Ėjimas priešinga kryptimi. Pokalbis su parodos „Petrichoras“ menininkais

2021 m. vasario 9 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Vita Opolskytė

 

Parodas ištikusi instaliacinė krizė, pasikeitę realumo standartai bei patiriamas gausus vaizdų srauto snygis skatina menininkus ieškoti įvairesnių komunikavimo su žiūrovais priemonių, neįprasto formato, kartais net specifinio turinio. Tuo tarpu tapytojų ketveriukė (Sandra Kvilytė, Karolina Latvytė-Bibiano, Raimonda Kielaitė, Milan Prokeš), lyg ignoruodama pasaulinius procesus, vasario 3 dieną „Meno Parko“ galerijoje atidarė grupinę tapybos parodą „Petrichoras“. Tarsi visiškai nutolę nuo vyraujančių meno tendencijų menininkai kalba apie savo pasaulėžiūrą, filosofiją bei santykį su gamta. Toks netikėtas konformizmas patraukė dėmesį bei paskatino iš arčiau susipažinti su šia tarsi kitą gyvenimą gyvenančių menininkų grupuote.

 Sandra, ar tai pirma tavo kuruojama paroda? Kaip manai, kas skatina menininkus ne tik kurti, bet ir kuruoti parodas? Nejaugi tai kyla iš asmeninės ambicijos, o galbūt nebeužtenka vien tapyti?

Sandra Kvilytė (S. K.) Tiesa, tai pirma mano kuruojama paroda. Ją rengti paskatino noras sukurti užduotį tiek kolegoms, tiek sau pačiai. Tapyti, žinoma, svarbiausia, tačiau sugalvoti, kaip pasidalinti kūryba su platesniu žiūrovų ar kolegų ratu taip pat svarbu, tad tenka imtis ir kuravimo darbų.

Gal galėtum papasakoti, kaip gimė šios parodos idėja?

S. K. Petrichoro sąvoka užkliuvo jau labai seniai. Tai nematomas reiškinys, kuris, nepaisant to, ar mes reaguotume į jį, ar ne, egzistuoja savaime, įprasmintas pačios gamtos. Vienas mėgstamiausių mano vaikystės kvapų – juntamas, uodžiamas, lyg ir savas, bet kartu ir visiškai nesukontroliuojamas. Dažnai semiuosi įkvėpimo iš atsitiktinių kasdienybėje sutinkamų meninių motyvų, tad toks subtilus pavadinimas atitiko mano įsivaizduojamą kūrėjo ir aplinkos santykį.

Kokiu principu buvo atrinkti dalyviai? Galbūt jus jungia ne tik tapyba?

Raimonda Kielaitė (R. K.) Mūsų ketveriukė susibūrė dar studijuojant akademijoje (Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas – aut. past). Na, o parodai susibūrėme gan atsitiktinai, tiesiog išsikalbėjome, kad metas rengti parodą.

S. K. Visi parodoje pristatomi menininkai yra gana skirtingi, tai ir paskatino susiburti bendrai parodai. Tokiu būdu petrichoro temą buvo galima atskleisti iš keturių skirtingų požiūrių. Tiesa, visiems dalyviams labai artimos buities, gamtos temos, tad nedvejojau, jog darbai galutinėje ekspozicijoje apsijungs į bendrą visumą. Visi gyvename skirtinguose pasaulio kampeliuose, tad paroda tapo pretekstu susiburti Lietuvoje ir gyvai pakalbėti apie petrichoro aspektus.

Kas skatina „išeiti“ iš studijos ir savo kūrybą rodyti plačiajai visuomenei? Ar pasirodymo aktas jums svarbus?

S. K. Išėjimas į viešumą rodo norą ieškoti bendrumo jausmo, tai siekis sukurti išsikalbėjimo, apsivalymo momentą. Manau, toks rodymasis yra gana nuoširdi akimirka, neretai nustebinanti tiek menininką, tiek žiūrovą.

R. K. Kuriant studijoje ir įgyvendinant išsikeltas užduotis sėkmingi rezultatai džiugina. O besidalijant džiaugsmas tik stiprėja. Taip pat įdomi ir svarbi visuomenės reakcija į išreikštas mintis. Paroda tarsi užbaigia kūrybinio proceso etapą, su pripažinimu įgauname pasitikėjimo ir motyvacijos tolesnei kūrybai.

