Paroda „Nox lunaris Nox perfecta“ galerijoje „Kunstkamera“

Sausio 29 d. (ketvirtadienį) 18 val. galerijoje „Kunstkamera“ įvyks  parodos „Nox lunaris Nox perfecta“ atidarymas. Parodos atidarymo metu trumpai bus pristatytas noktiurno žanras.

Lietuvoje dar neteko matyti noktiurnų parodos – ši tema dailėje nėra itin dažna. Jau Rembrandtas buvo didelis šviesotamsos meistras, tačiau apskritai noktiurnas suklestėjo tik XIX a. Jis siejasi su romantizmu ir misticizmu, yra rafinuotas ir reikalaujantis didelio profesinio meistriškumo, kadangi – paradoksalu, o gal ir dėsninga – šaltą mėnulio švytėjimą yra bene sudėtingiau perteikti, nei šiltą saulės šviesą. Noktiurno – nakties peizažo – temą vienas pirmųjų dėsningai plėtojo vokiečių romantikas Caspar David Fridrich (1774–1840), jo įtakoje – šveicaras Arnold Böcklin (1827–1901), vėliau – JAV kilmės britas James Abbott McNeill Whistler (1934–1903) bei graikų kilmės rusas Archipas Kuindži (1841–1910).

Noktiurnas yra įvairialypis žanras. Visų pirma, tai yra naktiniai gamtos, dažnai apšviestos mįslinga mėnulio šviesa, peizažai. Tokius ypač mėgo romantikai, o kiek vėliau – ir simbolistai (Michailas Vrubelis (1856–1910), Nikolajus Rerichas (1874–1947)). Jie pasižymi šalta išsklaidyta šviesa, mistine paslapties nuojauta. Impresionistai išpopuliarino ir naktinį miesto peizažą – urbanistinį noktiurną. Čia buvo sprendžiami kiek kiti meniniai uždaviniai – dirbtinės šviesos, naktinių miesto šviesų, neoninių reklamų puošnumo perteikimo. Taip pat dauguma religinio pobūdžio kūrinių pasitelkia noktiurną kaip pagalbinę raiškos priemonę. Vadinasi, noktiurnas gali skleistis tiek įprastinio peizažo (beje, ypač dažnai – marinistinio), tiek urbanistinio peizažo, tiek simbolistinių bei religinio pobūdžio kompozicijų plotmėse.

O kokią situaciją galime fiksuoti Lietuvos dailėje? Šaltos mėlynos spalvos yra ganėtinai svetimos lietuviškam mentalitetui. Tarkim, žalia spalva visose tonacijose yra kur kas dažnesnė. Lygiai taip pat marinos žanras, dažnai asocijuojamas su noktiurnais, nėra stiprioji lietuviškos dailės mokyklos pusė. Tiesa, M. K. Čiurlionis buvo tikras noktiurno meistras, tačiau jis veikiau išimtis.

Šioje noktiurnų parodoje pabandėme surinkti charakteringus lietuviškų noktiurnų pavyzdžius, nuo Ferdinando Ruščico iki Rūtos Katiliūtės. Parodoje pristatomi šių autorių darbai: Neemija Arbit Blatas (1908–1999), Pranas Gailius (g. 1928), Sergejus Gračiovas (1922–1993), Česlovas Janušas (1907–1993), Rūta Katiliūtė (g. 1944), Ramazanas Krinickas (1904–1983), Balys Macutkevičius (1905–1964), Jonas Maldžiūnas (g. 1956), Boleslovas Motuza–Matuzevičius (1910–1990), Viktoras Petravičius (1906–1989), Zigmas Petravičius (1862–1955), Ferdinandas Ruščicas (Ferdynand Ruszczyc, 1870–1936), Aloyzas Stasiulevičius (g. 1931), Kazimieras Stabrauskas (1869–1929), Aleksandras Šepetys (1910–1982), Vitolis Trušys (g. 1936), Jonas Vaitys (1903–1963), Eugenijus Varkulevičius (g. 1956), Nijolė Vedegytė–Palubinskienė (g. 1932), Akvilė Zavišaitė (1962–1991).

Parodos metu galerijoje skambės įvairių kompozitorių noktiurno žanro muzika: Johno Fieldo, Frédérico Chopino, Claude Debussy ir kitų.

Grupinė 20-ties autorių kūrinių paroda galerijoje veiks nuo sausio 30 d. iki kovo 7 d.