Pokalbis su Isora x Lozuraityte Studio apie parodų architektūrą

Aistė Marija Grajauskaitė: Parodos architektūra – vis dar sunkiai publikai suvokiamas parodų dėmuo. Kaip ir kada save atradote parodų aplinkos kūrimo ir kuravimo srityje? Ir koks yra Jūsų „parodų architektūros“ apibrėžimas?

Isora x Lozuraityte Studio: Žinoma, sąvokas brėžti svarbu. Ne mažiau svarbu iš jų vaduotis.

Galbūt nesakytume, kad mums tai stabilus apibrėžimas. Turbūt galima būtų sakyti, kad jeigu jo siektume, tai siektume apibrėžimo nestabilumo, destabilizuoti – kad suvoktume. Bet tada jis galimai jau kitur.

Tiesa, jau kuris laikas pastebėjome, kad mūsų praktikai būdingas tam tikras teritoriškumas, kolaboratyvumas bei medžiagiškas takumas. Tai gan dinamiškos sąvokos, bet greičiausiai vienas iš bendrų vardiklių yra tai, kad imant jas kartu ar atskirai, jos jungia ir kuria santykius erdvėje ir laike. Kad apibrėžimą pavyktų užfiksuoti ilgesniam laikui ir tiksliau, reikėtų skirti tam daugiau laiko nei blitz interviu formatas, o galbūt geriau būtų sukurti apibrėžimą-parodą?

Turint omenyje, kad paroda kaip formatas gali turėti labai skirtingas materialios išraiškos priemones, t.y. greta labiau įprastų institucinių parodų, rodančių „kūrinius“ ar artefaktus, galimos įvairios alternatyvos, kaip kad V. K. paroda, kuruojama žiūrovo galvoje, arba R. M. paroda-hipnozės seansas, paroda, įsikūrus namuose, ir t. t. Todėl bendrą vardiklį dėti jos aplinkos kūrimo įvardinime gana problemiška. Vis tik, kas mums yra vis įdomiau,  galvojant apie šį „parodų architektūros“ apibrėžimą, tai – vieša erdvė arba tiksliau – kaip veikiančią viešą erdvę ji gali kurti arba kuria. Ši trumpalaikė vieša erdvė dėl mažesnio įsipareigojimo prasitęsti laike įgalina eksperimentuoti naujomis sąvokomis jas išsibandant. Tad labai abstrakčiame lygmenyje galima būtų galvoti, kad „parodų architektūros“ terminas mums įdomus kaip laike neįsipareigojanti eksperimento arba naujų aplinkos „kalbų“ paieškos galimybė. 

Čia įdomu prisiminti ir atgal-ir-vėl-pirmyn (back and forward) parodinių patirčių santykį su eksperimentais klasikine prasme suprantamose miesto viešosiose erdvėse. Kalbame apie tai, kad parodoje kaip trumpalaikėje „viešoje erdvėje“ paprastai įkraunami daug didesni skirtingų patyrimų „krūviai“, nes dažnai tai yra idėjų ekstraktų vizualizacijos, ko kasdienėje viešoje erdvėje neretai sunku pasiekti. Todėl mums įdomu suprasti, kaip darbas su įvairiais parodiniais pasirodymas informuoja ir mūsų darbą su miesto erdvėmis, kaip mąstymo struktūras iš „parodomojo pasaulio“ vis dažniau ieškome būdų pernešti atgal į ilgalaikes viešas erdves. Pavyzdžiui, vienas toks bandymas yra urbanistinių baldų kaip „naujosios archeologijos“ eksponatų kūrimas SODAS 2123 erdvėse. Nupjauti miesto medžiai, nebenaudojamos Gedimino prospekto medžių grotelės, Katedros aikštės grindinio plytelės, Žemutinės pilies bokšto vietą žymintys rezerviniai granitai, nugriautų Profsąjungų rūmų centrinių lauko laiptų ir cokolio granitai ir šių rūmų raudono marmuro imitacijos centrinio holo kolonos – visi šie kolektyviai „įkrauti“ elementai čia buvo pasiūlyti kaip pilotinio projekto dalys, savo „pasirodymu“ galimai (kaip ir paroda) šiek tiek paslenkančios įsitvirtinusias nuostatas ir skaitymo būdus. 

A.M.G.: Pakalbėkime apie parodų architektūrą ir jos kuravimą, ar turėčiau sakyti – kūrybą? Savo portfolio turite tikrai nemažą kiekį įvairių, nuo kruopštaus žiūrovo patirties choreografijos kūrimo iki nepaprastai eksperimentinių struktūrų, skirtų laikiniems pasirodymams ar bienalėms, projektų pavyzdžių. Kaip atrodo Jūsų darbo procesas ir kur, metaforiškai kalbant, stovi judviejų duetas grandinėje autorius/menininkas – kuratorius – dizaineris – menotyrininkas ir t. t.?

ILS: Kažkas, matyt, užkoduota mūsų pavadinime: IXL studija architektūrai. Tai yra svarstymas, stebėjimas. Tam tikra paskata sukauptas patirtis dedikuoti šios sąvokos savikūrai, o kartu šios sąvokos koordinatės yra mums lyg įrankis archyvuoti, indeksuoti, fiksuoti mūsų studijos patirtis. Architektūros sąvoka, kaip ir visos, kintama, ypač šiais decentralizuotos komunikacijos laikais, jos ribos minkštos ir persikloja su kitų sąvokų pritraukiamu turiniu. Tiesa, pati sąvoka turi kažkokią inerciją, centrinę struktūra, kurią ji atsineša iš praeities. Optinis centras nebūtinai lemia, jog ten yra ir gravitacinis centras. Kai esame kviečiami dialogui balso, prabylančio praeityje itin fiksuotu žodynu, dažniau neatsakome, nebent tai būtų Vėlinių ar Kūčių laikas. Bet jeigu dialogas vyksta šiandien, tada – įdomu. O kas jo eigoje susikristalizuoja, studijuojame, surenkame ir sudedame į „architektūrą“ kaip į tam tikrą sąvoką kapsulę sąvoką konteinerį. Galbūt tiksliau sakyti – teritoriją.

Šiandienos realybė, regis, iš daugumos sričių reikalauja peržiūrėjimo ir kažkuria prasme persijojimo. Skubiai besikeičiančios realijos ir vis dažniau kasdienoje pasirodantys platesnių kontekstų fragmentai skatina ieškoti naujų prieigų. Galbūt vėliau tai atrodys kaip tranzicijos etapas, bet, jame gyvenant, sensoriai rodo, jog naujus atsakymus galime rasti tik perklodami skirtingus žinojimus. Todėl, grįžtant prie klausime minimos vietos grandinėje, turbūt reiktų teigti, kad tobulu atveju ši lokacija yra sumišus su kitomis taip, kad iš segmentuotos grandinės tampa persipynusia virve. Realybėje, žinoma, modernistinis funkcijų atskyrimas dažnai gerokai palengvina procesą, tik šias ribas kaskart brėžiame kontekstualiai, priklausomai nuo pokalbio. Dažnai mūsų atveju išvardintos pozicijos formuoja tikrai ne tik savo lauką, bet ir viena kitą. Iš tokio pokalbio juk ir randasi naujų teritorijų atradimai? Kūrybinio pokalbio tarp skirtingų subjektų vietinėje erdvėje, sakytume, vis dar stinga, ir tai yra dalinis palikimas sovietinės okupacijos metų kai „kolaboracijos“ sąvoka turėjo tik neigiamą konotaciją. O priverstinio bendradarbiavimo formos smarkiai išmušė „komunos“ įpročius. 

A.M.G.: Architektūros ir dizaino žurnalistė Jasmin Jouhar pokalbyje su gana gerai žinoma (parodų) architekte Johanna Meyer-Grohbrügge teigė, kad šioji profesija ir jos atliktas darbas yra retai pastebimas ir mažai minimas dažniausiai todėl, kad būna atlikta labai gerai ir netrikdo reikiamo organiško lankytojo judėjimo. Ar Jūs taip pat pasakytumėte, kad parodų architektai yra mažai pastebimi? Ar teko susidurti su jausmu, kuomet įveiklintos mintys tiesiog nesulaukė reikiamo atgarsio?

ILS: Tai individualu ir priklauso nuo konteksto bei kultūrinės geografijos. Dar prieš kokius 15 metų Lietuvoje meno parodų architektų dažnai neminėdavo prie kūrybinio kolektyvo – matomai vyravo tokia tendencija, jog ši parodinių aplinkų sfera buvo suprantama funkciškai arba buvo mažiau suprantama kaip reikšminga naratyviai ar konceptualiai. Kita vertus, Lietuvoje labai ryški Ozarinsko asmenybė kūrė savo kontekstą įvairiose parodose, kuris buvo ryški kultūros dialogo dalis.

Žvelgiant į šiandieną, jau daugiau nei keleri metai meno konteksto parodose Lietuvoje beveik neapsieinama be šios rolės kūrybiniame kolektyve. Šaunu, jog yra susiformavusi jau ir gan plati ekosistema veikėjų-kūrėjų, kurie lemia parodų aplinkas ir architektūrą bei fokusuojasi būtent į šį reiškinį parodos kontekste, juo kuria tam tikrą sferą interakcijoje su kitomis. Tai atsispindi ir komunikacijoje – kredituose, recenzijose. Kažkas pasikeitė – iš taškų atsirado lyg laukas. Iš įvairių pastebėjimų apie parodų architektūrą Lietuvoje galime spekuliuoti, kad vietiniame kontekste, bent šiuo periodu, parodų architektūra kaip įdomi ir integrali meno parodų kultūros dalis tapo gal net labiau ir dažniau matoma nei, pavyzdžiui, įprasta tarptautiniame ar kiek siauresniame Europos kontekste. Iš kitos pusės žurnalistai bei ir tyrėjai ir ne tik Lietuvoje neretai pasirodo gan inertiški, interpretuodami kolaboratyvias situacijas. Dažnai labiau būdinga pasakojimą centralizuoti, laikytis meno rinkai įprastų ir patogių vaidmenų ar siekti kūrinio atsiskleidimo hermetiškai – gerai žinomų klišių. Jos mums mažiau įdomios ir tam tikra prasme esame už kitokį požiūrį į mūsų mėgstamą kūrybinės veiklos teritoriją. Mums įdomu, kai įmanoma dalyvauti gyvoje ekosistemoje, kurioje rolės formuojasi, o kūrybiniai santykiai atspindimi. Tiesa, dažniausiai parodose ar instaliacijose kolaboruodavome pradedant kūrybiniu dialogu, iš konceptualių paskatų, dėl to, matyt, beveik visuose projektuose būdavome ir komunikacinės dėlionės dalimi.

A.M.G.: Kokie kuratoriniai-architektūriniai projektai patiems yra įdomiausi, žadinantys vaizduotę ir net įdarbinantys ją viršvalandžiams?

ILS: Viršvalandžių ar darbadieniais savo veiklos neskaičiuojame, nes mūsų studijos kūrybinė dinamika ir kai kuriais išskirtinai ilgesnės distancijos projektų atvejais rutina nepakliūna į 8+8+8 darbo valandų skaičiuoklę. Taipogi nesame griežtai reglamentavę šių aspektų tarpusavyje bei neimponuojame griežto išankstinio nusistatymo į išorinius santykius. Kartais netgi sunku kai kuriuos procesus ar veiklas pavadinti projektu ar darbu. Pats sprendimas studijuoti tai, ką, kur ir kaip veiki, turbūt yra nemažai įkvepianti patirtis, dėl to galbūt kažkada nusprendėme deklaruoti save kaip studiją. O turinio bei santykių prasme mums išties pasisekė – iki šiol savo ar kolegų iniciatyva dirbom, sakytume, vien su įdomiais ir įkvepiančiais projektais. Reikėtų juos minėti visus, skirtingame kontekste. Visi – labai skirtingos raiškos ir santykių dėlionės. Šiame periode po N metų kolaboracijų ir kūrybinių iniciatyvų galbūt galime pasakyti, jog esame tokiame laikotarpyje, kai įdomu atsigręžti ir pažiūrėti į buvusius procesus – kaip ryškėja tam tikri vektoriai ir „paternai“ – savotiškas interakcijų, studijų, mąstymų ir medžiaginių eksperimentų, įvykusių materializacijų ir su jomis iškilusių pasakojimų besiplečiantis, vienu žvilgsniu nenuskaitomas hiper-objektas.

A.M.G.: Parodų architektūra – savotiškas patyrimų objektas ar patyriminis dizainas, ne? Įdomu tai, kad nors mūsų visų patirtys yra unikalios ir asmeniškos, visgi visuomet yra egzistuojantis egzistuoja bendravardiklis, kuris lyg sulygina, sugretina ir suvienodina emocijas, kurias išsinešame iš parodų erdvės. Ko Jūs siekiate kurdami erdvės patyrimus architektūra?

ILS: Kurdami erdvėje, siekiame, kad tai, kas atsitinka, veiktų, kalbėtų tiek konceptualiai, tiek jusliškai. Turbūt vis dar esame fenomenologijos spąstuose ir pamatyti kito akimis nemokame. Įkvepia mintis, kad galima įsivaizduoti, kaip kitas mato. Pavyzdžiui dabar „kalba“ IXL  studija, arba kalbame studijos vardu, ir tai yra vienas iš tokių vaizduotės pratimų, kai matai keturiomis akimis, matymas persikloja. Galbūt bandymas įsivaizduoti kito akis padeda labiau susišnekėti.  Tekste šis persiklojimo pratimas įmanomas vienais instrumentais, o parodoje kitais.  Ar parodos horizontas, dizaino objektas, medžiaginė situaciją ar aplinkos erdvinis rebusas sujungia tiek, kad atsiranda bendras vardiklis? Tais atvejais, kai, rodos, pavyksta kūrybine prasme ką nors gerai įgyvendinti ar patirti kitų įkvepiančius sumanymus, kai girdi tokių atvejų patyrimus lydinčius pasakojimus ir svarstymus, geraisiais atvejais, kuriuos atmintis išlaiko dėl vienų ar kitų priežasčių, dažniau girdi įvairius labai skirtingus pasakojimus. Galbūt galima sakyti, kad mums svarbu dauginti ir neuždaryti vaizduotės. Dėl to dažnai greta kūrybinių veiksmų paraleliai atliekame, sakytume, ir tam tikrus anti-veiksmus, kuriais siektina, kad pavyktų greta to, ką kuri, išvengti akivaizdžių, didaktiškų, pernelyg konkrečių ir apibrėžtų liniuočių. Dėl abiejų siekiamybių rezultatas paliečia įvairių prasminių lauką ir kartu išvengia tiesių prasminių magistralių.

A.M.G.: Kokie kitų lauko kolegų parodų architektūros darbai patiems yra geriausi iš matytų ir patirtų? 

ILS: Mes, matyt, neišvengsim pasakyti, jog esame reliatyvistinės perspektyvos įtakoje. Jeigu kažką matuojame, tai santykiniais dydžiais. Skaičiuoklėmis – dažniausiai erdvinius tūrinius gabaritus. Ir tais atvejais susiduriame su kontekstinėmis problemomis, neretai tenka permatuoti kelis kartus. Tad geriausio paieška sukeltų tam tikrą atmetimo reakciją. Pavyzdžiui, ir astrofizikai negali nustatyti didžiosios dalies visatos sudėties, tačiau teigia, jog gali pamatuoti apie 5 proc. žinomos realybės. 5 procentus yra nustatę pagal tai, jog tariasi žiną bendrą visatos masę, iš kurios 95 proc. nežino kaip pamatyti ar pamatuoti. Bet turi tam skaičių, kurį palieka tamsoje. Mąstant aibėmis, lengviau išsireikšti žiūrint į įvairovę. Mums irgi lengviau pasakyti, jog įkvėpė aibė, išties labai daug įvairių įvykių, tiek anksčiau, tiek net per pastaruosius keletą metų, kuriuos tikrai ne visus galėjome pamatyti gyvai. Kalbant apie Lietuvą, galima pasidžiaugti, kad pastaruoju metu yra įvykę tikrai daug kokybiškų, kompleksiškų kultūros mazgų, kuriuose architektūrinė raiška ar plotmė yra neatsiejamas reiškinio sandas. Taip pat įdomu, kad architektūros teritorijoje ieško savo saviraiškos ar apsigyvena vis daugiau šios sąvokos naujakurių ir iš kitų disciplinų ar laukų. Galbūt tai reiškia, kad ši sąvoka ištrūko iš redukuotų funkcionalistinių gniaužtų  ir tapo vėl įdomi holistiškai įvairesniam sąmonių ratui, kas taip pat ne mažiau įdomu.