Žaismingumas su ironijos prieskoniu. Pokalbis su tapytoja Indre Mikašauskaite ir „IRGI galerija“ įkūrėja Karolina Latvyte Bibiano

                               

Izoliacija, komunikacija, meilės peripetijos – tokiais raktažodžiais prasideda tapytojos Indrės Mikašauskaitės anotacija parodai „A/L 2000“. Menininkės teigimu, šie trys segmentai –susipynusios ir persipynusios karantino laikotarpio išdavos. Šalia jų yra dar vienas šio laikmečio atradimų – virtualios parodos, įnešusios į paveikslinę realybę visai kitokį parodų organizavimo supratimą. Tapytoja, bendradarbiaudama su „IRGI galerija“, savo parodą pristatė realiu ir virtualiu formatu. Šių formatų skirtumus, erdvėje tirpstančią tapybą bei pastangas (ne)susikalbėti aptarėme su parodos iniciatorėmis.

 „Irgi galerija“ – karantino vaisius ar jau anksčiau užsimezgęs dalykas? Karolina, papasakok, kaip gimė virtualios galerijos idėja? Galbūt neigiamas kitų internetinių parodų, virtualių turų vertinimas paskatino sukurti kiek kitokią, specifinį formatą turinčią virtualią erdvę menininkams?

Karolina Latvytė Bibiano (K. L. B.): Galerijos idėja gimė prieš metus, pirmojo karantino laikotarpiu, kuomet visi dar tik mokėsi, bandė priprasti prie kultūros persikėlimo į virtualią erdvę. Su kolege Judita Ragauskaite pradėjome kuruoti parodą „Displėjus Nr. 1“. Ieškant virtualių erdvių parodoms, visi keliai nuvesdavo į 3D kambarius. Tai mūsų netenkino, ieškojome alternatyvių, bet tokių neatradusios, nusprendėme įkurti savo virtualią galeriją. Išsigryninome idėjas, nutarėme orientuotis į jaunuosius kūrėjus, profesionaliai skaitmeninti parodas. Tada ir pradėjome savo, kaip galerijos, veiklą su pirmąją virtualia paroda „Displėjus Nr. 1“.

Iš pradžių buvote grynai virtuali – internetinė erdvė, su Indrės paroda išėjote ir į realybę. Kaip susitiko „IRGI galerija“ su Indre?

K. L. B.: Nors galerija virtuali, nuo pat pradžių planavome žaisti tarp virtualo ir realo. Pirmosios parodos „Displėjus Nr. 1“ atidarymą rengėme gyvai, tačiau kūrinius pristatėme virtualiai. Žinoma, prasidėjus karantinui, baigėsi visos realybės, mūsų planai apsiribojo virtualybe. Tad labai džiaugiamės, kad Indrės parodą pavyko surengti abiem formatais. Su Indre esu pažįstama jau senokai, nuo studijų VDA Kauno fakultete, tačiau parodai susitikome atsitiktinai. Galerija ieškojo partnerių, tad pradėjome bendradarbiauti su „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“. Jų kuruojama „TEMPO erdvė“ organizavo Indrės parodą, kuri dėl apribojimų negalėjo būti atidaryta. Taip nusprendėme rengti virtualią parodą.

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Karolina, su kokiomis problemomis susiduria virtuali galerija? Galima būtų manyti, jog viskas turėtų būti lengviau, nereikia nuomotis erdvės, nešioti paveikslų, sakyti atidarymo kalbų… Tačiau ar viskas taip paprasta? Kokie didžiausi virtualios galerijos iššūkiai?

K. L. B.:  Prisipažinsiu, daugeliu atveju susiduriame su neigiamu požiūriu į virtualumą. Iš pradžių visi baiminosi ir reagavo skeptiškai, dabar sakosi pavargę nuo ekranų… Taip pat šiuo metu turime techninių kliūčių – trūksta programuotojo, gebančio suprasti menininkus, jų užmojus. Tai yra, galinčio kompiuterizuoti jų kūrinius, nepakeičiant pačios idėjos. Taip pat virtualiai galerijai rengiama kūrinių fotosesija, jai reikalinga ir studija, ir fotografas, tenka ir paveikslus panešioti. Svarbu skirti dėmesio bei laiko ir komunikacijai, sklaidai. Tikimės, kad ateityje plečiantis komandai, galerija taps efektyvesnė ir progresyvesnė. Nepaisant to, susilaukiame vis daugiau dėmesio ir pagyrų.

Parodos pavadinimas „A/L 2000“ INTRIGUOJA. Indre, ar galėtum atskleisti šio pavadinimo reikšmę? Ar specialiai ėmeisi pavadinimo, neiliustruojančio bei neleidžiančio interpretuoti parodos?

Indrė Mikašauskaitė (I. M.): Pavadinimas – tai kodas, leidžiantis laisvai interpretuoti, spėlioti ir abejoti. Tačiau, žinoma, jis nėra bereikšmis. Užkodavau reikšmę norėdama parodoje palikti nors vieną tik man suprantamą dalį. Šalia to, pavyko sukelti žiūrovui šiek tiek intrigos ir klausimų. Tiesa, pastebėjau, vis daugiau atsirandančių parodų su paslaptingais, šifruoti priverčiančiais pavadinimais. Galbūt nusibodo kalbėti tiesmukai ir žiūrovams duoti raktą atrakinti parodai. Manau, žymiai įdomiau, kai raktus žiūrovas turi susirasti pats.

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indre, tavo tekstai veikia labiau kaip meninė išraiška nei kaip aiškinamasis tekstas, pasakojantis žiūrovui, ko jis gali tikėtis parodoje. Ar tai dar vienas prasmės (ne)kūrimo laukas, kitaip sakant, ar ir tekstu sieki sujaukti žiūrovo mintis, žaisti suvokimu? Kaip manai, kada būtų peržengiama riba tarp žaismingumo ir nepagarbos?

I. M.: Dažnai į parodos tekstą žiūrių kaip į parodos dalį, o ne kaip į parodos išaiškinimą ar paaiškinimą. Palieku erdvės žiūrovui, kuris savo akimis mato ir mąsto, juk visi suvokiame skirtingai ir nėra vienintelės tiesos. Aš tuo tarpu pateikiu nuorodas, nuotrupas, likučius, kurie gali būti ir apie nieką, ir apie viską. Manau, riba tarp žaismingumo ir nepagarbos peržengiama tuomet, kai savo veiksmais įžeidi kitą asmenį, iki to būna tik žaismingumas su ironijos prieskoniu.

Esi bene vienintelė šio karantino laikotarpiu išbandžiusi realios ir virtualios galerijos galimybes tai pačiai parodai. Kaip gimė tokia idėja? Ar sklandus buvo virtualios parodos generavimas, o vėliau jos perkėlimas į stacionarią erdvę? Kokius pagrindinius kontrastus pastebėjai tarp virtualios ir realios parodos rengimo?

I. M.: Idėja kilo nuo elementarios minties pristatyti savo kūrybą, o kadangi aplinkybės buvo nepalankios parodai fiziniu formatu, teko ieškoti naujų galimybių. Susipažinus su „IRGI galerija“ bei „Tempo“ erdvės komanda, kol galerijų veikla buvo sustabdyta, nusprendėme parodą surengti kibernetinėje erdvėje, o vėliau perkelti į fizinį formatą. Kadangi realios parodos viziją jau turėjau, didžiausia užduotis buvo sugalvoti, kaip pateikti tapybą virtualioje erdvėje, kaip perteikti tikrumo jausmą, kaip atskleisti savo individualų kūrybinį žaidimą ir mąstymą. Galime kalbėti apie ryšius ar skirtumus tarp dviejų erdvių, dviejų realybių, tačiau reikia suvokti kad virtuali erdvė niekada neatstos fizinės erdvės, kaip ir fizinė virtualios. Tai dvi skirtingos kūrybinės erdvės su savo galimybėmis. Galbūt lyginti jų net neverta.

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Tiek virtuali, tiek stacionari parodos yra interaktyvios, tačiau klaidžios – gali ką nors praleisti, ko nors neišgirsti, nepamatyti. Tai sukuria diskomunikaciją tiek vaizdinėje, tiek garsinėje, tiek prasminėje plotmėse. Mygtuko paspaudimu iššoka paveikslas, spragtelėjus pele, jis dingsta, vaikščiodamas galerijoje, paspiri kauliuką, o nuo sienos pamažu nusiklijuoja lipni juostelė… Kyla jausmas, jog viskas yra svarbu, o kartu ir viskas nesvarbu. Ką mene laikytum vertybe? O galbūt jų nebeliko?

I.M.: Ačiū už puikų pastebėjimą. Mano manymu, viskas yra bendra visuma, viskas vienodai svarbu arba vienodai nesvarbu. Klaidos, klaidžiojimai, nesuradimai, nepaspaudimai, nesusipratimai yra parodos dalis. Visur klaidžiojame, randame ir nerandame, stengiamės, einame iš naujo arba paliekame. Mene vertybe laikau kūrybinę laisvę, be stabų, be kategoriškų taisyklių, be politinių, socialinių nusistatymų. Esu už gryną laisvę kurti ir nebijoti kurti.

Koks galerijos požiūris buvo pamačius, kad paroda pateikia daugiau klausimų nei atsakymų?

K. L. B.: Esame įpratę ieškoti atsakymų net ten, kur galbūt nėra klausimų. Nežinau, ar įmanoma parodos lankymui pasiruošti, ją išstudijuoti. Nuskambės poetiškai, bet paroda – lyg užrašų knygelė, pilna atsakymų arba pilna klausimų. Menininkas pasirenka, kaip ją užpildyti, ką žiūrovui pateikti, ar kalbėti su juo atviromis kortomis, o galbūt jį sutrikdyti.

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Kiek dalyvaujate procese kuriant, maketuojant, instaliuojant parodas? Kiek menininkai yra laisvi virtualios galerijos oazėje? Ar toks požiūris nepasikeičia parodai persikėlus į realiąją erdvę?

K. L. B.: Menininkai virtualioje galerijoje yra visiškai laisvi, mes esame tarpininkai tarp menininko ir virtualaus formato, stengiamės kuo geriau ir tiksliau įgyvendinti autoriaus sumanymus. Menininko įsitraukimas mums be galo svarbus. Skirtingai nei fizinėms galerijoms, parodos instaliavimui skiriančiomis 2–3 dienas, mums tenka bendrauti su menininku savaites, jei ne mėnesius. Diskutuojame, tariamės, maketuojame, animuojame, kad iškristalizuotume būsimos parodos viziją. Visada į parodas žiūrėjau kaip į atskirą meno kūrinį, o virtualioje erdvėje tai, mano nuomone, yra ypač svarbu. Kaip viską pateikti, kad žiūrovui būtų įdomu, kad netaptų dar vienu instagramo vaizdų galerijos peržiūrėjimu.

Indre, kaip gimė ekspozicijos idėja?

I. M.: Tiek virtualia, tiek stacionaria parodos ekspozicija siekiau kūrinius ir apskritai kūrybą kuo labiau priartinti prie kasdienybės, kurioje gyvename, ar netgi buities. Kiekvienam tapybos darbui ieškojau tęstinumo erdvėje, potėpio išėjimo už drobės ribų. Taip buvo prieita prie nekonvencionalios eksponavimo estetikos, pasitelkiant žaidimo kaladėlės, limonado skardines, svarmenis, tabletes, stovus, kopėčias, lipniąją juostą. Siekiau parodoje neatskiriamo meno ir gyvenimo sąlydžio.

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Tačiau pačioje tapyboje inovacijų neieškai – darbai atliekami tradicine aliejine technika ant drobės. Nepaisant to, nuotolinės konferencijos metu kelis kartus paminėta tavo tapybos „išdavystė“, o kitame interviu paminėjai, jog „vien jos (tradicinės tapybos – aut. past.) nebeužtenka“. Papasakok apie savo dabartinį santykį su ja. Ar pasikeitęs požiūris paskatino ir kiek kitokį parodų rengimą?

I. M.: Manau, kad tiek iš mano, tiek iš tapybos pusės išdavystės nėra ir artimiausiu metu nenusimato. Man patinka tradicinė tapyba, aliejinių dažų užtepimas ant drobės, paveikslų kvapas, tapymo garsas, sunkumas ir lengvumas vienu metu. Tapybos procesas mane džiugina. Todėl dar neketinu jos palikti. Kartais atrandu ir kitų kūrybos išraiškų, pavyzdžiui, naujausias atradimas – ofortas, bet ir tai nereiškia, kad ką nors išduodu. Galbūt kaip tik papildau savo tapybą. Visuomet stengiuosi žiūrėti plačiai ir nekategorizuoti, nedėlioti nieko į dėžutes. Mano požiūris į kūryba niekada nebuvo statiškas.

Parodoje esantys elementai ne tik papildo tapybos darbus, bet tarsi išeina iš jų – paveikslų turinys tarytum išlipa iš dvimatės plokštumos, tampa instaliacijomis. Akivaizdu, kad tavo kūryboje nyksta ribos tarp disciplinų, kitaip tariant, tampi tarpdisciplininio meno kūrėja. Ar šis posūkis įvyko natūraliai, ar supratai, kad vien tapyba neišgali ištransliuoti sakomo turinio? Kaip manai, ar tapyba, anksčiau buvusi menų karaliene, prarado savo titulą dėl nebesugebėjimo patraukti įspūdžių trokštančio žiūrovo?

I. M.: Tapyba visada buvo ir dar ilgai bus su karūna, ji visada sugebės pritraukti žiūrovą ir be pompastikos. Ji nuostabiai transliuoja pasaulį ir dar ilgai transliuos. Aš savo tapybą dažnai matau išeinančią iš rėmų, noriu tam tikro pratęsimo, žaidimo su erdve ir drobe, įtraukiant skirtingus elementus.

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Karolina, ar ateityje, pasibaigus karantinui, keisis parodos projekto koncepcija, ar visgi liksite virtualia galerija? Galbūt galite atskleisti ateities planus?

K. L. B.: Nemeluosiu, nusimato be galo aktyvi vasara. Birželį kartu su VDA Kauno fakulteto grafikos katedra rengsime iliustracijų bienalės nugalėtojų parodą, liepą kartu su „Kaunas Europos Kultūros sostinė 2022“ pristatysime projekto „Randai“ rezultatus. Tai bus viena iš Jaunimo festivalio dalių. Taip pat planuose – ir tęstinis projektas „Displėjus Nr.  2“. Apskritai šiuo metu galerijos tikslai yra įsitvirtinti, būti pastebėtai, skleisti savo idėjas, vertybes ir keliauti per kultūrines erdves. Kas žino, galbūt kurioje ir apsistosime?

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

 

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės virtuali paroda „A/L 2000“ „IRGI galerijoje“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2000“

Nuotraukos: Karolina Latvytė Bibiano