Šiluvos meno bienalė: nuo vario dūdų iki paslaptingai spinduliuojančio objekto

2019 m. liepos 17 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
????????????????????????????????????

 

Šiluvos bienalės meno simpoziumo savaitė prasidėjo gana triukšmingai. Nors neskambėjo fanfaros ar dangaus trimitai, tačiau pučiamųjų grupė BRASSPALVOS jau nuo pat pradžių įtraukė į ritmingą emocijų verpetą. Tokiu tempu sukosi ir grafiko Evaldo Mikalauskio spausdinimo mašina, išleisdama į pasaulį vis naujus spalvotus Švč. Mergės Marijos koplyčios atspaudus.

Visai kitą nuotaiką spinduliavo audiovizualinio meno grupės BIONICS (Lina Pranaitytė, Urtė Pakers) instaliacija PULSAR. Atvėrus duris į seną žydų prekeivio sandėlį, tolimajame kampe mirguliuojantis objektas, gaubiamas įvairiaspalvės aureolės, atrodė tarsi ateivių kosminis laivas, skleidžiantis savitus komunikavimo garsus ir ženklų šifrus. Nejučia apėmė pakilaus laukimo būsena – tuoj tuoj tapsime pirmojo kontakto su nežemiškosiomis civilizacijomis liudininkais…

Nežinomybės nuojautos

Vėliau išsigrynino ir kitos asociacijos – ant rąstų sienos matomas užrašas „1947“ primena jau visai kitą istoriją – tais metais čia buvo suvaryti miestelio ir apylinkių žmonės, vėliau ištremti į Sibirą. Gal instaliacija sustiprino ir ėmė transliuoti į pastato sienas įsismelkusias nežinomybės nuojautas, kolektyvinės sąmonės impulsus, įrašytus šioje aplinkoje ir išlikusius iki mūsų dienų.

Vos suderinus savo pasąmonės dažnį su naujomis objekto pulsacijomis, jis, tarsi reaguodamas į mūsų jausmus, ima keistis ir pereina į naują savo spinduliavimo fazę – iš niekur atsiranda visai kitoks optinis spektras ir miglotos šviesos lygiagretės, kertančios visą pastato erdvę. Tai dar viena vizualinio pasakojimo dalis, papildyta pro užkaltus langus besiskverbiančios vakarėjančios saulės spindulių.

Pirmapradis akmuo

Kai jau atrodo, kad nieko daugiau negalime tikėtis, paslaptingasis Pulsaras pateikia dar vieną staigmeną – fonograma netikėtai nutyla ir šviesos spinduliai ima klajoti bežadėje tyloje. Tačiau šios mistinės transformacijos priežastis greitai išaiškinama – tiesiog išseko grotuvo baterijos… O gal taip turėjo atsitikti… Mes juk nežinome, kas dedasi paraleliniuose pasauliuose šalia mūsų…

„Mūsų instaliacija – tai pirmapradžio akmens simbolis. Matydami akmenį, dažniausiai jį suvokiame kaip nekintantį, stabilų objektą. Tačiau akmuo savyje talpina visą informaciją, kuri įsismelkia į jo paviršių per tam tikrą laiką. Tai – tam tikra prisiminimų, pėdsakų talpykla, kuri instaliacijoje PULSAR suyra ir išsisklaido į daugybę skirtingo dydžio patirčių, spinduliuojančių savo sukauptas istorijas, likimus“, – taip savo objektą pristato autorės.

Trys tūrinės įtaigos

Antroji meno simpoziumo diena leido šiek tiek lengviau atsikvėpti – jokios mistikos, jokių spinduliuojančių ir nesuprantamo dažnio garsais prabylančių objektų. Tikras stabilus akmuo, tapybiškai aprūdijęs plienas – įprastos Algimanto Šlapiko skulptūrų medžiagos. Tačiau nereikia apsigauti – akmuo gali būti toks pats įtaigiai išraiškingas kaip ir bet kuris kitas šiuolaikinio meno objektas. Tuo galėjo įsitikinti visi, apsilankę autoriaus skulptūrų ekspozicijoje parke priešais Šiluvos gimnaziją.

Trys objektai, trys skirtingos tūrinės įtaigos, galbūt bendras šių objektų naratyvas – niekada neišnykstanti riba tarp žmogaus siekio ir galimybės. Patogus klauptas su stebėjimo angomis, kuriose galima pamatyti tik begalinę tamsą, akmeninis gultas vienu galu panyrantis į žemę, veido profilis, peraugantis į masyvią akmeninę taurę. Žmogaus būtis yra baigtinis procesas, ribinė atskirtis gali staiga atsirasti bet kurioje jo dalyje, ir tada, atmetus iliuzijas, tenka pradėti viską iš naujo.

***

Bienalė tęsiasi, meno piligrimų Šiluvoje dar laukia nemažai netikėtų šiuolaikinio meno interpretacijų.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Raseinių rajono savivaldybė
Daugiau informacijos www.menopiligrimai.lt

Iliustracijoje: Algimantas Šlapikas. Profilis. Foto Arūnas Kazlauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *