Sąmojingai kvaila (gr. Oxymōron)

Prieiti, sustoti, įsižiūrėti – skrosti kiaurai, atsitraukti. Kalbu tarsi maldą ir net kiek per atviromis akimis bandau surinkti dėlionę iš formų, linijų, spalvų, tonų, dažų, faktūrų, drobių, stiklų, aliuminio… Vėl apsirinku. Gali būti, kad per ilgai čia esu, judu ratu tarsi bandydama išgyventi dar ir dar kartą – nusisukusi baltose sienose regiu iliuzijas. Blaškausi tapytojai Paulinai Domašauskaitei įrenginėjant parodą „Liquid Swords“ (kuratorius Linas Bliškevičius) „Meno Nišos“ galerijoje.

Kad taptų kiek „tvirčiau“, turiu žengtelti į „anksčiau“. Autorės kūrybinėje biografijoje „Japonijos“ ir „pjūklų“ reiškinys sutinkamas jau 2023 m. birželio mėnesį būtent tokiu pavadinimu pristatytoje personalinėje parodoje „The Rooster gallery“ erdvėse. Parodoje, cituojant kuratorės Samantos, t. y. mano, anotaciją, P. Domašauskaitė „grakščiai įsirėžia tarp formaliųjų tapybinio paviršiaus klausimų ir aistringos, jutiminės jėgos analizės“. Aptariamoje parodoje jaunoji menininkė, atsiduodama iš vidaus kylančiam impulsui bei vedama asmeninių (pa)stebėjimų, elegantiškai nardė drobėse – aiškinosi jai rūpimus formaliuosius kriterijus, tokius kaip paveiksle dalyvaujančių medžiagų sąveika, potėpio išraiška, formatų dydžių amplitudė, dažų specifika, jų kuriami sluoksniai, linijos ir spalvos. Autorė šiuos spontaniško jutimo bei tapybos medijos specifikos dėmenis tuo laiku įvardijo „akimirka, įkalinta amžinybėje“. Panašu, kad ši „amžinos akimirkos“ antilogija jau tada nutvieskė dabartinės parodos miražą.

Svarbu paminėti, jog lyginant su buvusios parodos erdve, šios ekspozicijos planavimas analogiškai padalintas į dvi dalis, tačiau dvipoliškumas čia veikia nebe tiesiogiai, o, būdamas kiek įmantresniu, virsta pačiam sau prieštaraujančiu dariniu – oksimoronu, matyt, idealiausiai nusakančiu P. Domašauskaitės kūrybos specifiką. Kategoriškos skirties nėra, abi salės – darnus disonansas.

Prieštaraujančių viena kitai reikšmių junginys yra aptinkamas ir šios parodos pavadinime, tačiau, nelikdamas vien tik skambiu žodžių žaismu ar tiesmuka teptukų bei aliejinių dažų metafora, šis apeliuoja į 1995 m. išleistą „Wu-Tang Clan“ nario Gary Eldridge Grice (slapyvardžiu GZA) muzikinį albumą bei kūrinį „Liquid swords“. Na, o čia jau dėmesys kreipiamas į hip hopo muziką kaip į kūrybos techniką bei metodiką. Daugelyje šio žanro kūrinių reikšmingą vaidmenį atlieka kodavimai, kalambūrai, metaforos, šalia to, jų sandara pagrįsta kilpomis, karpymais, persluoksniavimais, citatomis, pasiskolintomis iš kitų įrašų. Čia skoliniai yra ne tik pritaikomi ar dekonstruojami – kartais jie iškraipomi bei jiems suteikiama visiškai nauja prasmė jau užbaigtame meniniame produkte. P. Domašauskaitė panašiu principu jungia vaizdus tapybos medijoje – juos pasiima, pjausto, klijuoja, perkelia ar dar kitaip sluoksniuoja drobės paviršiuje. Kiek artėdama prie ankstyvojo ekspresyvaus abstrakcionizmo, precedento neturinčių Henri Matisse’o karpinių, vandalistinio gatvės meno ar į madas sparčiu tempu sugrįžtančios kiek modifikuotos abstrakčiosios dailės, jaunoji tapytoja visgi išlieka savita heterogeniškumu bei apgalvotu indiferentiškumu. Pasitelkdama motyvų, kontekstų, istorijų, žanrų, stilių, priemonių archyvus, autorė itin subjektyviai, kone be atrankos rimuoja vaizdus, galinčius pasiūlyti įvairialypes, daugiabriaunes interpretacijas. O tuo pačiu – jokių paralelių neturinčius ar asociacijų nesukeliančius dailius vaizdinius.

Anksčiau paminėta daina prasideda vokalo pavyzdžiu iš filmo „Shogun Assassin“ (1980 m. jidaigeki filmas, rež. Robertas Houstonas), kuriame sukuriama visceralinė smurtinių samurajų užkariavimo ir nesutariančių šogunų scena. Alegorija akivaizdi – vokalistas tampa kariu hip hopo žaidime, kovojančiu su pagrindinėmis tendencijomis ir pažeista etika. GZA šiame kūrinyje demonstratyviai valdo savo „takų kardą“ – aštrių, sklandžių dainų tekstų metafora, galinti įveikti feiką (angl. I swing swords and cut clowns). Tad kardo simbolis P. Domašauskaitės atveju ne tik byloja apie techninį vaizdinių kapojimą, tačiau ir yra „damokliška“ nuoroda į kintančią bei miglotą tapybos medijos poziciją. Gaivališko gesto, žvitrios linijos, tvoskiančių spalvų, netvarkingų formų bei didžiagabaričių formatų – tapybinės šlovės kova prieš nepasitenkinimą medijos galimybėmis. Išėjimas iš paveikslo rėmo ribų, instaliaciniai atributai, tarpdiscipliniškumas, dekoratyvumas – visa tai tampa klausimais apie paveikslo(ų) gebėjimą ar galėjimą išlikti autonominiu. Tapytoja, iš vienos pusės sukurdama, kartu ir sunaikina – ištaško jį į šipulius, paverčia ažūrine haliucinacija arba tiesiog nutrina kultūrinį, kontekstinį bei tapybinį horizontą. Ši dvigubystė – kūrimas ir naikinimas – primena Saturno mitą ir, nors neskamba pozityviai, padeda išvysti dar vieną, kiek giliau pasislėpusį oksimoroną.

Taigi, nesunku pripažinti, jog menininkės pasiskolintas parodos pavadinimas „Liquid swords“ itin taiklus. Pradžioje pasirodantis kaip rafinuotas žodžių konstruktas, šis vykusiai nusako P. Domašauskaitei nesvetimas kūrybos strategijas, yra tinkamas jos būdui, pasaulėjautai, pozicijai. Grakščiai žongliruodama vaizdu, autorė apgalvotai kuria paiką ar net pakvaišusią paveikslų sistemą, apsukančią galvą ir bent laikinai atimančią žadą. Apsirikimas yra neišvengiamas, tačiau jis – integralus.

Paroda veiks iki 2025 m. vasario 8 d.