Arturo Bumšteino ir Gičio Bertulio paroda „Sraigės kambarys“ galerijoje „Vartai“

2018 m. rugsėjo 24 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Rugsėjo 13 d. galerijoje „Vartai“ atidaryta Arturo Bumšteino ir Gičio Bertulio paroda „Sraigės kambarys“.

Sling – perpetės raištis, kobinys, lyno kilpa, virvės – nuo horizontalios plokštumos kabančio tuščio objekto sąvoka ar net pats vaizdinys turi ryškių parazitinių bruožų. Jis primena miegantį alpinistą, pakibusį ant stačios uolos, ar prie lubų prisisiurbusį kregždžių lizdą. Jis akivaizdžiai parazituoja ant jį palaikančios struktūros – perdangos arba uolienos, apsaugančios mažus padarus nuo užsispyrusios gravitacijos. Be to, jis keistai parazituoja ir ant žemės, tiksliau, ant pačios gravitacijos, užpildančios visą orą tarp raiščio ir grindų; juk būtent ši jėga padaro įmanomą patį kabojimą. Ji traukia kūnus žemyn ir kartu leidžia hamakams tam pasipriešinti. Būtent gravitacija sukuria šį intymų išbaigtumą – antigravitacinį burbulą, kabantį ant lubų.

Ką bendra tai turi su garso instaliacija? Ir ką bendra tai turi su pačiu garsu, šiuo besvoriu, tariamai nematerialiu reiškiniu, regis, pasprunkančiu nuo vertikalumo galių ir sklindančiu sferiškai? Yra klausos savybių, kurių mes negalime ir veikiausiai niekada negalėsime išgirsti. Kai kurias klausos savybes mes lengviau galime pamatyti nei išgirsti, įsivaizduoti ir suvokti tik tuomet, kai jie yra visiškai begarsiai ir atsiveria mums tik vizualiai. Galbūt viena šių savybių yra klausos vertikalumas, viršaus ir apačios semantika – sritis, retai aptinkama kasdienėje su garsu susijusioje vaizdinijoje.

Kiekviename raištyje yra slopinimo elementas. Slopinti – reiškia apglėbti, įsiurbti, sugerti, pakviesti vidun, prisiklijuoti, leisti parazitui prasiskverbti pro odą arba likti ant jos, bet nebūti nublokštam ar jos atspindėtam, nes oda nėra veidrodis. Slopinti – reiškia sulaikyti tai, su kuo susiduri, neleisti grįžti į laisvai krintančių oro molekulių chaosą; slopinti – reiškia suteikti prieglobstį, sukurti artumą ten, viršuje, prie pat lubų, visus dėsnius paneigiantį artumą – visuomet veikiančio prieglobsčio vaizdinį, kabantį ne tik žemyn, bet ir į viršų, ar galbūt dar tiksliau: palaikomą žemyn. Kiekvieno perpetės raiščio vertikalume slopinti reiškia kurti nematomą liniją, gravitacijos–antigravitacijos ašį, kur lašas visuomet pakibęs ore.

Georgas von Békésy, nuodugniai ištyręs klausą iki pat mažiausių kochlėjos (ausies sraigės) detalių, puikiai žinojo apie akustinį vertikalumą. Jis įrodė, jog kai išorinis dirgiklis – garso banga – atsitrenkia į kochlėją, šio organo patiriamas spaudimas nėra vientisas. Priešingai, jis pasiskirsto tam tikra tvarka pagal dirgiklio dažnių diapazoną. Žemieji dažniai spaudžia viršutinę kochlėjos dalį, o aukštieji juda link jos apačios. Tai visiškai priešinga tam, kaip mūsų kūnas patiria garso harmonikas – žemuosius dažnius padribusiais viduriais, o aukštuosius – kieta kaukole. G. von Békésy nustatė, kad kiekvienas išorinis dirgiklis sukelia savotišką fantominę bangą – tikrą, bet neturinčią tiesioginės akustinės priežasties. Ji gimsta mūsų ausies viduje dėl spaudimo disbalanso ir yra grynai vertikali.

