.
2021    10    27

...pokalbiai be pradžios ir pabaigos…Konstantino Bogdano ir Tomo Daukšos paroda „Prie Baltijos“ Palangos kurorto muziejuje

Skaidra Trilupaitytė

Užsukus į Palangos kurorto muziejų – istorinę vilą „Anapilis“, pirmojo aukšto erdvėse pasitinka eksponatai, kurie ne juokais glumina.  Akys nevalingai ieško institucijos atsiprašymo ir prie durų pasitinkančio raštelio „šiuo metu pas mus keičiama paroda“. Vietoje to ant sienos pažeriami efemeriški elektroniniai laiškai – paviešintas privatus susirašinėjimas.

Tiesiai iš g-mailo erdvėje išsitęsusių ginčų ir pasiūlymų į sales fiziškai įžengė tuose laiškuose minimi daiktai. Mat priėmę pasiūlymą Palangoje surengti parodą, Konstantinas Bogdanas ir Tomas Daukša netrukus susidūrė su istorinės Tiškevičių vilos itin komplikuota erdve ir sutriko („patenkame į gana sudėtingą situaciją“). Tačiau menininkai  nesiruošė to slėpti. Organizatorių ir dalyvių elektroninių laiškų turinys iliustruoja iš pirmo žvilgsnio įžūlų siekį – kodėl gi ne? – imituoti LDS parodų salėje Vokiečių g. šiemet surengtos Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės iškilmingos parodos „Prie Baltijos“ idėją. Susidūrimas iliustruoja totalų nesusikalbėjimą, aiškinantis, kas yra šiuolaikinio meno paroda, bet tuo pačiu ir muziejaus vadovybės geranoriškumą bei gražias intencijas.

Rezultatas – provokuojanti ekspozicija „be biudžeto“ (o tuo pačiu ir be jokių muziejinių taisyklių). tai – it smagios užstalės vaišės be valgių ir gėrimų. Gali turiningai praleisti laiką, bet privalai įjungti vaizduotę. Viena vertus, visi matomi objektai turi savo pirmavaizdžius susirašinėjimo pasiūlymuose, kuriuos netrukus nuplaus užmaršties bangos. Kita vertus, viskas fragmentiškai pabyra ir fizinėje erdvėje. Pastabi parodos lankytojo akis ir be laiškų pamatys nuo drėgmės ar blogo šildymo susimetusias ir išlinkusias parketlentes, „artefaktą – graibštą“ ir  kitus laiškuose minimus „svetimkūnius“. Žvilgsnis neišvengiamai užklius už Baltijos jūros bangų, saulės disko, raudono vakaro spindulių tako…

Man, kaip (menamai) parodos kuratorei, buvo tikrai sunku prognozuoti, kas gausis, kai vilnietiškasis konceptualizmas susidurs su kurortiniu romantizmu (kai kurias čia buvusių parodų vizualizacijas, beje, galima pamatyti ir oficialiame kurorto muziejaus puslapyje https://kurortomuziejus.lt/). Kadangi patys menininkai provokacijos ėmėsi drąsiai,  atidarymo metu siūliau nesidrovėti ir lankytojams, net jei pradžioje nelabai buvo aišku, nuo ko pradėti. Pasufleravau, jog rimtuose žaidimuose ištisos karalystės gali būti sukuriamos „iš nieko“ – kankorėžiai gali tapti lobiais, o eglišakiai – žymėti imperijų sienas (būtent taip dėliojamas ir šios parodos pašnekesys – „jei tavo yra saulė ir jūra, bebrų pagaliai galėtų būt mėnulis“). Bjaurios spintos, kurių neva „negalima išnešti iš salės“ taip pat paženklintos originaliomis etiketėmis. Keli ant paprasto A4 formato lapų vietiniu muziejaus spausdintuvu atspausti plakatų variantai eksponuojami kaip grafikos kūriniai (pateikiami trys variantai – „lakoniškas“, „gražus“ ir „šiuolaikiškas“). Tomo Daukšos išsukto medaus likutis stiklainyje padedamas ant euroremontinės palangės, o laiškuose minimas celofanas-polietilenas, naudotas ŠMC vykusios 14-osios Baltijos trienalės ekspozicijai, pasinaudojus Konstantino Bogdano šeimos ryšiais, ištraukiamas iš vilnietiškos šiukšliadėžės ir jo fragmentas drąsiai kabinamas ant sienos. Su visais oficialiais aprašais. Ką ir bekalbėti, mano pačios anotacija, kaip ir susirašinėjime su menininkais minimas Akvilės Anglickaitės kūrinys, parodoje „Prie Baltijos“ virtęs tiesiog itin prasta reprodukcija, norom nenorom tampa iškilmingu objektu. Manau, net ir šį tekstą Bogdanas su Daukša galėtų plėsti tol, kol fizinėje erdvėje Palangoje matysime šio redagavimo atspindžius. Žinoma, jei tik pasiryšime aplankyti muziejų. Na ir kas, kad objektai ten yra pabrėžtinai laikini ir trapūs, o elektroninėje erdvėje egzistuojantis dialogas veikia viso labo kaip išvirkščia matomo vaizdo pusė. Tačiau vaizduotėje užsimezgę pokalbiai gali tęstis dar ilgai…