Parengiamasis diskursas. Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“ galerijoje „Vartai“

Seras Johnas Herschelis. Piešinys. 1846 m. Šaltinis: Johnas Herschelis, Wikipedia

Pirmiausia norėčiau atkreipti skaitytojo dėmesį į kelis dalykus, kurie parodos lankytojui nėra ir neturi būti savaime suprantami. Ilgos ekspozicijos senoviško modelio kamera Gintauto Trimako parodoje Atsakymas tam tikru metu perkeliama iš vienos vietos į kitą. Per laiką išryškėjančios fotografijos nėra eksponuojamos. Vieną iš dviejų parodų, šiuo metu pristatomų Vartų galerijoje, lydintis tekstas nėra pasirašytas, nors vaidina jis čia anaiptol ne patį nereikšmingiausią vaidmenį.

Štai imkime kad ir anglų išradėją serą Johną Herschelį, minėtojo teksto pirmojoje pastraipoje išskiriamą kaip parodai reikšmingą figūrą greta daugeliui mūsų geriau žinomo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir užmarštimi bei kūrybiniu atotrūkiu mažiau nuo mūsų nutolusio Johno Cage’o. Jeigu smalsumo vedini pasinaudotume savojo laiko patogumais ir enciklopedijoje keliais klavišo paspaudimais atsiverstume ekrane į vieną subėgančius sero Herschelio biografijos puslapius, juose rastume 1846 m. pieštą sero portretą. Tiesa, mūsų laiko patogumai neleis nerūpestingai lengvai atskleisti portreto autoriaus, idant galėtume šiuo žinojimu pasinaudoti perrašinėdami vardus ir pavardes.

Autorių paliekant teisėtai neįvardintą, vis dėlto norisi pastebėti, kad bežiūrint į fotografijos istorijai įtakingos asmenybės portretą, ima kirbėti nuojauta, jog šioje akistatoje, tikėtina, sugrįžtame prie slenksčio, tam tikroje epochoje vėrusio duris, skiriančias ne tik atvaizdo ir atvaizduotojo būties kerteles (kas šiaip jau ir tuomet nebūtų buvę taip neįprasta, kaip kartais iki šiol atrodo), bet ir atveriančias dvikryptę perspektyvą į galeriją (ar promenadą), kurioje keičiasi pačios vaizduotės atvaizdas. Skaitytoją intriga gundant paprasčiau, turbūt reikėtų pasakyti, kad seras Herschelis portrete tarsi apsimeta: lyg žvelgtų į mus apsivilkęs kone amžiną kostiumą, kokius esame įpratę sieti su kilmingų šeimų portretais jų pilių ir dvarų laiptinėse. Antra vertus, portrete justi dabartiškumu dvelkiantis nuo atvaizdo kiek atsitolinusio stiliaus pėdsakas. Natūralu, nes enciklopedija išraiškingai sufleruoja, jog prie gaublio santūriai besišypsantis vaizduojamasis buvęs matematikas, astronomas, chemikas, išradėjas, fotografas. Išrado šviesoraščio popierių, dirbo botanikos srityje. 1831 m. parašė veikalą Parengiamasis diskursas apie gamtos filosofijos studijas, kuriame apibrėžė mokslinio tyrimo metodus, nustatančius dėsningą santykį tarp stebėjimo ir teoretizavimo [1].

Ką aš prisimenu iš parodos, kai seras Herschelis, prisidengęs piešiniu, taip žvelgia iš ekrano ir patiki jam, kaip dabar pasakytume, savo gyvenimo aprašymą? Pirmiausia, žinoma, siaurą ir vis dėlto įkypai šiek tiek platėjančią medinę juostą netaisyklingai atsiknojusiais kraštais. Tarsi „praimtą” nuo balto parodinės sienos dažo rėžį išlygintu reljefu, kiek padailintą. Gali jame įžvelgti atkarpas, tarsi suodžiais šešėliuotas. Daugmaž pečių aukštyje ar net kiek žemėliau. Tarsi čia bluktų, stingtų, džiūtų prie akių priartintas pratrintas horizontas. Tačiau užsiminta lyg būtų visai netgi ne apie tai. Gal tai pėdomis išmintas laikas, atstojantis paveikslą ir jo rėmus? Šalimais, ant grakštaus stalo padėtos raidžių nepalytėtos storos knygos – it šventraščius atstojančios užrašinės, mėlynu rašalu apipiltais kraštais. Tarsi primintų Motinos Teresės galvos apdangalą ir, žinoma, liudytų apie skausmą, rūpestį ir gailestingumą kažkaip ypatingai neatskiriamai. Ir lyg ta baltoji popierinė sluoksniuota properša it švytinti šviesa kableliais neišskirtoje sakinio daryboje būtų ne tik lūpoms, ne tik rankoms, veidui ir ne tik akims skirta. Arba nebūtų skirta niekam. Griežtai užbrėžtos paraštės, jau tampa aišku, palydės link tos šviesos, kur lakštuose… atspausta. Teks pėdinti į kitą promenadą.

Toje kitoje promenadoje vėl rasiu užuominą į serą Herschelį. Autoriaus nepasirašytas parodą lydintis tekstas komentuoja, kad čia kabantys vokeliai spalviniu kodu primena Herschelio išrastą cianotipijos techniką. Iki šiol man ji laikas nuo laiko priminė patį kūrinio autorių Gintautą Trimaką, Dailės akademijos studentus fotografijos laboratorijoje mokiusį cianotipijos paslapčių. Tad ne autoriaus, o dėstytojo amplua. Tie kabantys vokeliai (du šimtai vienetų; po keturis kiekviename didesniame perregimo plastiko voke), prie lubų pritvirtinti lietuviškos trispalvės siūlais, žinoma, primena ir laiškus. Tokiais atvejais beveik visada susimąstai apie vokelyje „sutalpintą” techniką. Kai vokelis kabo ant siūlelio – apie žemės trauką. Ir, šiuo atveju, apie penkiasdešimt lengvų šešėlių, nerūpestingai krentančių ant apšviestų grindų. Tasai medinis rėžis lygiu reljefu iš trinto horizonto kyšo it undinės uodega ant, tarkim, skandinaviško akmens. Man regis, visa šitai irgi apie laiką. Nebūtinai net apie promenados laiką. Apie dabartį ir jos kabėjimą ar nekabėjimą ore. Ir apie vokelio spalvą. Spalvos kodą netgi. Juk seras Herschelis tam parengė diskursą.

Šia siaurute promenada paėjėjus tolėliau, šviesa prigęsta. Bet išryškėja spalvos, šviesa neapšviestos. Žemai prie kojų – tarsi pakylos, tarsi blizgiai balti staliukai. Bet ne ant kojų, o ant šiuolaikines kartotekas primenančių stalčių, suguldytų vertikaliai ir, žinoma, nepravertų. Ryškiaspalvės, taipogi blizgios juostos primena paletę. Galeristė nedaugžodžiaudama paaškina, kad fotografija taip siejasi su medžiaga. Reikėtų pasitikslint apie sluoksnius, pasmalsaut apie procesą. Bet tikslinimosi ritmas nebesutelpa į taktą. Tai ne solfedis, tai prasmės taupumo gracija, kurią bemat sujauktų perteklius ir triukšmas. Gal net asimetrija, kurios išvengti nei šį, nei kitą kartą nepavyks. Ir paminėtą dėsnį geriau raštu išdėstyti tekste, kurį redakcija patvirtins. Antraip jis šįkart negalioja ir kitą kartą, galiu užtikrinti, nebegalios. Tikriausiai visa laimė, kad pro bedurių durų plyšį iš kitos salės skverbiasi visai kita paroda įprasmintas akompanimentas. O tu žiūri į linoleumą primenančias rusvos paletės monochromijas ir imi nutuokti, kad iš tiesų nenutuoki apie medžiagą ir šviesą, kai jos per laiką susitinka. Bet niekas tau netrukdo šitoje prietemoje žvelgti į abstraktų stačiakampį kaip į paslėptą paveikslą, tam tikrą supakuotą dydį. Ir nesiblaškyt perdėm toj vietoj, kur, regis, nesimato rėmo.

Redakcija, kaip tyčia, nepageidavo Atsakymo akompanuoti Sraigės kambariu. Tai, kaip minėjau, dvi skirtingos parodos. Bet kaimynystės paminėjimo net labai norint nepavyks išvengti, nes laikas ir erdvė identiškai sutampa. Pranersim „užsikimšę nosis” – ten buvo Arturo Bumšteino ir Gičio Bertulio pasauliai. Tam Sraigės kambary. Akivaizdu, kad Trimako Atsakymas jį bus apsupęs. Kaip kokį kūdikį lopšiu, jei nesibodėt metaforų. Hipertrofuota viskas juk. Eilėdarai, nors ir prozaiškai, turėtų atsirasti vietos. Antraip įkliūsim. Nors gali būti, kad jau įkliuvome pirmaip.

Paskutinėje ne vokeliu lankstytos promenados vietoje dairysiuos jau ne technikos. Domėsiuosi, tikriausiai, jau ne tuo, kaip šviesa materiją sutinka. O žvelgsiu į tą pačią rusvą šešėliuotą monochromiją ton pusėn, kur tolėliau namelį susirentus sraigė, ir į pergamentų pluoštą menantį melsvoką vertikalų atvaizdą link, vėl, bedurės durų properšos link tų vokelių. Apėjęs ratą, bandysiu tramdyt į pašonę įsirėmusį neregimą kazuistą iki gyvo kaulo, nebesileidžiantį į jokias įmanomas kalbas kai kyla abejonė, ar pro langą krintančia natūralia dienos šviesa apšviestas ritinys nėra ta vienareikšmiška aliuzija į fotoaparato juostą. Akivaizdu, bet paprasta – čia būtinai įterpkim. Tam beprasmiam (ir nereikalingam) ginče argumentų rastųsi: juk dydis, medžiaga, dažu žymėta juosta… Tad kazuistas nenoriai slenkasi į šalį ir suvis išnyksta. Kad parodytų charakterį, kai bus prisimintas. Kaip išgalvotas dydis. Slankmatis. Įrodymas. Trys popieriai virš žemės. Tikriausiai, kaukolė ar gipsas.

Ir tas Čiurlionis… Ir jo laiškelis Sofijai. Ir Johno Cage’o vardo Naugarduko gatvė. Ir Zappa. Frankas Zappa. Kurio aš nė dainos nepamenu. Bent paniūniuot galėčiau… Ir Petras Cvirka. Toj pusėj, kur fotografuojasi ligoniai. Kairėj, į dešinę. Dvi properšos ir troleibusas. Ir langas, ir Kotrynos bažnyčia. Šventoji buvo. Šventa ir pasiliks. O čia – kūrybinis atotrūkis. Ir patogumas. Kur sraigė čiuptuvėliais klausosi atsakymo. Ir riečiasi į kiautą. Vadovausis dėsniais.

Fotoreportažas iš Gintauto Trimako parodos Atsakymas galerijoje Vartai.

Fotoreportažas iš Arturo Bumšteino ir Gičio Bertulio paroda Sraigės kambarys galerijoje Vartai.

[1]   Pgl. Johno Herschelio biografiją enciklopedijoje Wikipedia: https://en.wikipedia.org/wiki/John_Herschel.