„Restauratoriai“: restauruodami keramiką galime prisiliesti prie žmonių istorijos

LNDM P. Gudyno restauravimo centro Keramikos restauravimo skyriaus vadovė, keramikos restauratorė ekspertė Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė kultūros paveldo vertybes restauruoja jau daugiau nei tris dešimtis metų. Už nuopelnus šioje srityje ji yra apdovanota Kultūros ministerijos premija. Restauratorė prisipažįsta, kad ši sritis iš karto sudomino: „Mes, galima sakyti, istoriją konservuojame, prikeliame ir rekonstruojame. Tai yra ir kūryba – rankų darbas, ir mąstymas – prieš pradėdami restauruoti turime daug galvoti.“

Tūkstančio metų puodelis

R. Bieliauskaitė-Mikolaitienė sako ypač mėgstanti archeologinę keramiką dėl jos glaudaus ryšio su istorija ir žmogumi. Puikus tokio eksponato ir jo rekonstrukcijos pavyzdys – puodelis iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, rastas Dubingių piliavietėje 2013 m. „Rekonstruojamo puodelio šukės buvo rastos maždaug 1,2 m gylyje, neliestame žemės grunto sluoksnyje, jis buvo suskilęs į 33 dalis. Dauguma dalių tarpusavyje klijavosi, todėl archeologai mums atvežė jau dalinai suklijuotus fragmentus. Matėsi, kad galima atlikti rekonstrukciją, nes išlikusios ir viršutinės dalies, sienelių ir dugno šukės. Įdomu tai, kad dugne puodelio dugne radome nuo žiedimo rato atspaustą ženklą – apskritimą ir kryžių jo viduryje. Tokio ženklo per savo darbo praktiką man neteko aptikti. Buvo atliktas ir tikslus puodelio datavimas laboratorijose Londone ir Poznanėje, po kurių paaiškėjo, kad puodelis yra 11 a. vidurio ir gali būti laikomas vienu ankstyviausių žiestos keramikos pavyzdžių Lietuvoje“, – pasakoja restauratorė.

Kadangi išlikusi viršutinė ir apatinė indo dalys, galima pasidaryti brėžinį ir „susekti“, kokia buvo to indo forma ir daryti eksponato rekonstrukciją. Rekonstrukcijos padaryti neįmanoma, kai išlikusi tik labai maža dalis indo, todėl restauratorius nežino jo aukščio, formos, nebent egzistuoja labai tikslus analogas. Anot R. Bieliauskaitės-Mikolaitienės, restauratorius privalo laikytis principo – daryti visiškai autentišką, objektą atitinkančią rekonstrukciją ir nepažeisti istorinės tiesos. „Pagrindinis restauravimo principas – išsaugoti tai, kas liko: trapias ir tvirtesnes šukeles, ornamentiką, dekorą. Dabar šis puodelis jau nėra kažkada buityje naudotas indas, tai yra istorikams ir archeologams labai svarbi ir informatyvi tyrinėjimų medžiaga. Todėl mes, galima sakyti, istoriją konservuojame, prikeliame ir rekonstruojame.“

Grafų Tiškevičių lėkštės

Keramikos restauravimas apima daug skirtingų objektų – tai ir archeologinė keramika, ir šiuolaikinė keramika, ir porcelianas. Skiriasi šių objektų paviršiai, formos, faktūros. Keramikos restauratorė sako, kad buvo labai įdomu restauruoti porceliano lėkštes iš Biržų krašto muziejaus „Sėlos“ kolekcijos. Šios lėkštės į muziejų pateko po 2020 m. vykdytų Astravo dvaro rūmų teritorijos archeologinių tyrimų, kai rūsyje-ūkinėje duobėje buvo rasta prabangių fajanso indų šukių, taurių, stiklo butelių duženų ir kt.

„Astravo dvaras – grafų Tiškevičių rezidencija, – buvo labai puošnus, bet istorinių įvykių sūkuryje visa rūmų puošyba, dekoras, interjero elementai išsisklaidė. Biržų „Sėlos“ muziejus Astravo dvaro indų neturėjo iki 2020 m.,  kai archeologė Roma Songailaitė rado ūkinę duobę ir daugybę šukių. Archeologai jas atrinko, sudėliojo ir gavo 38 stiklo eksponatus – butelių, prieskonių buteliukų, taurių, krištolo ir stiklo vazelių fragmentus. Taip pat buvo 10 angliško fajanso lėkščių, pagamintų 19 a. antros pusėje, labai gerai žinomų Stafordšyro grafystės manufaktūrų“, – pasakoja R. Bieliauskaitė-Mikolaitienė.

Lėkštės į restauratorės rankas pateko laikinai suklijuotos, tad pirmiausia jas teko išardyti ir kruopščiai nuvalyti. Anot R. Bieliauskaitės-Mikolaitienės, šis etapas buvo labai svarbus ir nuo jo sėkmės priklausė tolesnis restauravimas: „Nuvalę anglų fajanso lėkštes jas suklijavome polimerais ir restauravome. Taip pat restauravome ir rastas porceliano lėkštes bei puodelius. Lėkštes pavyko atkurti labai tiksliai, trūko nedaug fragmentų. Lėkštės buvo dekoruotos smulkiu dekoru – parkų vaizdais, augaliniais motyvais, pakraščiai puošti nėriniuotu ornamentu. Naudojant labai mažas darbo priemones reikėjo trūkstamas vietas išpiešti ranka. Todėl formos rekonstrukcija buvo nedidelė, o piešinio rekonstrukcija – labai sudėtinga. Tokia indų kolekcija Biržų krašto muziejui yra labai vertinga – tai yra Tiškevičių naudoti indai. Šias lėkštes muziejus eksponuos.“

Susitapatinti su objektu

Keramikos restauratorė ekspertė R. Bieliauskaitė-Mikolaitienė, kalbėdama apie restauruojamus objektus, ne kartą pabrėžia, kad restauratorius jų keisti negali: „Negaliu padaryti gražiau, bet turiu susitapatinti su objektu, turiu su juo visiškai susilieti ir atkartoti formą. Būna, kad ankstyvieji indai yra labai grubiai nulipdyti, todėl grubumą turiu atkurti sąmoningai. Jei trūksta porcelianinio pirštelio, rankos ar draperijos – turiu mokėti tą objektą nulipdyti. Turiu mokėti atkartoti spalvinį niuansą. Turiu mokėti piešti gėles ant porceliano vazų. Tai yra kūryba. Kita vertus, tai yra mąstymas – prieš darydama turiu ilgai galvoti, kaip tai padaryti, nes niekas man to nepasakys.“

Restauratorė pripažįsta, kad kartais būna gaila atiduoti restauruotą eksponatą. Viena vertus, dėl sugrąžintos formos ir malonumo matyti ilgo darbo rezultatą. Kita vertus, kartais eksponatą sunku atiduoti, nes norisi restauruoti maksimaliai gerai, atsiranda prisirišimas. Anot jos, kiekvienas restauravimo etapas atliekamas su meile ir labai sąžiningai – kiekvienas etapas yra labai svarbus tolimesniems sėkmingiems etapams.

„Restauravimas man yra prasmingas darbas, aš atkuriu istoriją – tai be galo malonu. Labai mėgstu restauruoti koklius – atkuriu jų grožį, formą, tai yra mano rankų indėlis. Būna, ir kažką keisti norėčiau, bet kai susumuoju viską, džiaugiuosi, kad tam paskyriau didelę savo gyvenimo laiko dalį. Pasitenkinimą suteikia žinojimas, kad įveikiau tai, kas buvo labai sunku. Ir kai žiūriu į savo darbo rezultatą, tada jaučiu pasitenkinimą, kad štai – vis tik iššūkis įveiktas“, – džiaugiasi keramikos restauratorė.

Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas nuo vasario 11 d., šeštadieniais 14.30 val., per LRT Plius kanalą.

Projekto partneris – LNDM Prano Gudyno restauravimo centras, projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LRT.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“: https://www.facebook.com/restauratoriai