MO edukacijų vadovė Jurgita Zigmantė: paroda ar spektaklis vaikui gali duoti daugiau, nei namų darbai   

„Jei galėčiau, nebeleisčiau vaikams užduoti namų darbų. Nuėję į parodą ar spektaklį, pažiūrėję filmą po pamokų jie gali įgyti daug įvairiapusiškesnių patirčių, nei kartodami tuos pačius uždavinius“, – įsitikinusi MO muziejaus edukacijų vadovė Jurgita Zigmantė.           

Visą gyvenimą ieškojusi balanso tarp pašaukimo švietimui ir kultūrai, savo darbe ji sako pagaliau galinti suderinti abu dalykus. Nors motyvaciją pakelti ne tik edukatorių komandai, bet ir daugiau kaip 6000 mokytojų bendruomenei – ne pati lengviausia užduotis, apčiuopiami pokyčiai augina ambiciją, o kartais – priverčia susigraudinti.            

Augina iššūkiams atsparią kartą        

Nuo 2019 m., kuomet J. Zigmantė pradėjo darbą MO muziejaus komandoje, pokyčiai vijosi kasmet. Šiandien savo edukacinę veiklą MO vykdo ne tik sostinėje, bet ir daugiau kaip 20 savivaldybių, yra vienintelis meno muziejus, akredituotas rengti mokymus pedagogams, be to, vienija daugiau kaip 6000 mokytojų bendruomenę. Kultūrinio ugdymo reikšmė formaliajam švietimui taip pat pripažįstama vis garsiau – 2024 m. tai pabrėžė ir beveik du šimtai UNESCO vienijamų valstybių.      

Pasak J. Zigmantės, pasaulis sparčiai keičiasi, jis – dinamiškas ir pilnas iššūkių, prie kurių dažnam nėra lengva prisitaikyti, o kultūrinis ugdymas padeda augti ir šiuos iššūkius priimti paprasčiau.      

„Jį pasitelkdami formaliojo ugdymo procese galime išauginti asmenybes, atviras naujovėms, skirtingiems požiūriams, mokančias priimti kitokią nuomonę. Kultūrinio ugdymo pagalba vaikai gali tapti kūrybiškesni ir atviresni, išsiugdyti kritinį mąstymą – kiekvienai ateinančiai kartai šie gebėjimai bus vis svarbesni“, – pabrėžia MO edukacijų vadovė.  

Meno kūriniai – ir literatūros, ir fizikos mokymui       

Šiemet MO muziejaus kultūrinio ugdymo programa mokiniams ir mokytojams su „Tūkstantmečio mokyklų“ projektu išsiplėtė per 18 savivaldybių visoje Lietuvoje. Nors šiam projektui sukurta programa visų pirma skirta pritaikymui literatūros pamokose, prie programos prisijungia daugybė tiksliųjų mokslų mokytojų, kurie nustemba, kad kultūrinio ugdymo metodus galima lengvai pritaikyti jų mokomuosiuose dalykuose.

„Pradžioje, žinoma, neretai susiduriame su pasipriešinimu: „Kaip aš tą meno kūrinį panaudosiu fizikoje ar matematikoje?“. Kai pavyksta šį požiūrį pakeisti, atsiriboti nuo išankstinių nuostatų ir baimės išeiti iš komforto zonos, atsiranda begalinė laisvė eksperimentuoti ir patirti, kaip tiksliųjų mokslų pamokose meno kūrinys gali tapti prasmingu mokymosi objektu“, – dalinasi J. Zigmantė.           

MO edukacijų vadovė pripažįsta, kad mokytojai dažnai yra pervargę, persisotinę programų, nuostatų, reikalavimų, todėl ryšio kūrimas su pedagogų bendruomene ir skatinimas išbandyti naujus metodus reikalauja stiprių lyderystės įgūdžių.      

„Tai prasideda nuo organizacijos – MO muziejus yra vienas iš kultūrinio ugdymo vėliavnešių, esame matomi, atpažįstami, turime pasitikėjimą. Tai visai komandai ir kiekvienam edukatoriui individualiai uždega norą lyderiauti, aktyviai veikti šioje srityje. Man pačiai mokytojai visuomet yra pirmoje vietoje – bet kokius planus lengva ranka galiu iškeisti į mokymus kokiame nors Lietuvos kampelyje. Toks užsidegimas vienija visą MO edukatorių komandą – turime metus iš metų dirbančius edukatorius, kuriuos auginame kaip lyderius, pasiruošusius atnešti į mokyklas pokyčius“, – pasakoja kultūrinio ugdymo specialistė.      

Nepatogiomis temomis prakalbina ne tik mokinius    

J. Zigmantė pastebi –kultūrinio ugdymo veiklos dažnai įgalina kalbėti temomis, kurioms formaliajame ugdyme nelieka vietos, bei prakalbina vaikus, kurie pamokose renkasi tylėti.            

„MO muziejaus taikomas Vizualinio mąstymo strategijos metodas tiek mokiniams, tiek mokytojams leidžia kalbėtis dažnai nepatogiomis ir nepopuliariomis, tačiau labai svarbiomis socialinėmis, politinėmis temomis. Mokytojai dažnai renkasi jomis nekalbėti ne todėl, kad nenori, o todėl, kad neturi tam įrankių, patys jaučiasi nedrąsiai“, – sako MO edukacijų vadovė.           

Geriausiai padrąsina asmeninis pavyzdys, tad ji sako atvirai besidalinanti savo pačios patirtimis, lengvai paprovokuojanti diskusijai.        

„Pavyzdžiui, parodos „Šito pas mus nėra“, kalbėjusios apie lytiškumą, kontekste su mokytojais drąsiai dalinausi apie savo pačios anksčiau turėtus įsitikinimus, apie tai, kaip jie keitėsi, kaip išmokau priimti žmones, kurie yra kitokie. Toks atvirumas mokytojus visada labai nustebina ir padeda pergalvoti savo pačių turimus stereotipus, užsikuria įdomus, nuoširdus ir atviras procesas, kai diskutuojame, kodėl būtent tokius juos turime.       

Po mokymų dažnai sulaukdavau mokytojų atsiliepimų, kad jie pergalvojo, kaip arti jų yra įvairios nepatogiomis laikomos temos, bet mokytojai jaučiasi nemokantys apie tai kalbėti su vaikais, jiems patiems yra nedrąsu. Tokiu atveju meno kūrinys gali būti puikia platforma diskusijai pačioms įvairiausioms temoms – nuo lyčių lygybės iki savosios tapatybės“, – sako J. Zigmantė.       

Įkvepiančios istorijos 

Darbas kultūrinio ugdymo srityje ne visuomet atneša vien džiaugsmą – kartais tenka paklaidžioti biurokratijos tankmėse, kartais – susidurti su mokytojų motyvacijos stygiumi, atmetimo reakcija. Visgi didžiausią džiaugsmą J. Zigmantei teikia betarpiškas darbas su žmonėmis bei istorijos, kartais net priverčiančios nubraukti ašarą.         

„Šis darbas praturtina supratimu, jog kuri pokytį ir apčiuopiamą naudą. Turiu daugybę istorijų tiek iš mokinių, tiek iš mokytojų – jos sugrąžina prasmės jausmą sunkesnėmis akimirkomis. Pavyzdžiui, vienos Šilutės mokyklos mokytoja pasakojo susigraudinusi, kai mokiniai pasidalino grįžtamuoju ryšiu apie įdomiomis meno kūrinių dėka tapusias literatūros pamokas.          

Kitas mokytojas Marijampolė sako išmoktus metodus taikantis ne tik mokykloje, bet ir gyvenime – su draugais, šeima, kasdienybėje. Draugai juokiasi, kad jis uždavinėja keisčiausius klausimus! Tokia drąsa, kūrybiškumas ir atvirumas labai įkvepia“, – įsimintinomis istorijomis dalinasi kultūrinio ugdymo specialistė.   

Bendradarbiaudamas su Britų Taryba Lietuvoje MO muziejus jau šešerius metus kultūrinio ugdymo metodus pasitelkia tautinių mažumų mokyklose, siekiant gerinti mokinių lietuvių kalbos įgūdžius. Vaikų, patyrusių laisvę kalbėti lietuviškai be baimės suklysti ar būti vertinamiems, pasidalinimai J. Zigmantei – vieni brangiausių.   

„Po vieno vaiko atsiliepimo net ašarą nubraukiau – jis parašė: „Po šito projekto pagaliau nebijosiu atvažiavęs į Vilnių nueiti į parduotuvę ir sau nusipirkti kažką kalbėdamas lietuviškai“. Atrodo, toks paprastas, bet žmogui reikšmingas dalykas ir taip žavu, kad pavyksta sulaužyti baimės barjerus – nors neabejoju, kad nė vienam iš mūsų nėra svarbu, kaip vaikai paprašys prekės parduotuvėje, dažnai nesusimąstome, kiek daug baimės suklysti gali įskiepyti mokykla“, – svarsto J. Zigmantė.  

Pokyčiai švietimui – susivienijus       

Nors erdvės pokyčiams Lietuvos švietimo sistemoje MO edukacijų vadovė sako matanti ypač daug, gavusi progą pakeisti vieną dalyką ji mielai panaikintų namų darbus.         

„Šią savo mintį nuolat garsiai kartoju – manau, kad mokytojų darbas yra per pamoką su vaikais nuveikti tiek, kad jiems nebereikėtų dirbti namuose. Žinoma, ši idėja sulaukia pasipriešinimo – man sako: „Jurga, tu nesupranti – juk kai kuriems vaikams reikia papildomai mokytis“.    

O gal nereikia? Galbūt tas vaikas turės daug daugiau naudos, jei sugrįžęs namo pažiūrės filmą, po pamokų nueis į teatrą ar parodą su tėvais ir šitaip įgis daugiau skirtingų, prasmingų patirčių, negu kelias papildomas valandas spręsdamas tuos pačius uždavinius?“– svarsto J. Zigmantė.           

Vis dėlto esminiai pokyčiai švietime reikalauja didelių pajėgumų. MO kultūrinės edukacijos veiklos apimtims, o čia pat – ir ambicijoms nuolat augant, Jurgita sako vis dažniau suprantanti, kad visų kultūrinio ugdymo klausimų Lietuvoje vienai organizacijai apimti vis dėlto nepavyks. Pasak jos, ypač reikšmingų pokyčių pavyktų pasiekti skirtingoms, bet panašius tikslus turinčioms organizacijoms susivienijus. 

„Pasvajoju – galbūt ateityje daugiau organizacijų, veikiančių kultūros lauke, galėtų sujungti jėgas, pavyzdžiui, parengti didžiulę programą, galinčią padengti visas Lietuvos mokyklas skirtingomis veiklomis. Tikiu, kad su tinkamais partneriais būtų įmanoma drauge nuversti kalnus“, – svarsto MO edukacijų vadovė.