Paroda „ABSOLIUTI TEKSTILĖ. Nuo ištakų iki XXI a.” Taikomosios dailės muziejuje

2014 m. gruodžio 16 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
Geluniene

Lietuvos dailės muziejus ir Vilniaus dailės akademija gruodžio 18 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečia į Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaromą parodą „ABSOLIUTI TEKSTILĖ. Nuo ištakų iki XXI a.”

Gruodžio 18 d., ketvirtadienį, 11 val. vyks spaudos konferencija, kurioje dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė prof. Eglė Ganda Bogdanienė, parodos bendraautorės prof. dr. Ieva Kuizinienė, dr. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Paroda Absoliuti tekstilė – tai tekstilės virsmai istorijoje ir istorijos atvaizdas tekstilėje, siekis Lietuvos tekstilės meną įvertinti istorinių, socialinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių kontekste. Lietuvoje, supamoje ambicingų kaimyninių valstybių ir šimtmečiais siekusioje valstybingumo, menas visuomet buvo reikšminga nacionalinio ir asmeninio tapatumo raiškos forma. Parodos Absoliuti tekstilė kolekcijos darbuose tiesiogiai arba asociatyviai atskleidžiama aplinka, dariusi įtaką istorinei ir kultūrinei Lietuvos raidai.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais istorinės, herojinės, batalinės, herbinės, verdiūrinės tapiserijos reprezentavo valdovų siekius ir didikų išdidumą, buvo geidžiamiausia pilių ir dvarų dekoravimo forma. Šios aplinkybės skatino spartų audimo dirbtuvių steigimąsi visoje šalies teritorijoje. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, buvo sunaikintos beveik visos prie dvarų veikusios audimo manufaktūros. XX a. pradžios politiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai ir tautinis atgimimas Lietuvos tekstilės darbus paskatino sieti su nacionalinio atgimimo dvasia. Įtvirtinus nepriklausomybę, tekstilė tapo svarbiausia Lietuvos kultūros ir meno reprezentante tarptautinėse parodose  ir estetine gyvenimo būdo ideologijos forma, pabrėžiančia tautinio identiteto svarbą. Sovietinės okupacijos metu taikomosios tekstilės pavadinimą galima suprasti tarsi dviem variantais. Menininkai sugebėjo prisitaikyti audžiamuose kūriniuose vaizduodami sovietinės ideologijos atributus, bet neprarasdami lietuvių liaudies meno dvasios ir primindami savo nacionalines šaknis. Vėliau, prisidengdama dekoratyvinio meno vardu, tekstilė atitolo nuo socialistinio realizmo reikalavimų, plėtojo moderniojo meno raišką.

Atgavus nepriklausomybę Lietuvos tekstilės menininkai, įvertinę pasikeitusią ekonominę padėtį, vieni pirmųjų kritiškai permąstė naujos aplinkos iššūkius ir prie jų prisitaikė, drąsiai keitė sovietmečiu susiformavusius tekstilės meno sampratos stereotipus, įsitraukė į tarptautines kūrybos ir organizacines veiklas. Šiuo metu tekstilės menas vystosi kaip gyvas, kintantis organizmas, reaguodamas į pokyčius ir pergalvodamas ilgaamžes tradicijas.

Siekiant sukomplektuoti parodos siekius atskleidžiančią kolekciją ir parengti jos raidą apibūdinančią mokslinę studiją, projekte dalyvauti pakviestos išsamiai Lietuvos tekstilę tyrinėjančios ir tekstilės parodas kuruojančios menotyrininkės prof., dr. Ieva Kuizinienė, dr. Lijana Natalevičienė, dr. Virginija Vitkienė ir meno licenziatė doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Taip pat, į parodos kolekciją įtraukiant darbus iš Lietuvos dailės muziejaus fondų, prisidėjo muziejininkės Nijolė Žilinskienė ir Eglė Pinkutė.

Parodoje siekiama pristatyti ne pavienius fragmentus, o vientisą audinį, kontekstualią profesionaliosios tekstilės retrospektyvos ekspoziciją, rodančią pagrindinius XVII–XXI a. raidos laikotarpius, kurie atsirado dvejopai – kaip darni evoliucijos seka arba kaip kritiško požiūrio rezultatas. Atskleidžiamas estetinis, ideologinis ir semantinis tekstilės meno potencialas, primenama tekstilė – figūrinė ar abstrakti, polichrominė ar monochrominė, švelni ar šiurkšti, lygi ar faktūrinė, lengva ar sunki – ir nešanti žinią  – istorinę, religinę, filosofinę, patriotinę, kritinę, propagandinę. Parodą lydintis iliustruotas straipsnių rinkinys pristato parodoje išskirtus XVII–XXI a. lietuvių tekstilės raidos laikotarpius, įvertina žinomiausių autorių kūrybą, nagrinėja lietuvių tekstilės savitumą ir sąsajas su tarptautiniu kontekstu.

Tai, kad Lietuvos tekstilė yra viena perspektyviausių šiuolaikinių meno industrijų sričių, byloja tarptautinės KAUNO bienalės populiarumas. Ši vienintelė tokio masto periodiškai vykstanti paroda pritraukia didžiulį tarptautinių dalyvių skaičių, apie ją plačiai rašo vietinė ir užsienio spauda. Taip pat žinoma ir jau daugiau kaip 20 metų Vilniuje vykstanti tarptautinė mažosios tekstilės bienalė. Šių projektų sėkmė paskatino menotyrininkų susidomėjimą šia medija, ypač naujų tekstilės galimybių ir formų plėtote.

Tyrėjų dėmesio itin stokoja kūrybinis sovietinio laikotarpio palikimas: daugelio dailininkų, sukūrusių XX a. profesionaliosios tekstilės pagrindus, veikla nepakankamai išanalizuota ir įvertinta. Be to, visa XVII–XX a. meninės tekstilės kolekcija, sukaupta Lietuvos muziejuose, žiūrovams ir tyrinėtojams praktiškai neprieinama. Tai ypač pasakytina apie konceptualią kolekcijos retrospektyvą. Taip pat pažymėtina, kad per šios nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos muziejai yra įsigiję tik kelis šiuolaikinės tekstilės kūrinius, rodančius pastarojo meto suformuotą naują požiūrį ir tekstilės meno pokyčius, todėl pastarųjų dešimtmečių šios meno šakos raida nėra dokumentuota, išgvildenta, įvertinta ir pristatyta visuomenei, ir dėl to gali būti prarasta informacija apie dešimto XX a. dešimtmečio – XXI a. pradžios profesionaliosios tekstilės raidą.

Ši paroda sudaro galimybę užpildyti įvardytas spragas, visuomenei ir tyrėjams pristatyti vientisą  tekstilės raidą, jos pokyčius.

Nors ir negausi išlikusių XVII–XIX a. eksponatų grupė – geriausios Lietuvos muziejuose saugomos tapiserijos, kilimai ir siuvinėti audiniai – supažindina su istorinėmis profesionaliosios tekstilės ištakomis. Deja, vertingiausios LDK tapiserijos šiuo metu yra saugomos ir eksponuojamos Lenkijos, Anglijos, Rusijos, Ukrainos muziejuose. XX a. pirmos pusės kūriniai demonstruoja to meto amatų ir tautinio atgimimo nuotaikas, nepriklausomybę atgavusios Lietuvos meninius užmojus ir tekstilininkų meistrystę.

1945–1990 m. (sovietinio laikotarpio) kolekciją sudaro dvi dalys – pokario ir okupacijos metais sukurti darbai ir 1970–1991m. moderniosios monumentalios tekstilės kolekcija. Taip pat eksponuojama nedidelė tekstilės dizaino kolekcija, fragmentiškai pasakojanti apie Lietuvos pramoninės tekstilės vystimąsi.

1991–2014 m. darbai rodo pasikeitusį požiūrį į tekstilės meną; jis tapo integralia šiuolaikinio meno dalimi.

Paroda Absoliuti tekstilė Taikomosios dailės muziejuje veiks iki 2015 m. gegužės 31 d.

Iliustracijoje: Vita Gelūnienė. Vienaragio medžioklė. 2011. Siūlai, videofilmas . Gobeleninis audimas, videofilmas: 2 × (195 × 195 cm).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *