Rolando Rimkūno, Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos kūrybos paroda „Rūpesčiai ir lūkesčiai“ A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune

Balandžio 30 d., trečiadienį, 17 val. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (velnių muziejuje) (V. Putvinskio g., 64, Kaune) atidaroma Rolando Rimkūno, Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos kūrybos paroda  „Rūpesčiai ir lūkesčiai“.

Tai, kas dabar vyksta, sprendžiant iš visko, yra kažkas labiau didu, turininga ir reikšminga negu pramonės revoliucija. Kaip daugelis autoritetų teigia, dabarties momentas yra ne mažiau ir ne daugiau kaip antra didžioji žmonijos istorijos takoskyra, savo reikšme prilygstantis tik pirmajam didžiajam istoriniam lūžiui – perėjimui nuo barbariškumo prie civilizacijos…

Žymus ekonomistas ir įdomus socialinis mąstytojas Kenetas Bouldingas, įrodinėdamas, jog mūsų laikotarpis yra labai svarbus žmonijos istorijos posūkio taškas, teigia: „Šių dienų pasaulis… skiriasi nuo pasaulio, kuriame aš atsiradau, tiek pat, kiek jis skyrėsi nuo Julijaus Cezario pasaulio. Aš gimiau žmonijos istorijos viduryje, vertinant šių dienų požiūriu. Nuo mano gimimo dienos visko įvyko tiek pat, kiek iki man gimstant“.

Šį įdomų teiginį galima akivaizdžiai pailiustruoti. Pavyzdžiui, per pastaruosius 50 tūkst. metų Žemėje pasikeitė apie 800 žmonių kartų, kurių kiekviena gyveno maždaug 62 metus. Iš jų 650 amžių praleido urvuose.

Tik pastarosios 70 kartų atsiradusio rašto dėka įgavo veiksmingą kartų tarpusavio ryšį. Tik pastarosios keturios kartos išmoko daugmaž tiksliai matuoti laiką. Tik pastarosios dvi kartos naudoja elektros motorą. Dauguma visų materialinių vertybių, kurios tapo kasdienybe, pirmąkart sukūrė tik dabartinė, 800-oji karta…

Istorikai ir archeologai, sociologai ir ekonomistai, psichologai ir kitų mokslo sričių atstovai vis labiau įsitikina, jog daugelis socialinių procesų ne šiaip sau, bet svaiginančiai spartėja.[1]

Paroda veiks iki gegužės 25 d.

[1] Kukarkinas A. Anapus gerovės. Vilnius: Mintis, 1984, p. 13.