Atsižvelgiant į šį vertikalumą, jo konstrukcijos, panaudotos Vilniaus plokštelių studijoje, primena vidinės ausies mechaniką – struktūras iš slopinančių medžiagų, skirtas pritraukti garsus ir juos sulaikyti. O kai garsą susiurbia kieta medžiaga, jis virsta kažkuo, kas gali nukristi, kažkuo, turinčiu svorį, ir todėl pavaldžiu gravitacijai. Šios konstrukcijos nėra stalaktitai, kaip kai kam atrodo. Mes neįžengiame į jokią olą, ir šios struktūros nėra nušlifuotos per ilgus amžius palyginti nekintančių sąlygų. Iš tiesų jos daug artimesnės mažesniems stalaktitų giminaičiams, vadinamiesiems „šiaudeliams“ (angl. calthemites). Jos parazituoja ant gelžbetonio su savo papildomais konstrukciniais elementais iš faneros ir akrilo dangos. Galbūt netgi galėtume pavadinti juos „akuzmitais“, sparčiai sugeriančiais garsą, veiksmingai jį sulaikančiais viduje, o tam tikromis sąlygomis jį grąžinančiais, lašas po lašo.

Be abejo, piramidė, net jei ji yra apversta, yra mirties forma. Ar, tiksliau, forma, skirta uždengti mirusiuosius – šiuo atveju garsus, radusius prieglobstį architektūrinėje ausyje ir ten įšaldytus. Tačiau stalaktitų-„šiaudelių“ atveju užtenka vėjo gūsio ar liūties, kad prasidėtų atvirkštinis procesas. Betonas ir akrilo dažai yra nepatikimi mirties saugotojai. Amonio ir kalcio chloridai, fenolis, cukrus, visos rūgštys, neorganiniai sulfatai, sulfatinė anglis ir koksas, žinoma, vanduo, jūra ir žemė, nuotekos, aviacinis kuras, net alus ir gliukozė, šlapimas, vynas – visi jie apverčia garso kietėjimo ausyje procesą. Jie atitirpina garsus architektūrinėje ausyje ir suskystina juos.

Sakoma, kad visi kieti dalykai ištirpsta atmosferoje – ir šį procesą lemia oras, tas pats oras, atgabenęs garsus į architektūrinę ausį. Oras taip pat gali ištirpdyti šią ausį. Kaip teigė François Rabelais, sušalę mūšio garsai, sukaustyti staiga nukritusios oro temperatūros, atitirpsta, kai oras atšyla, ir virsta barbarišku triukšmu. Tai nebėra tie patys žodžiai (niekuomet nepasitikėk aukštos raiškos garsu), tai yra žiemos miegu užmigę ir vėl sudirginti, sušalę ir atitirpę garsai. Be abejo, G. von Békésy atveju, tirpimas vyksta kitaip nei F. Rabelais versijoje. Jis neišsilieja per kraštus. Jis varva, lašas po lašo.

Michal Libera

Arturas Bumšteinas (g. 1982) yra garso menininkas, dirbantis eksperimentinės muzikos, radijo meno, instaliacijos ir performanso srityse. Jis yra ansamblių „Quartet Twentytwentyone“, „Works & Days“, „Zarasai ir Wolumen“ įkūrėjas, nuo 2000 m. aktyviai bendradarbiaujantis su menininkais ir muzikantais visame pasaulyje. Jo tarpdisciplininiai projektai pristatyti daugybėje renginių Europoje, tarp jų festivaliuose „The Holland Festival“, „Sensoralia/Romaeuropa“, „Angelica“, „Vilnius Jazz“, „Unsound“, „Skanumezs“, „Cut&Splice“ ir daugelyje kitų. Bumšteinas taip pat dalyvavo daugiau nei 30 grupinių ir surengė 5 asmenines parodosas Lietuvoje bei užsienyje. 2013 m. menininkas apdovanotas „Palma Ars Acustica“ radiofoninių menų prizu, o 2017 m. yra „DAAD Kuenstlerprogramm“ menininkų rezidencijų programos dalyvis.

Gitis Bertulis ( g. 1970) yra kūrėjas, ilgą laikę dirbęs su mados, interjero dizaino projektais. Nuo 2005 metų jis pradėjo domėtis ir eksperimentuoti su garsu, o vėliau ir konstruoti unikalias garso sistemas, kurias realizavo neinstituciniuose garso meno renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Praėjusiais metais G. Bertulis pradėjo bendradarbiauti su A. Bumšteinu parodoje „Echeia” Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), jai sukūręs vieną iš ten pristatytų garso sistemų.

Už bendradarbiavimą dėkojame: Muzikos informacijos centras, Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Rimantas Motiejūnas, Rūta Skudienė, Darius Pocevičius, Dovilas Meilus.

 

Arturas Bumšteinas ir Gitis Bertulis, Sraigės kambarys, 2018. Medis, šelakas, kreidiniai dažai, žuvies klijai, daugiakanalė analoginė vakuuminių lempų garso sistema, kontaktiniai garsiakalbiai, 12 skaitmeninių garso failų iš plokštelių kolekcijos

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *