Performanso vakaras „Winter CREATurE“ POST galerijoje

Vasario 27 d., šeštadienį, nuo 17 iki 21 val. POST galerijoje (Laisvės al.51a, 4 aukštas, Kaunas) vyks performanso vakaras „Winter CREATurE“.

Žiema trunka ilgiau, nei kuris kitas metų laikas. Ji prasideda anksčiau, nei ženklina kalendorius, ir pasibaigia gerokai vėliau, nei tikimasi. Pačiam šalčiausiam žiemos taške paprastai net viltis, kad pavasaris ateis ir „vasaris nebus amžinai”(1), sustingsta į ledo luitą.

Siekdami tikslumo, sakytume, kad žiema, regis, trunka ilgiau, nei pavasaris, vasara, ruduo. Nes klampi tyli tamsa, kurioje skendime šaltaisiais mėnesiais, tarsi atbukina mūsų percepcijas, padedančias suvokti laiko bėgimą. Kalendorius liudija, kad žiema – tai gruodis, sausis, vasaris, todėl ir regis, nes visa kita, nepriklausoma nuo kalendoriaus, yra tik regimybė, individuali nuojauta.

Knygoje „Time Warped” („Deformuotas laikas”)(2) Claudia Hammond rašo apie sudėtingus procesus, vykstančius mūsų smegenyse. Procesus, nuo kurių priklauso, kaip suvokiame laiką. Tai, kaip laikas bėga – praskuba palikdamas mus užnugaryje, ar velkasi kaip besispyriojantis vaikas – priklauso nuo to, ar mes susitelkiame į tai, kas vyksta, ar dėmesį sutelkiame veikiau į savo vidų, galiausiai, dar kitaip jis teka tuomet, kai nesugebame susitelkti apskritai, kai mūsų dėmesys šokinėja nuo vienų dalykų prie kitų. Ne ką mažesnę įtaką, nei dėmesys ir mūsų gebėjimas jį sutelkti, laiko percepcijai turi ir emocijos bei atmintis.

Kalbame apie laiką, nes šįsyk „Winter CREATurE” pakvietė keturias menininkes atlikti po vieną keturių valandų trukmės performansą. Kiekviena jų pati apsibrėžė temą savo ilgos trukmės kūriniui, tačiau visos jos darbuosis ir su laiku, laike ar prieš laiką, žiūrovus įtraukdamos į keturias laiko versijas, kurių kiekviena truks tiek pat, tačiau kiekviena vystysis ir žiūrovų bus suvokiama kitoniškai. Nė vienai šių menininkių nebuvo iš anksto apibrėžtas renginio konceptas, kiekvienai buvo pateiktas darbo rėmas: keturios valandos.

Židrija Janušaitė dirba tapybos, instaliacijos, žemės, video ir performanso meno srityse ir organizuoja meno projektus, nuo 2007 menininkė aktyviai dalyvauja parodose, projektuose ir festivaliuose ir Lietuvoje, ir užsienyje. Židrija savo performansų metu dalinasi vidine tyla, nurimusio proto būsenoje pristabdo laiką ir sukuria erdvę, kurioje ta tyla ir rimtimi, ar veikiau galimybe jas pajusti, dalinasi su žiūrovu. Paskutinį vasario savaitgalį menininkė atliks naują savo performansą „Įtemptas ilgesys”, kuriame kels klausimus apie tai, kas esti toje per laiką išsitempiančio ilgesio būsenoje, kai ilgesys – ne apie praėjusį laiką, ne apie žmogų, ne apie vietą.

Inga Galinytė kurį laiką dirbo ir kūrė grafinio dizaino srityje, eksperimentavo su įvairiomis medžiagomis, tačiau pastaraisiais metais pagrindine jos medija tapo kūnas, o forma – performanso menas, kuris, anot pačios Ingos, „įgalino suvokti ir išjausti universalią žmogaus patirtį”. „Winter CREATurE” metu menininkė atliks performansą „Išgalvotas gyvenimas” apie nerimąstingą ieškojimą ir įtampą tarp kasdienės būties kraštutinumų.

Greta Bernotaitė baigė komunikacijos ir dizaino studijas, o šiuo metu gilinasi į meno terapiją ir judesio meną. Greta keturių valandų trukmės performanse, kurio konceptą baigia žodžiais „Aš turiu visą pasaulio laiką”, bus savo laiko valdovė: treji metai patirčių, užfiksuotų dienoraščiuose, taps skaičiais, ženklinančiais jos kūną, galbūt suteiksiančiais atsakymą ar palengvėjimą.

Kristina Marija Kulinič į performanso meną ateina iš aktorystės patirties, ji studijuoja aktorystę ir vaidina teatre. Veikiausiai natūralu, kad ši patirtis menininkei kelia identiteto klausimus, bandant suvokti, kas skiria ją pačią nuo jos kuriamų įvaizdžių, vaidinamų jausmų, kas apibrėžia ją pačią. Būdama „sau”, veikdama laike, provokuodama vidinį vyksmą, Kristina bando veikiau tyrinėti, nei teigti. Mintis, veiksmas, objektas, visa tai yra provokacija – pačios sau ir žiūrovo, pasirenkančio ją patirti ir, per ją, tirti save.

Iliustracijoje: Pagal Vaidos Tamoševičiūtės performansą Vasaris nebus amžinai, pagal Alinos Orlovos dainą Vasaris