Author Archives: Vita Opolskytė

Straipsnio autorius:
Vita Opolskytė - menininkė, kuratorė, tekstų autorė. Jaunųjų kūrėjų platformos "Kontr-Argumentas" įkūrėja. Meno vadovė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Žaismingumas su ironijos prieskoniu. Pokalbis su tapytoja Indre Mikašauskaite ir „IRGI galerija“ įkūrėja Karolina Latvyte Bibiano

                               

Izoliacija, komunikacija, meilės peripetijos – tokiais raktažodžiais prasideda tapytojos Indrės Mikašauskaitės anotacija parodai „A/L 2000“. Menininkės teigimu, šie trys segmentai –susipynusios ir persipynusios karantino laikotarpio išdavos. Šalia jų yra dar vienas šio laikmečio atradimų – virtualios parodos, įnešusios į paveikslinę realybę visai kitokį parodų organizavimo supratimą. Tapytoja, bendradarbiaudama su „IRGI galerija“, savo parodą pristatė realiu ir virtualiu formatu. Šių formatų skirtumus, erdvėje tirpstančią tapybą bei pastangas (ne)susikalbėti aptarėme su parodos iniciatorėmis.

 „Irgi galerija“ – karantino vaisius ar jau anksčiau užsimezgęs dalykas? Karolina, papasakok, kaip gimė virtualios galerijos idėja? Galbūt neigiamas kitų internetinių parodų, virtualių turų vertinimas paskatino sukurti kiek kitokią, specifinį formatą turinčią virtualią erdvę menininkams?

Karolina Latvytė Bibiano (K. L. B.): Galerijos idėja gimė prieš metus, pirmojo karantino laikotarpiu, kuomet visi dar tik mokėsi, bandė priprasti prie kultūros persikėlimo į virtualią erdvę. Su kolege Judita Ragauskaite pradėjome kuruoti parodą „Displėjus Nr. 1“. Ieškant virtualių erdvių parodoms, visi keliai nuvesdavo į 3D kambarius. Tai mūsų netenkino, ieškojome alternatyvių, bet tokių neatradusios, nusprendėme įkurti savo virtualią galeriją. Išsigryninome idėjas, nutarėme orientuotis į jaunuosius kūrėjus, profesionaliai skaitmeninti parodas. Tada ir pradėjome savo, kaip galerijos, veiklą su pirmąją virtualia paroda „Displėjus Nr. 1“.

Iš pradžių buvote grynai virtuali – internetinė erdvė, su Indrės paroda išėjote ir į realybę. Kaip susitiko „IRGI galerija“ su Indre?

K. L. B.: Nors galerija virtuali, nuo pat pradžių planavome žaisti tarp virtualo ir realo. Pirmosios parodos „Displėjus Nr. 1“ atidarymą rengėme gyvai, tačiau kūrinius pristatėme virtualiai. Žinoma, prasidėjus karantinui, baigėsi visos realybės, mūsų planai apsiribojo virtualybe. Tad labai džiaugiamės, kad Indrės parodą pavyko surengti abiem formatais. Su Indre esu pažįstama jau senokai, nuo studijų VDA Kauno fakultete, tačiau parodai susitikome atsitiktinai. Galerija ieškojo partnerių, tad pradėjome bendradarbiauti su „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“. Jų kuruojama „TEMPO erdvė“ organizavo Indrės parodą, kuri dėl apribojimų negalėjo būti atidaryta. Taip nusprendėme rengti virtualią parodą.

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Karolina, su kokiomis problemomis susiduria virtuali galerija? Galima būtų manyti, jog viskas turėtų būti lengviau, nereikia nuomotis erdvės, nešioti paveikslų, sakyti atidarymo kalbų… Tačiau ar viskas taip paprasta? Kokie didžiausi virtualios galerijos iššūkiai?

K. L. B.:  Prisipažinsiu, daugeliu atveju susiduriame su neigiamu požiūriu į virtualumą. Iš pradžių visi baiminosi ir reagavo skeptiškai, dabar sakosi pavargę nuo ekranų… Taip pat šiuo metu turime techninių kliūčių – trūksta programuotojo, gebančio suprasti menininkus, jų užmojus. Tai yra, galinčio kompiuterizuoti jų kūrinius, nepakeičiant pačios idėjos. Taip pat virtualiai galerijai rengiama kūrinių fotosesija, jai reikalinga ir studija, ir fotografas, tenka ir paveikslus panešioti. Svarbu skirti dėmesio bei laiko ir komunikacijai, sklaidai. Tikimės, kad ateityje plečiantis komandai, galerija taps efektyvesnė ir progresyvesnė. Nepaisant to, susilaukiame vis daugiau dėmesio ir pagyrų.

Parodos pavadinimas „A/L 2000“ INTRIGUOJA. Indre, ar galėtum atskleisti šio pavadinimo reikšmę? Ar specialiai ėmeisi pavadinimo, neiliustruojančio bei neleidžiančio interpretuoti parodos?

Indrė Mikašauskaitė (I. M.): Pavadinimas – tai kodas, leidžiantis laisvai interpretuoti, spėlioti ir abejoti. Tačiau, žinoma, jis nėra bereikšmis. Užkodavau reikšmę norėdama parodoje palikti nors vieną tik man suprantamą dalį. Šalia to, pavyko sukelti žiūrovui šiek tiek intrigos ir klausimų. Tiesa, pastebėjau, vis daugiau atsirandančių parodų su paslaptingais, šifruoti priverčiančiais pavadinimais. Galbūt nusibodo kalbėti tiesmukai ir žiūrovams duoti raktą atrakinti parodai. Manau, žymiai įdomiau, kai raktus žiūrovas turi susirasti pats.

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indre, tavo tekstai veikia labiau kaip meninė išraiška nei kaip aiškinamasis tekstas, pasakojantis žiūrovui, ko jis gali tikėtis parodoje. Ar tai dar vienas prasmės (ne)kūrimo laukas, kitaip sakant, ar ir tekstu sieki sujaukti žiūrovo mintis, žaisti suvokimu? Kaip manai, kada būtų peržengiama riba tarp žaismingumo ir nepagarbos?

I. M.: Dažnai į parodos tekstą žiūrių kaip į parodos dalį, o ne kaip į parodos išaiškinimą ar paaiškinimą. Palieku erdvės žiūrovui, kuris savo akimis mato ir mąsto, juk visi suvokiame skirtingai ir nėra vienintelės tiesos. Aš tuo tarpu pateikiu nuorodas, nuotrupas, likučius, kurie gali būti ir apie nieką, ir apie viską. Manau, riba tarp žaismingumo ir nepagarbos peržengiama tuomet, kai savo veiksmais įžeidi kitą asmenį, iki to būna tik žaismingumas su ironijos prieskoniu.

Esi bene vienintelė šio karantino laikotarpiu išbandžiusi realios ir virtualios galerijos galimybes tai pačiai parodai. Kaip gimė tokia idėja? Ar sklandus buvo virtualios parodos generavimas, o vėliau jos perkėlimas į stacionarią erdvę? Kokius pagrindinius kontrastus pastebėjai tarp virtualios ir realios parodos rengimo?

I. M.: Idėja kilo nuo elementarios minties pristatyti savo kūrybą, o kadangi aplinkybės buvo nepalankios parodai fiziniu formatu, teko ieškoti naujų galimybių. Susipažinus su „IRGI galerija“ bei „Tempo“ erdvės komanda, kol galerijų veikla buvo sustabdyta, nusprendėme parodą surengti kibernetinėje erdvėje, o vėliau perkelti į fizinį formatą. Kadangi realios parodos viziją jau turėjau, didžiausia užduotis buvo sugalvoti, kaip pateikti tapybą virtualioje erdvėje, kaip perteikti tikrumo jausmą, kaip atskleisti savo individualų kūrybinį žaidimą ir mąstymą. Galime kalbėti apie ryšius ar skirtumus tarp dviejų erdvių, dviejų realybių, tačiau reikia suvokti kad virtuali erdvė niekada neatstos fizinės erdvės, kaip ir fizinė virtualios. Tai dvi skirtingos kūrybinės erdvės su savo galimybėmis. Galbūt lyginti jų net neverta.

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Tiek virtuali, tiek stacionari parodos yra interaktyvios, tačiau klaidžios – gali ką nors praleisti, ko nors neišgirsti, nepamatyti. Tai sukuria diskomunikaciją tiek vaizdinėje, tiek garsinėje, tiek prasminėje plotmėse. Mygtuko paspaudimu iššoka paveikslas, spragtelėjus pele, jis dingsta, vaikščiodamas galerijoje, paspiri kauliuką, o nuo sienos pamažu nusiklijuoja lipni juostelė… Kyla jausmas, jog viskas yra svarbu, o kartu ir viskas nesvarbu. Ką mene laikytum vertybe? O galbūt jų nebeliko?

I.M.: Ačiū už puikų pastebėjimą. Mano manymu, viskas yra bendra visuma, viskas vienodai svarbu arba vienodai nesvarbu. Klaidos, klaidžiojimai, nesuradimai, nepaspaudimai, nesusipratimai yra parodos dalis. Visur klaidžiojame, randame ir nerandame, stengiamės, einame iš naujo arba paliekame. Mene vertybe laikau kūrybinę laisvę, be stabų, be kategoriškų taisyklių, be politinių, socialinių nusistatymų. Esu už gryną laisvę kurti ir nebijoti kurti.

Koks galerijos požiūris buvo pamačius, kad paroda pateikia daugiau klausimų nei atsakymų?

K. L. B.: Esame įpratę ieškoti atsakymų net ten, kur galbūt nėra klausimų. Nežinau, ar įmanoma parodos lankymui pasiruošti, ją išstudijuoti. Nuskambės poetiškai, bet paroda – lyg užrašų knygelė, pilna atsakymų arba pilna klausimų. Menininkas pasirenka, kaip ją užpildyti, ką žiūrovui pateikti, ar kalbėti su juo atviromis kortomis, o galbūt jį sutrikdyti.

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Kiek dalyvaujate procese kuriant, maketuojant, instaliuojant parodas? Kiek menininkai yra laisvi virtualios galerijos oazėje? Ar toks požiūris nepasikeičia parodai persikėlus į realiąją erdvę?

K. L. B.: Menininkai virtualioje galerijoje yra visiškai laisvi, mes esame tarpininkai tarp menininko ir virtualaus formato, stengiamės kuo geriau ir tiksliau įgyvendinti autoriaus sumanymus. Menininko įsitraukimas mums be galo svarbus. Skirtingai nei fizinėms galerijoms, parodos instaliavimui skiriančiomis 2–3 dienas, mums tenka bendrauti su menininku savaites, jei ne mėnesius. Diskutuojame, tariamės, maketuojame, animuojame, kad iškristalizuotume būsimos parodos viziją. Visada į parodas žiūrėjau kaip į atskirą meno kūrinį, o virtualioje erdvėje tai, mano nuomone, yra ypač svarbu. Kaip viską pateikti, kad žiūrovui būtų įdomu, kad netaptų dar vienu instagramo vaizdų galerijos peržiūrėjimu.

Indre, kaip gimė ekspozicijos idėja?

I. M.: Tiek virtualia, tiek stacionaria parodos ekspozicija siekiau kūrinius ir apskritai kūrybą kuo labiau priartinti prie kasdienybės, kurioje gyvename, ar netgi buities. Kiekvienam tapybos darbui ieškojau tęstinumo erdvėje, potėpio išėjimo už drobės ribų. Taip buvo prieita prie nekonvencionalios eksponavimo estetikos, pasitelkiant žaidimo kaladėlės, limonado skardines, svarmenis, tabletes, stovus, kopėčias, lipniąją juostą. Siekiau parodoje neatskiriamo meno ir gyvenimo sąlydžio.

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Tačiau pačioje tapyboje inovacijų neieškai – darbai atliekami tradicine aliejine technika ant drobės. Nepaisant to, nuotolinės konferencijos metu kelis kartus paminėta tavo tapybos „išdavystė“, o kitame interviu paminėjai, jog „vien jos (tradicinės tapybos – aut. past.) nebeužtenka“. Papasakok apie savo dabartinį santykį su ja. Ar pasikeitęs požiūris paskatino ir kiek kitokį parodų rengimą?

I. M.: Manau, kad tiek iš mano, tiek iš tapybos pusės išdavystės nėra ir artimiausiu metu nenusimato. Man patinka tradicinė tapyba, aliejinių dažų užtepimas ant drobės, paveikslų kvapas, tapymo garsas, sunkumas ir lengvumas vienu metu. Tapybos procesas mane džiugina. Todėl dar neketinu jos palikti. Kartais atrandu ir kitų kūrybos išraiškų, pavyzdžiui, naujausias atradimas – ofortas, bet ir tai nereiškia, kad ką nors išduodu. Galbūt kaip tik papildau savo tapybą. Visuomet stengiuosi žiūrėti plačiai ir nekategorizuoti, nedėlioti nieko į dėžutes. Mano požiūris į kūryba niekada nebuvo statiškas.

Parodoje esantys elementai ne tik papildo tapybos darbus, bet tarsi išeina iš jų – paveikslų turinys tarytum išlipa iš dvimatės plokštumos, tampa instaliacijomis. Akivaizdu, kad tavo kūryboje nyksta ribos tarp disciplinų, kitaip tariant, tampi tarpdisciplininio meno kūrėja. Ar šis posūkis įvyko natūraliai, ar supratai, kad vien tapyba neišgali ištransliuoti sakomo turinio? Kaip manai, ar tapyba, anksčiau buvusi menų karaliene, prarado savo titulą dėl nebesugebėjimo patraukti įspūdžių trokštančio žiūrovo?

I. M.: Tapyba visada buvo ir dar ilgai bus su karūna, ji visada sugebės pritraukti žiūrovą ir be pompastikos. Ji nuostabiai transliuoja pasaulį ir dar ilgai transliuos. Aš savo tapybą dažnai matau išeinančią iš rėmų, noriu tam tikro pratęsimo, žaidimo su erdve ir drobe, įtraukiant skirtingus elementus.

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Karolina, ar ateityje, pasibaigus karantinui, keisis parodos projekto koncepcija, ar visgi liksite virtualia galerija? Galbūt galite atskleisti ateities planus?

K. L. B.: Nemeluosiu, nusimato be galo aktyvi vasara. Birželį kartu su VDA Kauno fakulteto grafikos katedra rengsime iliustracijų bienalės nugalėtojų parodą, liepą kartu su „Kaunas Europos Kultūros sostinė 2022“ pristatysime projekto „Randai“ rezultatus. Tai bus viena iš Jaunimo festivalio dalių. Taip pat planuose – ir tęstinis projektas „Displėjus Nr.  2“. Apskritai šiuo metu galerijos tikslai yra įsitvirtinti, būti pastebėtai, skleisti savo idėjas, vertybes ir keliauti per kultūrines erdves. Kas žino, galbūt kurioje ir apsistosime?

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

 

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Nuotraukos: Karolina Latvytė Bibiano

Ėjimas priešinga kryptimi. Pokalbis su parodos „Petrichoras“ menininkais

 

Parodas ištikusi instaliacinė krizė, pasikeitę realumo standartai bei patiriamas gausus vaizdų srauto snygis skatina menininkus ieškoti įvairesnių komunikavimo su žiūrovais priemonių, neįprasto formato, kartais net specifinio turinio. Tuo tarpu tapytojų ketveriukė (Sandra Kvilytė, Karolina Latvytė-Bibiano, Raimonda Kielaitė, Milan Prokeš), lyg ignoruodama pasaulinius procesus, vasario 3 dieną „Meno Parko“ galerijoje atidarė grupinę tapybos parodą „Petrichoras“. Tarsi visiškai nutolę nuo vyraujančių meno tendencijų menininkai kalba apie savo pasaulėžiūrą, filosofiją bei santykį su gamta. Toks netikėtas konformizmas patraukė dėmesį bei paskatino iš arčiau susipažinti su šia tarsi kitą gyvenimą gyvenančių menininkų grupuote.

 Sandra, ar tai pirma tavo kuruojama paroda? Kaip manai, kas skatina menininkus ne tik kurti, bet ir kuruoti parodas? Nejaugi tai kyla iš asmeninės ambicijos, o galbūt nebeužtenka vien tapyti?

Sandra Kvilytė (S. K.) Tiesa, tai pirma mano kuruojama paroda. Ją rengti paskatino noras sukurti užduotį tiek kolegoms, tiek sau pačiai. Tapyti, žinoma, svarbiausia, tačiau sugalvoti, kaip pasidalinti kūryba su platesniu žiūrovų ar kolegų ratu taip pat svarbu, tad tenka imtis ir kuravimo darbų.

Gal galėtum papasakoti, kaip gimė šios parodos idėja?

S. K. Petrichoro sąvoka užkliuvo jau labai seniai. Tai nematomas reiškinys, kuris, nepaisant to, ar mes reaguotume į jį, ar ne, egzistuoja savaime, įprasmintas pačios gamtos. Vienas mėgstamiausių mano vaikystės kvapų – juntamas, uodžiamas, lyg ir savas, bet kartu ir visiškai nesukontroliuojamas. Dažnai semiuosi įkvėpimo iš atsitiktinių kasdienybėje sutinkamų meninių motyvų, tad toks subtilus pavadinimas atitiko mano įsivaizduojamą kūrėjo ir aplinkos santykį.

Kokiu principu buvo atrinkti dalyviai? Galbūt jus jungia ne tik tapyba?

Raimonda Kielaitė (R. K.) Mūsų ketveriukė susibūrė dar studijuojant akademijoje (Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas – aut. past). Na, o parodai susibūrėme gan atsitiktinai, tiesiog išsikalbėjome, kad metas rengti parodą.

S. K. Visi parodoje pristatomi menininkai yra gana skirtingi, tai ir paskatino susiburti bendrai parodai. Tokiu būdu petrichoro temą buvo galima atskleisti iš keturių skirtingų požiūrių. Tiesa, visiems dalyviams labai artimos buities, gamtos temos, tad nedvejojau, jog darbai galutinėje ekspozicijoje apsijungs į bendrą visumą. Visi gyvename skirtinguose pasaulio kampeliuose, tad paroda tapo pretekstu susiburti Lietuvoje ir gyvai pakalbėti apie petrichoro aspektus.

Kas skatina „išeiti“ iš studijos ir savo kūrybą rodyti plačiajai visuomenei? Ar pasirodymo aktas jums svarbus?

S. K. Išėjimas į viešumą rodo norą ieškoti bendrumo jausmo, tai siekis sukurti išsikalbėjimo, apsivalymo momentą. Manau, toks rodymasis yra gana nuoširdi akimirka, neretai nustebinanti tiek menininką, tiek žiūrovą.

R. K. Kuriant studijoje ir įgyvendinant išsikeltas užduotis sėkmingi rezultatai džiugina. O besidalijant džiaugsmas tik stiprėja. Taip pat įdomi ir svarbi visuomenės reakcija į išreikštas mintis. Paroda tarsi užbaigia kūrybinio proceso etapą, su pripažinimu įgauname pasitikėjimo ir motyvacijos tolesnei kūrybai.

Karolina Latvytė-Bibiano (K. L. B.) Mintyse nuolat rezgu įvairias parodų, instaliacijų idėjas, tačiau retai kas išvysta dienos šviesa, dažniausiai lieka eskizuose ar atokiausiuose minties kampeliuose. Galbūt dėl to, kad nesureikšminu pasirodymo akto, man tai – tik dar viena kūrybinio proceso dalis. Todėl labai nemėgstu rodyti darbų, kuriuos jau esu eksponavusi. Galbūt čia viena iš mano kūrybos spragų. Užsidarau ir neišlendu, kol neturiu ko nors naujo.

Milan Prokeš (M. P.) Mano manymu, jeigu kūrinys rodomas publikai, viešam interesui, jis įgauna prasmę ir taip yra užbaigiamas.

Daugiasluoksniškas parodos pavadinimas tarsi apjungia jūsų visų kūrybines skirtybes. Retai lietuvių kalboje vartojamas žodis angliškai reikštų the scent of rain. Parodos anotacijoje teigiate, jog šiame iš gamtos pasiskolintame pavadinime slypi pagrindinis parodos tikslas – atkreipti dėmesį į neregimą, juslėmis vos apčiuopiamą natūralią gamtos tėkmę, jos vyksmą ir būtį. Karolina, akivaizdu, jog gamtos bei žmogaus santykis tavo kūryboje labai svarbus. Kada ir kodėl jis tapo tavo kūrybos šerdimi? Ar pasikeitusi medija tavo kūrybiniame kelyje reiškia supratimą, jog tapybos medija ne visada pajėgia atskleisti tai, ką gali kitos medijos?

K. L. B. Gamta ir žmogus mano kūryboje dominuoja nuo pat pradžių. Pradžioje tik nebuvau aiškiai apsibrėžusi temos, veikiau tai buvo individualūs atsakymų ieškojimai per peizažą. Vėliau supratau, kad esu įsistačiusi į tam tikrus rėmus, verčiu save tapyti, nes tokią etiketę man užklijavo akademija. Norėjau išpildyti tai, ko iš manęs tikisi aplinka, o ne kaip viduje jaučiuosi aš. Dažnai kūrybinėms idėjoms tikdavo visiškai kitos medijos, tačiau stovėdavau prie drobės ir tapydavau… Aš pati, rodos, dar tik atrandu savo kalbą, nors aliejinių dažų ir drobių tebeturiu.

Pasigilinusi į parodos pavadinimą, aptikau, jog už visiems taip patinkantį gaivų aromatą, atsirandantį lauke po perkūnijos ar stiprios liūties, yra atsakingos bakterijos, augalai ir net žaibai. Kitaip tariant, žavesį bei malonų aromatą mums sukelia bakterijų į aplinką išskirtos molekules. Milan, ar sutiktum, jog tai tarsi metafora, nurodanti į menininkus (kaip bakterijas), kuriančius įstabius vaizdus (kvapus)? Kaip manai, ar menininkai yra tokie pat nepastebimi kaip ir šios bakterijos? Kaip ši metafora susijusi su tavo kūrybos filosofija?

M. P. Labai įdomus klausimas ir nuomonė! Žvelgiant į šį pavyzdį iš mano perspektyvos, dailininko vaidmuo labiau panašus į perkūniją. Tai reiškia, kad turi būti susiklosčiusios tam tikros palankios sąlygos, kurios virsta perkūnija – kitaip sakant, kūrybos proceso pasekmė yra tas specifinis kvapas – kūrinys. Žinoma, tai neatsitinka kiekvieną kartą, tačiau būtent tame ir slypi magija (šypsosi – aut. past.). Iš tiesų aš nelaikau savęs kūrėju, kuris žino ir kontroliuoja viską nuo A iki Z, labiau matau save kaip koordinatorių, kuris besivystančiam kūriniui yra tarsi gidas ir švelniai jį koreguoja iškilus poreikiui.

Graikų kalboje petros reiškia akmenį, o ichor – skystį, tekantį dievų venomis. Raimonda, parodoje pristatomuose tavo kūriniuose labai gražiai skleidžiasi ši pavadinimo reikšmė. Žinodama Tavo ekspresiją bei produktyvumą, galiu nujausti, jog eksponuojami kūriniai buvo daromi konkrečiai šiai parodai. Papasakok, kaip gimė šie kūriniai, kokios jų inspiracijos? Kokia strategija naudojiesi kurdama paveikslus, kad jie, gebėdami flirtuoti su mitologija, vis tiek išlieka šiuolaikiški?

R. K. Tiek gyvenime, tiek tapyboje nuolatos stengiuosi pažinti savąjį aš. Jį radusi, bandau nepaleisti, todėl mano tapyba daugiau ar mažiau yra šiuolaikiška, net ir paliečiant mitologines temas. Spėjimas taiklus – paveikslai tapyti specialiai parodai. Kad kūrinys taptų paaiškinamas ir paveikus, prieš darbų atlikimą negailiu laiko ieškojimams, todėl darbai buvo atlikti lyg paskutinę minutę. Tačiau aš jais gyvenau jau nuo tada, kai išgirdau mūsų parodos temą. Kūriniai išsipildė tik tuomet, kai atradau savo santykį su natūralia gamtos tėkme – petrichoru.

Sandra, intriguoja tavo kūrybos tikslas – apčiuopti transcendentinę pasirenkamų objektų charakteristiką (ištrauka iš parodos anotacijos – aut. past.). Ką savo kūryboje laikai transcendencija? Dažnai, skaitant parodų anotacijas ar klausant menininkų prisistatymų, tenka išgirsti virtinę tarptautinių žodžių, sąvokų, pavardžių, kas paradoksaliai ne priartina, o nutolina nuo žiūrovo. Ar galėtum keliais sakiniais nusakyti savo kūrybos temą?

S. K. Visi žodžiai man skamba kaip šalti ir svetimi dundėjimai, dėl to mieliau kalbu vaizdiniais. Transcendencija savo kūryboje laikau poreikį, pojūtį peržengti akiai regimas ribas ir tai, kas už tos ribos atsiskleidžia. Kitaip tariant, žiūrėdama į kambaryje padėtą kėdę, matau kontūrą ir dėmę, kurie mane erzina, nes bando apgauti, kad tas daiktas toks ir yra. Dėl to savo kūryboje retai vaizduoju šešėlį, giminingas regimam objektui spalvas. Man visa tai – tik apkiužęs optinis kevalas. Galbūt noras rasti daugiau, nei siūlo akys, yra atėjęs iš nusivylimo tikrove? O gal iš susidraugavimo su ja? Čia paminėčiau man labai patinkančią galvojančios, o ne matančios akies metaforą.

Visi kalbate apie gamtą, regimo-neregimo vaizdavimą, spiritualaus meno pajautimą, tačiau ekspozicija dvelkia švara, estetika, tradiciškumu. Kodėl buvo pasirinkta tokia eksponavimo strategija? Ar nekilo mintis parodos idėją sujungti su site specific pasaulėžiūra, nesirenkant įprastos baltos institucinės dykynės?

M. P. Pradžioje turėjome daug ekspozicijos variantų. Ir mažiau tradicinių, pakeista fono spalva, chaotiškesnių… Tačiau, kadangi ši paroda yra mūsų pirmas kolaboracinis projektas, nusprendėme, kad ekspozicija turi atrodyti gerai, tai yra – tradiciškai ir švariai, kitaip kalbant – profesionaliai.

S. K. Nesu linkusi priskirti spiritualumui, gamtai ar kuriai kitai temai vizualaus šablono. Manau, švari, tradicinė aplinka geba sutalpinti savyje įvairius ekspozicijų tipus. Tai pirmoji keturių dalyvių grupinė paroda, tad susitelkėme į vienas kito darbus ir jų persipynimą turimoje erdvėje. Galbūt ateityje, jeigu nuspręstume tęsti šią temą, priimtume įvairesnius sprendimus ir galimai keistume tiek eksponavimą, tiek erdvės charakteristiką.

K. L. B. Puikiai suprantu, kodėl kyla tokie klausimai ir pamąstymai. Esame keturios stiprios asmenybės su savomis idėjomis, ir tokioje ekspozicijoje geriausiai apsijungė mūsų tema ir darbai. Galima diskutuoti ir ieškoti kitokių formatų, bet, manau, visi esame patenkinti galutiniu rezultatu. Tikriausiai reikėjo pirmo karto – baltų sienų efekto, kad toliau galėtume judėti pirmyn su savo idėjomis, individualiai ar grupėje.

Kaip manote, kaip pasikeitė (išsigimė) menininko/tapytojo vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje? Ar sutinkate, jog nebeužtenka būti geru kūrėju, turi būti mokslininku, tyrėju, rašytoju, verslininku…?

R. K. Menininkas/tapytojas, mano nuomone, visuomet yra ir mokslininkas, tyrėjas. Rašytojo ir verslininko vaidmens neprisiimčiau, tačiau panašu, kad šiuolaikinis pasaulis to reikalauja. Menininkas gali būti visoks, nyksta stereotipai, ir aš tuo labai džiaugiuosi.

S. K. Manau, tiek šiuolaikiniame, tiek senajame pasauliuose buvo reikalinga įvairiapusė iniciatyva. Dažnai tenka susidurti su žymių menininkų istorijomis, kaip jie patys ir net aplinkiniai investuoja, deda pastangas, kad sėkmė susikurtų. Tad verslo, bendruomenės segmentai, įvairūs momentai sulipdo menininko gyvenimišką patirtį. O galvojant apie mokslininko ir rašytojo, tyrėjo veiklą, tikriausia kitaip ir neįmanoma, vien smalsumas kur gali nuvesti… Kartais puikiausi meniniai motyvai atsiranda mąstant, svarstant apie kokį garso bangų rezonansą ar salamandros meniu. Svarbiausia neišsibarstyti, rasti laiko nurimti savyje, prisiminti, dėl ko norisi kurti ir kas tau svarbiausia.

Karantinas. Kaip pasikeitė jūsų kūryba dėl pandemijos? Ar tai padarė įtakos domėjimuisi jūsų kūryba, galbūt užvėrė kokius nors kelius? O gal kaip tik turėjote daugiau laiko kūrybai?

K. L. B. Kūrybai, kaip idėjų plėtojimui, neturėjo didelės įtakos, tačiau jautėsi stiprus meno bendruomenės susivienijimas sunkesniam laikotarpiui. Atsivėrė daugiau galimybių teikti paraiškas įvairiems projektams, stipendijoms. Tad šie metai asmeniškai man atnešė kūrybinį pakylėjimą. Galima sakyti, kad po gan ilgo klaidžiojimo susiformavau prioritetus ir siekius, įgijau daugiau pasitikėjimo ne tik savimi, bet ir savo darbais. Jaučiuosi truputį blogai prieš tuos, kuriems karantininis laikotarpis į gyvenimą įnešė daugiau chaoso ir nerimo.

R. K. Nepriklausomai nuo karantino, man kūryboje reikalinga vienuma, o kūryba užima didelę kasdienybės dalį. Skirtumas tik toks, kad vienuma nesibaigia, net jei ir nekuriu. Taip pat užsivėrė galerijų durys, žmonės negali gyvai pamatyti meno, dėl to išties labai apmaudu.

M. P. Kartais sudėtinga gauti visas reikiamas medžiagas, o kadangi nevyksta parodos, sulaukiama mažiau dėmesio. Nors kol kas kūrybiniam procesui karantinas įtakos nepadarė, jeigu jis tęstųsi ilgiau, sakykime metus, galimai tai pradėtų veikti ir pačią kūrybą.

Ką manote apie virtualumo įtaką tolesniam meno vystymuisi? Kokius įžvelgiate pliusus ar minusus?

K. L. B. Jau ilgą laiką internete trūko kuruoto turinio, lengva pasiklysti tarp esamos informacijos. Pandemijos pradžioje visiems persikėlus į virtualią erdvę, informacijos tik padaugėjo, vienu metu jaučiau perteklių, tačiau pamažu visi atrado savo formatą ir informacijos pateikimo būdą. Atsirado daugiau kuruoto, kokybiško turinio. Galime liūdėti ir sakyti, kad tai ne tas pats, kas stebėti gyvai, arba galime ieškoti naujų skaitmeninimo formų ir pateikimo būdų bei džiaugtis naujomis galimybėmis. Šiais metais į virtualią erdvę persikėlusiuose festivaliuose pamačiau spektaklių ir filmų, kuriuos kažin ar turėsiu galimybę išvysti gyvai.

R. K. Tai, kas pasaulyje vyksta dabar, be abejonės ryškiai paliečia visą istoriją, o tuo pačiu ir meną. Pliusai – tai naujos patirtys žmonių santykiuose bei išryškėjusios vertybės, minusas – visa tai vyksta lydint skausmingam vienišumui.

M. P. Dar nesu apsisprendęs. Kol kas tai atrodo puiki priemonė, tačiau įdomu, kokia kita medalio pusė? Pavyzdžiui, rato išradimas pakeitė mūsų gyvenimą taip, kad dabar be jo negalime išsiversti. Noriu pasakyti, kad šalia patogumo ir kitų privalumų turėtume apsvarstyti ir tai, jog pripratę prie virtualios realybės galime nerasti kelio atgal.

 

Nuotraukos: Karolina Latvytė-Bibiano.