. PDF
2019    04    05

Pokalbis su parodos „Vytautas Povilaitis. Ėjimas į tapybą“ kuratorėmis

Giedrė Legotaitė

Į Vytauto Povilaičio (1927–2009 m.) parodą ėjau su dideliu smalsumu – kaip parodos kūrybinei grupei-organizatoriui „Kauno modernaus meno fondui“ (KMMF) ir parodos kuratorei dr. Kristinai Budrytei-Genevičei pavyks padaryti autoriaus viso gyvenimo parodą!

Kaip tik prieš ateinant į Kauno paveikslų galerijoje nuo kovo 7 d. veikiančią parodą „Vytautas Povilaitis. Ėjimas į tapybą“ pasitaikė šnektelėti su mano mėgstamiausia menotyrininke dr. Rasa Andriušyte-Žukiene. Jos žodžiai visada sujudina mano mąstymą apie meną ir meno pasaulį (lyg sniego gaublį supurto). Šį kartą mano sniego gaublys supurtytas ties vienetu – paroda. Kas yra paroda? Kada ji gera? Kokius klausimus kelia parodos organizatoriai ir kuratoriai? Kokius lankytojai? „Lankytojas, atėjęs savo malonumui, laisvalaikio praleisti į parodą, nenori pasijusti visišku durniumi“,– sako mano buvusi dėstytoja ir mėgstamiausia menotyrininkė. Ir aš apie tai galvoju. Ko nori lankytojas? Nori būti supurtytas (gal teigiamai, gal ir neigiamai – katarsiškai). Nori išsinešti kažką savyje (nematerialaus. Sėkmingo meno kolekcionavimo atveju – galbūt ir materialaus).

Apie Vytauto Povilaičio kūrinijos parodą klausiu KMMF atstovės Eglės Andziukevičienės bei parodos kuratorės Kristinos Budrytės-Genevičės.

„Vytautas Povilaitis: Ėjimas į tapybą“. Aš savo nuojautų ir apmąstymų turiu šiam parodos pavadinimui pasiaiškinti. Ypatingai peržiūrėjus filmą „Vytautas Povilaitis: Ėjimas į tapybą“ (2019. 27 min. Kūrybinė grupė: Tomas Genevičius, Kristina Budrytė­-Genevičė, Darius Petrulis), eksponuojamą parodoje, kuriame – pažinojusių Vytautą prisiminimai. Jų per laiką suvoktos mintys apie jį. O kaip yra iš tikrųjų – kodėl toks pavadinimas pasirinktas retrospektyvinei parodai?

Kristina Budrytė-Genevičė (K.B.G.): Iš pat pradžių žinojome, kad parodos kūrimas bus ilgas procesas. Norėjosi surinkti kuo įvairesnių tapybos darbų. Prašėme iš valstybinių muziejų fondų, iš privačių jau žinomų kolekcijų, darėme viešą akciją – skelbėme laikraščiuose, soc. tinkluose užklausas, kad atsilieptų, kas turi namuose paveikslų, vieną didžiulį kūrinį atradome net bibliotekos padalinyje. Išties atsiliepė daug žmonių, išgirdome daug su Povilaičiu susijusių istorijų. Galima sakyti, kad visi ėjome link tokios parodos. Ir netikėtai, visų pagalba, atsiskleidė turiningas povilaitiškas vaizdas. Net man pačiai pirmą kartą viskas ekspozicinėje erdvėje pasimatė kitaip. Iki tol buvau mačiusi jo tapybą fragmentuotai, galerijų salėse po keletą, keliolika darbų arba saugyklose, muziejų fonduose, privačiose kolekcijose, bet bendra panorama buvo susidėliojusi tik teoriškai, galvoje. Todėl galiu sakyti, kad visi kartu su Povilaičiu atėjome į šį rezultatą – jo tapybą, kur atsivėrė didžiulė jo istorijos koncentracija.

Pavadinimo pasirinkimui svarbu buvo ir tai, kad rekonstruojant eilinę Povilaičio dieną, iš visų prisiminimų labai išsiskiria vienas, pasikartojantis, susijęs su ėjimu – ryte pasikalba su bičiuliais, kavinėje išgeria kavos ir išeina vienas arba su draugu link Aleksoto ar kitur ieškoti savojo motyvo, tapyti eskizų, o gal ir iškart paveikslo. Judėjimas, ieškojimai, ėjimas – visi šie žodžiai sukasi aplink Povilaičio figūrą.

Tapytojas gimė kovo mėnesį. 2019-ieji žymi autoriaus mirties dešimtmetį. Tapytojo atminimui 2009-aisiais buvo surengta paroda ir menotyrinė diskusija „In memoriam: Vytautas Povilaitis. Vieno paveikslo paroda“ (VDU Menų fakulteto galerijoje „101“, Kaunas). Po dešimties metų surengėte priešingą, visos autoriaus kūrinijos, parodą. Kokius tikslus sau kėlėte rengdami šią parodą?­­

K.B.G.: Kiek pamenu, 2009 metais KMMF bendraįkūrėjas Giedrius Andziukevičius gan spontaniškai sugalvojo vienos dienos akciją – eksponuoti „Baltų pavasarį“ (1993. Drb., al. 170 x 182 cm) ir prisiminti dailininką, buvo praėjęs gal tik mėnuo nuo tapytojo mirties. Vėliau G. Andziukevičiaus pastangomis buvo išleista knyga apie Vytautą Povilaitį (2012 m.). Praėjusiais metais KMMF surengė savo kolekcijos parodą Kaune, Povilaičio kūrybos KMMF turi bene daugiausiai, taip ilgainiui ir pribrendo mintis parodyti viską, ką įmanoma surinkti įdomaus apie tapytoją. Kad praėjo jau dešimtmetis be Vytauto Povilaičio, suskaičiavome tik praėjusį rudenį, kai teikėme paraiškas dėl parodinių erdvių, kai pradėjome ruoštis – ir tai gražus sutapimas.

Kaip jai ruošėtės? Parodoje eksponuojamas minėtas filmas, kurį sukūrė parodos kūrybinė grupė. Tai geras konteksto pateikimas parodos lankytojui. Apie ką dar galvojote?

K.B.G.: Pirmiausia, norėjosi geros parodos, bet kiekvieno etapo paveikslai turi savų istorijų, pvz., urbanistinių peizažų, portretų, užsakomų grupinių kompozicijų kūrimas senais laikais susijęs su to meto politika okupuotoje Lietuvoje, o kur dar abstrakcijų kūrimas sovietmečiu.

Todėl antras svarbus etapas buvo sakytinė istorija, to laiko dokumentų paieška. Susikaupė fotografijų, videodokumentacijos, iš kurių sudėliojome filmą (27 min.). Taip pat numatę sudaryti parodų (Kaune ir Vilniuje) katalogą, surinkti atsiliepusių žmonių Povilaičio kūrinių metrikas. Kitos reprezentacijos formos (filmas, katalogas) išliks svarbios vėliau, nemačiusiems šiųmetinių parodų, bet norintiems susipažinti su Vytauto Povilaičio (ne)žinoma tapyba.

„Šokis“ (1992. Drb., al., 100 x 130 cm) buvo pirmas Vytauto paveikslas KMMF kolekcijoje. Viso kolekcijos sąraše 35 darbai. Nemažai. Lietuvoje kolekcionavimo reiškinys išties retas. Tai sąlygota daugelio faktorių ir vis tik pirmiausia, man atrodo, tai yra edukacijos momentas. Kokia „Kauno modernaus meno fondo“ kolekcionavimo atvejo istorija?

Eglė Andziukevičienė (E.A.): Gydytojas Giedrius Andziukevičius yra pats lankęs keturmetę dailės mokyklą, tad domėjimasis menu ir supratimas apie meną buvo jam įskiepytas nuo jaunų dienų. Pirmiausia buvo meilė menui, noras susipažinti su menininkais, apsilankymai jų dirbtuvėse, noras praplėsti akiratį, o tik vėliau, gal net po poros dešimčių metų, sekė noras tuos sukauptus darbus kažkaip įprasminti, suteikti jiems vientisą veidą.

„Šokis“ – ne tik Vytauto Povilaičio pirmasis darbas, bet apskritai pirmasis darbas kolekcijoje. Pažintis su Vytautu Povilaičiu išsivystė į nuoširdžią draugystę. Matyt, Vytauto įdomi asmenybė, jo filosofinis mąstymas buvo kažkas labai naujo ir labai traukė. Norėjosi ir toliau gilintis į tą nuotykį ir būti vis labiau apsuptiems jo meno. Po Vytauto Povilaičio sekė susipažinimas ir su kitais autoriais, kurių Giedrius Andziukevičius pats aktyviai ieškojo.

Matyt ir Povilaičio stilistika buvo artima kolekcionieriaus skoniui ir asmenybei. Tos kartais grubios abstrakcijos, veržimasis iš rėmų, tam tikras siužeto minimalizmas ir toliau formavo kolekcijos skonį. Vienas mėgstamiausių Giedriaus posakių „Less is more“. Pvz., prieš 20 metų to paties H. Čerapo darbai (pvz., „Debesėlis“, 1997 m.) buvo šokiruojančiai minimalistiniai, Giedriui tai buvo tikras atradimas. Noras plėsti kolekciją buvo skatinamas asmeninių draugysčių su menininkais. O Kaune meno scena apie nepriklausomybės atgavimo laikotarpį buvo išties spalvinga, kupina talentų (pvz., Angies grupė – A. Vaitkūnas, R. Jankauskas-Kampas, A. Vilpišauskas ir kt.). Tad tiek asmeninės aplinkybės, tiek Kaune vykęs abstraktaus ekspresionizmo proveržis lėmė kolekcijos kryptį, kuri nekinta ir iki šiol.

Kuo išskirtinė fondui Vytauto Povilaičio figūra (su savo asmenybe ir kūryba)?

E.A.: Vytauto Povilaičio darbų kolekcijoje yra daugiausia, tai tarsi kolekcijos pradžia. Kitas svarbus etapas buvo ir tapybos albumo 2012 m. išleidimas. Tai sutapo ir su organizacijos „Kauno modernaus meno fondo“ įsteigimu ir brėžė naują veiklos etapą – meno edukaciją. Jis tikrai nemažai prisidėjo prie V. Povilaičio nematytos kūrybos dalies populiarinimo. Reikia pasakyti, kad dar sovietmečiu V. Povilaitis buvo tarpais gerai žinomas, jo darbus pirko ir muziejai, ir kolekcionieriai. Bet abstrakcijos, ta grubioji, neoficiozinė tapyba buvo ne taip atrasta. Šiuo metu tapytojas yra gerokai primirštas, tad svarbia misija fondas laiko atminties dulkių nupurtymą nuo Kauno vėlyvojo modernizmo raidą formavusių asmenybių.

2018 m. „Pop up Gallery“ principu buvo surengta fondo paroda „Lietuviškojo modernizmo parafrazės“ Vytauto pr. (Kaune) esančiose VDU bendrabučio pirmo aukšto patalpose. Galvojant apie KMMF veiklą netikėta parodai erdvė nuteikia šiuolaikiškai (įkvepiančiai!). Kokie aiškiausiai žinomi fondo planai ateityje?

E.A.: Fondo organizuojamos parodos irgi siekia išsiskirti pateikimu, suteikti naują kokybę meno žiūrėjimui. Norisi, kad atėjusiam žiūrovui liktų geras įspūdis, o tai priklauso nuo pateikimo. Dėl to nevengiame perkonstruoti parodų erdvių. Džiaugiamės jau antrą kartą vykusia kolaboracija su parodos architektu Adomu Rimšeliu ir jo idėja – perkirsti Kauno paveikslų galerijos erdves įstrižai einančia konstrukcija. Ateityje irgi norime nustebinti netikėtais sprendimais, erdvėmis ir pateikimu.

Artimiausiu metu numatome suorganizuoti tapybos parodą, skirtą atskleisti būtent abstrakčiąją V. Povilaičio kūrybos pusę Vilniuje, Titanike nuo balandžio 17 d. Taip pat ketiname metų antroje pusėje suorganizuoti V. Povilaičio parodą dar viename Lietuvos mieste. Fondo kryptimis ir toliau išlieka meno edukacija, parodos, leidyba. Tikrai aiški kryptis yra tolimesnis Kauno modernizmo tapyboje populiarinimas, šio reiškinio atskleidimas, pristatymas visuomenei. Fondas organizuoja bent po vieną didesnę parodą metuose.

Baigiant, negaliu nepacituoti vieno itin taiklaus sakinio, nugirsto fantastiškos tapytojos Laimos Drazdauskaitės pokalbio su jaunaisiais menininkais apie Povilaitį metu: L.D. – „Tuo metu abstrakcijai nebuvo erdvės. Kai buvo Čiurlionyje jo paroda“ – 1960 NČDM – „visi kalbėjo apie jo potėpį. Tai buvo nauja Kaune.“

Suvokti tą erdvėlaikį prasmingai (ypač jaunųjų kartai) padeda parodoje eksponuojamas filmas, kuriame – autorių pažinojusių ir jo kūrybą gerai žinojusių asmenybių liudijimai. Jie sukuria mums, šių dienų suvokėjams, tą kontekstą, kurio atimti, atskirti nuo asmenybės negalima.

Nuotraukos: Rymantas Penkauskas, Fotografijos KMMF nuosavybė