pažeidžiamumo simboliais, o neapgalvotai įdarbintos technologijos vis dažniau suvokiamos kaip grėsmė ne tik gamtai, bet ir pačiam žmogui. Galiausiai, istorija išryškina vienu metu trapų ir stiprų vaizduotės ir minties pasaulį. Pasakojime, iš tiesų, tėra du patikimi dėmenys – pati herojė ir jos matytos „švieselės“, o visa kita išlieka skendėti abejonėje – niekas šimtu procentu neužtikrins, kas iš tiesų ten švietė tamsoje. Nepaisant to, tai yra visiškai autentiška emocinė istorija, kurioje atkaklumą seka nerimas, o ryžtą – „pavėluotas“ išgąstis; šios autentiškos detalės yra daug svarbesnės nei „patikrintas“ vilko ar automobilio egzistavimo faktas.

Kaip klasikiniai mitai, kurie yra suvokiami kaip civilizacijas pagrindžiančios simbolinės struktūros, taip ir ši istorija tampa tinklu-struktūra,pagal kurią skleidžiasi paroda. Pasitelkiant kūrinius, kuriuose atpažįstami istorijai artimi motyvai – simbolinės apskritimų formas, žvėrių figūros, mechanizmai, neaiškios transformacijos fazėje esančias būtybės ar peizažai  ir kt., iš šių dienų perspektyvos permąstomas emocinis istorijos naratyvas – miglotos nuojautos ir slypinčios grėsmės, baimė ir atkaklumas, gluminantys transformacijos procesai ir t.t.

Parodoje siekiama vengti klasikinių suskirstymų, į ją įtraukiant tiek tautodailininkų, tiek kylančių ir pripažintų meno profesionalų, tiek besimokančių menininkų kūrinius, o  taip pat ir muziejinius eksponatus iš valstybinių ir privačių muziejų. Skiriant itin didelį dėmesį kūrinių ir kitų eksponatų erdviniam tarpusavio ryšiui, joje dirbama su profesionaliais architektais.

Menininkai: Povilas Abečiūnas (Alytus), Juzė Grigienė (Marcinkonys), Aldona Ilickienė (Mančiagirė), Mindaugas Jakučionis (Alytus), Teresė Jankauskaitė (Pelekiškės), Donatas Jankauskas (Vilnius), Audrius Janušonis (Alytus), Algimantas Kazlauskas (Liškiava), Mantas Kazakevičius (Alytus), Antanina Krušienė (Kapiniškės), Jonas Motiejūnas (Alytus), Birutė Petrauskaitė (Musteika), Juozas Sidaravičius (Vilnius), Vidas Simanvičius (Vilnius), Kastytis Skromanas (Grybaulia), Justė Venclovaitė (Vilnius).

Taip pat parodoje eksponuojami istoriniai objektai iš Alytaus kraštotytos muziejaus, Merkinės krašto muziejaus, Petro Dumbliausko muziejaus ir Alytaus dailės mokyklos mokinių darbai.

Kuratorės: Laura Garbštienė (Šklėriai), Eglė Mikalajūnė (Vilnius)

Parodos architektūra: Akvilė ir Marius Matulioniai (Alytus)

Parodos rengimą remia Lietuvos kultūros taryba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *