Teisę į meną iškeitusi Rėda Brandišauskienė: „Nesu mačiusi nieko galingesnio už meną“

Kuo vadovaujamės kurdami ir valdydami savo miestus – kultūra ar grubiu dominavimu? Tokį svarbiausią klausimą savo meno tyrime apie viešojo ir privataus intereso derinimą Vilniaus senamiestyje uždavė Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas šiais metais baigianti teisininkė, paveldosaugos aktyvistė ir menininkė Rėda Brandišauskienė.

Vilniaus senamiestyje, ant Išganytojo kalvos, išdygusius, į barokinį Misionierių ansamblį nedarniai įterptus daugiabučius vieną kovo dieną Rėda paskandino rūke. Tai buvo vieno vakaro efemeriškas įvietintas meno kūrinys – rūko instaliacija „Balta tamsa“. 

Šio kūrinio dokumentacijos pagrindu sukurtą filmą „Balta tamsa“ ir koliažą „Parašų migla“ bus galima pamatyti birželio 3 dieną atidaromoje VDA Baigiamųjų darbų parodoje. Dar vienas menininkės kūrinys „Kvadratas kaip mąstymo vienetas“ bus pristatomas Vilniaus vitrininėje galerijoje „apiece“ Čiurlionio gatvės skvere.

Rėdos pseudonimą pasirinkusi menininkė teigia, kad jos meninis tyrimas ne tik dokumentuoja, bet ir aktyviai reaguoja – jos rūko instaliacija, o ir kiti tyrimu grįsti “Baltos tamsos“ serijos kūriniai tampa atsaku, kviečiančiu visuomenę reflektuoti miesto raidos kryptį, bendrabūvio principus ir atminties kultūrą.

Apie įvietintą meną, pakeistą profesinę kryptį, įvietintą meną ir jo poveikį visuomenei su Rėda kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Daug metų dirbote teisininke, vėliau buvote svarbiose politinio pasitikėjimo pareigose, jūsų posūkis į meną – gana netikėtas…

Ne taip jau netikėtas. Ryšys su vieta, ir ypač ta, kurioje gyvename, kaip sprendžiame su tuo susijusius bendrabūvio klausimus, man visada buvo svarbu. Matyt, ne šiaip sau VDA pasirinkau įvietinto meno programą.

Ar teisės ir meno studijos yra labai skirtingos?

Labiau skirtinga esu aš. Ta, kuri po mokyklos pasirinko teisės studijas, ir ta, kuri po dvidešimties metų darbo praktikos pradėjo studijuoti VDA. Meno studijas pasirinkau labai sąmoningai, buvau motyvuota studentė, todėl tikrai daug gavau iš akademijos, iš kiekvieno dėstytojo, kiekvienos praktikos ir patirties.

Dailės akademijoje patekau į visiškai naują „burbulą“, gerai jame jaučiuosi, sutikau daug ypatingų žmonių, asmenybių, dėstytojų ratas toks šviesus, įdomus, intelektualus, gebantis visiškai kitaip matyti ir mąstyti.

Man svarbu visuomeninė veikla, taigi, stengiausi prisidėti ir prie studentų atstovybės stiprinimo, kitų akademijos bendruomenės reikalų.

Jūsų baigiamojo magistro darbo rezultatus vilniečiai galėjo matyti jau pavasarį – ant Išganytojų kalvos pasklidusį rūką. Ką jis reiškė?

Tai – pristatomoji mano baigiamojo darbo dalis. Visų šiais metais VDA baigiančių studentų darbus bus galima pamatyti Baigiamųjų darbų parodoje, kuri šią savaitę atsivers visuomenei. Bus galima vaikščioti po akademijos patalpas, miesto galerijas ir erdves, pažindinantis su studentų darbais. Mano baigiamojo darbo dokumentacija bus pristatyta VDA parodų salėse „Titanikas“, tačiau pagrindinį meninio tyrimo „Balta tamsa“ kūrinį įgyvendinau pavasarį, kovo mėnesį, pietrytinę Vilniaus senamiesčio panoramą formuojančioje Išganytojo kalvoje, priešais į barokinį Misionierių ansamblį įsiterpusius naujus daugiabučius.

Rūko instaliacijos tikslas buvo nedidelis, bet simbolinis ir efemeriškas įsikišimas į miesto ritmą, šioks toks jo rutinos sutrikdymas. Siekiau atkreipti dėmesį į situaciją, kuri susiklostė kalvoje: kas nutinka vienam gražiausių Vilniaus baroko ansamblių, kai jį apleidžiame, ištriname iš praktinės atminties, leidžiame dalį jo atkirsti ir pastatyti privačius daugiabučius.

Butai daugiabučiuose parduodami už rekordinę kainą, nes nuo jų atsiveria gražiausia panorama. Tačiau jei matai panoramą, reiškia, esi matomas ir pats, nes panorama – abipusė. Tai ne paveikslas, labiau – santykis. Net jei panorama suprekinama, kas patiria netekčių dėl sumažėjusios senamiesčio vertės, o kas pasiima mokamą kainą?

Daugiabučiai negrabiai įsiterpė į istorinį kraštovaizdį, jie visiškai neatitinka Vilniaus semantikos. Rūko instaliacija Vilniui leido simboliškai pailsėti nuo sudarkytos panoramos. Kita vertus, jis taip pat simboliškai iš statytojų, naujakurių atėmė jų brangiai neva nusipirktą vaizdą. Trečia – ištrynė ribą tarp kalne įsikūrusių ir likusio miesto, primindamas, kad miesto vystymo klausimai ir atmintis yra visų bendras reikalas.

„Balta tamsa“ – ne tik įvietintas meno projektas, bet ir trumpametražis filmas, kurį rūko instaliacijos dokumentacijos pagrindu sukūrėme kartu su kino operatoriumi Eitvydu Doškumi, kompozitoriumi Dominyku Digimu bei atlikėja Laura Kmieliauskaite. Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje Misionierių ansamblyje sujungėme muziką, bažnyčios aidą ir miesto gaudesį. Prie filmo kūrimo prisidėjo ir daugiau profesionalų, o filmo premjera – jau šiandien, pirmadienį, Paupyje, kino teatre „Pasaka“.

Šis jūsų tyrimas, rodos, stipriai susijęs su visuomenine veikla, juk daug metų praleidote gindama Vilniaus senamiesčio vaizdą ir architektūrą?

Rūko intervencija Misionieriuose – aktyvaus protesto menas. Ir tikrai – jis yra tam tikra mano visuomeninės veiklos tąsa. Daugiabučių Misionierių ansamblyje atvejį nagrinėju plačiau – kaip mes XXI amžiuje elgiamės su savo ilgalaikėmis viešosiomis erdvėmis, jų vertėmis. Ir kaip kultūros paveldą deriname su trumpalaikiais privačiais piniginiais interesais.

Manau, kad būtina remti viešąjį interesą, ypač dabar, kai matome naikinamą Ukrainos kultūros paveldą ir tai, kaip žmonės aukojasi jį saugodami. Kultūros paveldas yra mūsų atrama ir stiprybė, kai reikia įveikti didesnius iššūkius. Gyvendami gerai, tas atramas primiršome. Savo meno projektu noriu atkreipti į tai dėmesį ir garsiai įvardinti. Kviečiu nepasiklysti migloje, remtis patikimais orientyrais.

Paveldo apsauga, vietos bendruomenių interesai visada buvo mano visuomeninės veiklos dėmesio lauke. Meniniu tyrimu noriu apmąstyti, giliau perprasti ir meno priemonėmis įvardinti padėtį. Meno tikslas kitas – jis gali keisti, tačiau neprivalo. Jis kviečia reflektuoti, užduoda klausimus – ką mes, visuomenė, ką Vilnius daro pats su savimi? Kodėl vertingo Misionierių ansamblio neleidome sunaikinti okupantams, o dabar naikiname patys? Kodėl, turėdami miesto valdžią, ekspertus ir būdami laisvi, renkamės užmarštį? Kokios to šaknys, ir kada pagaliau būsime nedestruktyviai laisvi?

Kaip manote, ar menas toks galingas, kad galėtų atsakyti į šiuos klausimus?

Menas tampa kritine refleksija ir atsaku ydingai praktikai. Geba perteikti ir įtikinti geriau nei tekstas. Talpina savyje įvairiausio interpretavimo potencialią, gali likti svarbus ir bėgant laikui. Išties, nesu mačiusi nieko galingesnio nei menas. Tik toji  galia – ne bukai dominuojanti, tai – kultūros galia. Už šitą suvokimą turiu būti dėkinga savo naujajai alma mater.

Vilniaus dailės akademija šiandien – daug atviresnė nei prieš keletą dešimtmečių. Joje galima  atrasti meną ne tik studijuojant, bet ir tampant laisvu klausytoju ar lankant atviras paskaitas vakarais bei savaitgaliais. Aš nesu vienintelis pavyzdys, kai po ilgų metų savo darbe prasmės pasiilgę žmonės atsisuka į meną, renkasi studijas VDA.

Neabejoju, kad VDA menu lavinamas mąstymas ne tik treniruoja akis, kitas jusles, bet ir plečia akiratį, moko įžvelgti prasmes bei leidžia viso to nepamesti po studijų.

Šiais socialinių tinklų, influencerių ir viešųjų ryšių aktyvumo laikais, nuolatinio dėmesio medžiojimo ekonomikoje, tikiu, menas turi išskirtinai ypatingą padėtį – žmonės patys meno ieško, jį vertina, skiria laiko, kad jį suprastų, šitaip tarsi atsiliepdami į menininko laiką, kurį jis sudėjo į kūrinį.

Baigiamąjį VDA studentės Rėdos darbą „Balta tamsa“ galima pamatyti VDA Baigiamųjų darbų parodoje 2025, kuri bus atidaryta birželio 3 dieną, pirmadienį, Vilniuje. Vilniaus dailės akademijos, o ir kitose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Telšių erdvėse bei galerijose bus eksponuojama daugiau nei 400 kūrybinių projektų. Daugiau informacijos – https://vdagraduation.lt/#apie