Paroda „Palydos“ parodų erdvėje „Swallow“

Something Something Something

Tu nori kažką pasakyti. Nors ir nepajėgi pirštu besti į tai, nuo ko reikėtų pradėti. Ko gero tas kažkas slypi lauke, kažkur paraštėse, ant tavo smiliaus galiuko. Ten, kur lizdą suka dažna šių apylinkių lankytoja, langinė kregždė, svetur žinoma kaip swallow. Prie pat įėjimo, kur Martino Ebnerio nendrių vainikas, puošiantis galinį naujosios šiuolaikinio meno erdvės fasadą, pasitinka ir palydi į vidų. Nagi, pakelk nukritusį džiūstančio vainiko stiebą tarytum alyvmedžio šakelę – taikaus atėjimo ženklą. Paroda neriasi iš odos dar prieš tau į ją įžengiant! Skinkis kelią link ir vardan kažko, kažko, kažko.

Martin Ebner, 11:11, 2020. Žolių užuolaida namo fasadui. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Dabar pažvelk į Ebnerio „11:11“ iš vidaus. Vainikas – tarsi nėriniuotas akiraištis, dengiantis dešinę galerijos akį. Vėjuotą vasaros popietę žali, netrukus pagelsiantys stiebai tįsta kairiosios linkui tarsi nepaklusnios blakstienos. Šis laikinumą įkūnijantis kūrinys labiausiai žavi tuo, kad iš skirtingų Lietuvos paežerių puokštėn surinkti augalai atlieka savo prigimtinę rolę – tik šįkart kabodami aukštyn kojom. Jie siūbuoja laike ir erdvėje nevaržomi 2020-ųjų problemų. Banguojančios nendrės laužia dienos šviesą leisdamos saulei žaisti savo žaidimus ant šviežiai nudažytų galerijos sienų, sykiu apsiuvinėdamos kūrinius šviesa bei šešėliais. Tai ramina ir džiugina ir akį, ir ausį, ir net nosį!

Ona Juciūtė, Savaitgaliai, 2020. Bruno Mathsson Pernilla krėslas, šilkas, šilkinis tiulis, šilko juostelės, medvilnės juosta, 99 x 85 x 90 cm.. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Šiltus, „11:11“ augalų užuolaidos įsiūbuotus vėjo gūsius apglėbia Onos Juciūtės kūrinio „Savaitgaliai“ šilko burės. Jų plazdėjimą mielai stebėtumei įsitaisęs dailiame Bruno Mathsson Pernillos krėsle, tačiau, deja, tai neįmanoma. Jis pernelyg subtilus, per daug rafinuotas. Šio įspūdingo artefakto medžiagiškumas daugiausia grįstas šilko audiniais, sumaniai referuojančiais į vaizdo įrašą „Windysilk“. Lyg burna be dantų, bet su dviem liežuviais, jis žiojasi tau iš savo karališko raudonų klosčių patalo. Jis erotiškas, ir tarsi kažką bloga žadantis. Ta kruvina spalva, smulkūs auksiniai raišteliai, ir ypač kitapus kėdės atkaltės kabantys odiniai diržai nurodo pavaldumą bei judėjimo stoką. Drauge jie laiko krėslą tvirtame, tačiau ne per daug veržiančiame korsete. Nuo atkaltės krentančios raudonos juostos (tie palaidi liežuvėliai) ir akyti balti tinkleliai, dengiantys nišas po krėslo ranktūriais, alsuoja komfortu, privilegija bei tingumu. Juciūtės personifikuota Mathssono ikona spinduliuoja aristokratiškumą ir įpina į parodos audinį netikėtą baroko motyvą. Labiau nei dramatiškas, kūrinys atrodo naivus ir netgi šmaikštus, ypatingai greta vaizdo įrašo.

Pažvelk į juos abu: 1) begalvį bekojį žmogų, nenumaldomai taršomą vėjo, ir 2) baldą, imituojantį bei sykiu kviečiantį žmogaus kūno linkius ant jo prisėsti. Abu kūriniai labai taktilūs, o jų tarpusavio sąveikos rezultatas – suskaidytas žmogaus kūnas, tiek regimas, tiek menamas. Pasidalinęs per dvi skirtingas medijas, Juciūtės subjektas plevena tarp aukštai kybančio televizoriaus ekrano ir žemai tupinčio krėslo. Bevardis vyras, kurio vaizdo įraše tematome trečdalį, mums atsukęs nugarą. Jo poza nerangi, rankos žemai nukarusios, apstingusios, tarsi neseniai ištrauktos iš gipso ir vis dar nepajėgios judėti laisvai. Vyrą užgožia gyvybingi ir vikrūs jo šilkinio apdaro judesiai. Ekrane matoma figūra įkūnija suvaržymo ir takumo priešpriešą, anksčiau aptiktą Pernillos krėsle. Peršasi mintis, jog būtent anonimiškas „YouTube“ personažas yra kėdės metafora ar reprezentacija, o ne atvirkščiai. Čia glūdi ašis, stuburas. Ir vis dėlto nesi tikras, ar šis stuburas – tas pats, ant kurio kabo Juciūtės darbas.

Paroda Palydos, Swallow, Vilnius, 2020. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Inauguracinėje Swallow parodoje slankioti aukštyn žemyn akimis, o ir visu kūnu, gana įprasta. Visų pirma, galerijos erdvė įsikūrusi ir dalinai pasklidusi tarp dviejų namo aukštų. Tarytum kybodama ore ji atspindi savo pereinamąją būtį. Į parodos erdvę iš priešingų pusių vedantys laiptai ir koridorius atveria žvilgsniui naujus takus. Parodos kuratoriai erdvės daugiaplaniškumą išnaudojo kūrybingai, sukurdami naujas skaitymo perspektyvas, kaip antai Lauros Kaminskaitės kūrinio „Something Something“ atveju. Lengvai atpažįstama menininkės rašysena išraityti neoniniai žodžiai išnyra aukščiau arba žemiau tavo akiratyje, priklausomai nuo to, kurioje galerijos vietoje esi. Pakilus laiptais iš pirmo aukšto, „Something Something“ atrodo tarsi pavadinimas, tačiau žvelgiant į kūrinį iš galerijos vidurio žodžiai tampa baigiamuoju sakiniu arba prierašu P. S., o juos matant iš koridoriaus, jungiančio Swallow su likusia komplekso Sodas2123 dalimi, panėšėja į kažką kažką dar kito.

Kaminskaitės darbas neįsikibęs fiksuotos vietos – jis nuolat keliauja galerijos siena tarsi popieriaus lapu. Atsižvelgiant į atvirą šio kūrinio pobūdį, tai atrodo dėsninga. Dviejų žodžių frazė, bene trumpiausias iš Lauros eilėraščių, yra pavadinimas, kurį autorė skiria visiems savo kūriniams prieš rasdama tinkamesnį arba nuspręsdama palikti juos be pavadinimo. „Palydų“ Vardenis Pavardenis – kuklus, bet ryškus paminklas bevardžiui meno kūriniui, – ironiška, pavadintas savo paties vardu ir nurodo save patį. Brūkštelėtas tiesiai po dešiniuoju langu, kuriame šmėžuoja Ebnerio „11:11“, geltonas Lauros kūrinio neonas nušviečia pastarąjį, kaip ir kitus netoliese eksponuojamus darbus, priversdamas juos, metaforiškai tariant, sušvisti skirtingais atspalviais. Maudytis šioje neoninėje šviesoje – tai susimąstyti apie tai, ką reiškia kam nors duoti vardą. Šią problemą sumaniai sprendžia pati menininkė, antrąjį parodoje pristatomą savo darbą pavadinusi „Be pavadinimo (Classics)“. Greičiausiai tau kyla klausimas, ar pastarasis kūrinys taip pat kadaise vadinosi „Something Something“, kol nebuvo pakrikštytas labiau jam priderančiu „Be pavadinimo (Classics)“. Kai kuriuos dalykus geriau palikti neišsakytus.

Nicholas Matranga, Be pavadinimo (Tarifai), 2020. Neglazūruoti keramikos dirbiniai, dydis kintamas. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Ryki akimis gilyn ir atpažink vertikalę, glūdinčią Ebnerio ir Juciūtės darbuose. Nicholo Matrangos kūriniuose „Be pavadinimo (Tarifai)“ ir „Viršūs ir apačios“ ją įžvelgsi dar aiškiau. Ant kairės sienos apgyvendinti piešiniai, regis, pakabinti šiek tiek aukščiau nei įprasta. Šis nežymus kilstelėjimas išplečia galerijos erdvės panaudojimo ribas, kviesdamas pakelti galvą, ir kuria subtilias sąveikas su greta eksponuojamas darbais, tokiais kaip „Something Something“, kuris dabar raitosi tau po kojomis. Viršus ir apačia užkoduoti pačiuose piešinių pavadinimuose, bet vis dėlto gali tik spėlioti, kaip atrodo ar atrodytų paveikslai ar konstrukcijos, kuriems šios studijos buvo skirtos. Šiame vakuume tarp įsivaizduojamų aukštai kabančių lubų ir žemai plytinčių grindų esi tu, vaizdžiai tariant, besistengiantis suvokti kažką, apie ką tik užsimenama. Abstrakčiais pavidalais į ekspoziciją atkeliavę bevardžiai ir nežinomieji daliai įsipaišo į parodą ir efektyviai kuria jos nuotaiką.

Greta piešinių kvarteto stovi penkių pakopų vitrina su neglazūruotais keramikos dirbiniais. Kiekvienas šio permatomo pyrago sluoksnis, išskyrus pirmąjį, savyje talpina krūvelę grandinėlių. Kiekviena iš krūvelių esti asmeniniame akvariume, nematoma savo gentainių, nebent šios gebėtų kraipyti akis aukštyn-žemyn 180 laipsnių kampu. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti statiška, bendra konstrukcija sugestijuoja judėjimą. Įsižiūrėjęs į keramines stiklinio korpuso žarnas pradėsi matyti, kaip gyvatiški grandinėlių kūnai ima rangytis. Jų siekis – apdumti tau akis ne tik savo forma, bet ir tekstūra, kuri iš pradžių panašesnė į grubią odą, o ne trapų akmenį. Norėdamas grožėtis įstiklintais keraminiais kūnais ir apžiūrėti kūrinį iš visų pusių, turi suktis aplink jį kaip palydovas. Stebėk judėjimą aukštyn ir žemyn per vitrinos aukštus – tarytum kiltumei ar leistumeisi vienu iš tų perregimų liftų. Kiekviena pakopa atspindi skirtingą grandinėlės egzistencijos etapą. Sakytum, evoliucija. Labiausiai šiame virsme tave intriguoja ir net kiek baugina tai, kad žemutinis vitrinos aukštas paliktas tuščias, neapgyvendintas. Gal tikrai pradžioje nebuvo nieko, arba tik žodis. O galbūt tu skaitai iš kitos pusės.

Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Medūs, 3 kompozicijos, 2020. Ultravioletinė fotografija, skaitmeninė spauda, aliuminio rėmai, stiklas, 80 x 60 cm. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Jei „11:11“ ir „Windysilk“ yra vėjo vaikai, tuomet menininkų dueto Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus „Medūs“ – saulės palikuoniai. Kaip jau ne kartą pastebėjai, „Palydose“ tai, kas džiugu, šmaikštu ir naivu eina koja kojon su tuo, kas šiurpu, nejauku ir kelia nerimą. „Medūs“ tiesiogine to žodžio prasme vaizduoja tai, kas nematoma plika akimi. Ultravioletinė kamera piešia uoliausias saulės mokines, saulėgrąžas. Religingai sekdamos paskui saulę savo ciferblatiškomis galvomis, jos minta maistingos ir nuodijančios šviesos kokteiliu. UV spinduliuotė nušviečia kaulėtus gėlių kūnus nudažydama juos žalsvai, o juodos, didingos saulėgrąžų karūnos lyg alkanos akys temdo geltonus žiedlapius. Nors gležnos ir paliegusios, jos beatodairiškai vykdo savo šeimininkės misiją, leisdamos bitėms paversti vedlius UV spindulius gardžiu medumi. Mirtina, bet taip saldu. Saulėgrąžų trijulė veikia kaip blaivus priminimas, kad po mėlynu dangumi ir geltonų gėlių lysvėmis tūno gilesnė pirmapradė struktūra. Tarsi būtum užmiršęs.

Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, Vilniaus vaikai (Badas Vilniuje) / Priemiesčio vaikai. Drobė, aliejus. 210 x 205 cm | Lietuvos dailės muziejus

Ką gi. Panašu, kad tau ir man reikėtų pasišnekėti apie tą Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus paveikslą. „Vilniaus vaikai (Badas Vilniuje)“ buvo nutapytas 1917 m. ir šiandien jį galima aplankyti Vilniaus Nacionalinėje dailės galerijoje. Derėtų paklausti, kodėl ir kaip daugiau nei prieš šimtmetį nutapyta drobė kontekstualizuoja ir įprasmina pirmąją Swallow parodą. Panašu, kad per Pirmąjį pasaulinį karą Vilnių ir visą Europą smelkusi nežinomybė grįžo prie mūsų durų slenksčio. Kuratorių sprendimas būtent šį paveikslą pasitelkti interpretuoti parodą, sudarytą iš šiuolaikinių meno kūrinių, besiskiriančių tiek raiškos priemonėmis, tiek vaizdinėmis, konceptualiomis, performatyviomis ir technologinėmis savybėmis, regis, beda pirštu į universalias ir ilgaamžes idėjas apie žmogiškąją prigimtį. Bohušo paveikslas leidžia rafinuotus, intymius, estetiškai nuginkluojančius, šmaikščius ir kartais nerangokus „Palydų“ autorių darbus išvysti dramatiškoje šviesoje, pritvinkusius vilties ir tarsi paženklintus kažkokiu neištartu pažadu.

Susibūrę XX-ojo amžiaus pradžios Vilniaus pakraščiuose, Bohušo vaikai žvelgia į nežinomybę, tvyrančią kažkur anapus paveikslo rėmų. Jie stovi ties riba to, kas bus toliau. O mes juk žinome, kas jų laukia. Bet kaip gi šie naujieji Vilniaus vaikai? Kur jie mus veda? Kažkur. Kitur.

Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Palydos“ galite peržiūrėti čia.