Karolina Latvytė-Bibiano (K. L. B.) Mintyse nuolat rezgu įvairias parodų, instaliacijų idėjas, tačiau retai kas išvysta dienos šviesa, dažniausiai lieka eskizuose ar atokiausiuose minties kampeliuose. Galbūt dėl to, kad nesureikšminu pasirodymo akto, man tai – tik dar viena kūrybinio proceso dalis. Todėl labai nemėgstu rodyti darbų, kuriuos jau esu eksponavusi. Galbūt čia viena iš mano kūrybos spragų. Užsidarau ir neišlendu, kol neturiu ko nors naujo.

Milan Prokeš (M. P.) Mano manymu, jeigu kūrinys rodomas publikai, viešam interesui, jis įgauna prasmę ir taip yra užbaigiamas.

Daugiasluoksniškas parodos pavadinimas tarsi apjungia jūsų visų kūrybines skirtybes. Retai lietuvių kalboje vartojamas žodis angliškai reikštų the scent of rain. Parodos anotacijoje teigiate, jog šiame iš gamtos pasiskolintame pavadinime slypi pagrindinis parodos tikslas – atkreipti dėmesį į neregimą, juslėmis vos apčiuopiamą natūralią gamtos tėkmę, jos vyksmą ir būtį. Karolina, akivaizdu, jog gamtos bei žmogaus santykis tavo kūryboje labai svarbus. Kada ir kodėl jis tapo tavo kūrybos šerdimi? Ar pasikeitusi medija tavo kūrybiniame kelyje reiškia supratimą, jog tapybos medija ne visada pajėgia atskleisti tai, ką gali kitos medijos?

K. L. B. Gamta ir žmogus mano kūryboje dominuoja nuo pat pradžių. Pradžioje tik nebuvau aiškiai apsibrėžusi temos, veikiau tai buvo individualūs atsakymų ieškojimai per peizažą. Vėliau supratau, kad esu įsistačiusi į tam tikrus rėmus, verčiu save tapyti, nes tokią etiketę man užklijavo akademija. Norėjau išpildyti tai, ko iš manęs tikisi aplinka, o ne kaip viduje jaučiuosi aš. Dažnai kūrybinėms idėjoms tikdavo visiškai kitos medijos, tačiau stovėdavau prie drobės ir tapydavau… Aš pati, rodos, dar tik atrandu savo kalbą, nors aliejinių dažų ir drobių tebeturiu.

Pasigilinusi į parodos pavadinimą, aptikau, jog už visiems taip patinkantį gaivų aromatą, atsirandantį lauke po perkūnijos ar stiprios liūties, yra atsakingos bakterijos, augalai ir net žaibai. Kitaip tariant, žavesį bei malonų aromatą mums sukelia bakterijų į aplinką išskirtos molekules. Milan, ar sutiktum, jog tai tarsi metafora, nurodanti į menininkus (kaip bakterijas), kuriančius įstabius vaizdus (kvapus)? Kaip manai, ar menininkai yra tokie pat nepastebimi kaip ir šios bakterijos? Kaip ši metafora susijusi su tavo kūrybos filosofija?

M. P. Labai įdomus klausimas ir nuomonė! Žvelgiant į šį pavyzdį iš mano perspektyvos, dailininko vaidmuo labiau panašus į perkūniją. Tai reiškia, kad turi būti susiklosčiusios tam tikros palankios sąlygos, kurios virsta perkūnija – kitaip sakant, kūrybos proceso pasekmė yra tas specifinis kvapas – kūrinys. Žinoma, tai neatsitinka kiekvieną kartą, tačiau būtent tame ir slypi magija (šypsosi – aut. past.). Iš tiesų aš nelaikau savęs kūrėju, kuris žino ir kontroliuoja viską nuo A iki Z, labiau matau save kaip koordinatorių, kuris besivystančiam kūriniui yra tarsi gidas ir švelniai jį koreguoja iškilus poreikiui.

Graikų kalboje petros reiškia akmenį, o ichor – skystį, tekantį dievų venomis. Raimonda, parodoje pristatomuose tavo kūriniuose labai gražiai skleidžiasi ši pavadinimo reikšmė. Žinodama Tavo ekspresiją bei produktyvumą, galiu nujausti, jog eksponuojami kūriniai buvo daromi konkrečiai šiai parodai. Papasakok, kaip gimė šie kūriniai, kokios jų inspiracijos? Kokia strategija naudojiesi kurdama paveikslus, kad jie, gebėdami flirtuoti su mitologija, vis tiek išlieka šiuolaikiški?

R. K. Tiek gyvenime, tiek tapyboje nuolatos stengiuosi pažinti savąjį aš. Jį radusi, bandau nepaleisti, todėl mano tapyba daugiau ar mažiau yra šiuolaikiška, net ir paliečiant mitologines temas. Spėjimas taiklus – paveikslai tapyti specialiai parodai. Kad kūrinys taptų paaiškinamas ir paveikus, prieš darbų atlikimą negailiu laiko ieškojimams, todėl darbai buvo atlikti lyg paskutinę minutę. Tačiau aš jais gyvenau jau nuo tada, kai išgirdau mūsų parodos temą. Kūriniai išsipildė tik tuomet, kai atradau savo santykį su natūralia gamtos tėkme – petrichoru.

Sandra, intriguoja tavo kūrybos tikslas – apčiuopti transcendentinę pasirenkamų objektų charakteristiką (ištrauka iš parodos anotacijos – aut. past.). Ką savo kūryboje laikai transcendencija? Dažnai, skaitant parodų anotacijas ar klausant menininkų prisistatymų, tenka išgirsti virtinę tarptautinių žodžių, sąvokų, pavardžių, kas paradoksaliai ne priartina, o nutolina nuo žiūrovo. Ar galėtum keliais sakiniais nusakyti savo kūrybos temą?

S. K. Visi žodžiai man skamba kaip šalti ir svetimi dundėjimai, dėl to mieliau kalbu vaizdiniais. Transcendencija savo kūryboje laikau poreikį, pojūtį peržengti akiai regimas ribas ir tai, kas už tos ribos atsiskleidžia. Kitaip tariant, žiūrėdama į kambaryje padėtą kėdę, matau kontūrą ir dėmę, kurie mane erzina, nes bando apgauti, kad tas daiktas toks ir yra. Dėl to savo kūryboje retai vaizduoju šešėlį, giminingas regimam objektui spalvas. Man visa tai – tik apkiužęs optinis kevalas. Galbūt noras rasti daugiau, nei siūlo akys, yra atėjęs iš nusivylimo tikrove? O gal iš susidraugavimo su ja? Čia paminėčiau man labai patinkančią galvojančios, o ne matančios akies metaforą.

Visi kalbate apie gamtą, regimo-neregimo vaizdavimą, spiritualaus meno pajautimą, tačiau ekspozicija dvelkia švara, estetika, tradiciškumu. Kodėl buvo pasirinkta tokia eksponavimo strategija? Ar nekilo mintis parodos idėją sujungti su site specific pasaulėžiūra, nesirenkant įprastos baltos institucinės dykynės?

M. P. Pradžioje turėjome daug ekspozicijos variantų. Ir mažiau tradicinių, pakeista fono spalva, chaotiškesnių… Tačiau, kadangi ši paroda yra mūsų pirmas kolaboracinis projektas, nusprendėme, kad ekspozicija turi atrodyti gerai, tai yra – tradiciškai ir švariai, kitaip kalbant – profesionaliai.

S. K. Nesu linkusi priskirti spiritualumui, gamtai ar kuriai kitai temai vizualaus šablono. Manau, švari, tradicinė aplinka geba sutalpinti savyje įvairius ekspozicijų tipus. Tai pirmoji keturių dalyvių grupinė paroda, tad susitelkėme į vienas kito darbus ir jų persipynimą turimoje erdvėje. Galbūt ateityje, jeigu nuspręstume tęsti šią temą, priimtume įvairesnius sprendimus ir galimai keistume tiek eksponavimą, tiek erdvės charakteristiką.

K. L. B. Puikiai suprantu, kodėl kyla tokie klausimai ir pamąstymai. Esame keturios stiprios asmenybės su savomis idėjomis, ir tokioje ekspozicijoje geriausiai apsijungė mūsų tema ir darbai. Galima diskutuoti ir ieškoti kitokių formatų, bet, manau, visi esame patenkinti galutiniu rezultatu. Tikriausiai reikėjo pirmo karto – baltų sienų efekto, kad toliau galėtume judėti pirmyn su savo idėjomis, individualiai ar grupėje.

Kaip manote, kaip pasikeitė (išsigimė) menininko/tapytojo vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje? Ar sutinkate, jog nebeužtenka būti geru kūrėju, turi būti mokslininku, tyrėju, rašytoju, verslininku…?

R. K. Menininkas/tapytojas, mano nuomone, visuomet yra ir mokslininkas, tyrėjas. Rašytojo ir verslininko vaidmens neprisiimčiau, tačiau panašu, kad šiuolaikinis pasaulis to reikalauja. Menininkas gali būti visoks, nyksta stereotipai, ir aš tuo labai džiaugiuosi.

S. K. Manau, tiek šiuolaikiniame, tiek senajame pasauliuose buvo reikalinga įvairiapusė iniciatyva. Dažnai tenka susidurti su žymių menininkų istorijomis, kaip jie patys ir net aplinkiniai investuoja, deda pastangas, kad sėkmė susikurtų. Tad verslo, bendruomenės segmentai, įvairūs momentai sulipdo menininko gyvenimišką patirtį. O galvojant apie mokslininko ir rašytojo, tyrėjo veiklą, tikriausia kitaip ir neįmanoma, vien smalsumas kur gali nuvesti… Kartais puikiausi meniniai motyvai atsiranda mąstant, svarstant apie kokį garso bangų rezonansą ar salamandros meniu. Svarbiausia neišsibarstyti, rasti laiko nurimti savyje, prisiminti, dėl ko norisi kurti ir kas tau svarbiausia.

Karantinas. Kaip pasikeitė jūsų kūryba dėl pandemijos? Ar tai padarė įtakos domėjimuisi jūsų kūryba, galbūt užvėrė kokius nors kelius? O gal kaip tik turėjote daugiau laiko kūrybai?

K. L. B. Kūrybai, kaip idėjų plėtojimui, neturėjo didelės įtakos, tačiau jautėsi stiprus meno bendruomenės susivienijimas sunkesniam laikotarpiui. Atsivėrė daugiau galimybių teikti paraiškas įvairiems projektams, stipendijoms. Tad šie metai asmeniškai man atnešė kūrybinį pakylėjimą. Galima sakyti, kad po gan ilgo klaidžiojimo susiformavau prioritetus ir siekius, įgijau daugiau pasitikėjimo ne tik savimi, bet ir savo darbais. Jaučiuosi truputį blogai prieš tuos, kuriems karantininis laikotarpis į gyvenimą įnešė daugiau chaoso ir nerimo.

R. K. Nepriklausomai nuo karantino, man kūryboje reikalinga vienuma, o kūryba užima didelę kasdienybės dalį. Skirtumas tik toks, kad vienuma nesibaigia, net jei ir nekuriu. Taip pat užsivėrė galerijų durys, žmonės negali gyvai pamatyti meno, dėl to išties labai apmaudu.

M. P. Kartais sudėtinga gauti visas reikiamas medžiagas, o kadangi nevyksta parodos, sulaukiama mažiau dėmesio. Nors kol kas kūrybiniam procesui karantinas įtakos nepadarė, jeigu jis tęstųsi ilgiau, sakykime metus, galimai tai pradėtų veikti ir pačią kūrybą.

Ką manote apie virtualumo įtaką tolesniam meno vystymuisi? Kokius įžvelgiate pliusus ar minusus?

K. L. B. Jau ilgą laiką internete trūko kuruoto turinio, lengva pasiklysti tarp esamos informacijos. Pandemijos pradžioje visiems persikėlus į virtualią erdvę, informacijos tik padaugėjo, vienu metu jaučiau perteklių, tačiau pamažu visi atrado savo formatą ir informacijos pateikimo būdą. Atsirado daugiau kuruoto, kokybiško turinio. Galime liūdėti ir sakyti, kad tai ne tas pats, kas stebėti gyvai, arba galime ieškoti naujų skaitmeninimo formų ir pateikimo būdų bei džiaugtis naujomis galimybėmis. Šiais metais į virtualią erdvę persikėlusiuose festivaliuose pamačiau spektaklių ir filmų, kuriuos kažin ar turėsiu galimybę išvysti gyvai.

R. K. Tai, kas pasaulyje vyksta dabar, be abejonės ryškiai paliečia visą istoriją, o tuo pačiu ir meną. Pliusai – tai naujos patirtys žmonių santykiuose bei išryškėjusios vertybės, minusas – visa tai vyksta lydint skausmingam vienišumui.

M. P. Dar nesu apsisprendęs. Kol kas tai atrodo puiki priemonė, tačiau įdomu, kokia kita medalio pusė? Pavyzdžiui, rato išradimas pakeitė mūsų gyvenimą taip, kad dabar be jo negalime išsiversti. Noriu pasakyti, kad šalia patogumo ir kitų privalumų turėtume apsvarstyti ir tai, jog pripratę prie virtualios realybės galime nerasti kelio atgal.

 

Nuotraukos: Karolina Latvytė-Bibiano.

Straipsnio autorius:
Vita Opolskytė - menininkė, kuratorė, tekstų autorė. Jaunųjų kūrėjų platformos "Kontr-Argumentas" įkūrėja. Meno vadovė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *